Raisto klampynuose - ištvermės išbandymas

Pamiršk žodį "neįmanoma"

Niekada nereikia susitaikyti su tuo, jog tau jau galas, jog beviltiška, baisu, neįmanoma, nepajėgsiu. Visada tikėk, jog išgyvensi, jog nebūna taip sunku, kaip iš pradžių atrodo - ir tikrai taip bus.

Trakų rajono Jovariškių kaime gyvenantis ekonomistas Antanas Gedvilas sako tai supratęs po to, kai su draugu išsikepurnėjo iš po ledo, po kuriuo jie buvo patekę ežere. "Tvirtinama, jog lediniame vandenyje žmogus neišgyvena ilgiau kaip 15 minučių. O mudu ne tik prasilaužėme ledą, bet ir pusantros valandos ištvėrėme, kol pasiekėme namus", - kalbėjo 45 metų vyras.

Šią istoriją kaimo turizmu besiverčiantis A.Gedvilas pasakoja savo svečiams prieš vesdamas juos į pelkę prie Nestrėvaičio ežero. Murkdymąsi vandens ir purvo liūnuose A.Gedvilas laiko ištvermės treniruote ir tvirtina, jog jo svečiai po kelionės klampiais pelkių takais lieka sužavėti. Tuo neseniai įsitikino ir "Lietuvos ryto" žurnalistas.

"Laivas, kuriuo per ežerą iki pelkės plukdysiu, saugus ir jame galima nors ir su kostiumu sėdėti. Tačiau tikriausiai ne to čia atvažiavote? Daug kas mėgsta žiūrėti siaubo filmus. O čia išgyvensite siaubą patys - tai kur kas įdomiau", - ir gąsdina, ir gundo atvykusių turistų grupę A.Gedvilas. Baimę dar padidina oranžinės gelbėjimo liemenės, kurias jis padalina. "Gylis bus iki 6 metrų", - paaiškina kelionės vadovas.

Nuščiuvę svečiai klusniai sutupia A.Gedvilo aerovaltyje. Šį keistą laivą jis sukonstravo pats. Katerio gale sudūzgia didelis propeleris. Jo mentės stumia orą bei valtį į priekį. Tokiu laivu patogu plaukti sekliais, augalų prižėlusiais ežerais.

Aštuonių turistų prisėdusi valtis nubirbia per ežerą, bet stipraus vėjo iš šono genama, negali pataikyti į siaurą upelį tarp nendrių. A.Gedvilui tenka imtis ilgos karties. Keletas stiprių atsispyrimų, ir laivas įčiuožia į pelkę.

Svarbiausia - nepanikuoti

Valtis sukiojasi Strėvos upelio labirintais, pro šalį plaukia nendrynai - tik dangus matyti, o kelionės vadovas vis skelia baisias istorijas. "Sykį lankėsi čia tokie vaikinai trumpai kirptais plaukais iš Kauno. Dairėsi jie aplink, žvalgėsi, kol vienas neiškentė: "Geros vietos čia: paslėptum lavoną - niekas nerastų!"

"Atvažiavo gelbėtojai iš Vokietijos. Perspėjau juos – fotoaparatus, vaizdo kameras palikit valtyje, bet kur tau tokie ereliai klausys. Tai teko man graibyti iš pelkės ir aparatus, ir pačius gelbėtojus".

Pamatęs jau visiškai rūškanus valties keleivių veidus, pasigaili: "Apsilanko čia ir vaikai. Jų į liūnus nevedu, valtimi paplaukiojam. Sykį jiems aiškinu: šioje pelkėje gyvena ragana - turime pensiją jai nuvežti. Na ir už posūkio matom - senutė stypso. Žvejoti atbrido. Vaikai choru jai: "Laba diena, ragana!"

Laivas atsiremia į giraitę. Prieblanda, po medžiais vanduo. "Čia gylis tik pusantro metro. Neskubėkite. Pelkėje viską reikia daryti lėtai. Žmonės todėl ir paskęsta, kad supanikuoja", - pareiškia A.Gedvilas ir, guviai nužirgliojęs už beržo, su gudria šypsena stebi, kaip turistai atsargiai merkia kojas į vandenį - tarsi čia krokodilai lauktų.

Dabar paaiškėja, kodėl kelionės vadovas basas. Guminiai ilgaauliai batai, kuriuos daugelis avime, čia nereikalingi - skystas purvas kaipmat apsemia kelius ir aukščiau. Batai net trukdo.

Viena moteris įsmunka dar giliau ir suklykia, tačiau pajutusi po kojomis dugną nutyla. A.Gedvilas nuramina: "Vanduo čia šiltesnis, negu ežere". Drausmingai vorele brendame paskui vadovą. Tik kas iš to – beveik dviejų metrų ūgio ir 100 kilogramų sveriantis A.Gedvilas lengvai straksi nuo kupsto ant kupsto, o mes, nors lengvesni už jį, vis nepataikome ant tų kupstų ir nyrame į purvą.

"Šiose purvo voniose galima palikti visas savo nuodėmes. Sykį vedžiau žmones, kurie gydėsi Druskininkuose, tai jie svarstė, kuris purvas sveikiau", - guodė traukdamas iš duobių turistus A.Gedvilas.

Purvo vonia – iki kaklo

Gido garbei reikia pasakyti, jog jis ne tik padeda išsiropšti įklimpusiems, bet ir perspėja apie pavojus. "Jeigu eisite pakraščiu, nebus labai gilu, o jei norite išbandyti tikrą liūną - briskite viduriu", - paaiškino, mums pasiekus kiek platesnę upelio atkarpą. Kas tau ten bris - prasmukome palei vagą, vis dėlto tai šen, tai ten smegdami į duobes upelio dugne iki juosmens.

A.Gedvilas tą atkarpą specialiai įveikė liūnu, įklimpęs purve kone iki smakro ir linksmai stebėdamas išgąstingus moterų veidus. Atrodo, jam čia su turistais nebūna liūdna.

Pakeliui mūsų vadas dar spėja kilstelėti ant kranto viešbučio "Le Merridien Villon" viešbučio pardavimų direktorę amerikietę Elen'ą Elliet, kuri įgarmėjo į duobę ir karštligiškai bando įsitverti alksnio.

"O dabar sunkiausia maršruto dalis - nusiplausime purvą", - paskelbia kelionės vadovas, kai turistai šiaip taip atmaknoja iki pelkės pakraščio. Čia, kur pelkė jungiasi su ežeru, prasideda plaukiojančios salos. Tarp nendrių, liaunų berželių ir alksnių šaknų žiojėja juodos vandens properšos. Dugnas po jomis - už 6 metrų.

Dabar aišku, kodėl davė gelbėjimo liemenes - čia nugarmėjęs galbūt patektum po tokia žolių sala ir tavęs niekas niekada nerastų. "Jei nenorite maudytis, darykite kaip aš", - pasiūlo A.Gedvilas ir nustrykčioja iki salos vidurio.

Penki kupstai tarp vandens properšų - penki žingsniai. Tiktai. Tačiau užšokus tie kupstai po kojomis smenga, menkutė sala liula ir mes vienas po kito garmame į vandenį. Laimė, išsiropštęs anksčiau turistas ištiesia ranką. O štai ir įspūdingasis mūsų laivas. Pagaliau.

Įdomiausia kelionė - naktį

"Linksmiausia, kai atveža žmones, kuriems šią iškylą dovanojo ir nepasakė, kas bus", - juokėsi šį egzotišką maršrutą po Nestrėvaičio raistą sumanęs A.Gedvilas.

Prieš savaitę šitaip buvo atgabenta nuotaka - jos draugės nusprendė pelkėje atšvęsti mergvakarį. A.Gedvilui šiaip taip pavyko įkalbėti jaunąją aukštakulnius batelius palikti valtyje. Kai nuotaka grįžo į ją po valandos, prasitarė, jog šitos draugių dovanos niekada nepamirš.

Grupė anglų prisistatė sutemus, pamanę, kad ta iškyla tik menkniekis. A.Gedvilo įsitikinimu, kelionė po pelkė naktį - ypatingas malonumas, neveltui jis už ją prašo 200 litų (dieną iškyla kainuoja 50 litų pigiau). O anglams tai buvo košmaras, po jos tie nelaimėliai atrodė išsekę.

"Tačiau patenkinti", - akcentavo A.Gedvilas. Jis tikino, jog dar nė vienas žmogus, pabraidęs ir net pasimurkdęs pelkėje, po žygio nebuvo piktas ar nelaimingas. "Įveikusių pelkę veidai net šviečia - šie žmonės pradėjo pasitikėti savo jėgomis ir jau kitaip vertins pavojus: jie savo kailiu patyrė, jog juos galima nugalėti", - sakė žygio sumanytojas.

Gamtosaugininkų nelaukia

Šį raistą prie Nestrėvaičio ežero bei per jį srovenantį Strėvos upelį A.Gedvilas aptiko prieš keletą metų. Smalsumo genamas, nepabūgo ne tik paklampoti po liūnus, bet ir per nendrynus valtimi upeliu prasibrauti iki gretimo kaimo. Jo gyventojai nustebo lyg išvydę kosmonautą - ligi tol niekas nebuvo atkeliavęs per pelkę, ji buvo laikoma neišbrendama.

Netrukus A.Gedvilas sugalvojo pelkę parodyti ir turistams bei padaryti iš to verslą. Iki šiol jis plačiai nesireklamavo - kas liks iš pelkės, jei per ją klampos šimtai žmonių. Tačiau trijų užsakymų per savaitę sulaukia. Būna, jog tenka vesti grupes ir ne kartą per dieną.

Ar nepasiūlęs pabraidyti kartu botanikui, zoologui ar kitokiam gamtininkui? Juk įdomu jiems būtų sužinoti apie augalus, kaip susidarė pelkė ir panašiai. "Apsaugok, Viešpatie! - sumosavo rankomis pašnekovas. - Gamtininkai šias braidynes uždraustų, nors čia nei rezervatas, nei draustinis". Jo žodžiais, bent vienoje šalies vietoje toks egzotiškas gamtos pažinimo būdas turėtų būti.

"Buvau Floridos pelkėje, bet ši kelionė daug įspūdingesnė. Negirdėjau, kad dar kur nors Europoje būtų toks egzotiškas maršrutas. Pasiūlysiu jį mūsų viešbučio klientams", - sakė kantriai visą žygį pelkėje ištvėrusi "Vilono" viešbučio pardavimų direktorė E.Elliet.

Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos darbuotojai tikina, jog turistams, ypač užsienio, Lietuvos kaime jau neužtenka žūklės, pajodinėjimų žirgais, išvykų dviračiais ir net skrydžio oro balionu. "Tokios pramogos yra daugelyje šalių. O lietuviškos pelkės su laukine gamta užsieniečiams - atradimas", - sakė departamento atstovė viešiesiems ryšiams Lidija Lukšytė.

© Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2004 09 17