Muzika

Novelė

Feliksas Žemulis

Aš nežinau, koks tos mergaitės vardas. Ir pavardės nežinau. Galiu tik pasakyti bendrabučio kambario, kuriame ji gyveno, numerį: du šimtai devynioliktas.

Matydavau ją paprastai šviesia gėlėta suknute. Ji jai labai tiko. Jai turbūt viskas tiktų.

Jos akys būdavo ramios ir susimąsčiusios. Tačiau svarbiausia buvo jos rankos. Ir tai, ką ji sugebėdavo jomis išgauti. Tos švelnios, perregimos rankos lengvai sklandydavo pianino klavišais ir iš to šiaipjau niūroko, juodo instrumento paplūsdavo švelnių ir tylių, čiurlenančių ir šnekančių garsų srautas. Salė jų prisipildydavo, jos sienos tarsi atgydavo, imdavo irgi skambėti, o muzika vis liedavosi ir liedavosi.

Ir kai salė, atrodė, jau nebeišlaikys tos garsų naštos, - mergaitės rankos nurimusios nusklęsdavo ant kelių ir ji ilgai žiūrėdavo pro pianino viršų į vieną tašką. O paskui vėl skambindavo.

Kai į mūsų bendrabučio kambarėlį atplūsdavo šie pianino akordai, suprasdavau: skambina ji. Šiaipjau pianino garsai girdėdavosi dažnai, mat salė, kur stovėjo šis instrumentas, buvo prie pat mūsų kambario. O šis bendrabutis priklausė muzikos mokyklai.

Bet toji mergaitė skambindavo kitaip nei kitos. Ji nedaužydavo klavišų, garsai liedavosi lygia ir nenutrūkstama švelnia srove lyg lygumų upė. Tiesa, kartkartėm garsai pagriežtėdavo, imdavo blaškytis, tarsi uždaryti į ankštą tamsų kambarį be oro; bet pasiekę didžiausią įtampą, jie tarsi pralaužę duris vėl pasiliedavo ramia ir gilia srove.

Išgirdęs, atidėdavau šalin knygas ir eidavau iš kambario. Tyliai pravėręs salės duris, įsėlindavau vidun ir, stengdamasis neužkliūti už kėdžių, kad nesukelčiau pašalinių garsų, atsistodavau atokiai nuo mergaitės prie lango.

Ji pamatydavo mane blizgančiame pianino paviršiuje, bet nė nepasukdavo galvos. Tiesa, taip buvo tik iš pradžių. Vėliau mesdavo į mane greitą žvilgsnį, lūpos sukrutėdavo, tarsi norėdamos nusišypsoti. Man net atrodė, kad jai man įėjus tapdavo geriau. Bet gal be reikalo taip maniau.

Skambindavo ji viską. Muzika liedavosi tai rimta ir iškilminga, tai džiugi ir jaudinanti. Kai kurias melodijas buvau girdėjęs per radiją, kitos man buvo naujos. Tačiau viskas tapdavo netikėta, ta pati melodija skambėdama antrą kartą būdavo jau kitokia. Aš iki tol nežinojau, kad pianinu galima išgauti tokią nuostabią muziką. Tai – stebuklingas instrumentas. Visada, visą gyvenimą dabar jau dievinsiu jo garsus.

Už lango dažnai pliaupdavo lietūs. Šiaipjau įkyrūs, pilki ir nuobodūs, skambant muzikai, jie atrodydavo ramūs, laukti ir neišvengiami kaip kažkokia būtinybė – sušnara per stogus, pabyra karoliukais į balas, padunksi į jau persisotinusią vandeniu žemę, nubaido nuo kiemų žaidžiančius vaikus ir vėl nutyla. Tolėliau žemai dangumi dar plaukia juosvi ir sunkūs debesys, o kitame dangaus pakraštyje, tiesiai virš anava to namo stogo, jau sušvito saulė.

Lietų ir saulę lydėdavo muzika. Kartais man netgi atrodė, jog juos ir valdo toji šviesiaplaukė mergaitė netoli manęs: pradeda plaukti iš jos rankų niūri minorinė gaida – švininiai lietaus debesys apniaukia padangę ir suošia lietus; nuskardena šviesi džiaugsmo ir laimės gama – neišlaikiusi nusišypso ir saulė.

Tomis valandėlėmis aš negalvodavau apie egzaminus, apie tai, kad kišenėje liko tik keletas skatikų ir kitokius rūpesčius. Jie būdavo toli. Mintis valdė vien muzika.

Kai mergaitė baigdavo skambinti, klanktelėdavo užvožiamas pianino dangtis. Atsisukdavau ir linkteldavau. Ji šypteldavo ir išplazdendavo.

Taip nė karto jos ir neužkalbinau. O galėjau – dažnai muzika nutildavo ir mergaitė žvelgdavo pro pianino kraštą. Gal ji laukė manęs prakalbant?

Bet vieną dieną ji neatėjo. Sulaukiau ketvirtos valandos po pietų, atėjo ir penkta, o muzikos negirdėti. O pianinas laisvas. Nutariau, jog ji šiandien labai užsiėmusi.

Tačiau muzika neskambėjo ir kitą dieną.

Neatėjo mergaitė ir trečiąją dieną. Ir ketvirtąją, ir penktąją.

Praėjo visa savaitė, baigėsi sesija. Reikėjo važiuoti namo.

Tada neiškenčiau ir pasibeldžiau į du šimtai devynioliktojo kambario duris. Iš čia matydavau ją išeinant.

Duris atidarė ne ji. Toji buvo juodaplaukė ir su džinsais.

- Ar čia gyvena ta mergaitė, kuri... gražiai skambina?

Atidariusioji surimtėjo. Nuleido akis ir tyli. Tyli ir kitos jos draugės kambaryje, irgi nė kiek nepanašios į mano mergaitę.

       - Čia, bet... Jai atsitiko nelaimė. Susižeidė ranką... Dabar mums praktika ir mus kažkodėl pasiuntė į statybas. Kranas leido bloką ir...

Nelengvai radau tą ligoninę ir palatą. Sienos buvo akinančiai baltos ir gal todėl tarp jų gulinti mergaitė buvo baltutėlė. Nuo pagalvės kiek skyrėsi tik jos plaukai.

Žengtelėjau artyn ir sustirau: apibintuota, bejėgiškai gulinti prie skruosto jos ranka baigėsi staiga, per riešą. Nebėra plaštakos.

Mergaitė pažvelgė į mane. O aš vis negalėjau atplėšti akių nuo jos rankos. Žiūrėjau... žiūrėjau... kol pamačiau, kaip ant jos paptelėjo keli skaidrūs karoliukai.

Tada pradėjau trauktis atbulas. Ir išėjau.

Tą pačią dieną išvažiavau.

Nežinau, ką toliau darysiu. Dažnai būna: žengiu gatve, žvelgiu į sutiktus sveikus žmones, žalius medžius, melsvą dangų – ir ausyse suskamba muzika. Iš pradžių tyliai, švelniai. Po to ji sustiprėja. Skaudūs, nelaimę pranašaujantys akordai nerimsta, blaškosi, plazda, lyg pašautos ežere antys... darosi vis stipresni ir stipresni...

Aš nebeištveriu, suspaudžiu rankomis krūtinę, tą vietą, kur daužosi širdis ir, įšokęs į pirmąją tarpuvartę, klausausi... klausausi...

Turbūt važiuosiu. Važiuosiu ir susirasiu ją. Klausysimės muzikos abu. Ji bus švelnesnė ir man nebereikės už širdies stvertis.

Reikia važiuoti.

Iš knygos „Paversmiuos“. Proza ir poezija. Radviliškio krašto literatų almanachas.  - Radviliškis, 2013, p. 261-264.