Grinkiškio mokyklą drebindavo mokinių dainos

Mokinių ir mokytojų motina

Visada rimta ir santūri – tokią prisimenu sovietmečio laikų Grinkiškio vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Aleksandrą Glibauskienę (1918-2003).  Bet galbūt tokia ji atrodė tik todėl, jog menkai pažinojome – mūsų klasei A. Glibauskienė nedėstė. Iš pradžių mus lietuvių kalbos ir literatūros mokė Viktorija Almonaitytė-Budvytienė, vėliau, 9-11 klasėse, - Vida Simonaitytė-Rudaitienė.

A. Glibauskienė, pasak tuometinės Grinkiškio vidurinės mokyklos direktorės Irenos Birutės Žmoginienės, paliko šios mokyklos istorijoje nemenką žymę jau vien todėl, jog pradėjo dirbti Grinkiškyje itin nelengvais – pokario metais ir ilgai buvo viena vyriausių, didelį pedagoginį stažą ir daug patirties turinčių mokytojų šioje mokykloje. Tokie kaip ji Grinkiškio mokyklos veteranai buvo dar ir mokytojai Vytautas Radavičius, Elena Reutienė, galbūt dar kas. Kiti mokytojai buvo arba jaunesni ir atvykę dirbti vėliau, arba neilgai trukus pakėlė sparnus iš Grinkiškio.  A. Glibauskienė čia mokytojavo 26 metus (1948-1975).

Štai kodėl rašau apie šią mokytoją.

Išskirtinį jos vaidmenį Grinkiškyje liudija ir buvusios mokytojos Aldonos Šakėnienės žodžiai: “Tai buvo mokytojų motina. Ne tik mokinių, bet ir mokytojų. Dabar tokių nėra ir turbūt nebus”. 

Tarp po Lietuvą pasklidusių Grinkiškio mokyklos mokinių yra daug tokių, kuriuos A. Glibauskienė betarpiškai mokė. Pakalbinau vieną tokių A. Glibauskienės mokinių – Vilniuje gyvenantį energetiką, buvusį vieną akcinės bendrovės “Lietuvos energija” vadovų Algimantą Nemirą. Jo tėvų namas ligi šiol tebestūkso Grinkiškyje šalia Šušvės upės.

“Glibauskienė mums dėstė ilgai – ligi pat mokyklos baigimo, o baigiau aš Grinkiškio vidurinę 1966 metais, - pasakojo A. Nemira. – Tai buvo tikra smetoniška mokytoja – geriausia to žodžio prasme. Rašydavo penketus, kai buvai to vertas, ir dvejetus, kai nemokėdavai. Ji buvo žmogus, mylintis ir žinantis savo darbą.

Nebuvau ir nesu humanitaras – man patiko tikslieji mokslai, tad džiaugsmo mokydamasis lietuvių kalbos ir literatūros nejaučiau. Nežiūrint to, prisiminimai apie šią mokytoją liko labai geri. Prisimenu, kaip kadaise ji už diktantą man dvejetą parašė, nes jame padariau nemažai klaidų. Kai atnešė tą diktantą į pamoką, pakvietė: “Nemira, eik prie klasės lentos, taisysim tavo klaidas”. Nuėjau, rašiau lentoje klaidas, o mokytoja gramatiškai jas aiškino. Ir – parašė man penketą. Taip už tą patį darbą gavau du pažymius – dvejetą ir penketą” (penketas sovietmečiu buvo aukščiausias pažymys. – F.Ž.) Ji buvo labai teisinga mokytoja”.

Paprašyta padėti rasti medžiagos apie A. Glibauskienę, Grinkiškio Jono Poderio gimnazijos istorijos mokytoja Zita Markevičienė šios mokyklos muziejuje aptiko aplanką su A. Glibauskienės prisiminimais, kai kurių dokumentų kopijomis, nuotraukomis. Ant aplanko parašyta, jog šią medžiagą, tuometinės istorijos mokytojos Janinos Irenos Bružienės vadovaujama, 1986 metais surinko XI klasės moksleivė Aušra Vencevičiūtė. Ačiū šioms šaunuolėms.

Tad bus geriausia, bent jau tiksliausia, jei pateiksiu šiuos 1985 metais ranka rašytus prisiminimus. Tuo metu jų autorė A. Glibauskienė jau gyveno Radviliškyje.

Kad būtų kuo autentiškiau, nieko netaisiau, tik vienur kitur papildžiau faktais, kurių radau kituose dokumentuose, šaltiniuose. Šiuos papildymus įrašiau skliausteliuose.

Mama mušė, o paskui bučiavo

"Man labiausiai įsimena vaikystės ir paauglystės metai, kol įsigijau specialybę. Gimiau 1918 metais (sausio 24 dieną Tauragės apskrities Kaltinėnų valsčiaus Labardžių kaime; dabar šis kaimas priklauso Rietavo seniūnijai. - F.Ž.) valstiečių – nuomininkų šeimoje.

Visi žinome, jog prieškariniu laikotarpiu buvo labai sudėtinga mokytis: didelis mokestis už mokslą, brangios knygos ir visos kitos buitinės išlaidos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tėvai nuomojosi stambų ūkį, tai vyriausiąjį mano brolį (Antaną) išleido mokytis į gimnaziją, o po to jis baigė pradinės mokyklos mokytojų kursus. Taip jis tapo tėvų ramstis. Sesuo ištekėjo į miestą už gimnazijos mokytojo.

1918 m. tėvų materialinės sąlygos labai pablogėjo – vokiečiai besitraukdami atėmė  iš jų visus gyvulius bei kitą turtą, o grįžęs iš Rusijos žemės savininkas pareikalavo pilno nuomos mokesčio. Taip jie liko be nieko, vos įsigiję 2 ha žemės su apgriuvusiu vandens malūnu. Prie šių savų dviejų hektarų už karšinimą (žemės savininkų) ir išimtinę nuomojo dar 16 ha.

Žemės plotas, atrodo, didelis, bet dirbamos žemės buvo nedaug, labai nederlinga, todėl labai sunkiai vertėsi. (1950 m. parengtame A. Glibauskienės „Gyvenimo aprašyme“ nurodoma, jog minėtoji žemė buvo Kaltinėnų valsčiaus Meirių kaime ir, jos savininkei mirus, Glibauskai valdė ją įsisenėjimo teisėmis. – F.Ž.)

Mano laimei, brolis (Antanas) buvo mokytojas, tai jis išsivežė mane į Alytaus apskrities Daugų valsčių ir per du metus paruošė į progimnazijos pirmą klasę.

Po to sesuo pasiėmė mane pas save ir ten, Joniškyje, baigiau progimnaziją. Gimnazijos Joniškyje nebuvo ir turėjau grįžti pas tėvelius. Jie neturėjo galimybių mane toliau mokyti, bet aš išverkiau, kad mane nuvežtų į Tauragę, kur buvo mokytojų seminarija. Sunki buvo mamytei ta kelionė arkliu 60 km, verkė ji, mušė mane botkočiu už užsispyrimą, bet aš nepakeičiau savo žodžio ir noro. (Į Tauragės mokytojų seminariją ji įstojo 1931, baigė 1935. – F.Ž.)

Teko daug pavargti mano mamytei, nes tėvelis (Povilas) tais pat metais (1931) mirė, o namie beliko už mane vyresnis vienas brolis. II kurse pradėjau gauti stipendijos po 37,5 lito per mėnesį. Tada man jau buvo labai gerai. Už butą nemokėdavau – atsipirkdavau savo darbu, grįžusi iš mokyklos. Padėjo vyr. brolis ir sesuo.

1935 m. mūsų laidai buvo pravesti žymiai anksčiau egzaminai ir mes, atsimenu, jau prieš Velykas grįžom su atestatais. Mamytė labai džiaugėsi, atsimenu, kaip abi, pasiėmusios rankšluostį, apsikabinusios, verkėm iš džiaugsmo, kad aš jau būsiu mokytoja. Dabar ji bučiavo mane už užsispyrimą. Aš buvau laiminga, nes žinojau, kad, būdama mokytoja, galėsiu padėti mamytei, siųsiu jai pinigų.

Brandžiausi metai – Grinkiškyje

Iš valstybės buvau gavusi (įsikūrimui) 525 litus, todėl tais pačiais metais, 1935 metų rugsėjo 1 dieną, jau pradėjau dirbti (Šiaulių apskrities Kruopių valsčiaus Girgždučių pradinės mokyklos vedėja – F.Ž.).

Valstybė nuo pat pirmos algos atskaitinėdavo po 30 litų, kol išmokėjau visą stipendiją. Jei būčiau neįsiskolinusi valstybei, tai gal darbo būtų tekę ieškot metus ir ilgiau.

Pirmoji mano darbovietė buvo Girgždutės kaimas – tarp Kruopių ir Papilės (Girgždutės kaimas dabar yra Rudausių kaimo dalis ir priklauso Naujosios Akmenės kaimiškajai savivaldybei; Girgždučių pradinė mokykla veikė iki 1970 m. – F.Ž.). Tai buvo naujai atidaryta mokykla, reikėjo būti vedėja, o aš, 17-metė mokytoja, neturėjau jokio supratimo, kaip vesti mokyklos dokumentaciją, reikalų raštus, - vis bėgdavau į Kruopius vyresnių klausti. Labai būdavo nemalonu.

Kai atvyko pradinių mokyklų inspektorius tikrinti mano darbą, aš labai prašiau mane perkelti į seną mokyklą arčiau Joniškio (dėl geresnio susisiekimo). Stebėjo darbą dvi dienas, recenzijos išvadoje įrašė „dirba gerai“. Jau kitais metais buvau perkelta į Daunoraičių I pradinę mokyklą (Joniškio r.).

Po trijų metų (nuo 1939 m. rugsėjo 1 d.) perėjau į Tautginių pradinę mokyklą (Joniškio r.), nes jau buvau vedusi - persikėliau arčiau vyro (Vladislovo Glibausko; jiems gimė duktė Aldona ir sūnus Antanas. – F.Ž.) darbovietės. (Tautginių pradinėje mokykloje dirbo iki 1944 rugsėjo mėn. - F.Ž.)

1945 metais jau dirbau Tauragės apskrities Šilalės pradinėje mokykloje (nes į Šilalę dirbti buvo paskirtas vyras – F.Ž.)  ir sekančiais metais perkėlė į gimnaziją, privertė dėstyti lietuvių kalbą. Turėdavau po 36 pamokas. Labai buvo daug darbo tiek mokykloje, tiek užklasinėj veikloj, o ypač visuomeninė veikla atimdavo visą laisvalaikį, ilgus vakarus. 1948 m. buvau apdovanota medaliu „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare 1941-1945 m.“ (Šilalės gimnazijoje dirbo iki 1948 m. rugsėjo 1 d. – F.Ž.).

1948 m. rugsėjo mėn. 1 dieną aš įžengiau į Grinkiškio vidurinę mokyklą. Čia praėjo mano brandžiausi, vaisingiausi gyvenimo metai. (Į Grinkiškį perėjo dirbti todėl, kad vyras buvo perkeltas dirbti technologu Grinkiškio pieninėje. A. Glibauskienė Grinkiškio mokykloje mokė lietuvių kalbos ir literatūros žemesnėse klasėse. 1973 m. išėjo į pensiją, tačiau dar dirbo sumažintu krūviu. Pablogėjus sveikatai, nuo 1975 m. vasario 1 d. iš darbo išėjo. – F.Ž.)

Atsimenu, atvažiuodama nuo Vosiliškio pamačiau iš tolo puikų mokyklos pastatą, leidžiantis nuo kalno stebėjau gražias terasas, akacijų krūmus. Visa tai sužavėjo. Arčiau priėjus, pasimatė gilios karo žaizdos: langai užmūryti plytų nuolaužomis, įstiklinta buvo tik po du-tris langus klasėje, lauko sienos šūvių pažeistos – tik duobutės, duobutės. Klasėse būdavo labai šalta – šildoma krosnimis, o malkos būdavo drebulinės, šlapios.

Pasitiko labai energingas direktorius Gegeckas. Jis rūpinosi viso valsčiaus mokyklomis, beveik nenulipdavo nuo dviračio, nes tvarkė visų aplinkinių mokyklų darbą. Mokymo dalį vedė Aleksas Baltrūnas, vėliau rašytojas. Labai gera pedagogė, malonus žmogus kolektyve buvo Aldona Baltrūnienė (jo žmona). Ji dėstė psichologiją, logiką, berods dar anglų kalbą.

Berods ji išleido pirmąją šios mokyklos laidą. Man teko būti šios laidos susitikime po 20-ties metų ir girdėti auklėtojos A. Baltrūnienės pamoką buvusiems auklėtiniams tema „Demografija“. Išaiškėjo, kad du dar buvo nevedę, keletas augino tik po vieną vaiką, kiti po du, o didesnių šeimų kaip ir nebuvo. Auklėtoja įrodė, kad kiekvienoje šeimoje turi augti ne mažiau kaip trys vaikai, o seneliai turi sulaukti mažiausiai devynių anūkų. Sekančiam susitikimui buvo duota namų užduotis: nevedusiems – apsivesti, o visiems kitiems – padidinti šeimas iki trijų vaikučių.

Vyresnieji traukdavo dainas

Kaip ir kiekvienoje naujai įsteigtoje vidurinėje mokykloje – o šis Grinkiškio mokyklos pastatas buvo statytas tik 7 skyrių pradinei mokyklai – rinkosi jau gerokai subrendę, pavėlavę mokytis, bet žinių trokštą jaunuoliai.

Gilų įspūdį darė man vyresnių klasių mokinių pertraukos metu traukiamos dainos. Išeis, būdavo, į siaurą koridorių ir kad uždainuos vyriškais kaimiškais balsais liaudies dainas, tai net sienas drebindavo. Malonu būdavo klausytis, nesijausdavo mokyklinio triukšmo, šurmulio. Bet vėliau jaunesnieji pritilo, nors Grinkiškio mokykloje dar ilgai skambėjo mokytojo Kaženausko ir mokytojo Savicko vadovaujami vyrų chorai bei mišrūs vyresnių klasių ansambliai.

Berods, po metų išvažiavo į Kauną direktorius Gegeckas, į jo vietą atvyko iš Baisogalos direktoriumi Kirkickas; į Radviliškį laikraščio redaktoriumi perėjo A. Baltrūnas, mokymo dalį organizuoti pavedė man. Kadrai buvo mišrūs, ne visi pasiruošę pedagoginiam darbui, bet daugelis ėmėsi mokytis neakivaizdiniu būdu. Ir aš pati baigiau Šiaulių mokytojų institutą (1956 m., Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą, su pagyrimu. – F.Ž.).

Buvo daug pedagoginį darbą mylinčių žmonių. Pvz., įsiminė mokytojo Vytauto Radavičiaus pravedamos sporto šventės: įspūdingos rikiuotės miestelio gatvėmis, puikūs masiniai pratimai didelėje gražioje sporto aikštėje, pats mokytojas sportiškos išvaizdos, mokinius paruošęs įvairių pratimų, mokinių (ne)drausmingumas nesutrikdydavo jokio atliekamo numerio. Vėliau šis mokytojas ėmėsi mokyti mokinius įvairių darbų.

Malonu būdavo stebėti ir matematikų V. Giedraičio ir M. Lukoševičienės pamokas. Toks prieinamas aiškinimas, jumoro gaidelės, užimtumas pamokose nuteikdavo mokinius viską įsisavinti, viską atlikti.

Kadrų kaita buvo didelė, pastovių buvom tik keletas. Pasikeitė direktorius – ėmė vadovauti V. Kalnelis; mane mokymo dalies vedėjos pareigose pakeitė E. Satkauskaitė.

Iš pokarinio laikotarpio man labiausiai įsiminė darbo entuziazmas visose srityse. Mokyklos pastatas įgijo sveiką išvaizdą: visus langus įstiklino, šūvių žymes panaikino, nubaltino – iš tolo švietė mokslo šventovė!

Direktorius V. Kalnelis buvo mokyklos aplinkos puošimo iniciatorius. Sulaukė daugelio mokytojų pritarimo. Ir aš tuo džiaugiaus ir negailėjau laiko, kad tik mokykla skęstų želdiniuose bei gėlynuose.

Atvyko į mokyklą jauna gamtininkė Regina Sacevičiūtė. Ji labai daug triūso įdėjo mokinių darbiniam auklėjimui.

Mokykla neturėjo žemės sodui, daržui. Prie pat mokyklos šulinio buvo tvora, pagal kurią augo jau keletas ąžuoliukų ir kitokių medelių, o už tos tvoros – baisu – sąvartynas akmenų, plytų nuolaužų, stiklų duženų ir pan. atliekų. Apylinkės vykdomasis komitetas ir ūkis už tos tvoros paskyrė didelį plotą mokyklos reikalams: geografinei aikštelei, sodo įveisimui, bandomiesiems laukeliams. Daug darbo pareikalavo, kol šis visas plotas tapo panašus į geografinę aikštelę bei daržą ir sodą. Tai buvo sunki ir ilga kova dėl kiekvienos žemės pėdos.

Prisimenu, kaip, vadovaujami gamtininkės R. Sacevičiūtės, mes, mokytojai, su mokiniais iš tos buvusios „niekieno“ žemės rinkome rankomis stiklus, gelžgalius, visokį gruzą, kol pasiekėme tikrąją žemę, galinčią duoti derlių, priimti sėklą, medelį. Taip stambūs akmenys buvo sukrauti į kalnagūbrį geografinėje aikštelėje, kiek toliau buvo užsodinta Kaukazo slyvaičių gyvatvorė, dalis jų buvo sodinama sklypo gale prie kelio.

Direktorius Kalnelis sumanė pastatyti šiltnamį. Mes, mokytojai, įsipareigojome savo laisvalaikiu atidirbti po 50 valandų to šiltnamio statyboje. O už jo kiek buvo įrengta inspektų, kur augo daigai gėlynams.

Po to prasidėjo sodo vaismedžių sodinimas, vaiskrūmių plėtimas. Bandomajame darže išsitiesė tujų alėja, įvairūs laukeliai bandymams, vis plėtėsi sodas, vis gražesni gėlynai buvo įrengiami, net apie sporto aikštę žydėjo gėlės, buvo sodinami vis nauji medeliai, kur tik buvo dar jiems vietos. Atvykę iš kitų mokyklų mokytojai turėjo į ką pažiūrėti, nes tuo laiku dar mažai kas kalbėjo apie grožį aplinkoje, o ir nebuvo iš ko paimti patirties. Mes pirmieji rajone galėjom pasigirti didele, gėlėmis papuošta teritorija.

Kiti sėdi šiltai, o aš bėgu ir bėgu  

Direktorius Kalnelis labai daug dėmesio skyrė mokinių drausminimui pagal Makarenką (Antonas Makarenko, sovietmečio ukrainiečių pedagogas, socialinis darbuotojas ir rašytojas, propagavo švietime ir ugdyme demokratines idėjas ir principus. – F.Ž). Mokymo dalies vedėjos pareigas perėmė reikli, darbšti pedagogė R. Sacevičiūtė, turinti Lietuvos nusipelniusios mokytojos vardą. Jį įgijo dar dirbdama Kauno rajono švietimo skyriuje. Ir buvome pasiekę tikrai gražių rezultatų – mokiniai visuomet buvo pasitempę, pagarbūs vyresniesiems, mokytojams, atvykusiems svečiams.

Direktorius V. Kalnelis rūpinosi ir klasių apšildymu. Jam ir ūkio dalies vedėjui Kvedarui vadovaujant, buvo įvestas centrinis šildymas. Darbo sąlygos tapo žymiai lengvesnės.

Mokomajame – auklėjamajame darbe buvo kovota už mokinių geras žinias, už privalomo mokymo įgyvendinimą. Kad ir sunkiomis sąlygomis, buvo įkurtas internatas. Pirmoji auklėtoja ir visų reikalų tvarkytoja jame buvau aš su virėja Gaižauskiene. Mokiniai gyveno dviejuose pastatuose: virš pradinės mokyklos buvo apgyvendinti du kambariai ir atiduotas, berods, buvęs valsčiaus valdybos namas. Mokomojo kambario nebuvo kur įrengti.

Taip ir bėgiodavau iš vieno namo į kitą. Ypač sunku buvo rudens ir žiemos naktimis, nes atsirasdavo daug spręstinų klausimų, užsitęsdavo iki 22-23 val.ir tekdavo vaikščioti iš vieno į kitą namą tamsoje ir lietui lyjant, ir pūgai siaučiant.

Nuriedėdavo ne viena ašara, kai žinojau, kad kiti sėdi šiltai namuose, kad kitų jau ir žiburiai užgesę, o aš dar turiu vis neatidėliotinų darbų. O ir grįžus į namus laukė sąsiuviniai, ruošimasis pamokoms, visuomeniniams renginiams: sukurk įdomų scenarijų pionierių sueigai, internatiečių šventei, mokykis roles ruošiamam vaidinimui ir t.t. ir t.t.

O kiek darbo ir valandų buvo skirta atsiliekantiesiems, įvairių metodų ieškojimui. Tik pastebėjo vadovai, kad imiesi kokių naujų priemonių, naujų metodų – tuoj aprašyk savo patyrimą, ruoškis pedagoginiams skaitymams... Net teko vykti į Respublikinius pedagoginius skaitymus, kuriuose mano darbas buvo pripažintas teigiamai ir išspausdintas metodinėje literatūroje.

Palaipsniui gerėjo darbo sąlygos, internate buvo praplėstos patalpos, atėjo dirbti sumani auklėtoja Onutė Kvedarienė.

Purvynai ligi pusės blauzdų

Kadrai keitėsi. Išvykus direktoriui Kalneliui, priprašėm savo jaunos chemikės, gerai savo dalyką dėstančios, taktiškos, pareigingos specialistės mokytojos Irenos Ginelevičiūtės-Žmoginienės, kad ji imtųsi vadovauti mokyklai. Tai buvo puiki chemijos mokytoja, taktiška vadovė, skyrusi daug dėmesio mokomajam-auklėjamajam darbui, mokytojų saviauklai. Įsiklausydavo į mokytojų pageidavimus, pati mokėsi iš kitų ir visus ramiai, reikliai nuteikdavo darbui.

Išvyko į Kauno švietimo skyrių mokymo dalies vedėja R. Sacevičiūtė, ją pakeitė Irena Naujokaitienė, kuri buvo pareiginga, reikli sau ir kitiems. Atrodo, kai vadovai sau reiklūs, tai ir mokytojas negali apsileisti.

Paskutinieji mano darbo Grinkiškio mokykloje metai prabėgo, vadovaujant jau direktoriui Kirtikliui. Mėgdavau klausytis jo politinformacijų – jos būdavo įdomios, plečiančios mūsų politinį akiratį.

Dar šis tas iš pokario metų, kai teko patirti daug bėdų, bet dabar atrodo, kad jos ne tokios ir baisios buvo, nes buvom dar jauni, entuziazmo netrūko, nebuvome išlepę, visus sunkumus sugebėjom atlaikyti šypsodamiesi, juokaudami. 

Pvz., kelionė į Šeduvą, mokytojų konferencijon. Gaunam iš ūkio plačias roges, pakinkytas pora arklių, susėdam ant „drončkų“, kojas nuleidę, vieni kitiems šonus daužom, kad būtų šilčiau – buvo viduržiemis – juokaujam, erzeliuojam, kai kojos ima šalti, bėgam iš paskos. Taip į konferenciją. O namo... Arklių pakinktai sutrūko, vos ne patys roges parstūmėme 26 kilometrus.

Kas dėdavosi rudenį ir pavasarį! Negalima dabar ir įsivaizduoti, kad nuo Šušvės tilto į kalną iki mokyklos tekdavo bristi skysto molio tyrę iki pusės blauzdų, prie šulinio nusiplaudavom guminius batus ir tada tik įeidavome į patalpą.

Keletą metų nebuvo mokykloje elektros. Nešdavomės iš namų žibalines lempas, prikabinėdavome kaip galėdavome ir tokioje prieblandoje būdavo mūsų renginiai. Bet žmonių jie būdavo mėgiami, salė prisirinkdavo sausakimša. O kai direktorius Kalnelis gavo kokią tai karbitinę lempą, ji atrodė lyg stebuklas, bijodavom, kad tik tinklelis nesuirtų. (Autorės minimose pokariu populiariose karbidinėse lempose buvo naudojamas kalcio karbidas. Vandeniui reaguojant su karbidu, išsiskirdavo acetileno dujos, kurios degdamos skleidė ryškią šviesą, ryškesnę ir pastovesnę nei žvakės ar žibalinės lempos. Vėliau karbido lempas pakeitė elektrinės. - F.Ž.)

Prisimenu mūsų ir visų žmonių norą ką nors pamatyti, išgirsti. Į minėjimus, Moters dienos šventes, Naujųjų metų sutikimus ar kitas šventes pokario metais tiek susirinkdavo, jog salė negalėdavo ir stačių sutalpinti. Atvažiuodavo Panevėžio dramos teatras, nes ten dirbo kilę iš Grinkiškio krašto (gimę Kubiliūnuose) artistai Vaclovas Blėdis, Julija Blėdytė ir dar kažkas. Lankėsi Kauno jaunimo teatras. Tai buvo puikios kultūrinės šventės! Bet kai atsirado geresnių salių, patogesnių scenų, teatrai savo gastrolių į Grinkiškį nebeplanuodavo.

Dirbo veiklus literatūros mokytojas J. Linkevičius. Jo iniciatyva buvo organizuojami susitikimai su poetais, rašytojais. Lankėsi pas mus rašytojai A. Baltrūnas, M. Sluckis, J. Mačiukevičius, poetai V. Grybas, A. Jonynas ir kiti.

Jei demonstruodavo mokykloje kino filmą – salė vėl būdavo pilna. O elektra gesdavo, filmai trūkinėdavo, bet žiūrovai buvo kantrūs – išsėdėdavome ir po 4 valandas, kad tik pamatyt.

Salės prisirinkdavo pilnos

Be mokomojo - auklėjamojo darbo, ant mokytojų pečių gulė visa visuomeninė veikla: šventės, minėjimai, užpildomi mūsų saviveiklos; net į mokytojų konferencijas turėdavom vežtis saviveiklos programas. Tad mes, mokytojai, vaidinom, šokom, dainavom. Turėjom gerą režisierę – mokytoją Kvedarienę, todėl buvom sukūrę keletą vaidinimų, pvz., „Čia toksai gyvenimas“ ir kt.

Daug programos užpildydavo ir mano vyras, kuris sugebėjo neblogai dainuoti solines partijas. Stebėtis reikėjo, kaip žmonės mėgo mūsų renginius – visuomet salė prigužėdavo pilnutėlė. Tėvai labai mėgo lankyti mokinių ruošiamus subatvakarius. Tik vėlesniais laikais ėmė keistis nuotaikos – mokinių pasilinksminimuose likdavo jie vieni ir budintys mokytojai.

Apylinkėje plačią veiklą vystė Moterų taryba. Jai pokario metais vadovavo veikli ir reikli Meškauskienė. Ji planuodavo vieną renginį po kito – tik spėk kurti, repetuoti, ruošti vakarus. Daug man ir kitiems yra tekę šiuos renginius ruošti, išvykti į kitas apylinkes, vietoves. Vadovaujant mokytojai A. Dučinskienei, laimėjome rajone geriausios šeimininkės vardą.

Daug metų - gal 15 teko būti profsąjungos komitete, daugiausia gamybinio-masinio darbo organizatore. Šiandien pati negaliu suprasti, kaip tiek galėjom visur suspėti. Dar rasdavom šiek tiek laiko ir savo asmeninėms šventėms. Gal kad visa tai praeityje ir jaunystėje, bet man atrodo, kad buvo linksmiau, kad mus lydėjo visur darbo ir linksminimosi entuziazmas, kolektyvinis susibūrimas.

Grinkiškyje išdirbau 26 metus. Ir visi jie buvo didelėje įtampoje. Į tuos keliolika lapų negalima sutalpinti visos mokyklos veiklos ir savo prisiminimų. O be to, tenka pripažinti, kad daug kas jau ir pasimiršo.

Džiaugiuosi, kad gyvenime teko dirbti su gerais žmonėmis, ypač turėjau vis gerus vadovus. Jie man patikėdavo ne vieną ir sunkesnę užduotį, bet visuomet šiltu padėkos žodžiu atsilygindavo.

Neliko mano pastangos darbe nepastebėtos: buvau apdovanota keliais Garbės raštais, 1964 m. gavau Švietimo Pirmūno ženklą, 1968 m. man suteiktas LTSR nusipelniusios mokytojos garbės vardas, 1969 m. buvau apdovanota Garbės raštu už dalyvavimą etnografinių valgių konkurse ir už tai, kad Gagarino vardo kolūkio moterų taryba laimėjo pirmąją vietą; 1970 m. – Liaudies švietimo skyriaus Pagyrimo raštu už ilgametį darbą, 1973 m. – Lietuvos TSR švietimo ministerija įteikė Padėkos raštą ir Darbo veterano medalį.

Aleksandra Glibauskienė

LTSR nusipelniusi mokytoja – pensininkė

Radviliškis, 1985.IV.20"

Meistras pastebėdavo ir smulkmenas

O dabar metas pasakoti apie A. Glibauskienės vyrą Vladislovą Glibauską (1912-2001). Tuo labiau, kad jis Grinkiškyje buvo ne mažiau žinomas negu jo žmona Aleksandra, kuri po sutuoktuvių dirbo ir gyveno ten, kur būdavo siunčiamas dirbti jos vyras.

Grinkiškio pieninė, kurią vietos ūkininkai įsteigė dar 1925 metais, buvo garsi ir turbūt vienintelė šio miestelio pramonės įmonė. Jos vadovą Vladą Glibauską vieni grinkiškiečiai vadino pieninės direktoriumi, nors oficialiai jis buvo gamybos meistras, o kiti – „Mūsų Kipru Petrausku“, nes V. Glibauskas turėjo puikų balsą ir mėgo dainuoti.

„Ypač įspūdingai jis traukdavo ariją iš operos „Pilėnai“: „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom, apkaišysiu pavadėlį žaliom rūtom, - prisimena šioje pieninėje dirbusi pieno produktų technologė Dalia Krapikienė. – Net kai buvo jau garbaus amžiaus, balsas išliko nuostabus – klausantis jo dainavimo krėsdavo šiurpuliukai“.

Grinkiškio pieninė išgarsėjo būtent tuo metu, kai joje dirbo V. Glibauskas (1948 – 1975 metai). Neatsitiktinai kai buvusioje SSRS buvo įsteigtas valstybinis kokybės ženklas, liudijantis išskirtinę produkto kokybę, pirmiausia (1972 metais) jis buvo suteiktas Grinkiškio pieninės sviestui. „Kepėm duoną Panevėžy, tepėm sviestą Grinkišky“, - toks kalambūras buvo populiarus sovietmečiu. Matyt, kažkurio meistro būta ir Panevėžyje, ir jis išmanė skanios duonos paslaptis. O Grinkiškyje buvo gaminamas ne tik sviestas, kuris, kalbėjo žmonės, buvo gabenamas ir Kremliui, ir Britanijos karalienei, - taip pat sūriai, kurį laiką - valgomieji ledai.

Taukšt, taukšt, taukšt – tauškėdavo Vlado Glibausko medpadžiai (kitokio apavo jis pieninėje nepripažino, esą medis yra higieniškas) ir kolegos dar iš tolo žinojo, jog ateina reiklusis jų meistras. Nuo akylaus jo žvilgsnio nepasislėpdavo jokia smulkmena – viskas jam buvo svarbu ir viską privalėjai daryti penketui. Kaip ir mokykloje jo žmonai mokytojai Aleksandrai.

Tačiau man turbūt nedera toliau pasakoti apie Grinkiškio pieninę, kai apie ją jau yra parašyta nemažai ir galite pasiskaityti Virginijos Urbonavičienės publikacijoje „Grinkiškio pieninės istorija“ („Grinkiškio kraštas“, p. 182-184). Vyresnieji grinkiškiečiai prisimena miestelio bibliotekoje dirbusią gražią bibliotekininkę Zajančkauskienę. Įtariu, kai kurie ėjo ten pasidairyti ne tiek į knygas, kiek į jų tvarkytoją. Ji užaugino irgi gražuolę dukrą Virginiją, -  dabar ji Urbonavičienė. Darbavosi, kaip ir mama, bibliotekoje, o laisvu nuo knygų laiku prirašė įdomių istorijų apie Grinkiškio praeitį.

O mes geriau pasinerkime į respublikinės Martyno Mažvydo bibliotekos tylą. Kai ieškai, tai ir randi – netrukus mano rankose žurnalas „Pienininkystė“.  Jis leidžiamas daug metų, išeina ir dabar (tik dabar tai laikraštis), nenutrūko net sunkiaisiais 1990-1991 metais, kai Sovietų sąjunga blokavo popieriaus tiekimą Lietuvos spaustuvėms.

Būtent 1990 metų „Pienininkystės“ 6 numeryje randame Vlado Glibausko publikaciją „Prisimenu...“

Kas geriau, negu pats žmogus, papasakos apie save? 

Keldavosi anksčiau už gaidžius

„Spausdiname pienininko-veterano Vlado Glibausko sava ranka rašytus prisiminimus apie pienininko darbą prieškarinėje Lietuvoje ir vėliau. Šį rašinį redakcijai atsiuntė Šiaulių pieno kombinato generalinio direktoriaus pavaduotoja N. Steponavičiūtė. Jos manymu, V. Glibausko prisiminimai „bus gana įdomūs dabartinei kartai pasiskaityti“. Redakcija tam pritaria ir, siekdama išlaikyti autentiškumą, talpina veterano rašinį mažai taisytą“, - rašoma publikacijos įžangoje. O toliau – V. Glibausko prisiminimai.

„Mano darbo kelias pieno pramonėje prasidėjo kartu su sparčiu pienininkystės vystymusi Lietuvoje. 1931 m. baigiau Belvederio aukštesniąją pienininkystės mokyklą (Jurbarko r.; ši Pienininkystės ir gyvulininkystės mokykla veikė Belvederio dvaro rūmuose 1926-1961 m. - F.Ž.). Po metus trukusios praktikos (už darbą praktikos metu nebuvo mokama) Ibutonių (šis kaimas yra Panevėžio r., netoli Krekenavos – F.Ž.) ir Grinkiškio pieninėse, apgyniau mokykloj praktikos darbus ir 1932 m. gavau pienininkystės technologo atestatą. Pradėjau ieškoti darbo.

1932 m. buvau gavęs Kėdainių pieninėje pienininko padėjėjo pareigas, bet mažino etatus ir aš vėl likau laisvas. Susiradau privatų Palonų (Radviliškio r. - F.Ž.) pieno nugriebimo punktą. Čia padirbęs išėjau į karo tarnybą.

Atlikęs karinę tarnybą, 1935 m. šešis mėnesius turėjau darbo Pelyžų pieno perdirbimo bendrovėje (Panevėžio apskr.). Atėjus žiemos sezonui, sumažėjus pieno, buvau atleistas. Buvau bedarbis, nes be rekomendacijų niekur neįsiterpsi. Nuvykęs į Kauną, į „Pienocentrą“, ant pirmininko pavaduotojo Jacevičiaus kabineto durų radau raštelį „Laisvų vietų nėra“.

1936 m. pavyko įsidarbinti mažoje Lašmenės pieninėlėje, Pakruojo valsč. Tik 6 mėnesius ji tegyvavo, buvo likviduota ir liko tik grietinės nugriebimo punktas.

Tikrą, tvirtą savo profesijos kelią pradėjau, kai 1937 m. buvau paskirtas į Daunoravos pieno perdirbimo įmonę (Joniškio valsč.). Pieninė buvo kooperatinė, jos valdyboj buvo trys ūkininkai, jie samdė pagal sutartį pienininkus, kontroliavo, stebėjo bei vertino ir mano darbą. Joje išdirbau 8 metus. Pieninė nedidelė, mūrinė, pienininkui gyventi pastatytas medinis namas. Sąlygos darbui buvo sudarytos neblogos. Gamyba augo - per metus perdirbdavom apie 2 milijonus kg pieno, 1939 m. pagaminom 90 t sviesto.

Įrengimai nesudėtingi, mažo našumo. Garo katilas vos 6 m3, garo variklis - 12 arklio jėgų. 1938 m. pieninė buvo patobulinta - jau turėjom garo katilą 30 m3. Sviesto muštuvas nedidelis, todėl, vasaros metu pagausėjus pieno, tekdavo jį tris kartus mušti. Pieninėj dirbom tik trys žmonės: aš - pienininkas, mašinistas - pečkurys ir darbininkė - plovėja. Neturėjau nei padėjėjo, nei laboranto. Buvo dar kontorėlės reikalų vedėjas, jis tvarkė piniginį atsiskaitymą ir ūkinius reikalus. Pieninei priklausė keturi pieno nugriebimo punktai.

Aš vienas buvau atsakingas už pieno priėmimą, už analizę, už grietinės užraugimą, už sviesto sumušimą ir jo kokybę. Pavasario ir vasaros metu priimdavom daug pieno, gaminam daug sviesto. Sviestą gaminom eksportui, jis turėjo būti I rūšies, dėjom jį į bačkutes po 51,2 kg. Bačkutės turėjo būti labai tvarkingai išklotos, prieš tai stipriai ištrintos druska, sviestas gerai sugrūstas, pergamentas dailiai užlankstytas.

Visi trys dirbantieji darbą pradėdavom 2 val. nakties, nes iki pieno priėmimo sviestas turėjo būti supakuotas. Ryte priiminėdavau pieną, prižiūrėdavau separavimą, dariau analizus, gaminau raugą, užraugdavau grietinę. Grietinę šaldėm natūraliu ledu, atvežtu iš tvenkinio, sukrautu pieninės kieme ir apklotu spaliais.

         Bukmedžio statinaitės su sviestu buvo vežamos arkliais iki Joniškio geležinkelio stoties ir pasiunčiamos į Klaipėdos šaldytuvus, kur produkciją rūšiuodavo pagal 15 balų sistemą. Baigiant dienos darbus reikėdavo užpildyti knygas: pieno priėmimo žurnalą, grietinės nugriebimo punktų žurnalą, darbų eigos knygą. Darbą baigdavom apie 16 valandą. Poilsis - iki naujos dienos 2 valandos.

     Taip kasdien, be išeiginių ir sekmadienių. Išeigines kompensuodavo žiemos metu, kai dirbdavom kas antrą dieną. Pieninės valdyba privalėjo sudaryti su pienininku sutartį.

      Daunoravoj gaudavau 300 litų per mėnesį. Prie atlyginimo buvo skirti pieno produktai savaitei: 1 kg sviesto, 1 ltr grietinės ir kasdien po 2 ltr gero pieno. Be to, gaudavau premijas už I rūšies sviestą - 1 centą už kg. Sutarty buvo nurodyta, kiek pagaminti I rūšies sviesto, nepagaminus - pienininkas turėjo atlyginti bendrovei skirtumą. Tvarka griežia, buvo reikalaujama taupumo, besąlygiško sąžiningumo. Net mintis nekildavo nė vienam iš mūsų pasiimti daugiau, negu skirta. Užtekdavo.

      Daunoravoje dirbau iki 1944 m. Tų metą vasarą, per atostogas, išvažiavom į žmonos tėviškę – Kaltinėnus (Šilalės r.). Grįžt laiku negalėjau, nes frontas sustojo ties Dubysa. Likau dirbti Šilalėj. Per karą pieninė buvo sugriauta, išardyta, todėl tik supirkinėdavau sviestą, taukus, lašinius, kiaušinius. Keturi pokario metai buvo sunkūs, nesijutau esąs pienininku.

       1948 m. buvau perkeltas į Grinkiškio sviesto gamyklą (Radviliškio raj.). Čia reikėjo smarkiai įsitraukti į darbą - sviesto gamybą, Bachšteino sūrių (kilęs iš Vokietijos – F.Ž.), o vėliau ir kazeino. Ir čia dar keletą metų nežinojom išeiginių dienų, kol pagausėjo žmonių, kol gavau padėjėjų. Grinkišky išdirbau 26 metus. Buvau įpratęs jausti atsakomybę už visos gamyklos darbą, ūkinį sutvarkymą, sviesto kokybę.

       1972 m. buvo įvestas Respublikoj kokybės ženklas. Grinkiškio sviesto gamyklos kolektyvo pagamintam sviestui pirmajam respublikoje buvo jis suteiktas.

       Iš Grinkiškio išvažiavau jau pensininkas - 1975 metais. Dabar dar dirbu Radviliškio sviesto gamykloj laborantu pieno supirkimo punktų kontrolei. 

       Vladas Glibauskas

      Žurnalas „Pienininkystė“, 1990 m., Nr. 6."

Išviliojo iš Grinkiškio

Šiuose prisiminimuose V. Glibauskas nerašo apie savo tėviškę. Gimė jis 1912 metais mažame Radviliškio rajono Jadvimpolio kaime. Šis kaimelis yra už 2 km nuo  Baisogalos Skėmių link, netoli kelio Kėdainiai – Šiauliai. Vlado tėvai tarnavo Komaro dvare Baisogaloje. Komaras, pastebėjęs jaunojo Vladuko gabumus, pasirūpino, jog jis galėtų mokytis.

Taigi V. Glibauskas buvo beveik mūsų kraštietis, tik likimas lėmė, jog, išvažiavęs iš Baisogalos į mokslus Joniškėlyje ir Belvederyje, vėliau dirbo įvairiose pieninėse Šiaurės Lietuvoje, po to Žemaitijoje ir į netoli savo tėviškės esantį Grinkiškį atvyko tik po maždaug 20 metų – 1948-aisiais. 

26 metus Aleksandra ir Vladas Glibauskai gyveno ir dirbo Grinkiškyje, o paskui vėl prasidėjo kraustynės. 1975 metais jie įsikūrė rajono centre Radviliškyje. Abu jau buvo pensijoje (Aleksandrai tada buvo 57, Vladui – 63 metai). 

„Tėvams tais metais buvo paskirtas butas Radviliškyje ir paskyra automobiliui, mat tėtį Maskva apdovanojo Darbo raudonosios vėliavos ordinu“, - prisimena Glibauskų sūnus Antanas. Čia gal tiks priminti, jog Grinkiškyje Glibauskai gyveno nedidukame bute žinybiniame daugiabutyje, kurio aplinką mokytoja Aleksandra puošdavo gėlėmis. Tas keturbutis tebestovi ir dabar, tik nykesnis.

Radviliškyje Aleksandra jau nedirbo, o Vladui buvo pasiūlytos Radviliškio sviesto gamyklos laboranto pieno supirkimo punktų kontrolei pareigos. Be abejo, neatsitiktinai – šios gamyklos direktorius Vytautas Šiošė gerai žinojo, koks reiklus ir principingas yra V. Glibauskas. „Tėtė tada dirbo „skrajojančiu laborantu“ – važinėdavo po viso rajono pienines ir tikrindavo produkciją“, - pasakojo A. Glibauskas.

O minėtoji pieno produktų technologė Dalia Krapikienė prisimena, jog V. Glibauskas buvo išrinktas ir sviesto gamyklos (vėliau ji buvo reorganizuota į akcinę bendrovę „Radviliškio pienas“) profsąjungos vadovu. „Tada man ne kartą teko laimė su juo pabendrauti, - prisimena D. Krapikienė, - nežiūrint jo reiklumo ir griežtumo, mes, pienininkai, jį labai gerbėme, jo žodis daugeliui buvo šventas“.

Čia gal tiks keletas žodžių apie pačią D. Krapikienę, kuri irgi mokėsi Grinkiškio vidurinėje mokykloje. 1994 metais nutraukus gamybą Grinkiškio ceche, daugelis jo darbuotojų neteko mėgstamo darbo. Tačiau D. Krapikienė savo profesines žinias rado kur pritaikyti – sūnaus Tado Krapiko įsteigtame pieno ūkyje, kuris yra šalia Grinkiškio, pakeliui į Vaitiekūnus.

Iš šiame ūkyje auginamos karvių bandos primelžiama aukštos kokybės pieno, čia pat pastatytoje įmonėje gaminami grietinė, sviestas, sūriai, varškė. Ši produkcija tiekiama ne tik aplinkinių rajonų maitinimo ir prekybos įmonėms, bet pardavinėjama ir Vilniaus, Kauno bei kitų miestų ūkininkų turguose, kai kuriose parduotuvėse. Internete radau, jog Krapikų produktai populiarūs ir paklausūs. Lyg ir išeitų, jog Dalia ir Tadas tęsia Grinkiškio pieninės tradicijas.  

Kaip voverė karuselėje

Vladas Glibauskas buvo kilęs iš mažažemių, todėl kai Lietuvą 1940 metais okupavo SSRS, jis ir jo tėvai tremties išvengė. Kitaip susiklostė Vlado brolio Antano Glibausko likimas. Jis buvo Telšiuose gerbiamas mokytojas, S. Daukanto pradžios mokyklos vedėjas. 1941 metais sovietai A. Glibauską ir jo šeimą suėmė ir įkalino Krasnojarsko krašte. Nulėmė tai, jog A. Glibauskas buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys. Ši sukarinta organizacija buvo įsteigta 1919 metais, iškart po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, ir buvo skirta jai ginti.

V. Glibausko sūnus Antanas prisimena, jog jo tėtis susirašinėjo su ištremtuoju broliu. Tai teko daryti labai atsargiai. „Tada buvo tokie laikai, kai ir Kūčias valgėme užsidangstę langus“, - sako Antanas.

Dar vienas V. Glibausko brolis gyveno Baisogaloje, o sesuo – Vievyje.

Radviliškyje Aleksandra ir Vladas Glibauskai gyveno keliolika metų. Po to vėl kraustynės – šįkart į Prienus, arčiau sūnaus Antano, kuris tuo metu jau gyveno šiame mieste.

„Suradau savo tėveliams Prienuose butą, suremontavau ir jie jame įsikūrė. Mano žmona gamino jiems valgyti, pirko vaistus, prižiūrėjo“, - pasakojo A. Glibauskas.

„Tėvai dažnai prisimindavo Grinkiškį, nes ten prabėgo smagiausi jų gyvenimo metai. Pas mamą atvažiuodavo iš Kauno jos draugė dar nuo Grinkiškio laikų mokytoja Regina Sacevičiūtė. Pasikalbėdavo mama ir su kita buvusia Grinkiškio kolege - Zofija Radavičiene.

Kur buvus nebuvus mama vis pasakodavo apie Grinkiškio mokyklą. Tai buvo jos mėgstama ir jautri tema. Apie tai, kiek daug ten teko dirbti ir kaip vis dėlto smagu buvo – daugybė pamokų, bet ir šventės, konkursai, vakaronės, vaidinimai ir t.t. Aš ir pats daug ką prisimenu. Pavyzdžiui, kaip mama, būdavo, pareina pavakariais iš mokyklos ir vėl eina atgal į ją – visokių reikalų ten dar turėdavo. Paskui skuba į internatą prižiūrėti, kad vaikai pamokas ruoštų, neišdykautų. Namo grįždavo vėlai, pabendraudavo su mumis ir sėsdavo taisyti mokinių sąsiuvinių. Ir taip iki antros valandos nakties. Mudu su sese iš miegų pabudę pažvelgdavome – žibalinė lempa šviečia ant apvalaus mūsų stalo, o prie jos palinkusi mama dirba“, - pasakoja A. Glibauskas.

„Be to, abu tėvai dalyvaudavo saviveikloje. Grinkiškio mokyklos muzikos mokytojas Antanas Savickas (Grinkiškyje jis dirbo 1949-1956 m. – F.Ž.) kviesdavo dainuoti tėtį. Mamos kviesti nereikėjo, ji pati daug ką organizavo. Bet ir tėtis nesispyriodavo, nes dainuoti labai mėgo. Būdavo, traukia dainas vieną po kitos“.  

Sykį, prisimena Antanas Glibauskas, jis jau iš Prienų surengė savo tėvams ekskursiją į tas vietas, kur jie gyveno ir dirbo. „Nuvežiau į Joniškio rajoną, kur pradėjo dirbti mama, paskui pabuvome Žemaitijoje, kur mamos tėviškė ir kur tėvai praleido karo metus, po to aplankėme Grinkiškį“, - sako Antanas.  Tikriausiai ši ekskursija jo tėvams buvo graudi šventė.

Gražus balsas dukrai, pedagogika - sūnui

Kaip dažniausiai būna, pirmasis Anapilin iškeliavo šeimos galva. Vladas Glibauskas mirė Prienuose 2001 metais, sulaukęs beveik 90 metų. Aleksandra Glibauskienė - 2003-aisiais. Jai buvo 85-eri. Abu palaidoti Rumšiškių miestelio kapinėse. „Rumšiškėse gyveno mamos sesuo Anastazija ir kai tėvai ten lankydavosi, jiems patiko Rumšiškių kapinės“, - paaiškino A. Glibauskas.

Po V. Glibausko mirties Prienų rajono laikraštis išspausdino lyg ir nekrologą - pasakojimą apie jį ir jo šeimą. Šis straipsnis įdomus ne tik tuo, jog liudija Glibauskų svarbą ir Prienų krašte, nors jie čia įsikūrė jau būdami garbaus amžiaus (juk ne apie kiekvieną rašomi straipsniai), bet ir tuo, jog tikriausiai tai paskutinis pasikalbėjimas su A. Glibauskiene, paskutiniai jos, tada dar gyvos, žodžiai viešumai. Tarsi atodūsis, aidas, pasiekęs mus iš jau seniai ir iš tolimų Prienų, iki kurių nuo Grinkiškio gal ir 200 kilometrų. Nes po pusantrų metų  mokytojos neliko...

Aleksandra ir Vladas Glibauskai paliko dukterį ir sūnų. Aldona Glibauskaitė-Dauguvietienė gimė 1938 metais, baigė Grinkiškio vidurinę mokyklą. Kauno medicinos mokykloje įgijusi medicinos sesers diplomą, dirbo Kauno rajono Babtų miestelio ambulatorijoje, vėliau Kauno tuberkuliozės dispanseryje. Gyvena Kaune. 

Aldona paveldėjo iš tėčio gražų balsą ir pomėgį dainuoti. Gal tai ir suvedė ją su muziku ir rašytoju Jonu Dauguviečiu (1928-2014), kuris buvo kilęs iš Grinkiškio krašto – Bargailių kaimo, mokėsi Grinkiškio gimnazijoje, buvo Kauno dainų ir kitokių muzikos švenčių dirigentas, chorų ir kitų muzikos kolektyvų vadovas.  

„Aldona kadaise Grinkiškyje draugavo su Ančerevičiūte ir ši pakvietė ją į savo vestuves. Ten dalyvavo ir Jonas Dauguvietis. Taip jie susipažino ir vėliau susituokė“, - pasakoja A. Glibauskas.

Baigiantis karui, J. Dauguvietis drauge su keletu kitų Grinkiškio gimnazijos mokinių (tada jam buvo tik keliolika metų) klijavo ant šio miestelio stulpų lapelius, kuriuose ragino nepasiduoti rusams. Grinkiškio stribai susekė ir suėmė. Protestuotojai buvo ištremti į Sibirą. J. Dauguvietis šį savo gyvenimo etapą aprašo knygoje „Gyvenimas duobėj“ (Kaunas, 2008).

Glibauskų sūnus Antanas gimė 1945 metais. Baigė Grinkiškio vidurinę mokyklą, inžinerijos studijas Kauno politechnikos institute, dirbo įvairiose pramonės įmonėse Vilniuje, Kaune, Jonavoje. Ilgiausiai darbavosi Prienų buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, buvo jo vyriausiasis inžinierius. Kurį laiką ėjo savo mamos pėdomis – mokytojavo Prienų, Jiezno vidurinėse mokyklose.

 Po tėvų mirties jis išsikėlė į Kauną, arčiau sesers Aldonos. Tačiau gailisi palikęs Prienus. „Ten labai graži gamta, ten turėjau daug draugų, pažįstamų. O Kaunas didelis. Didelis miestas – didelė vienatvė“, - atsidūsta Antanas.

Feliksas Žemulis

2022 metai

Šaltiniai:

Glibauskienė Aleksandra. Prisiminimai. – Radviliškio rajono Jono Poderio gimnazijos muziejus.

Glibauskas Vladas. Prisimenu... – Žurnalas „Pienininkystė“, 1990, Nr. 6.

Ulozaitė Nijolė. Darbas buvo gyvenimo druska. Prienų rajono laikraštis „Gyvenimas“, 2001 m. spalio 27 d., Nr. 85 (84444).  

Urbonavičienė Virginija. Grinkiškio pieninės istorija. – Grinkiškio kraštas. Sudarytojas Aleksandras Šidlauskas, Radviliškis, 2011, p. 182-184.

Laurinkienė Aušra. Kultūros paveldo svarba ir reikšmė Radviliškio rajone: Pėdsakai, vedantys į pieninę. – Radviliškio rajono laikraštis „Radviliškio naujienos“:

https://www.radviliskionaujienos.lt/kulturos-paveldo-svarba-ir-reiksme-radviliskio-rajone-pedsakai-vedantys-i-pienine-2276

         Prie Šušvės ir Žadikės. Sudarytoja Vida Povilaitytė-Kazlauskienė. – Utena, UAB „Utenos Indra“, 2018, 350 p.

         Dauguvietis Jonas. Gyvenimas duobėj. – Kaunas, 2008, 237 p.

         Grinkiškio mokykloje dirbę mokytojai nuo XX amžiaus 5 dešimtmečio. Sudarytoja Zita Markevičienė:        https://www.poderys.radviliskis.lm.lt/new/index.php/ct-menu-item-3