Kodėl sukilo kolonija (1-2)

Kodėl sukilo kolonija (1)

,,Pareiškiame protestą Biržų miško pramonės ūkiui, neūkiškai kertančiam Pasvalio rajono miškus". (Iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Pasvalio grupės steigiamojo susirinkimo rezoliucijos.)

„Šiais persitvarkymo laikais norime būti rajono miškų šeimininkais". (Iš Pasvalio rajono LDT vykdomojo komiteto pirmininko Vytauto Lalo laiško Lietuvos ministrų tarybai ir Miškų ūkio ministerijai.)

Pasvaliečiai supyko

Šių metų vidurvasarį Pasvalys virte virė. Autobusų stoty iššokau iš ,,Ikaruso", nusipirkau rajoninį laikraštį. ,,Žaizdota žemė -- žmogaus rankų darbas", - šaukė antraštė. Akys užkliuvo už eilučių: ,,Kažin, ar patikėsime, kad Pasvalio miškų laukia didesnis bankrotas, atsiskyrus nuo mūsų miškus naikinančio Biržų miško pramonės ūkio. Didesnis jau vargu ar begali būti. Tad atėjo metas ryžtingai gelbėti savo miškus".

Pasvalio rajono laikraščio redakcijoje kolegė žurnalistė Regina Butėnienė paklojo dar keletą nesenų laikraščio numerių. ,,Ąžuolų skausmas", ,,Kaip apginsiu savo žaliąjį brolį“, ,.Budelis daro viską", ,,Nutylėti negalima", ,,Priešinkimės daromai žalai“, ,,Mizeriu pralošti miškai"...

Užsuku ligoninėn, pas buvusį Moliūnų miško eigulį Joną Lukošiūną. Kai užeina kalba apie jo išvaikščiotą, išglostytą mišką, veteranas taip susijaudina, kad jau gailiuosi ją pradėjęs:

- Vaje, ką ten dabar daro... skuta plynai - ir senus, ir jaunus medžius. Mūsų darbas iškeliant želdinius į ardą šuniui ant uodegos.

Rajono vyriausiasis landšafto inžinierius miškininkas Juozas Bagdonas pakviečia į „viliuką", lekiam į Žaliąją girią. Štai ir pušynai, kurių taip mažai Pasvalio rajone ir kuriuos pasvaliečiai taip brangina. J. Bagdonas pristabdo automobilį - smagų ir gerą miško kelelį kerta išrėžtų medžių trasa. „Čia bus kelias". Tokio milžiniško pločio - bene lėktuvams leistis?

Truputį pavažiuojam per pušyną - vėl tokia pat žaizda. Ir vėl, ir vėl... Kam tiek daug? Per kalnelius - gilūs grioviai! ,,Melioracija", - tarsteli miškininkas. Dar kiek pariedėję sustojame. Dešinėje, kairėje kelio pusėje - valksmo prorėža. Čia buvo sanitarinis kirtimas. Bet kodėl boluoja storuliai kelmai, kam reikėjo kirsti šimtametes pušis? Buvęs eigulys Antanas Meškauskas moja rankom, tarsi nelabąjį vytų. Trisdešimt penkerius metus jis triūsė Žaliojoj girelėj, o tokių „cūdų", sako, dar nematęs, todėl jam baisu.

Grįždami stabtelim prle Kriklinių gyvenvietės: čia ošė gražus eglynas. Ošė, o šiandien - nėra. Vietoj jo padarė ganyklą. Ąžuolpamūšio miškas: valksmų tarpai kas keliolika metrų. Dešimtys metų praeis, kol juos pasiglemš medžiai. Valksmai kertant, žinoma, reikalingi, bet taip tankiai mažam ir gražiam miške?

Pasukam į Žadeikių mišką-parką prie pat Pasvalio: vėjovartų, sausuolių, kad velnias sprandą nusisuktų. Rajono gamtos apsaugos inspektorius Juozas Lapinskas, inspektoriaujantis čia daugiau kaip ketvirtį amžiaus, tvirtina - anksčiau jų tiek nebuvę... Dabar jau suprantu, kodėl įpyko pasvaliečiai.

Kraštovaizdžio simfonija

Jie gal būtų ramūs, jei per tuos trisdešimt pastarųjų metų būtų regėję tarybinį savo miškų tvarkymo būdą. Deja, jiems tuo požiūriu pernelyg ilgai sekėsi (užtat dabar taip blogai). Na, kas tiesa, tai tiesa: per Antrąjį pasaulinį karą ir tuoj po jo rajono miškai buvo smarkiai iškirsti, liko aibė jaunuolynų.

Į juos 1954 metais dviračiu atmynė penketais aukštuosius miško mokslus baigęs Vytautas Kazakevičius. Absolventų skirstymo metu Miškų ūkio instituto direktorius Antanas Kvedaras jam siūlė: ateik dirbti į mūsų institutą, mokslininku tapsi.

Gal ir būtų taip atsitikę, nes, kaip man pasakojo dabartinis Miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto direktorius akademikas Leonardas Kairiūkštis, V. Kazakevičius skyrėsi iš studentų - daug kam vėjai buvo galvoj, o jam - miškai. ,,Jau tada jis savo girią turėjo", - mena akademikas. Na, bet tąsyk V.  Kazakevlčius pasakė:

- Pirma pagirininkausiu. Paskui pažiūrėsime.

Pakraipė direktorius Antanas Kvedaras galvą - ką gi, nešk, jaunas žmogau, savo kryželį, jei jis tau mielas.

Taip ir įklimpo Pasvaly. Pradėjo girininku, paskui, kukliai sakant, ne be jo pastangų buvo įsteigtas Pasvalio miškų ūkis (iki tol Pasvalio miškai priklausė Biržų miškų ūkiui), V. Kazakevičių paskyrė jo direktoriumi.

Ir ligi pat pensijos - trisdešimt metų V. Kazakevičius atidavė molžemio miškams - su jais širdy gulė ir kėlė, apie juos šnekėjo ir rašė, nesyk dėl jų užmiršdavęs save ir savo šeimą, dė1 ko dabar Pasvaly, kur senbuviai vienas apie kitą žino viską ligi panagių, vienų yra dievinamas, o kitų keistuoliu vadinamas, nes tarpais dėl tos savo beprotiškos meilės miškui tikrai panėšėjo į tokį.

Na, smulkiau apie tai gal kada kitą sykį, o dabar glaustai apie V.  Kazakevičiaus kolektyvo darbus. Man rodos, didžiausias direktoriaus nuopelnas - kad turėjo ir blaiviai laikėsi savo krypties, jokiam viršininkui nesistengė įsiteikti ir nurodymų, kurie gožtų mišką, nevykdė bei į jokius vajus stačia galva nepuolė.

Kai daug kas Lietuvoje per daug nemąstydami plynai, pagrindiniais kirtimais šniojo (ir tebešnioja!) puikiausius medžius, V. Kazakevičiaus nurodymu Pasvalio miškuose daugiau negu du trečdaliai (1968 metais net 91 procentas) biržių kirsta atrankiniais kirtimais - puoselėjant tūrį, kaip sako miškininkai. Vadinasi, miškus pirmiausia palikdavo sergantys, neperspektyvūs, sausi medžiai, vėjovartos, dėl ko girioms buvo tik lengviau. V. Kazakevičius dirbo pirmiausia miškui, o ne lentpjūvei.

Susižavėjo jis prieškario girininkų Antano Matijošaičio, Kazimiero Buizos palajo želdiniais ir - vėl pasklido Pasvallo miškuos tarpti ąžuolai, uosiai drebulynuose, eglės beržynuose, kad tie patys miško plotai duotų didesnę naudą, kad sutrumpėtų medynų apyvarta. Dabar tai mažai kam berūpi, juk auginti dykvietėse, ypač monokultūras, paprasčiausia.

Landšafto simfonija - taip vadina V. Kazakevičius ūkininkavimą savo miškuose. Joje nieko griežto, kategoriško, išskyrus pagarbą miškui: jei biržė - tai ne plynė, o kaip tame miške patogiau ir jam sveikiau; jei valksmai - tai ne kas keliolika metrų, kad vėtra paskui medžius verstų, o kas pusšimtis, net vienos geros visai biržei pakakdavo; jei kelias per mišką - tai ne kosminio pločio ir nosies tiesumo, o geras mielas vingiuotas vieškelėlis (gamtoje nieko tiesaus nėra); jei medžius iš kirtavietės išvilkti - tai nebūtinai tik su sunkiais, miško patalus slegiančiais bei draskančiais traktoriais, o ir su arkleliu, ypač ugdymo ir sanitariniuose kirtimuose.

Tai šit kaip buvo tvarkomi Pasvalio miškai, todėl tie pasvaliečiai taip ir išlepo. Šitaip ūkininkauti, kai kertama vidutiniškai trys-keturi kubai iš hektaro, bet miškas to nejaučia, reikia ir proto, ir užsispyrimo, o dar daugiau - širdies, meilės miškui. 0 kiekybiniai rodikliai išeina blogesni, vadinasi, mūsų ,,ekonomiškos ekonomikos" sąlygomis ir galą sunkiau sudurti su galu, ir išdirbis mažesnis, ir atlyginimas bei visi kiti proziški dalykai, o tal jau reiškia, kad tavęs nebus šlovingosiose ,,pirmūnų" gretose, o tada į tave šnairuos viršininkai, o tada... Žodžiu, visiems žinoma pasaka be galo, atsiprašau, su visiems aiškia pabaiga.

Galima gyventi po saule kur kas paprasčiau. Sakysim, gretimame Biržų miško pramonės ūkyje išrasta technologija, kurią šiandien daug kas vadina biržietiška, nors vienas jos krikštatėvių, šio ūkio direktorius Visvaldas Cemnolonskas, ir kuklinasi, kad tai ne jo vieno kūrinys, o ir akademikas L. Kairiūkštis sako, kad tai latviška technologija; V. Kazakevičlus įtaria biržiečius ją pasiskolinus iš Rusijos Smolensko, o miškų ūkio ministro pirmasis pavaduotojas Jurgis Gečys protestuoja, kad ji nei tų, nei anų, tiesiog - bendra, tarybinė.

Tai ir laikykimės to termino, juolab kad dar nesam visai nepriklausomi. Kas tai yra - prašom žiūrėti kad ir mūsų žurnalo 1987 metų devintą numerį, straipsnį ,,Lietuvos miškų praeitis, dabartis, ateitis", o kam tai labai nepatogu, keletą eilučių galiu pacituoti.

,,Visus Biržų girios miškus suraižė kanalai ir keliai, kvartalinės linijos. Kirtimuose įdiegta griežta technologija. Medynų ugdymui sklypai surėžyti taisyklingu technologinių koridorių tinklu. Plyno kirtimo biržės taisyklingų geometrinių formų, dažnai nusidriekuslos ištisai per kvartalą. Kartą pervažiavęs girią, ją visada atpažinsi pagal ūkinės veiklos intensyvumą ir pertvarkymus". Žinoma, dar daugybė techninių smulkmenų - kad valksmai miške kas 18-22 metrai ir todėl galingai technikai labai patogu miške, ir t.t.

V. Kazakevičius piestu stoja jau vien prieš tuos, pasak jo, Bismarko armijos elementus – „taisyklingą koridorių tinklą", ,,taisyklingas geometrines formas", atseit to nėra natūralioje gamtoje ir tai trukdo kūrybiškai dirbti. Bet tiek jau to, šiuokart paklausykim Miškų ūkio ministerijos valdininkų, kurie tvirtina, kad tai tik emocijos, ir žiūrėkim esmės. 0 ji, kaip aiškina akademikas L .Kairiūkštis, tokia:

- Biržų giria didelė, lygi ir vienoda - kaip nori ūkininkauk, atsiželdo (čia aš prisimenu, ką miškotvarkininkai rašė Biržų miškotvarkos projekte: ,,Po plynų kirtimų net 80 procentų kirtaviečlų savaime apaugo vertingais kietųjų lapuočių ir spygliuočių medynais" - F.Ž.). Tai ir paskatino biržiečius imtis to būdo. Šiaip jau jis geras, bet ne visur. Mažuose Pasvalio miškuose netinkamas. Ir apskritai Lietuvoje jis neturi ateities.

Tai kada dar kas bus, užtat kaip gerai buvo vakar ir gerai yra šiandien! Pradėjus šitaip toj patogioj Biržų girioj, dar turint galvą ant pečių - o Visvaldas Cemnolonskas ją, pripažinkim, išties turi - nesunku prasimušti į pirmaujančius.

0 tada ką reiškia prie savo valdų prisijungti tuos keliolika tūkstantėlių pasvaliečių hektarų? Juolab kad Biržų girioje brandžių medynų vis mažėja (lietuviškosiose enciklopedijose rašoma, kad prieš dvidešimt metų joje kone pusė medžių buvo brandūs, dabar tokių yra 20 procentų; spygliuočiai tada irgi sudarė apie pusę medynų, dabar 29 procentus). Užauginti, išpuoselėti kaimynų miškai nusimanančiam gurmanui - skanus kąsnis.

0 Miškų ūkio ministerija... Bet apie tai atskira kalba.

Į pensiją - su griežtu papeikimu

1981 metais Pasvalio miškų ūkis buvo perimtas iš Panevėžio miškų ūkio gamybinio susivienijimo, į kurį buvo įjungtas, kai atūžė madingoji gigantomanijos banga, ir perduotas analogiškam Biržų susivienijimui.

Tiesa, šiokias tokias filialo teises pasvaliečiai miškininkai tame Biržų susivienijime dar turėjo. V. Cemnolonskas vienerius metus bevek nieko nedarė jų miškuose. Paskui pradėjo šturmą ir, žinoma, todvi priešybės susikirto. V. Kazakevičius: ,,Kol aš čia direktorlus, tavo valios nebus mano miškuose!"

Tik ar ilgai? 1985 metais spalio 1 dieną jam sukako šešiasdešimt. Mėnuo prieš tai paskambino Biržų miškų pramonės ūkio vadovas:

- Ar dar ilgai dirbsi?

- Norėčiau iki Naujųjų, pabaigčiau ūkinius metus, viską sutvarkyčiau.

Tuo pokalbis baigėsi, o toliau įvykiai klostėsi žaibo greitumu, kaip Lietuvą įjungiant į TSRS. Į ,,Valstiečių laikraštį" atskriejo anoniminis skundas: Pasvalio miškų ūkyje šitiek puikios medienos prikirtę pūdo! Atlėkė iš Biržų patikrint - tikrai. Kirtėjų brigada (beje, pačių biržiečių) kirto drebules ir krovė rąstus į dvi rietuves prie kelio bei biržės gale. Kur prie kelio - išvežė, o kur toliau - nespėjo, nes užėjo liūtys, išmirko žemė. Beje, tiesiogiai dėl to kaltas miško ruošos punkto techninis vadovas.

Miškų ūkio ministerija pareikalavo atvykti V. Kazakevičių kolegijos posėdin. Tas prisistatė. Garbioji kolegija:

- Kodėl pūdai medieną?

Šis neprisipažįsta kaltas. Ministras Vytautas Lukaševičius siūlo griežtą papeikimą; kolegijos narys V. Cemnolonskas - atleisti iš darbo.

Kolegija taip nieko ir nenutaria, labai jau sunkus klausimas. Keliese pereina į ministro kabinetą. V. Lukaševičius:- Ne vien dėl tų neišvežtų drebulių kaltinam, daugiau nuodėmių turi – biržietiškos technologijos nesilaikai.

Žodis po žodžio, susiginčijo kaip reikiant, nes papyko ir svečias. Pagaliau ministras pasiūlė: rašyk pareiškimą, kad išeini pensijon, ir bus tvarka, jokių papeikimų. Bet dabar užsispyrė V. Kazakevičius:

- Ačiū, man išmaldos nereikia. Kai gausiu iš jūsų atpildą, tada ir nuspręsiu. Dar padėkojo už tokį aukštą jo trisdešimties metų darbo įvertinimą ir išėjo.

Žinoma, įkandin atsivijo ministro įsakymas: ,,Už neužtikrinimą darbo drausmės, nesilaikymą miško kirtimo technologijos, už nesavalaikį miško medžiagos išvežimą, dėl ko mediena iš dalies neteko kokybės, pareikšti griežtą papeikimą".

Lietuvos nusipelnęs miškininkas, Darbo raudonosios vėliavos ordininkas V. Kazakevičius paprašė savo darbuotojų šį dokumentą pakabinti Pasvalio miškų ūkio raštinės skelbimų lentoje, o pats pranešė, kad išeina pensijon. Ir nuo tada neatplėšia nė vieno ministro laiško, kurių vis tebegauna - gal ministrą ėmė graužti sąžinė, o gal paprasčiausiai jo sekretorė užmiršo išbraukti V. Kazakevičiaus pavardę iš per šventes sveikinamų žmonių sąrašo.

Atsisveikinti su savo direktoriumi Pasvalio miškininkai susirinko kaip nulieti - blizga uniformų sagos, šauniai pūpso kepurės. Biržų diktatoriaus nebuvo, tik partijos ir profsąjungos organizacijų atstovės. Iš ministerijos - V. Kazakevičiaus studijų draugas Vincas Červokas, iš vakaro paskambinęs: ,,Norėčiau atvažiuot, ar nepyksi?"

Tribūnoje - V. Kazakevičius. Perskaitė tą mums jau žinomą ministerijos įsakymą, prislėgė jį vandens stikline, kiek patylėjo, o paskui:

- Viena širdimi dirbome, mielieji, ir šit, matote, atėjo metas...

Moterims pasipylė ašaros, vyrai irgi pradėjo tankiau mirkčioti.

Netrukus po to Pasvalio miškų ūkis buvo panaikintas, rajono miškai atiteko Biržams.

Petras Kurmelis dar gyvas

Biržų miško pramonės ukio direktorius Visvaldas Cemnolonskas patogiai įsitaisęs prie didžiulio rašomojo stalo. Netoliese prisėdu ir aš. V. Cemnolonskas čiupt čiupt - pasibaigė rūkalai, tad jo žmonės sulaksto cigarečių, jis patenkintas išpučia dūmą ir kalba, kalba be perstojo:

- Taip, svarstė pasvaliečiai deputatų sesijoje miškų klausimą. Pakvietė ir mane, nuvažiavau. Ir kaip galėjo, nepasitarę su aukščiau stovinčiomis organizacijomis ministerija ir taip toliau - kviesti? Jie kažin ką gali nutarti, jei jų toks lygis, sakysim, įsteigt Pasvalio pinigus.

Tai vis Kazakevičius kaltas. Aš tikiu, kad jis myli mišką, bet kas iš tokios meilės? Pasvalio miškų ūkis bankrutavo (melas, - žr. Pasvalio miškų ūkio rodiklius prie straipsnio - F. Ž.) ir ministerija priskyrė jį mums. Šis ūkis vienas egzistuoti negalėjo ir negalės. Mes turime daug technikos, keliolika mechanikų, o ką turėjo jie - pora beraščių mechanikų...

Maži ūkiai nuostolingi, žmonės juose neuždirbs. Tokie ūkiai Lietuvoj išnyko. Be koncentracijos pražūsim. Visam pasauly įmonės jungiasi į koncernus, štai su ministro pirmuoju pavaduotoju Gečiu ką tik buvome Suomijoje, ten visur - koncernai, todėl ir darbo našumas dešimt penkiolika kartų didesnis negu pas mus. Jei dabar pradėsim skaidytis, didinti valdymo aparatus, buhalterijas - kur nueisim?

Mūsų ūkis - aukštos kultūros ūkis, iš mūsų visi mokosi, mūsų naująja technologija naudojasi visi Lietuvoje (vėliau Miškų ūkio ministerijoje pasakė, kad toli gražu ne visi - F.Ž.). Trisdešimt metų dirbu čia, apie penkiolika tūkstančių hektarų padidinau miškingumą, o Pasvaly jis sumažėjo trim tūkstančiais (paanalizavus Biržų ir Pasvalio miškotvarkos duomenis, paaiškėjo, kad tai netiesa - F. Ž.), Kazakevičiaus miškai peraugę - tai kam juos laikyti? Ir taip kertam per mažai, du trečdalius supūdom - štai kur nuvedė miško meilė.

Kazakevičius atsilikęs nuo gyvenimo, jis tebemyli senas ošiančias girias, o dabar kiti laikai, dabar svarbiausia - technika, naši technika. Tokios Lietuvoje yra, tik technologiją jai pritaikyti kažkodėl bijomasi. Pasvalio miškuose reikia kelių, nė į vieną negalima įvažiuoti su mašina (argi? Kelias komandiruotės dienas Pasvalio miškuose važinėjau puikiais keliais. - F. Ž.), reikia melioracijos. Pasvalys šaukia, kad nereikia sausint Žaliosios girios, ogi tą projektą pasirašė pats Kazakevičius (taip, jis kažkada jį užsakė, bet barbariškai suprojektavo bei įgyvendina tai be jo - F. Ž.).

Ir darbai ten dabar, kai Pasvalio miškai jau atiteko mūsų ūkiui, jau atliekami gerai, neseniai pats su komisija buvau nuvažiavęs, Karazija Iš Miškų instituto patvirtino, kad viskas gerai (žr. S.Karazijos ir kitų mokslininkų išvadas prie šio straipsnio - F. Ž.).

Didelės biržės, tankūs valksmai? Kuo didesnė biržė, tuo ji geriau atželia (mokslininkai dar priduria - ir užpelkėja - F. Ž.), o valksmai reikalingi ir sausuose miškuose, ir parkuose. Pas mus tiek mokslininkų, keli šimtai, o kodėi jie neturi nuomonės, tyli, tik apie užsienio miškus šneka, o apie mūsų tyli? Ir ministerija neturi koncepcijos, todėl ir vargstam. Pas mus medžių kirtimo amžius - aštuoniasdešimt devyniasdešimt metų, o kitur Europoje iki septyniasdešimt. Kam laukti – kirsti!

Klausiausi šio monologo ir niekaip negalėjau prisiminti - kur šis žmogus man matytas? Paskui atsikvošėjau: taigi čia garsusis Žemaitės Kurmelis. Petras Kurmelis. Dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Vis dar gyvas.

Biologinė miškininkystė - nebereikalinga?

Dar keletas akademiko Leonardo Kairiūkščio minčių:

- Vytautas Kazakevičius ėjo biologinės, atkuriamosios miškininkysės keliu, taikėsi prie gamtos, prie miško augimo sąlygų. Ministerija ilgai su tuo sutiko, pritarėm ir mes, mokslininkai, nes tokia biologinė kryptis būdinga ir Vakarų kraštams, kur irgi mažai miškų. Ankstesnysis miškų ministras Algirdas Matulionis dėl to netgi pakentė šiokį tokį techninį atsilikimą - arklių naudojimą, sortimentaciją miškuose ir taip toliau, laikė, kad melioracijos darbai turi kuo mažiau pažeisti mišką, taip pat kad nauji keliai turi būti jau esamų vietoje. Vėliau situacija ministerijoje pasikeitė.

- O Cemnolonskas kerta girią su sunkia technika, tapo tankiųjų valksmų šalininku, pernelyg išplėtė biržes, tad kai pasišvaistė po Pasvalio miškelius... Ir Biržų giria kertama per daug, o ugdoma per mažai. Kaip tai atsilieps landšaftui? Nekalbant jau apie patį valksmą, - per keturis metrus abipus jo patiriame medienos nuostolių, nes sunki technika valksmuose suslegia dirvožemį, jis užsikemša, užpelkėja. Daugiatonė miško technika Tarybų Sąjungoje dabar viena didžiausių problemų. Sunkios mašinos neefektyvios, ypač mūsų sąlygomis. Biržiečiai neapgalvotai prisipirko jų daug, tai ką jiems dabar daryt, tenka viską mauti ant to kurpalio.

- Lietuvos miškininkystės perspektyva - reikėtų daug kur miške grįžti prie smulkių darbų, padaryti pelningu miško atkūrimą, želdymą, pomiškio išsaugojimą. Vadinasi, reikės pertvarkyti miško ekonomiką, politiką, ypač kai pradėsime ūkininkauti savarankiškai. Lyg ir nepo (naujosios ekonominės politikos) reikės. Juk teks ieškoti, kaip dirbti pigiau miške - technika, kuras ir visa kita brangu. Beje, Vakaruose netrūksta smulkios technikos, bet vis dėlto ir šveicaras, ir austras miškan vedasi arklį, kad nelaužyti jo, daug ką sortimentuoja vietoje. Visa tai turės ateiti ir pas mus. Tokiomis sąlygomis Cemnolonskas dabartiniu savo metodu per penketą metų bankrutuotų.

- Atkurti Pasvalio miškų ūkį dabar būtų protingiausia. Tiems stambinimams, vienijimams mes nepritarėm. Miškų ūkis turi būti administracinio rajono ribose. Tik jei Lietuva vėl būtų padalinta į apskritis - tada tai jau neaišku, ar tikslingas toks mažas atskiras miškų ūkis. Bet gyvenimas parodys, su kuo pasvaliečiams kooperuotis. Su Biržų miško pramonės ūkiu turbūt neapsimokės, verčiau vežti medieną kitur, štai galvojama statyti medienos apdirbimo fabriką prie Pakruojo.

- Mišką ateity vertinsime kitaip - svarbiausia taps nebe medienos produkcija, o apsauginė, sanitarinė higieninė, estetinė jo reikšmė, ypač mažai miškingame mūsų krašte. Tokių miškelių, kokie yra Pasvalio rajone, vaidmuo bus didelis, tad būtina juos išsaugoti.

"Jei kolegija nutarė - teisingai"

Miškų ūkio ministras Vytautas Lukaševičius atostogavo. Mane priėmė ministro pirmasis pavaduotojas Jurgis Gečys.

- Gerbiamas Gečy, kokia Jūsų nuomonė apie buvusį Pasvalio miškų ūkį: ar jis kada pirmavo, ar kuo pasižymėjo?

- Niekada nepirmavo ir niekuo nepasižymėjo. (Rodo mano diktofoną): Šitą išjunkit.

- O kokia jūsų nuomonė apie Vytautą Kazakevičių?

- Nenoriu sakyti. Kas čia, teismas? Ir kodėl būtent apie jį sumanėt rašyti?

- Pasirinkti temas turime šiokią tokią teisę, juo labiau jeigu jas pasiūlo skaitytojai. 0 kokia jūsų nuomonė apie biržietišką technologiją?

- Ji pavyzdinė, mes ją rekomenduojame visai Respublikai. Moksliškai pagrįsta, taikoma latvių, suomių ir kitur. Tai mūsų tikslas, ateitis. Ir Dubravoj ją iki šioi taiko, ir kitur, tik gana neplačiai. Na, ne visur įmanoma. Ypač gerai, kai dirba miške stambi technika. Juk tinkamų miško traktorių mes negaunam, mūsiškiai prasti. Štai nuo ateinančių metų čekai parduos savo technikos tik už valiutą, o kur jos gauti? Kai kas siūlo grįžti prie arklio, bet tai nerealu ir niekas to nenori.

- Pasvaliečiai nori atkurti savo miškų ūkį.

- Žinau. Ne jie vieni. Nuspręs komisija. Aš manau, kad maža įmonė šiais laikais negali egzistuoti. Vokiečiai seniai sustambino savo miškų įmones, mums reikėtų eiti jų keliu.

- Kaip manote, ar tinkamai išleistas pensijon Vytautas Kazakevičius - su griežtu papeikimu?

- Taip? Mažai beprisimenu... Ką gi, jei taip kolegija nutarė - vadinasi, teisingai. 0 padėtį Pasvalio miškuose reikia vertinti visapusiškai, be emocijų. Komisiją sudaryti, kad patikrintų.

- Buvo, netgi trys.

- Tikrai? Nežinojau... Tai gal dar reikia. Sudaryti, išsiaiškinti...

Jo Didenybė Kietmetris

Ką kaltinti dėl to, kas atsitiko Pasvalyje? Man atrodo, labiausiai - ne miškininkus Biržuose ar Vilniuje. Taip, būta asmeniškumo, sąskaitų suvedinėjimo. Tačiau didžiausias kaltininkas - stagnacijos kinivarpos, apnikusios didžiulį mūsų imperijos kūną, taip pat ir Lietuvos miškus. Ir buvo sutvertas naujas stabas - Jo Didenybė Kietmetris, ir lankstytasi šiam ligi žemės, ir susiklostė vienadienė ekonomika - maksimum naudos šiandien bei minimum galvojimo, kaip tai atsiliepia gamtai ir kas bus rytoj.

Įklimpo šion iškreipton ekonomikon miškininkai tarsi musės į medų ir nebegali dabar išsivaduoti - planai, užduotys kasmet vis didesni, išdirbio irgi nevalia mažinti, visa tai juk gyvi pinigai, žmonių atlyginimai, o technika tai negerėja, miškas nuo tokio darbo - irgi...

Tai ko stebėtis, kad vis daugiau miškininkų, lyg tas Petras Kurmelis, miške pradėjo kirsti vis stambesnius, gražesnius medžius - šitaip lengviausia vykdyti tuos prakeiktus planus. Juolab kad ir valdžios spaudimas buvo neišpasakytas. Iš visokių tribūnų miškininkams kalte kalta: ,,Jums duotas miškas ir žiūrėkit, kad būtų planas!"

Tad ir nutolo miško žmonės nuo miško. Kad pasiteisintų, prislopintų savo sąžinę, sumanė visokių teorijų, technologijų - neva šitaip ūkininkauti miške greičiau, efektyviau, pigiau, saugiau... 0 miškui ar geriau, ar sveikiau?

Beje, šį pavasarį įvykusiame Miškininkų sąjūdžio suvažiavime buvo pagarsinta: Lietuvos miškuose kasmet supūva apie vienas milijonas kubų medienos. Tiek pat tenka atvežti į mūsų pramonės įmones iš Šiaurės. Tiktai to atvežamo vieno kubo medienos kaina 90 rublių, o vietinio, mūsiškio, - 20 rublių. Taip per metus prarandame 70 milijonų.

Bet sustoti jau nebevalia. Turi paknopstomis skuosti, nors jau ir susivokei, kad netikram kely esi. Tai tiesiog kvaila. Kodėi negrįžti ir to kelio galo nepradėti iš naujo? Žinoma, kai kurie rodikliai iš pradžių būtų blogesni.

Ne visi miškininkai susitaikė su naująja tvarka. Bet daugelis kentė ir tylėjo, tik vienas kitas, kaip V. Kazakevičius, pasipriešino. Bet jėgos buvo nelygios. 0 V.Cemnolonskas prie naujų sąlygų prisitaikė puikiai. Jis - vienvaldis organizatorius, gebąs išspausti iš medžio daug pinigo, miško sąskaita sukūręs materialiai stiprų miškų ūkį. Visa savo esybe jis pramonininkas. Kas turi būti svarbesnis miškų ūkyje - miškininkas ar pramonininkas, o gai juos galima suderinti, papildyti vienu kitą? Tik kaip pasiekti tos priešybių harmonijos, ir apskritai ar tai įmanoma?

Pasvalio rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas, vykdydamas savo rinkėjų valią, raštu kreipėsi į Lietuvos vyriausybę, kad būtų atkurtas miškų ūkis. Anądien skambinau šio komiteto pirmininkui Vytautui Lalui - jis įsitikinęs, kad pavyks. Ir aš nutylėjau, kad mačiau tą jo raštą ministerijoje pribraukytą, primargintą klaustukų ir replikų, kad girdėjau valdininkų abejones...

Ar pavyks išsilaisvinti Pasvalio miškininkams? 0 kitiems - plungiečiams, širvintiečiams, šakiečiams, akmeniečiams, alytiškiams, telšiečiams?

Ar išsikepurnės Lietuvos girių žmonės iš tos gilios duobės, kurion juos įstūmė?

Feliksas Žemulis, Mūsų gamta, 1989 m. rugsėjis, Nr.9 

LIETUVOS MIŠKŲ MOKSLINIO TYRIMO INSTITUTO MOKSLININKŲ IŠVADA

Pasvalio rajono LDT vykdomojo komiteto prašymu mūsų komisija, dalyvaujant rajono agropramoninio susivienijimo vyriausiajam miškininkui Juozui Bagdonui, Biržų miško pramonės ūkio direktoriui Visvaldui Cemnolonskui ir Pasvalio miško ruošos punkto techniniam vadovui Juozui Radzevičiui, apžiūrėjo kai kuriuos Biržų miško pramonės ūkio Kriklinių girininkijos (Pasvalio raj.) miškuose atliekamus darbus - technologinį miško tvarkymą, melioraciją, kelių tiesimą. Padarėme šias išvadas:

Biržų miško pramonės ūkyje daug padaryta technologiškai tvarkant, sausinant miškus, derinant šiuos darbus su kelių tiesimu, diegiant pažangias kirtimų technologijas, kai prakertami valksmai.

Tačiau kiekviena, kad ir geriausia, idėja pasiteisina tik tada, kai ji įgyvendinama kūrybiškai, prisitaikant prie konkrečių vietos sąlygų ir sąžiningai atliekant, - ko negalima pasakyti apie matytus objektus. Šabloniškas schemos taikymas paprastai duoda tik nuostolių.

Biržų miško pramonės ūkio siekiai, prisijungus Pasvalio miškus, paversti juos intensyvaus ūkininkavimo pramoniniais miškais, vertinant iš eksploatacinės pusės, yra pažangūs. Tačiau į akis krenta nešeimininkiškas požiūris į juos, nekreipimas dėmesio į vietos sąlygas, diktatoriškas nesiskaitymas su vietinių gyventojų bei rajono vadovų nuomone. Reikėtų visa tai apsvarstyti net Respublikos lygiu.

Brandžiame pušyne su retu eglių antruoju ardu prakirsti valksmai neva tam, kad būtų galima ištraukti medieną iš sanitarinių kirtimų. Tai nekeltų didelių abejonių, jeigu medynas būtų jaunesnis (ugdymo kirtimų amžiaus), jeigu iš tikrųjų čia reikėtų kirsti. Šiuo atveju medynas - brandus pušynas, suprantama, netankus. Sanitariniais kirtimais medienos paprastai daug neiškertama. Todėl ir valksmų sistemos, matyt, nereikėjo.

Bet svarbiausia tai, kad, kertant valksmus, vietomis specialiai pasistengta iškirsti žalias, sveikas, liemeningas šimtametes pušis; o valksmų prakirtimu visas darbas ir apsiribojo. Iš jų gauta mediena padėjo vykdyti sanitarinių kirtimų planą, bet medyno sanitarinės būklės, suprantama, nepagerino.

Miškas sausinamas, tiesiami keliai. Melioracijos projektas apima gana nevienodą masyvą - užpelkėjusį šlapią plotą, apaugusį juodalksnynais ir pelkiniais beržynais, ir sausus pušynus. Tiek projektuojant, tiek atliekant sausinimo, kelių tiesimo darbus, neatsižvelgta į reljefą, paskirų miško masyvų augimviečių užmirkimą, esamų kelių tinklą. Todėl be reikalo sausose vietose iškasti grioviai, vietomis per daug pridaryta kelių, o kas ypač krinta į akis - iškirstos pernelyg plačios trasos.

Užpelkėjusiose, drėgnesnėse miško dalyse dėl griovių, kelių, trasų pločio beveik nepriekaištaujame. Tačiau sunku suprasti, kodėl kasami per kalniuką du didžiuliai grioviai - tam, kad tarp jų įsiterptų kelias? Be to, kelių šiame pušyne ir taip pakanka. Tiesti jų dar, matyt, padiktavo šablonas. Ir sunku suprasti, kodėl vadovas visa tai teisina - juk tai beprasmybei įgyvendinti reikia iškirsti 10 procentų miško ploto.

Mūsų matyti pažeidimai duoda pagrindo manyti, kad šiais kirtimais buvo lengviausiu keliu vykdomi miško ruošos planai. Aiškinimai, kad ,,darbininkat apsiriko", kad neva „taip daryta todėl, jog būtų lengviau kasti griovius", yra nerimti. Kažkodėl to nedaryta užpelkėjusiose vietose, kur auga prastesnis miškas.

Reziumuojant norime pabrėžti, kad mes ne prieš valksmų sistemą, bet už kūrybišką ir sąžiningą jos taikymą. Sausinti mišką ir kartu tiesti kelius, žinoma, labai gerai, toks derinimas turėtų duoti ne tik lėšų, bet ir žemės, t. y. gamtinių išteklių, ekonomiją. Tačiau mes prieš šabloną, kai gera idėja duoda neigiamą rezultatą, žaloja gamtą.

Pasirašė: STASYS KARAZIJA Biologijos moksių daktaras, Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto Miško tipologijos katedros vedėjas; ZIGMAS ŠAKŪNAS Žemės ūkio mokslų kandidatas, Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto miško darbų technologijos laboratorijos vedėjas; ROMUALDAS BARAUSKAS Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis. 1989 metai.

ATVIRAS LAIŠKAS LIETUVOS MIŠKŲ ŪKIO MINISTERIJAI

Pasvalio rajono liaudies deputatai sesijoje pasmerkė kolonijinę politiką, kurią vykdo Biržų miško pramonės ūkis Pasvalio miškuose. (Beje, į tą sesiją buvote kviesti ir Jūs, gerbiami ministerijos darbuotojai, bet atvykti nepanorote.)

Biržų miško pramonės ūkio direktorius V. Cemnolonskas sesijoje tvirtino, kad Pasvalio miškų ūkis buvo nusigyvenęs. 0 kaip jis bus turtingas, jei nuo 1974 metų buvo mėtomas nuo vieno susivienijimo prie kito, ministerijai ,,tobulinant" valdymą. 0 kol nebuvo tų susivienijimų, Pasvalio miškų ūkis buvo rentabilus ir būtų toliau sėkmingai tvarkęsis.

Įjungus jį į Biržų susivienijimą, iš pradžių abiejų direktorių - V. Kazakevičiaus ir V. Cemnolonsko - santykiai buvo patenkinami, tačiau kai V. Kazakevičius rimtai pasipriešino biržietiškai miško eksploatavimo technologijai, jis tapo rakštis, kurią reikėjo kuo greičiau pašalinti.

0 čia dar ir palankus momentas pasitaikė - V.Kazakevičiaus šešiasdešimtmetis. Buvo pasistengta daugiau kaip trisdešimt metų išdirbusiam Lietuvos nusipelniusiam miškininkui suorganizuoti skundą, kolegijos posėdį, griežtą papeikimą ir taip juo atsikratyti. Ne veltui sakoma: nori mušti - lazdą rasi. Bet kurį vadovą apkaltinti visada rasi argumentą, jei, žinoma, gerai paieškosi.

Biržų miško pramonės ūkio direktoriui nesunku buvo įtikinti ministeriją, nes V.Kazakevičiaus visiems, nežiūrint užimamų pareigų, sakoma tiesa ne vienam buvo įstrigusi kaip ašaka. Nei Jūs, nei niekas kitas neklausė Pasvalio miškų ūkio darbuotojų noro ar sutikimo. Daug metų išdirbę ūkyje žmonės buvo atleisti.

Mūsų nuomone, neatsakingai pasielgė ir mūsų rajono vadovai, perdavę tokį brangų turtą į svetimas rankas. Vytautas Kazakevičius dirbo direktoriumi Pasvalio miškų ūkyje nuo pat jo susikūrimo. Į pensiją išėjęs irgi nesiskiria su mišku. Šis taurus žmogus myli mišką, saugojo jį, puoselėjo, mokė mus pajusti ir kurti grožį. Įsteigė miškininkų gyvenvietę, ,,Medininkų" klubą (laisvalaikiu bei per atostogas pats tame klube dirbo stalių darbus), prisodino gyvenvietėje retų gražių medžių. Dabar jie iškirsti, klubas uždarytas.

Išėjęs į pensiją, V. Kazakevičius pasiprašė priimamas darbininku Pasvalio girininkijoje, norėjo padaryti pasvaliečiams gražų poilsio kampelį Žadeikių miške. Ir jau nemažai padarė, ir būtų užbaigęs, jei V. Cemnolonskas jo ir iš to darbo nebūtų atleidęs.

Mums skaudu, kad liko neįgyvendintos ikl galo V. Kazakevičiaus svajonės. Dabar jis pagal sutartį su rajono Vykdomuoju komitetu puošia Pasvalio miesto parką, meistrauja jame miško baldus.

Nusipelnęs miškininkas V. Kazakevičius gerbiamas visame Pasvalyje, tik Biržų miško pramonės ūkio vadovai kiek begalėdami niekino jo darbą, naikino, nes nekentė žmogaus, kuris nesistengė viršyti medienos ruošos planų, o saugojo rajono miškus, kurių taip mažai. Dė1 tos pačios priežasties nemėgote jo ir Jūs, Miškų ūkio ministerijos vadovai.

Pilnai pritariame mūsų rajono deputatų sprendimui atkurti Pasvalio miškų ūkį. 0 Jūsų, Lietuvos miškų ūkio ministeriios vadovai, reikalaujame viešai per spaudą atsiprašyti Vytauto Kazakevičiaus. Nors po keleto metų tenugali tiesa.Buvusio Pasvalio miškų ūkio darbuotojai: KRISTINA BULKIENĖ, STEPAS BALIŪNAS, JUOZAS BAGDONAS, ELENA KONDROTIENĖ, ELENA VASAUSKIENĖ, ADOLFAS PUGEVICIUS, JONAS LUKOŠIŪNAS, EMILIJA MOSTEIKIENĖ, PETRAS ŠILEIKA, 1989 metai.

(Atgimimo metais kilusios pasvaliečiams viltys susigrąžinti Pasvalio miškų urėdiją, kad ir kaip jie norėjo ir kovojo, neišsipildė. Atvažiavusi valdininkų komisija apžiūrėjo buvusį Pasvalio miškų ūkio turtą – pastatus, techniką ir t.t. nusprendė, jog tinkamos bazės Pasvalio urėdijai atkurti nebėra. Vietos žmonės kalba, jog tai Biržų miško pramonės ūkis pasistengė, jog jos neliktų.

Vytautas Kazakevičius Anapilin išėjo 2010 metais, per savo gimtadienį – tą dieną jam būtų sukakę 85-eri. Prieš tai jis ilgai sirgo Parkinsono liga, trejus metus negalėjo pakilti iš lovos. Jį slaugė žmona Birutė. Ji tebegyva, gyvena Pasvalyje, senajame Kazakevičių name. V. Kazakevičius palaidotas Vilniuje, Kairėnų kapinėse.

Nebėra ir buvusio miškų ūkio ministro V. Lukaševičiaus (beje, keletą metų vadovavusiam Pasvalio rajono vykdomajam komitetui), kuris priėmė lemtingąjį Pasvaliui įsakymą panaikinti vietinį miškų ūkį. Jam teko palikti ministeriją 1990 metais. Netekęs šio posto V. Lukaševičius labai pergyveno ir 1994 metais mirė. Jam tada buvo vos per 60 metų.

Nebėra ir sąžiningojo, tiesiakalbio ilgamečio buvusios Miškų ūkio ministerijos skyriaus vedėjo Jono Šatkaus.

Iš tuometinės ministerijos darbuotojų, kurie man padėjo rinkti medžiagą šiam rašiniui, gyvas Vygantas Mierkis. Tada jis buvo jaunas kažkurio ministerijos skyriaus inžinierius, dabar – Trakų miškų urėdas. Nežinia, kaip jam ir jo miškams seksis toliau. 

Gyvi ir akademikai Leonardas Kairiūkštis, Stasys Karazija, tik jau garbingo amžiaus. S. Karazija Atgimimo laikais buvo Miškininkų sąjūdžio vadovas, bet ir jo sąjūdininkams neužteko jėgų įveikti kliūtis Pasvalyje, ir ne tik ten.

Tebegyvena ir buvęs Biržų miško pramonės ūkio vadovas Visvaldas Cemnolonskas. Žinoma, jau pensijoje ir turi daug laiko įsitikinti, ar skani pensininko duona, kurią jis kadaise pasiūlė savo kolegai V. Kazakevičiui. - F.Ž., 2017 m.)

Kovotojai su gamta prisidaro bėdų (2)

Pasvalyje gyvenantis miškininkas Vytautas Kazakevičius yra pasodinęs ne vieną šimtą eglučių, tačiau Kalėdoms į namus paprastai parsineša ir padabina tik vieną eglės šaką.

Neseniai V. Kazakevičiui sukako septyniasdešimt metų. Ne vieną dešimtmetį jis atidavė miškui: baigęs aukštuosius miškininkystės mokslus, iš pradžių dirbo Pasvalio girininku, vėliau įkūrė Pasvalio miškų ūkį ir ligi 1985 metų jam vadovavo.

Paklaustas, kodėl Lietuvos eglynus pastaraisiais metais taip nusiaubė kinivarpos -- šalyje iškirsta daugybė jų apniktų išdžiūvusių eglių, bet likusios vis tiek džiūsta, V. Kazakevičius pasakė: "Tai Dievo bausmė miškininkams".

Pasak jo, egles užpuolę žieviniai tipografai neatkeliavo iš toli -- jų visada buvo Lietuvos miškuose, tačiau miškininkai anksčiau kitaip dirbdavę, todėl tos bėdos išvengdavę.

"Šventos taisyklės laikydavomės: nupjovei eglę -- nuo jos kelmo nulupk žievę, kad neprilįstų kinivarpų. Be to, prieš jų masinį išskridimą priguldydavom eglių—kinivarpų „gaudyklių“, ir kai į jas įsikraustydavo šie kenkėjai – nulupdavom žievę", -- pasakojo V. Kazakevičius. Dabar taip dirbant jis nematąs.

Miškininkas prisiminė 1967--uosius, kada po daug medžių išguldžiusios audros tuometinis miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis sukvietęs į ministeriją miškininkus.

"Jis griežtai uždraudė mums didelius kirtimus miškuose -- liepė tik vėjovartas išvalyti. Tai buvo labai drąsu -- juk tuo metu svarbiausias darbo rodiklis buvo pagrindinio naudojimo kirtimai, o Matulionis įsakė jo nepaisyti. Jis pasakė: "Kuris mano įsakymo neklausysit -- su pincetu iškilnosiu". Ir miškai tapo švarūs, ir kinivarpų nepadaugėjo“.

Po 1993 metų vėtros, kuri taip pat pakenkė miškams, Miškų ūkio ministerijos vadovai irgi skatino pirmiausia tvarkyti vėjovartas, tačiau urėdijos jau buvo savarankiškesnės ir jų įsakymų mažiau paisė. Parduoti žalią medieną pelningiau negu kinivarpų apgraužtas pajuodusias egles.

Trečioji eglynų džiūvimo priežastis, sako V. Kazakevičius, -- dabartinė vienarūšių medynų mada. Anot jo, mišriame miške medžiai daug gyvybingesni, nes vieni kitiems padeda, šaknimis ir kitaip bendrauja. Vienos rūšies medynai kenkėjams daug kuo patogūs.

V. Kazakevičius Pasvalio rajono miškus sodinęs kitaip. Po beržais įveisdavo egles, po drebulėm -- uosius bei ąžuolus. Kirsdavo daugiausia neplynai, o vieną ar kitą medžių rūšį arba vadinamaisiais lizdais -- medžių grupėmis.

"Sykį mačiau eksperimentą Rokiškio miške: medžiai iškirsti, kelmai išrauti, ko nepajėgė išrauti -- išsprogdino, numelioruota, suarta, nauji sodinukai pasodinti ir dargi iš lėktuvo nupurkšti. "Įveikėm gamtą", -- didžiavosi kolegos.

Aš tepaklausiau: ir kiek jums tai kainavo? Pasakė - daug. O jeigu po lajomis būtų pasodinę eglučių -- būtų tą patį turėję, tik kur kas pigiau. Ne galynėtis su gamta reikia, o prisitaikyti prie jos dėsnių -- ji atsilygins šimteriopai", -- sako miškininkas.

Pasak V. Kazakevičiaus, jo darbo Pasvalio miškuose metais daugumą biržių kirto atrankiniais kirtimais -- pirmiausia pašalindavo sergančius, neperspektyvius, sausus medžius, vėjovartas. Biržė -- nedidukė, prie medyno pritaikyta; valksmai, kuriais išvelkami nupjauti medžiai -- netankiai; kelias per mišką -- ne tiesus ir nuobodus, o vingiuotas, nes natūralioje gamtoje nieko tiesaus nėra; technika miške -- kuo lengvesnė, kad miško paklotę mažiau slėgtų ir draskytų.

Žinoma, šitaip ūkininkauti nelengva -- reikia gerai miško dėsnius suvokti. "Naujoviškai" paprasčiau: suraižyk mišką tiesiais technologiniais koridoriais, kirsk didžiules biržes plynai, atsodink monokultūromis ir nesuk sau galvos, gražus ar ne tavo miškas – svarbu kad šiandien pelną duoda.

"Vytautas Kazakevičius -- ne tik miškininkas, bet ir biologas, nes taikėsi prie gamtos. Jo metodais galėtų pasidomėti dabartiniai miškininkai -- juk miškai kai kur privatizuoti, suskaldyti, o tokiuose netinka ūkininkauti pramoniniu būdu", -- sakė akademikas Leonardas Kairiūkštis, daug metų vadovavęs Miškų ūkio mokslinio tyrimo institutui.

Nors V. Kazakevičius dabar jau pensijoje, bet be darbo nenusėdi: Pasvalio parke medžius retina, miško baldus daro, naujų paminklų aplinką tvarko. Nemažai idėjų Pasvalyje pasiūlyta jo. Pasvaliečiai buvo išrinkę V. Kazakevičių tarybos deputatu, gamtos apsaugos komisijos pirmininku. Rajono laikraštis neretai spausdina V. Kazakevičiaus straipsnius ir apsakymus. Menu, prieš šešetą metų miškininkas rodė man visą ciklą jų -- kiekvieno apsakymo pavadinimas prasideda raide "V", mat V. Kazakevičius laiko šią raidę magiška.

Pasvalio miškų ūkis jau panaikintas, rajono miškai perduoti Biržų miškų urėdijai. V.Kazakevičius sako, kad be reikalo -- rajonui turėti savo urėdiją būtų daug naudingiau. Paklaustas, ar norėtų grįžti į ją, V. Kazakevičius sako: "Visą gyvenimą labiausiai norėjau dirbti girininku. Dabar dar norėčiau pabūti eigulys".

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1995 12 23

Info:

iš žurnalo Mūsų girios, 2010, Nr. 10, p. 37:

"Vytautas Kazakevičius (1925 10 01 – 2010 10 02) Pasvalio miškų ūkio buvusiam ilgamečiam vadovui, nusipelniusiam miškininkui Vytautui Kazakevičiui šių metų (2010) spalio 1-ąją sukako 85- eri. Tačiau sunkios ligos patale gulinčiam miškininkui lemtis nebeleido pasidžiaugti garbinga sukaktimi. Spalio 2-ąją jo netekome. Vytautas Kazakevičius gimė 1925 m. spalio pirmąją Kupiškio rajono Naivių kaime. Mokėsi Čivonių pradinėje, Radviliškio vakarinėje mokyklose, vėliau – darbininkų jaunimo mokykloje prie Vilniaus universiteto. 1954 m., būdamas ypač kruopštus ir stropus, su pagyrimu baigė LŽŪA Miškų ūkio fakultetą. Jaunas miškų ūkio specialistas paskiriamas Pasvalio girininkijos girininku. Gabiam ir reikliam specialistui 1959 m. patikėta vadovauti Pasvalio miškų ūkiui, kurio direktoriumi V. Kazakevičius dirbo iki 1985 m. Jo rūpesčio, profesinių žinių ir sugebėjimų dėka Pasvalio miškuose buvo įgyvendinami originalūs biologiniai miškų formavimo ir tūrio puoselėjimo sprendimai, lizdiniais atvejiniais kirtimais formuojami ąžuolynai, įveista 4600 ha miškų, nutiesta 74 km miško kelių, pastatyta 11 eiguvų, 6 girininkijos, įkurta miškų ūkio gyvenvietė. Vytautas Kazakevičius buvo energingas, principingas miškų puoselėtojas, kūrybingas įstaigos vadovas, psichologas, išugdęs miškininkų komandą tarnauti miškui. Bene svarbiausias Jo asmenybės bruožas ir gyvenimo principas buvo niekada nesieti asmeninių, materialinių interesų su tiesioginio darbo veikla. To griežtai reikalavo ir iš pavaldinių. Bet šie mylėjo ir gerbė savo vadovą: jis buvo dėmesingas, atidus bendradarbiams, mokėjo išklausyti ir užjausti, nestokojo idėjų, patarimų. Jo ir bendraminčių iniciatyva pradėtas sodinti Atgimimo parkas, žinomas kaip Kryžių slėnis, kuris tampa pasvaliečių susibūrimo vieta. Praplėstas ir miesto parkas į kapinių pusę. Atkūrus šalies nepriklausomybę, Vytautas Kazakevičius buvo išrinktas Pasvalio miesto tarybos deputatu. Jis – „Medinčių“ klubo įkūrėjas ir narys, vadovavo rajono gamtosaugos, medžioklės ir žūklės organizacijoms, spaudoje paskelbė apie 100 straipsnių. Išėjęs į pensiją, jis nesiliovė domėtis naujovėmis miškų srityje, nuolat skaitė miškininkystės leidinius. Anapilin išėjusiųjų prisiminimas ir gerumas nemiršta. Vytauto Kazakevičiaus šviesus paveikslas – įžvalgus žvilgsnis, vidinė energija, spinduliuojanti žmonėms ir gamtai, išliks ilgam Jį pažinojusiųjų atmintyje. Nuoširdžiai užjaučiame velionio žmoną Birutę, dukrą Saulę, sūnų Vytautą. Biržų miškų urėdijos kolektyvas,  Miškininkas Juozas Bagdonas.