Valeras Tvaronavičius 

Gimiau Radviliškio rajono Kairėnų kaime. Tėvai - Martynas ir Bronislava Tvaronavičiai buvo vietiniai. Tėtis mirė 1970, mama – 1998 metais.

Pirmoji mano mokytoja - Marija Kazakevičienė (Kairėnų pradinė mokykla).

Grinkiškio vidurinėje mokykloje pradėjau mokytis 1964 metais, nuo penktosios klasės.

Baigęs vidurinę mokyklą, kartu su Algirdu Liutkumi bandžiau stoti į Kauno medicinos institutą, bet man nepavyko. Metus dirbau Radviliškio baldų gamykloje ,,Beržas“, po to mokiausi Kaune, P. Mažylio medicinos mokykloje. 1975 metais joje įgyjau medicinos felčerio specialybę. Ji labai patinka, darbas įdomus ir prasmingas - padėti žmonėms ligoje, nelaimėje.

Baigęs medicinos mokyklą, 2 mėnesius dirbau Raseinių rajono Betygalos ligoninėje. Po to 3 metus – to paties rajono Ilgižių medicinos punkto vedėju. 1978 metais pradėjau dirbti Raseinių centrinės ligoninės Greitosios medicinos pagalbos skyriuje ir Raseinių rajono Raudonojo Kryžiaus organizacijos pirmininko pavaduotoju. Dalyvavau ligoninės sportinėje veikloje - žaidžiau stalo tenisą. Buvome rajonų medikų rinktinių vicečempionai, Raseinių rajono įstaigų ir organizacijų vicečempionai.

Apsigyniau medicinos felčerio I kategoriją.

Nuo 1995 iki 2008 metų dirbau antraeilėse pareigose Raseinių rajono socialinės paramos skyriaus specialistu Kalnujų seniūnijoje.

Dabar dirbu VŠĮ Raseinių greitosios medicinos pagalbos stotyje medicinos felčeriu. Gyvenu Raseinių rajono Kalnujų kaime, Sodų 16. Dalyvauju seniūnijos visuomeninėje, kultūrinėje veikloje, dainuoju seniūnijos kaimo kapeloje. Turiu įvairių apdovanojimų, padėkos raštų.

1979 metais nusipirkome ir restauravome seną sodybą Kalnujų kaime, pasodinome daug medžių.

Vedžiau 1975 metais. Žmona Irina jaunesnė už mane metais. Ji gimė Komijos ATSR, kur buvo ištremti iš Lietuvos jos tėvai. Baigė Panevėžio medicinos mokyklą, dirba Kalnujų medicinos punkto vedėja.

Užauginome dvi dukras: Snieguolę, gimusią 1976 metais, ir Ievą, gimusią 1982 metais. Snieguolė baigė Kauno technologijos universitetą, dirba „Stumbro“ gamykloje vadybininke. Augina sūnų Dominyką, gimusį 2003 metais. Šiuo metu jis jau antrokas.

Kita mūsų dukra - Ieva baigė Kauno medicinos universitetą ir dirba UAB „Medicus“ gydytoja reabilitologe. Augina dukrą Guostę, gimusią 2006 metais. Guostė šiuo metu lanko vaikų darželį.

Apie Grinkiškio mokyklą išliko šilti prisiminimai. Nieko blogo negaliu pasakyti nei apie klasės draugus, nei apie mokytojus. Žinoma, gal ne visada buvau suprastas, gal kartais nepelnytai nubaustas. Juk tais sovietiniais laikais mokinio nuomonė, pasiteisinimai nelabai kam buvo įdomūs.

Iš mokytojų labiausiai patiko mokytojai Alina ir Vytautas Tičkos, Zofija ir Vytautas Radavičiai. Jie visada buvo reiklūs, bet tuo pačiu metu ir draugiški, suprantantys mokinius.

Gera buvo ir mūsų auklėtoja Aurelija Kišonaitė, tačiau jai buvo labai sunku, nes mūsų klasės auklėtoja ji buvo paskirta, kai jau buvome dideli, sunkiai suvaldomi. O mūsų klasė buvo bene pasiučiausia mokykoje.

Mano santykiai su visais klasiokais buvo geri, šilti. Gal kiek daugiau bendravau su Vidmantu Skabursku, Zofija Čepkauskaite, Jonu Petrausku, Nijole Masiulyte, Stasiu Bazaru, Feliksu Žemuliu, Henriku Korbutu ir kt.

Dalyvavau sporto, choro būreliuose. Sportas ir daina mane lydi visą gyvenimą.

Mokykloje įgytos žinios, pasaulėžiūra, gyvenimo samprata pravertė, nors tuomet garsiai reikšti savo pasaulėžiūrą buvo nepatartina. Vėlesni mokslai man buvo lengvesni negu vidurinėje mokykloje.

Mūsų vaikams buvo lengviau augti, negu mums. Juk gyvenimo lygis po truputį kilo. Ypač sąlygos pasikeitė Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe. Tačiau, mano nuomone, yra dabar ir neigiamų dalykų. Dabartiniai mokiniai gali daug laisviau save išreikšti, turi daug daugiau teisių, tačiau pamiršta, kad yra ir pareigų. Mažiau dabar jaunimo pagarbos mokytojams, visiems suaugusiems.

Prisiminimai apie mokyklos laikus lanko labai dažnai. Jie šilti, malonūs. Tačiau yra ir nuoskaudų....

Į tėviškę atvažiuoju mažiausiai du kartus per metus. Važiuodamas pro mokyklą, dažnai

sustoju, anūkams apie ją pasakoju. Ji labai pasikeitusi, bet tokia miela...

Žiūrėdamas į mokytojus, klasės draugus, galvoju - mes visi pasenome, bet vis tiek išlikome gražūs.

Kalnujai, 2011 metų gruodis