Baltuojantys kelmai, platūs ir ilgi „koridoriai“ tarp medžių, krūvos šakų ir rietuvės rąstų. Tokį vaizdą net prie pat kelio pastaruosius keletą mėnesių regėjo turistai, važiuojantys pažiūrėti garsiojo gamtos paminklo - Velnio duobės už Aukštadvario (Trakų r.).
Motoriniai pjūklai čia, Aukštadvario regioninio parko Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, II grupės, arba specialios paskirties (ekosistemų apsaugos) miške, kaukė net kovo mėnesį, kai saugomose teritorijose kirsti miškus ir traukti iš jų medieną draudžiama.
Minėtojo parko zonavimo schemoje rašoma, jog šio draustinio tikslas - išsaugoti kalvotą miškingą kraštovaizdį. Tačiau žvelgiant į dabar boluojančias plynes neatrodo, jog parko sergėtojams rūpi tas miškingas kraštovaizdis – pušimis, eglėmis ir skroblais pasipuošusios kalvos ir tarp jų slūgsantys dubakloniai.
Neabejingų gamtai žmonių pranešimą apie kirtimą LŽ perdavė Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui. Jo miškų kontrolės skyriaus vedėjas Tomas Bazevičius ir Trakų rajono aplinkos apsaugos agentūros vyriausiasis valstybinis inspektorius Vidas Gramauskas nustatė, jog darbai vykdyti privačiame - B.M. priklausančiame miške. Leidimą kirsti 9,6 ha plote rajono aplinkos apsaugos agentūra davė savininkui, panorusiam atlikti ugdomąjį kirtimą.
Miško kirtimų taisyklės leidžia II grupės miškuose ugdomųjų kirtimų imtis tik tada, kai reikia formuoti medynų rūšių sudėtį, reguliuoti jų struktūrą ir tankį, didinti produktyvumą, atsparumą vėjavartoms, vėjalaužoms, stiprinti miškų estetines, rekreacines ir kitas naudingas funkcijas, sudaryti optimalias sąlygas saugomoms ekosistemoms ir objektams išlikti, palaikyti esamą arba atkurti miškų biologinę įvairovę.
Tačiau kertant mišką Aukštadvario parke nepaisyta ne tik šių rekomendacijų, bet padaryta ir grubių pažeidimų. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas iškėlė administracinę bylą ir šiuo metu atlieka tyrimą.
Įkandin aplinkosaugos pareigūnų į girią nuvykome ir mes kartu su rašytoju ir publicistu Romu Sadausku.
„Netinkamai parinkti kirstini medžiai. Iškirsti pernelyg platūs valksmai („koridoriai“ miške, kuriais išveža medieną. - Red.). Nesutvarkytos kirtimo atliekos“, - rodė Miško kirtimo taisyklių pažeidimus miškininkas T.Bazevičius.
Atliekant ugdomosiuosius kirtimus valksmų plotis neturi būti didesnis kaip 4 metrai, o bendras plotas neturi viršyti 20 proc. viso sklypo ploto. Be to, iš saugomų teritorijų miškų mediena turi būti pirmiausia traukiama keliais, natūraliomis proskynomis ir kvartalinėmis linijomis.
Eidami mišką suraižiusiais valksmais, išvydome kalvą, kurios vienas šonas iškirstas plynai. „Pagal mums pateiktus duomenis, šį 10 arų eglyną teko iškirsti sanitariniu plynu kirtimu, nes medžius apniko kinivarpos ir jie nudžiuvo“, - sklaidė dokumentus T.Bazevičius.. „Bet čia sveikų medžių kelmai. Netikiu, jog buvo įsimetusios kinivarpos“, - pastebėjo R.Sadauskas. Panašu, jog ir nurėžta čia daugiau negu 10 arų.
Rašytojas neslėpė nusivylimo. „Keista, jog tai vyksta regioniniame parke ir dar kraštovaizdžio draustinyje, - kalbėjo jis. - Lietuvoje dabar neapgintas nei žmogus, nei miškas. Kiek inspekcijų ir kitokių institucijų, o štai šių pažeidimų laiku nepamatė, jei nebūtų žmonės pranešę – būtų net nesužinoję“, - kalbėjo R.Sadauskas.
Jis pasakojo pažinojęs senosios kartos eigulių, kurie savo prižiūrimame miške buvo įsidėmėję kiekvieną medį. „Apie medžio vagystę jie suprasdavo ne iš kelmo, nes jį po šakomis galima paslėpti, o iš to, jog toje vietoje trūksta viršūnės. Kur dabar tokie eiguliai? Vienas kitas beliko. Dabar daug jų etatų panaikinta, girininkai pasodinti prie popierių, miškininką miške sutiksi rečiau negu vilką. Privačių miškų savininkai nemoka ir negali savo miškų tinkamai prižiūrėti, nes dauguma jų seni, o jų vaikams ne miškai reikalingi, bet pinigai“, - dėstė ne vieną apybraižą apie miškus ir miškininkus parašęs rašytojas.
Pasak vietos žmonių, kirstinus medžius Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje paženklino (pasak miškininkų – kleimavo) buvęs Aukštadvario girininkijos eigulys Romualdas Kižys. Šis miškininkas buvo atleistas iš darbo Trakų miškų urėdijoje ir dabar teikia tokio pobūdžio paslaugas privačių miškų savininkams.
Aukštadvario regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius – irgi miškininkas. Prieš 30 metų šis trakiškis baigė miškininkystės studijas Žemės ūkio akademijos Miškų fakultete, ilgokai darbavosi inžinieriumi miškininku Trakų rajono žemės ūkio valdyboje, vėliau Trakų miškų urėdijoje, keletą metų buvo net miškų urėdo pavaduotojas. Atrodo, toks žmogus savo gimtojo rajono miškus pažįsta ir myli kaip penkis savo pirštus.
Tačiau nelengva buvo prikalbinti direktorių važiuoti su mumis pažiūrėti kirtimų. „Važiuok tu vietoje manęs“, - ragino direktorius parko ekologą Talvydą Špiliauską. Šiam nedrąsiai prasitarus, jog esąs atostogose ir tik atsitiktinai užsukęs į parko direkciją, V.Plegevičius vis dėlto ryžosi užsukti į savo parko mišką, tik stebėjosi: „O kas ten atsitiko? Negirdėjau, nežinau“.
Išvydęs kirtavietes, parko vadovas skėstelėjo rankomis: „Pirmąsyk matau. Ugdomųjų kirtimų su parko direkcija niekas nederina, todėl apie šį atvejį nieko nežinojome. Leidimus kirsti išrašo Trakų rajono aplinkos apsaugos agentūra, o mes neturime jokių įgaliojimų čia kištis“.
Pasak jo, Miškų kirtimo taisyklės vienodai traktuoja kirtimus tiek ūkiniuose, tiek konservaciniuose miškuose. „Leidžiama dirbti tokia pat technika, nedraudžiama kirsti kas 20 metrų valksmus. Skiriasi tik kirtimų laikas ir kertamų medžių amžius“, - skundėsi miškininkas. Jo teigimu, tokios tvarkos pasekmės akivaizdžios.
Grįžę į Vilnių paklausėme Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorę Rūtą Baškytę: ar ir kitų nacionalinių bei regioninių parkų vadovai taip pat nieko nežino apie kirtimus parkų miškuose?
„Valstybinių parkų direkcijos nėra atsakingos už miškų kirtimo kontrolę ir leidimai kirsti mišką su jomis nederinami. Metų pradžioje tik urėdijos aptaria su jomis kirtimo planus, o privačių miškų savininkai į direkcijas kreiptis neprivalo“, - atsakė direktorė.
Paklausta, kuriuose parkuose būta daugiausia miškininkystės pažeidimų, R.Baškytė neslėpė: „Nežinau. Saugomų teritorijų direkcijos tėra tik koordinuojančios institucijos, su kuriomis kitoms tarnyboms net nereikia derinti daugelio dokumentų. Miško kirtimus kontroliuoja regionų aplinkos apsaugos departamentai“. Jos nuomone, šias įstaigas žmonės ir turėtų informuoti apie pažeidimus miškuose.
„Sunku patikėti, kad parko direktorius nežinojo apie kirtimus draustinyje. Mūsų urėdija su direkcija derina visus kirtimus. O privačius miškus parko specialistai turėtų itin atidžiai kontroliuoti“, - svarstė Trakų miškų urėdas Vygantas Mierkis.
Tas pat, pasak mūsų pašnekovų, pasakytina ir apie šio rajono aplinkos apsaugos agentūrą. Jei jau leidi kirsti mišką ne eiliniame miške, o kraštovaizdžio draustinyje, tai patikrink, kaip dirbama. Tačiau inspektoriai tam nerado laiko. Jie skundžiasi nespėjantys – privačių miškų ir jų savininkų daugybė, o inspektorių rajone tik du. „Regioninių parkų direkcijose dirba kur kas daugiau specialistų“, - priminė mūsų kalbinti aplinkosaugininkai.
„Kas iš to, kad jų daugiau, jei jie turi mažai teisių ir įgaliojimų“, - atšauna R.Baškytė.
V.Plegevičius tvirtino, jog anksčiau, kai Mergiškių kalvų miškas buvo visas valstybinis, tvarkos būta daugiau. „Dabar čia privačios valdos tęsiasi net ligi rezervato. Miškas tapo kaip šachmatų lenta: vieni gabalėliai valstybiniai, kiti privatūs. Norėta privatizuoti mišką net aplink Velnio duobę, laimė, pavyko apginti“, - pasakojo parko vadovas.
Miškininkas T.Bazevičius pateikė tokius duomenis: Vilniaus regiono miškuose pernai nustatyti 65 neteisėti kirtimai, iš jų valstybiniuose miškuose – 3, visi kiti – privačiuose.
Kas būtų, jei visi Lietuvos miškai taptų privatūs, kaip neseniai siūlė Laisvosios rinkos institutas? To paklausėme generalinio miškų urėdo pavaduotojo Zdislovo Truskausko.
„Nemažai privačių miškų savininkų juos puoselėja, tačiau daug ir tokių, kuriems miškas – atsitiktinis, tarsi iš dangus nukritęs turtas“, - atsakė jis. Privačių miškų savininkų apklausa parodė, jog apie 60 proc. jų gyvena už 150-200 km nuo savo sklypų, tad net apsilanko juose nedažnai.
1918 metais atkūrus Lietuvos valstybę visi miškai buvo nacionalizuoti. „Tai buvo toliaregiškas žingsnis: miškai tapo valstybės stabilumo garantu ir padėjo jai atlaikyti krizes. 1948 metais Lietuvos miškingumas buvo tik 18, o dabar – 33 procentai“, - kalbėjo Z.Truskauskas.
Jis sakė nežinąs pasaulyje šalies, kurioje būtų pardavinėjami valstybiniai miškai. Bet Lietuvoje buvo sumanyta taip ir padaryti. Ūkio ministerija jau buvo parengusi urėdijų – valstybės įmonių reformavimą į akcines bendroves, o Laisvosios rinkos institutas visuomenę tikino, jog privatūs miškai tvarkomi geriau negu valstybiniai. Tuo įsitikinome Aukštadvario regioniniame parke...
Neseniai Seimo priimtoje rezoliucijoje „Dėl miškų išsaugojimo“ parlamentas beveik vienbalsiai, susilaikius tik Seimo narei Daliai Kuodytei, nutarė išsaugoti valstybinės reikšmės miškų statusą ir esamą apimtį. Z.Truskausko paklausėme – ar dabar valstybiniai miškininkai gali būti ramūs?
„Ne. Laisvosios rinkos instituto darbuotojai po šio nutarimo neslėpė: „Mūsų pasiūlymai visada įgyvendinami, ne išimtis bus ir miškų privatizacija“. O juk šis institutas tėra jėgų, kurios nori priglausti miškus, ruporas. Jos visais būdais šito sieks, nes valstybinių miškų mediena vertinama 7-8 milijardais litų. Pastaruoju metu itin sustiprėjęs valstybinės miškininkystės puolimas liudija, jog kova dar toli gražu nebaigta“, - sakė Z.Truskauskas.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2010 04 15
https://www.alfa.lt/straipsnis/10351267/kirvis-neaplenkia-ir-draustiniu