Girios ir žirgai išsiliejo ant miškininkės šilko skarų

Dauguma miškininkų garsėja medžioklės aistra. O Aurelijos Jočienės-Kaupienės pomėgiai - girios, žirgai ir menas.

Kai įsuku į senais medžiais apaugusį Šiaulių miškų urėdijos Rėkyvos girininkijos, kuriai vadovauja Aurelija Jočienė, kiemą, aršiai skalydamas atskuba šunėkas. Perdaug mažas, kad bijočiau, tad fotografuoju prieš girininkijos pastatą išsikėtojusį ąžuolą. Tikriausiai jis sodintas dar tais senais laikais, kai čia buvo dvaras, o šis namas buvo dvaro dalis. Dabar jame girininkija.

Nereikia daug dairytis, kad suprastum – daug kur moters darbuotasi: net žiemą traukia akį dekoratyviniai krūmai, nepriekaištinga tvarka blizga visi pašaliai.

O štai ir Aurelija ateina tramdyti šuns. Mes dar ilgai kalbėsimės apie jos miškus ir apie pomėgius - tapybą ant šilko bei meilę žirgams. Tačiau pradedam nuo klausimo: ar sunku moteriai būti girininke? Ar tikrai darbas miške – tik vyriška profesija?

„Girininkė Lietuvoje – tai tarsi didelis neįgalumo laipsnis, - ironizuoja Aurelija, - mūsų vyrai nelabai nori įsileisti moteris į miškininkystę. Vienas urėdas – nerašykit jo pavardės – net sušilęs man įrodinėjo: na kaip gali moteris dirbti girininke?

Bet pasiaiškinkim, ko aš kaip girininkė padaryti negaliu. Vairuoti mašiną galiu, darbininkams vadovauti – galiu, benzopjūklu ir krūmapjove darbuotis taip pat moku, kastuvu – be abejo. Tai kodėl moteris negali būti girininkė ar urėdė?

„Išgerti negali“, - traukė per dantį tas urėdas. Aišku, galėčiau ir išgerti, tačiau ar to reikia?“, - kritikuoja vyrų susikurtus stereotipus Aurelija. Ji sako kažkur skaičiusi, jog JAV didelėms bendrovėms vadovauja tik 1,6 proc. moterų.

„Tai dar gerai, - paguodžia Aureliją į mūsų pokalbį įsijungęs jos vyras Remigijus, - islamo kraštuose moterų vadovių dar mažiau“.

Stresą pagydo giria

A. Jočienė vadovauja šiai girininkijai jau aštuonerius metus. Baigusi miškininkystės studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, iš pradžių darbavosi Rėkyvoje girininko pavaduotoja, paskui keletą metų Kurtuvėnų regioniniame parke. Jos iniciatyva šiame parke buvo įkurtas žirgynas. Paskui moteris vėl panoro grįžti į miškininkystę.

„Parko direktorius atkalbinėjo, sakė – neįdomu bus girininkijoje ir nusibos, bet užsispyriau. Tuo labiau, kad mano vyras Remigijus taip pat miškininkas, mes buvome studijų kurso draugai. Dabar jis dirba Šiaulių rajono aplinkos apsaugos agentūroje. Kai pareiname iš savo darbų, tai kas vakarą – diskusijos apie mišką, vaikams nusibodo, kartais papriekaištauja – tėveliai, keiskit temą, kiek galima kalbėti apie tą patį?“, - juokiasi Aurelija.

Kai paskyrė girininke, iš pradžių, anot Aurelijos, buvo „cirkų“. „Ateina koks žmogus į girininkiją pirmą kartą. Sėdime trise: aš, eigulys Vytautas - toks labai solidus 55 metų vyras - ir mano pavaduotojas. Šis jaunesnis už mane.

Tai lankytojas, aišku, kreipiasi į eigulį: „Pone girininke...“ Vytautas parodo į mane: „Ten girininkė“. Svečias kad nustebs... O kai kurie kaimo žmonės vadina mane ponia girininkiene... Tarsi girininko mūsų girininkija neturėtų, tik jo žmoną“, - šaiposi Aurelija.

Miškai čia tokie, kad ne kiekvienas vyras norėtų tokiai girininkijai vadovauti – drėgni pelkiniai beržynai ir kitokie lapuočiai. „Atvažiuokit vasarą, pamatysit: eisim, po kojomis vanduo žliugsės, o tik numesk degtuką – kaipmat įsidega. Mat apačioje daug durpių“.

Rėkyvos ežerą supantis to paties pavadinimo durpynas seniai garsėja gaisrais, kuriuos sunku užgesinti. Kertama, kaip ir visuose šalies miškuose, šioje girininkijoje nemažai, bet iš daugelio vietų tik žiemą įmanoma iškirstus medžius išvežti – kitu metų laiku technika klimpsta. Ir atsodinti iškirstą mišką šiose žemėse nelengva, eglaitės ar kiti medeliai nuskursta, pasipila šaltekšniai ir kitokie krūmai.

„Tegul tie, kurie svajoja apie didelius kirtimus Lietuvoje, pabando padirbėti šioje girininkijoje – kaipmat atšaltų“, - rėžia girininkė, o patylėjusi prisipažįsta, jog iš susirinkimų, kuriuose planuojami tokie darbai, grįžtanti ligonė. „Parvažiuoju ir iškart į mišką. Ten pavaikštai, padirbėji – nuima stresą“.

Aurelija ir Remigijus Jočiai augina ir savo miško. „Jaunas dar jis, nekertam. Dažniausiai nusiperkame privačiuose plotuose kirtaviečių ir ten sodiname bei prižiūrime medelius. Nelengva ir nepelninga, bet vis dėlto smagu turėti savo miško“, - sako jie.

„Grynas oras, uogos, grybai“, - tikriausiai erzindamas žmoną pradeda vardinti darbo miške privalumus Aurelijos vyras, o ji atšauna: „Nėra kada į tuos grybus žiūrėti. Kojos dažnai šlapios, nes juk ne parketu vaikštai, vasarą uodai, mašalai, erkės ir kitokie bimbalai puola. Kai prireikia sijoną užsimauti – gėda, vabzdžių sugeltos blauzdos šašuotos.

Turi moteris labai mėgti miškus, kad galėtų juose dirbti. Be to, pavargsti. O medkirčiai sėdi savo vagonėlyje ir geria, ir nieko jiems nepadarysi, nes ne savi, o samdyti. Be to, dabar daug vyrų geria – iš nevilties, nes mažai uždirba. „Dvylika mėnesių“ - taip tą brigadą pavadinom, nes dirbti atidėlioja.

Kartais paskaitau, kaip miškininkus kritikuoja, esą mes turtingi, džipais važinėjam... Pabūtų tie kritikai mūsų vietoje! Ką darytum šlapiuose miškuose be tokios mašinos? Ne vieneri metai praėjo, kol išmokau neužklimpti ir su visureigiu. Nuo vieno girininkijos galo iki kito 20 kilometrų, etatų girininkijoje - 3, o medynų – 7 tūkstančiai hektarų. O ar labai duobėtos miestų gatvės, kad bankininkai į savo bankus džipais važiuoja?“ - ironizuoja Aurelija.

Žirgas – tik geram žmogui

Labiau už visureigius A. Jočienė mėgsta žirgus. Įkūrusi Kurtuvėnų regioniniame parke žirgyną, jam vadovavusi, dirbusi jojimo instruktore, ji augino ir nuosavą žirgą.

„Gražus ir kilmingas – Hanoverio veislės, vardas – Dinastija, bet aš vadinau Dina arba Dinute, o mano mažėlė dukra Emilija – Vinčiku, mat raidės „d“ neištardavo. Dina pažindavo ne tik mane, bet ir mano mašiną: tik įsuku į kiemą, ir atlekia uodegą pastačiusi, mat kiekvieną kartą avižų atveždavau“.

Prisiminęs „Dvylika mėnesių“, klausiu: su kuo lengviau susikalbėti – su žirgais ar su žmonėmis? „Nelabai lyginami dalykai, - kraipo galvą Aurelija, - vis dėlto arkliai geriau nuspėjami negu žmonės, nes neturi išankstinių nuostatų“.

Pasak jos, arkliai, kaip ir daugelis prijaukintų gyvūnų, pamėgsta savo šeimininkus. „Pamačiusi mane, Dina sužvengdavo tarsi šitaip pasisveikindama“. - Prisimena girininkė. - Tačiau žmonės daug ir mistikos apie arklius bei kitus gyvūnus prisigalvoja.

Pavyzdžiui, neva arkliai labai protingi. Bet kiekvienas gyvūnas – lūšis, žirafa ir taip toliau - protingas tik tiek, kiek būtina jo pagrindiniam instinktui - išgyventi. Arklys tiko žmogui ne dėl savo proto, o dėl gerų darbinių savybių: stiprus, nesunkiai prijaukinamas, valdomas. Šuo už arklį gudresnis. O arklys žolėdis, gamtoje turėjo nemažai priešų, todėl bailus.

Ant jo gali joti, nes jis pripratęs prie to, kad yra valdomas. Tačiau arklys turi tavęs bijoti labiau nei ko kito, antraip pasibaidys. Pavyzdžiui, šuoliuoja ir pamatęs kokį popieriuką ant kelio ar keistą akmenį staiga sustoja, ir tu leki per jo galvą... Turi jį valdyti, primesti jam savo valią, kad tavęs klausytų labiau negu tų išorinių baimių“, - pasakoja apie žirgus Aurelija.

Jai juokingi ir žmonių manymai, esą žirgams patinka, kai jais jodinėja, lenktyniauja, siekia rekordų. „Tai jiems ne malonumas, o darbas, prie kurio pripranta. O kada paleidi laisvą – va tada jam malonumas: tuoj uodegą užriečia, voliojasi, žvengia, dūksta, šėlioja... Kiekviena gyvybė labiausiai už viską pasaulyje myli laisvę“.

Net ir iškeitusi darbą žirgyne į girininkės uniformą, A. Jočienė dar keletą metų augino Dinastiją girininkijos tvartelyje. „Ir vis dėlto pardaviau, - atsidūsta Aurelija, - nes žirgą auginti yra brangu. Jam reikia daug ir gero pašaro, būtina skirti nemažai laiko.

Žinoma, smagu būdavo skrieti ant Dinos laukais... Dukrelė Emilija, kurią jau nuo metukų imdavau į jojimus (laikydavau prieš save apglėbusi), ir dabar prisimena: „Mama, nereikėjo parduoti Vinčiko“...

Tačiau atsirado kita, pasak Aurelijos, ne blogesnė Dinastijos šeimininkė. „Žirgas ne „Maximos“ prekė, jį reikia parduoti tik geram, patikimam žmogui, dėl kurio būsi tikras, jog neskriaus. Prijunko prie Dinos tokia gera mergaitė iš Šiaulių Rūtelė, paprašė pajoti. Sakydavau – gerai, jok. Kai aš užimta kitais darbais, ateik ir jodinėk, juk žirgui reikia judėti.

Ir įsimylėjo ji Dinastiją, o po kurio laiko jos mama paklausė: gal galėčiau žirgą jai parduoti? Supratau – tikrai reikia Rūtai jo. O ir Dina ją pažįsta, priprato, streso nebus. Tai ir pardaviau su puikiu itališku balnu bei kamanomis“.

Kiek paliūdėjusi, miškininkė vėl prakunta: „Kai pardaviau Diną – kiek laisvo laiko atsirado! Anksčiau jo tarsi nebuvo, pareini iš darbo ir - joti. O dabar – anglų kalbos kursus lankau, piešti pradėjau“...

Drugiais papuoštos skaros

Tapyba ant šilko – trečiasis girininkės A. Jočienės hobis. „Kalti“ galbūt genai: Aurelijos dėdė Vytenis Rimkus – dailininkas ir dailėtyrininkas, Šiaulių pedagoginio universiteto Tapybos katedros docentas. Aurelijos pusbrolis ir dvi pusseserės – taip pat profesionalūs dailininkai. Tik ji dailės mokykloje nesimokė, jaunystėje labiau paviliojo miškai.

„Man labai patinka šilko skarelės. Prieš eidama į miestą pasipuošiu kuria nors jų, apsiaunu aukštakulnius batelius. Miške tenka rėdytis kaip vyrui, tai nors mieste noriu būti moteris“, - pasakoja A. Jočienė.

Ji pirkdavo meno dirbinių parduotuvėse šilkines skareles, ant kurių nutapyti gražūs vaizdai. „Bet jos nepigios, todėl sykį pamaniau – o kodėl pačiai tokios nesukūrus? Tik reikia sužinoti, kaip tai daroma. Paklausiau pusbrolio dailininko, šis sako – ateik, parodysiu dažus ir viską, ko reikia. Beliko nusipirkti šilko, o rėmelį jam pritvirtinti prieš tapant vyras padarė“, - pasakoja Aurelija.

Ant pirmosios skarelės ji, be abejo, nutapė žirgus. „Pusbroliui parodžiau, maniau – jei supeiks, mesiu tą užsiėmimą. O jis padrąsino: gerai, tapyk ir toliau! Tai ir kuriu ligi šiol. Kai užeina kūrybinis šišas, per valandą kitą skarelę ištapau, svarbiausia – temą sugalvoti. Kai apima nusivylimas, kad išėjo ne taip, kaip norėjau. – metu į krosnį. Dukters auklėtoja sykį pamačiusi sako: jei kuri nepatiks – man atiduok. Jau ne vieną atidaviau“.

Aurelijos tapytomis šilko skarelėmis apdovanotos jos giminaitės, o daugiausi - menininkės mama. Tapo Aurelija ir ant kaklaryšių bei kitokių audinių. Jos kūrinių parodos buvo surengtos Šiauliuose, Druskininkuose, Kaune.

Girininkė paskleidžia ant sofos keletą skarelių, viena jų apsigaubia pečius. Drugiai, laumžirgiai, tulžiai, miško pievos... Šie ir kiti menininkės ant audinių perkelti gamtos vaizdai – tie, kuriuos ji mato kasdien savo darbe. „Atkuriu iš atminties. Na, kartais į nuotrauką pasižiūriu“, - patvirtina A. Jočienė.

Lietuvos žinios, 2011 01 19