Šiomis dienomis ant kai kurių Lietuvos piliakalnių kaukia motopjūklai ir poška kirviai – kertami medžiai. Reikia tai daryti ar ne? Nukirsti visus, o gal bent dalį palikti? Dėl to diskutuoja ne tik eiliniai žmonės, bet ir specialistai.
„Išsaugokite Gedimino kalną“, - linkėjo šviesios atminties poetas Justinas Marcinkevičius. Tarsi atsiliepiant į šį jo prašymą netrukus po poeto mirties ant vieno pagrindinių Lietuvos simbolių – Gedimino pilies kalno - šlaitų pradėta pjauti medžius.
„Tegul žmonės negalvoja, kad tai darome su pasimėgavimu. Mums irgi skauda širdį žiūrint, kaip keičiasi kalno vaizdas, prie kurio buvome pripratę. Tačiau kalnui iškilo pavojus: suslūgus jame buvusiems tuneliams, medžių šaknys išlindo į paviršių. Stipriam vėjui pučiant, jos juda kartu su žeme“, - mūsų laikraščiui sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.
Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai Gedimino kalne išrausė zigzago formos tunelį. Kalno viduje jis jungė keletą didelių patalpų. Vokiečiai planavo ten slėptis nuo rusų bombardavimų, tačiau ir tai jų neišgelbėjo - teko pasitraukti.
Po karo tunelį perėmę sovietų kariškiai įrengė jame sprogmenų sandėlį. Vėliau tunelis buvo pro ventiliacijos angą užpiltas žvyru. Geologai diskutuoja, ar žvyras pasklido po visą tunelį, ar liko tuščių tarpų. Matyt, vis dėlto liko, nes žemė ne vienoje vietoje įsmuko.
Gali nudardėti žemyn
Kalnui kenkia ir dėl besikeičiančio klimato vis dažnėjančios liūtys, žiemos įšalai bei pavasario atodrėkiai. Įtakos galbūt turi ir vibracija, kurią sukelia pro kalną važiuojančios mašinos. Jo šlaituose formuojasi nuošliaužos, neseniai buvo įgriuvęs į kalną vedantis kelias, skilinėja ant jo sumūrytos pilies sienos. Geologai perspėja: kurią nors naktį ar dieną kalno šlaitas gali nuslinkti, o paskui juos ir Gedimino bokštas su Lietuvos vėliava.
Istorikai primena, kad Gedimino kalno šlaitai praeityje slinko jau ne kartą, todėl jie buvo tvirtinami atraminėmis sienomis. Deja, ne visose vietose.
Daug kas mano, kad medžiai ant šlaitų juos stiprina. Tačiau specialistai tvirtina, jog yra atvirkščiai: pučiant stipriam vėjui, ypač per audras, kurių pastaraisiais metais daugėja, medžiai šlaitus išjudina. Be to, po medžiais neauga žolė – dar viena šlaitų erozijos priežastis.
Štai kodėl Vilniaus savivaldybės sudaryta komisija nusprendė medžius nupjauti. Šį mėnesį, pasak muziejaus direktorės B.Kulnytės, tai bus baigta ir prasidės šlaitų sutvirtinimo darbai – bus vežama žemė, formuojama velėna.
„Ant kalno liks mažai medžių ir tik apačioje, kur jie mažiau pavojingi, - dėstė B.Kulnytė. Kelmai bus sulyginti su žeme. Kai šias buvusių medžių žaizdas uždengs velėna, vaizdas bus geresnis, negu dabar“.
Muziejaus direktorė primine, jog kadaise Gedimino kalnas, kaip ir kiti Lietuvos piliakalniai, buvo be medžių, nes šie būtų trukdę gintis nuo priešų. Vėliau želdiniai išplito savaime.
Daugumą Gedimino kalno medžių sudarė klevai. Rudenį pageltus jų lapams, pagrindinis Lietuvos kalnas traukdavo vilniečių ir sostinės svečių akis. Tačiau medkirčiai tvirtina, kad daugelis jų nupjautų medžių buvo sukrypę, jau seni ir ligoti, tuščiaviduriais kamienais.
Šatrija - be medžių
Sunerimo dėl savo krašto simbolio – Šatrijos kalno ir kai kurie žemaičiai. Jų mūsų laikraščiui atsiųstose nuotraukose matyti iškirstų ant Šatrijos medžių kelmai. Tarp jų yra ir nemažų.
„Nesistebime, - ranka moja Varnių regioninio parko (RP) direktorė Irena Zimblienė, - kai kirtome medžius ant Medvėgalio ir Sprūdės piliakalnių, taip pat buvo daug skundų, tikrino įvairios komisijos. O dabar tie, kas atvažiuoja prie Medvėgalio ir Sprūdės, džiaugiasi ir dėkoja“.
Pasak I.Zimblienės, medžiai ir krūmai ant Šatrijos buvo retinami dar nuo 2001 metų, o dabar pagal Šatrijos piliakalnio pritaikymo lankymui projektą numatyta iškirsti visus augančius ant jo medžius ir krūmus. „Išskirtinių medžių čia neaugo, be to, šioje vietoje svarbiausia yra ne medžiai, o kalnas – geologinė, geografinė, mitologinė vertybė“, - pabrėžė Varnių RP vadovė.
Šio parko interneto tinklalapyje primenama, kad Šatrija - vienas žymiausių archeologinių paminklų ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Archeologų manymu, kalvos viršuje yra stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II amžiaus prieš Kristų. Spėjama, jog čia buvo vienas svarbiausių senojo lietuvių tikėjimo centrų.
O tautosaka byloja, esą Šatrija – mėgstamiausia visų Žemaitijos raganų susirinkimo vieta. Neva jos kažkada apipylusios žemėmis šioje vietoje stovėjusią bažnyčią - taip ir atsiradęs kalnas.
Nors Šatrija nėra aukščiausia Lietuvos kalva, giedrą dieną nuo jos matyti toli aplink, gali įžiūrėti net už 35 km stūksantį Medvėgalį. Kalvos apylinkės paskelbtos Šatrijos kraštovaizdžio draustiniu.
Ant Šatrijos kalno dirba konkursą laimėjusi UAB „Kvėdarsta“, darbus planuojama baigti iki kitų metų.
Varnių RP teritorijoje yra net 15 piliakalnių. „Visų jų taip netvarkysime, kaip Medvėgalio, Šatrijos ir Sprūdės kalnų, nes tai ir brangu, ir sunku – po medžių iškirtimo tenka kasmet kapoti atžalas, šienauti. Taip prižiūrime jau 300 hektarų šlaitų ir žinome, koks tai nelengvas darbas“, - sakė I.Zimblienė.
Europiniai milijonai
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė informavo, jog pastaraisiais metais jau sutvarkyti Buivydų ir Bradeliškių piliakalniai Neries RP, Šereiklaukio, Vilkyškių ir Opstainių piliakalniai Rambyno RP, Ginučių piliakalnis ir Ladakalnis Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Šiuo metu tvarkomas Kartenos piliakalnis Salantų RP, Bėčionių – Dieveniškių RP, Rambyno alkakalnis - Rambyno RP ir minėtasis Šatrijos piliakalnis Varnių RP.
„Tvirtinami eroduojantys piliakalnių šlaitai, pašalinami juos užgožiantys želdiniai, įrengiami lankytojams informaciniai stendai, takai, laiptai, suolai, tilteliai, automobilių aikštelės, apžvalgos aukštelės“, - vardijo R.Baškytė.
Pasak jos, kiekvienas piliakalnis tvarkomas pagal specialų projektą. Jį rengiantys specialistai atsižvelgia į paveldosaugos reikalavimus, derina su atsakingomis institucijomis. „Būna ir diskusijų. Antai dėl to, kaip reikėtų tvarkyti Šatrijos piliakalnį, diskutuota beveik penkerius metus“, - sakė R.Baškytė. Jos teigimu, tvarkymo darbai pradedami tik gerai išnagrinėjus ir išdiskutavus projektą, kuriam dar ir atliekama ekspertizė.
Šatrijos piliakalnis gausiai lankomas visais metų laikais, tačiau ligi šiol tokiam populiarumui nebuvo pritaikytas. Jo šlaitai išmindžiojami, išvažinėjami, todėl prasidėjo kalvos erozija. Lankytojai dažniausiai kopė į vieną stačiausių piliakalnio pietinį šlaitą, o ten nėra laiptų, todėl apie 250 metrų ilgio šlaito pradėjo irti.
„Numatyta ne tik iškirsti menkaverčius medžius ir krūmus, kas pagerins piliakalnio apžvalgą, išryškins jo gynybines funkcijas bei sudarys sąlygas formuotis žolinei (velėninei) dangai, stabdančiai paviršinę piliakalnio šlaitų eroziją. Bus įrengti lankytojams laiptai, takai, informaciniai stendai, rodyklės, atstatyti ir sutvirtinti erozijos pažeistus šlaitai, užpilti iškasinėjimai ir išvažinėjimai. Be to, bus tęsiami piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai“, - aiškino VSTT vadovė.
Pasak jos, visi minėti objektai sutvarkyti bei tvarkomi ES struktūrinių fondų ir LR biudžeto lėšomis. Darbų kainos priklauso nuo jų apimties ir kiekio, pavyzdžiui, sutvarkyti Buivydų piliakalnį kainavo 430 tūkst. litų, Šereiklaukio piliakalnį - 270 tūkst., o Ginučių piliakalnio ir Ladakalnio kompleksą – milijoną litų. Darbai ant Šatrijos kalno kainuos daugiausia - apie 1,5 milijono litų.
„Visi piliakalniai senovėje buvo „pliki“. Jei norime atkurti jų vaizdą, struktūrą, tenka pašalinti medžius. Juk prioritetas šiuo atveju teikiamas kultūros paveldui. Tačiau pasitaiko situacijų, kai tikrai būtina palikti dalį medžių, ypač ąžuolų. Taip buvo pasielgta tvarkant Dubingių piliavietę. Kiekvienu atveju priimamas individualus sprendimas“, - sakė R.Baškytė.
Siūlo neskubėti
Ankstesniais metais Gedimino kalno medžiai buvo prižiūrimi pagal dendrologo ir parkotyrininko vilniečio Kęstučio Labanausko rekomendacijas. „Patardavau medžius šalinti labai palaipsniui, lėtai ir pirmiausia ligotus, be to, tik piliakanio viršuje. Taip darydavome daug metų, todėl žmonės matydavo vis beveik tokį pat kalną. O dabar medžiai kertami beveik plynai ir per trumpą laiką. Vargu ar tai yra gerai“, - abejojo K.Labanauskas.
Jo nuomone, plyni kirtimai ant šio ir kitų Lietuvos piliakalnių – dabartinio technokratinio mąstymo rezultatas ir net mada. „Dabar mėgstama remtis tik normatyvais, koks turi būti medžių tankumas, sveikatingumas, bonitetas ir panašiai. Bet juk čia tik išvestiniai statistiniai duomenys.
Piliakalniai ir kitos gamtos vietos dabar nebepuoselėjami taip tradiciškai, kaip tai anksčiau darydavo gimtąsias vietas mylintys žmonės: ganydavo gyvulius, šienaudavo, pasikirsdavo malkų. Ekologija tada buvo intuityvi, žmonių prigimtyje, o dabar ji – nurašyta nuo nemažai kainuojančių projektų“, - apgailestavo parkotyrininkas.
Jo žodžiais, negerai yra nei visiškas piliakalnių užžėlimas, nei kaip atsakas į juos - plyni kirtimai. „Jei po tokių kirtimų nebus pastovios priežiūros – jie atneš daugiau žalos negu naudos. Juk nukirsti, juo labiau anksti pavasarį, medžiai netrukus dar gausiau atželia, todėl reikės daug jėgų ir pinigų toms atžaloms pjauti, šienauti.
O jei pinigų šiems darbams jau nebus tiek daug, kiek jų užderėjo dabar? Tada po keleto metų turėsime dar blogesnius piliakalnių vaizdus negu ligi tol“, - aiškino dendrologas K.Labanauskas.
Ar verta nupjauti paskutinius medžius ant Gedimino, Šatrijos ir kitų piliakalnių, abejoja ir kraštovaizdžio specialistė, geografė Filomena Kavoliūtė. „Medžiai paryškina piliakalnių kontūrus ir todėl iš toli jie labiau matyti. O kai viską nukerta, tai ir orientyro nematyti“, - sakė F.Kavoliūtė.
Jos nuomone, Gedimino kalnui labiau nei medžiai kenkia pro jį važiuojančių mašinų srautas, juo labiau kad dirvožemis ten neatsparus.
Archeologai – už kirtimus
Geografė ir etnologė, buvusi saugomų teritorijų darbuotoja Nijolė Balčiūnienė neabejoja, jog archeologijos paminklus reikia prižiūrėti, tačiau, jos nuomone, ne taip drastiškai ir vajais, kaip tai daroma dabar.
„Kas galėtų paneigti, jog galbūt kai kur piliakalnių, pilkapių nuplikinimas gali būti bendras archeologų ir saugomų teritorijų darbuotojų biznis, būdas paimti europinių ir valstybės pinigų. Tuo labiau, kad šiuos projektus neretai įgyvendina parkų darbuotojų pažįstami ar net giminės“, - kalbėjo N.Balčiūnienė.
Jos nuomone, pastaraisiais metais pernelyg nuplikinti sostinės apylinkėse stūksantys Rokantiškių, Pūčkorių pilikalniai ir Naujosios Vilnios pilkapynas, Ladakalnis Aukštaitijoje. „Jei taip bus ir toliau – metai kiti, ir natūralių vietų kraštovaizdyje beveik nebeliks“, - nuogąstavo geografė.
Archeologo Vykinto Vaitkevičiaus nuomonė kitokia. „Medžių kirtimai ant piliakalnių neišvengiami. Didesnį rūpestį turėtų kelti drastiški medžių kirtimai ten, kur jiems augti vieta, pavyzdžiui, parkuose. O piliakalniai – kas kita. Jei nekirsime ant Gedimino kalno, jis sugrius. Ir Šatrija buvo taip apleista, kad šiaurinės jos dalies nebuvo matyti per brūzgynus“,- kalbėjo archeologas.
Jis prisiminė, jog būna atvejų, kai želdiniai puošia kalną. Taip yra, tarkim, ant Birutės kalno Palangoje arba ant Aukų kalno Trakų pusiasalio pilies teritorijoje. „Niekas nesako, kad ir ten reikia pjauti medžius. Ten jie jau tapo parkų dalimi. Tačiau didžiausiems mūsų piliakalniams reikėtų grąžinti istorinį vaizdą“, - patarė V.Vaitkevičius.
Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras man priminė Medvėgalio kalną prieš keletą metų.
„Jis buvo taip apžėlęs, kad atrodė menka kalvelė miške. O kai dauguma medžių buvo iškirsti, dabar lankytojai stebisi: atsivėre Žemaitijos Kernavė.
Tikiuosi, protingai bus dirbama ir ant Šatrijos bei Gedimino kalnų. Mano nuomone, ant Šatrijos reikėtų iškirsti tik jaunuolyną, o senesnes pušis palikti. Visuomenė skaudžiai reaguoja, kai vaizdas pasikeičia kardinaliai. Žmonės susigyvena su medžiais ir drastiški pasikeitimai juos piktina“, - svarstė Aplinkos ministerijos atstovas.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2012 04 12
https://forest.lt/go.php/lit/F.Zemulis-Musiai-del-piliakalniu-vyksta-ir-dabar/3845