Šypsojosi žvelgdamas pro langą

Labiausiai mūsų klasė laukdavo muzikos pamokos. Kad ir ką kalbėtų matematikos, chemijos, anglų, lietuvių kalbų ar istorijos mokytojai apie savųjų pamokų svarbą, mes buvome įsitikinę kitaip. Ir kai mūsų muzikos mokytojas bei Grinkiškio kultūros namų meno vadovas Algirdas Čepas (1927-1996) įžengdavo į klasę, daugelio veidai pražysdavo šypsenomis. Pagaliau bus įdomu!

Ne, mes nebuvome kompozitorių, muzikantų ar panašūs rinktiniai vaikai. Mes buvome eiliniai kaimietukai, dauguma nemuzikalūs, negalintys pasigirti gražiais balsais ir kitais muzikiniais gabumais. Žinoma, kaip dauguma vaikų bei paauglių, estradinę muziką (dabar sakoma – popmuziką) mes mėgome ir klausydavomės jos paleidę visu garsu magnetofonus ar radijo imtuvus. Ypač jei pavykdavo aptikti vakarietiškos estrados.

Neretai A. Čepas atsinešdavo patefoną. Atsargiai pastatęs ant stalo, nukeldavo jo dangtį ir uždėdavo plokštelę. Klasę užtvindydavo garsų srautas. Kambarys jų prisipildydavo, jo sienos tarsi atgydavo, imdavo irgi skambėti, o muzika vis liedavosi  lyg upė. Paklusę nematomo dirigento valiai, garsai kartkartėm pagriežtėdavo, imdavo blaškytis, tarsi uždaryti į ankštą kambarį be oro; pasiekę didžiausią įtampą, jie tarsi pralaužę duris vėl pasiliedavo ramia ir gilia srove. Muzika liedavosi tai rimta ir iškilminga, tai šviesi ir jaudinanti. Kai kurias tas melodijas buvome girdėję per radiją, kitos buvo naujos.

A. Čepas dažniausiai stovėdavo prie klasės lango ir, žvelgdamas pro jį, šypsodavosi. Kam ir kodėl jis šypsojosi? Kur žiūrėdavo ir ką galvodavo? Kas dabar bepasakys.

O už lango dažnai pliaupdavo lietūs. Šiaipjau įkyrūs, pilki ir nuobodūs, skambant muzikai, jie atrodydavo ramūs, laukti ir neišvengiami kaip kažkokia būtinybė – sušnara per stogus, pabyra karoliukais į balas, padunksi į jau persisotinusią vandeniu žemę, nubaido nuo kiemų žaidžiančius vaikus ir vėl nutyla. Tolėliau žemai dangumi dar plaukia juosvi ir sunkūs debesys, o kitame dangaus pakraštyje, tiesiai virš namų stogų, jau sušvito saulė.

Lietų ir saulę lydėdavo muzika.

Tomis valandėlėmis mes negalvodavome apie būsimus egzaminus ar apie tai, kad po pamokų teks pėdinti keletą kilometrų į namus. Šie ir kiti rūpesčiai būdavo toli. Mus valdydavo muzika.

Čia pacitavau keletą eilučių iš savo novelės, kurią kadaise parašiau prisiminęs šias pamokas.

Buvo ir kita priežastis, kodėl mes laukdavome A. Čepo: tai buvo bene vienintelis mokytojas šioje mokykloje, kuris mūsų nebarė, dėl nieko nepriekaištavo, negrasino išmetimu iš mokyklos ar neprileidimu prie egzaminų. Jis net dvejetų nerašė.

Be to, dažnai po jo žodžių klasėje suošdavo juokas. Atrodė, mokiniai iš mokytojo tik juokų ir laukia: žiūrėjome ir jau avansu šypsojomės.

A. Čepas net nenuoramas mokėjo suvaldyti humoru. Pasakys ar padarys kuris ką nors negero – A. Čepas paleidžia tokį sąmojį, jog visa klasė, net ir tie „nusikaltėliai“, leipsta iš juoko, o pasijuokę nurimstame. Mūsų klasėje tų nenuoramų nestigo, visoje mokykloje garsėjome kaip „sunki klasė“. Taip sakė daugelis mokytojų, išskyrus A. Čepą. Jam, beveik dešimtį metų kalėjusiam Rusijos šiaurės lageriuose, mūsų išdaigos buvo vaikiški niekai. Kaip galbūt ir daug kas šioje nuošalioje provincijos mokyklėlėje bei visame gyvenime.

Mada reikalauja aukų

Grinkiškio vidurinėje mokykloje mokiausi nuo devintosios klasės – ligi tol lankiau Kėdainių rajono Barkūniškio ir Kalnaberžės aštuonmetes mokyklas. Kalnaberžėje po pamokų dainavau chore ir pučiau valtorną (toks pučiamasis instrumentas), kurią patikėjo tenykštis muzikos mokytojas Baltušis. Pūsti nepatiko, mano plaučiai silpni, tai netrukus gavau mandoliną. Skrebenau jos stygas mokyklos koncertuose ir svajojau apie gitarą.

Atėjęs į Grinkiškio vidurinę, iš kažkurio klasioko išgirdau – Giedraičių kaimo parduotuvėje jis matęs gitarą. Po pamokų šokau ant dviračio. Iki Giedraičių nuo Grinkiškio tik keletas kilometrų, tad netrukus gitara jau buvo mano rankose. Kainavo ji – dar ir dabar prisimenu – 7 rublius 50 kapeikų. Pinigų buvau gavęs už darbą vasarą kolūkio šienapjūtėje.

Dar mažiau kainavo rusiška knyga „Samoučitelj igri na semistrunei gitary“, kurią aptikau kažkuriame knygyne. Pagal tą knygą išmokau pagroti keletą muzikos kūrinėlių.

Mūsų klasėje tuo metu akordeonu grojo Algimantas Skačkobaras iš Beinoriškio. Sudarėme tokį ansambliuką: jis akordeonu, aš gitara, kurią jau buvau perdaręs į elektrinę, o kažkuris iš klasiokų, dabar neprisimenu kuris, tarškino pritardamas mums barškučiu. 

Tačiau paskutinėje – vienuoliktoje klasėje mano muzikos baigėsi. Mat žiemą ėjau po pamokų iš Grinkiškio namo, į Vaitiekūnų kaimą, per 30 laipsnių šaltį be kepurės. Atstumas ligi mūsų vienkiemio prie Miegoto upelio - apie 10 kilometrų. Tada buvo jaunimo mada nedėvėti kepurių. Tai išėjau vienplaukis, madingas, visi pakeliui sutikti zuikiai ir varnos tokiu stileiva grožisi, - einu einu, užgėlė ausis šaltis, patryniau sniegu – gėla lyg sumažėjo. Paskui vėl pasiuto gelti dešiniąją ausį, tai vėl sniego jon įvožiau ir patryniau; kurį laiką tapo lyg geriau. Po to ūmai kažkas toje ausyje cinktelėjo ir - nebešalta, netgi šilta, tik kažkodėl šlapia.

Pasiekus namų šilumą pradėjo verti baisūs skausmai. Paaiškėjo, jog suplyšo ausies būgnelis.

Pradėjau nebepataikyti groti mūsų klasės ir mokyklos „koncertuose“. „Žiūrėk į mano pirštus ant bosų – kai juos perkelsiu kitur, taip ir tu daryk ant savo stygų“, - pamokė Algis Skačkobaras. Bet nebesisekė ir tai, juk klausa jau nebe ta.

Ilgai tai tęstis negalėjo - sykį ėjo pro mūsų klasę muzikos mokytojas A. Čepas ir kažką įtartino išgirdęs stabtelėjo prie atdarų durų. Paskui prisiartino. „Kas tau atsitiko? – Paklausė manęs. – Nebepataikai groti“.

Kur dėsies – prisipažinau klausą susigadinęs. A. Čepas palingavo galvą ir išėjo.

Nieko jis man daugiau nesakė, tačiau muzikavimus baigiau. O ir užsienio kalbų tapo daug sunkiau mokytis – ten irgi labai svarbu yra klausa. Ir į armiją vėliau dėl tos priežasties nepašaukė.

Mokytojo Čepo charizma 

Mano klasės draugai ir Grinkiškio mokyklos mokytojai – buvę ir dabartiniai, kuriuos šnekinau, - apie Algirdą Čepą kalbėjo taip susižavėję, tarsi jis būtų gyvas ir dabar, tarsi jo charizma, jo biolaukas, jo siela ir dabar dar tvyrotų Grinkiškyje ir mūsų atmintyje. O gal taip ir yra, gal kažkokios nematomos, nematerialios bangos ar siela išlieka pleventi, nors jų šeimininko fiziškai nebėra? Juk mes dar daug ko nežinome apie žmogų, apie šį ir anapusinį, jei toks yra, gyvenimą.

„Mano atmintyje Čepas išliko toks: koja trepteli, galvą atmeta ir - užplėšia akordeoną“, - taip prisimena mūsų muzikos mokytoją buvusi mūsų klasės seniūnė Zita Steponavičiūtė-Čiučelienė.

„Mes jo prašydavom: neklausinėkit mūsų, mokytojau, parašykit trejetą ir bus gerai, - pasakoja kitas klasės draugas Algirdas Čyžas. - Jis atsakydavo: žinau, kad jūs nebūsit muzikantai. Bet man vis tiek reikia dokumento – padarykite nors namų darbus“.

Vyriausias amžiumi mūsų klasėje buvo minėtasis Algimantas Skačkobaras iš Beinoriškio. Savo metų jis niekada nepabrėždavo – buvo draugiškas ir grojo akordeonu. Kaip ir muzikos mokytojas A. Čepas.

„Čepo buvo pilnas ne tik Grinkiškis ir mokykla – jis organizuodavo saviveiklas ir Beinoriškio kultūros namuose. Buvo čia įkūręs ansamblį. Repetuodavome - jis atvažiavęs grodavo akordeonu, o mes, 5 ar 6 beinoriškiečiai, dainuodavome. Grodavo jis geriau už mane, juk buvo baigęs muzikos mokyklą. Mėgo pašposyti, buvo labai paprastas, kartais neatsisakydavo ir burnelę su mumis išlenkti, bet gal šito nerašyk?“ – linksmai dėstė savo prisiminimus apie A. Čepą Algimantas.  

Net ir griežtoji buvusi mokyklos direktorė Irena Birutė Žmoginienė, kurios privengdavo ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, A. Čepui atminti nešykštėjo gerų žodžių. „Jis buvo labai malonus, labai kompanijos žmogus, geraširdis, atlaidus – gerietis. Kaip pedagogas nelabai stiprus, tačiau vaikai jį mylėjo.

Prisimenu mūsų susitikimus mokykloje jau ir po to, kai aš ten jau nebedirbau, - į kažkurį susitikimą buvo atvažiavę ir Algirdo giminaičiai Baltrūnai, - Algis įliedavo visiems geros nuotaikos. Skirtingai negu mes, būdavo atsipalaidavęs, įnešdavo kompanijai laisvumo – tai kokį anekdotą, tai juokelį pasakys ir visi jau juokiasi, jau linksmi“, - kalbėjo I. B. Žmoginienė.

Draugiškas su visais ir mėgo savo darbą – tokį A. Čepą prisimena buvusi jo kolegė, rusų kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Šakėnienė. „Sutarė su vaikais ir jie jį gerbė. Po pamokų jis repetuodavo su jais visokią saviveiklą, ne taip, kaip dabar daro mokytojai, - paima mokinius repetuoti iš pamokų. Virė anais laikais Grinkiškyje kultūrinis, muzikinis gyvenimas ir visur dalyvaudavo Čepas – yra dabar ką prisiminti. Kūrybiškas buvo. Mokytojo dalia yra būti nemėgstamam mokinių, bet Čepui ši taisyklė negaliojo“, - apibendrino A. Šakėnienė.

Jo humoras būdavo švarus

Dabar Baisogaloje gyvenanti buvusi Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytoja Aldona Dučinskienė toje mokykloje buvo direktoriaus pavaduotoja užklasinei veiklai, tad su muzikos mokytoju A. Čepu bendravo itin daug. „Jis buvo nepaprastai geros dūšios žmogus - kaip ir jo žmona Verutė, tebegyvenanti Grinkiškyje. Kaip tik šiandien ji man skambino, - tokia miela, tokia visada rūpestinga, kaip ir jos Algis buvo. Klausinėjo, kaip gyvenu, ar sveika esu...

Mudu su Algiu vesdavome daug įvairių renginių. Mokykloje, miestelyje, net rajono centre - juk jis buvo ir Grinkiškio kultūros namų meno vadovas. Daug kam jis buvo reikalingas – mokiniams ir mokytojams, grinkiškiečiams ir toliau gyvenantiems. Pavyzdžiui, kai kuriant mokykloje kraštotyros muziejų sumanėme su vyresniųjų klasių mokiniais teminius istorinius vakarus – Čepas organizuodavo įvairius „numerius“ apie senus laikus.

Tai buvo gal pats šilčiausias Grinkiškio žmogus, labai mielas, labai visur pritampantis, - turbūt jis neturėjo nė vieno priešo. Ir mokiniai jį garbino, berods jis ir balso prieš juos nepakeldavo, mokėjo ir be šito susitvarkyti su jais – vis juokais, vis linksmai. O ir mokytojams padėdavo, ko tik prireikdavo. Vadovavo chorams, muzikos ansambliui – niekada nėra pasakęs, kad neturiu laiko, negaliu ir panašiai.

Neseniai tvarkiau savo senus popierius iš Grinkiškio laikų ir radau įdomybių dar iš tų metų, kai man sukako 30 ir buvo mokykloje surengtas toks kaip ir mano jubiliejus, į jį sukviesta svečių. Tai Algis buvo kiekvienam svečiui nupiešęs po piešinį. Štai Stasį Naujokaitį (jis kai kuriose klasėse šiek tiek istoriją dėstė) nupiešė įkišusį į Šušvę kojos pirštą – maudytis nori. O mane nupiešė su burlaiviais ant galvos. Gal kad daug svajodavau?

- Ar Čepas tuose kolegų susiėjimuose pagrodavo?

- Tai žinoma. Ir padainuodavo. Ir mokykloje, ir turistinėse išvykose.

Prisimenu, kaip mūsų bute abu Čepai, Algis ir Verutė, susitiko su mano sesers Genutės vyru Vaclovu Petrošiumi. Jis taip pat buvo įkalintas rusų lageryje. Kai grįžo, mano sesuo už jo ištekėjo. Juodu su Algiu nuo to susitikimo tapo draugais. Per mūsų gimtadienius, vardadienius visada sesuo su Vaciu atvykdavo ir visada kviesdavome Algį su Verute, ir Algis su Vaciu varžydavosi, kuris gražiau padainuos „Oči čiornyje“ (Akys juodosios). Ir vienas, ir kitas gražiai dainavo...

O dar prisimenu, kaip Radviliškio rajono valdžia įtraukė mus į delegaciją, vykstančią į Baltarusijos Nesvyžiaus rajoną, mat tie rajonai anksčiau draugaudavo. Mes – Čepas, aš, taip pat tuo metu mūsų mokykloje dirbusi mokytoja Onutė Vainorienė, kuri turėjo labai gražų balsą, - buvome atsakingi už kultūrinę muzikinę programą. Onutės ir Algio dainos baltarusiams nepaprastai patiko.

Kitą dieną nuėjome ežere maudytis, tai Algis plaukiojo aplink mudu su Onute ir neleido mums tolyn plaukti – sako, dar nuskęsit. Jis buvo toks gerietis, kad nežinau, su kuo galima palyginti. Kaip mano mamytė sakydavo: ir prie pečiaus, ir prie svečio – visur Algis tiko.

Kad humoristas buvo, tai dar ne viskas pasakyta – svarbiausia, jo humoras būdavo švarus, gražus, inteligentiškas, ne blevyzgos. Ir ne girtuoklis buvo. Taurelę išgerdavo, bet niekada nesu mačiusi jo nei girto, nei su kvapu į mokyklą atėjusio.  

Kažkurią žiemą Grinkiškio mokytojų name, kur gyvenome, nuo šalčio sutrūko radiatoriai. O mūsų sūnui Žydrūnui tada buvo 4 metai. Mūsų kaimynai mokytojai prisiglaudė kas kur pas gimines, o mes su Aliumi (Alfredas Dučinskas buvo Aldonos vyras. - F.Ž.) svarstom - kur dėtis? Ir staiga įžengia pas mus Algis: einam, sako, į mūsų namelį (jie gyveno tėvų name Grinkiškio centre), pagyvensit, kol sutaisys radiatorius. Taip ir buvo. Ir toks nuoširdumas – kai ten gyvenome, ir Algis, ir Verutė rūpinosi ir Žydrūnu, ir mumis – virė valgyti, neskaičiavo, kas kiek kainuoja ir nė kalbos nebuvo, kad kaip nors materialiai  atsilyginti.

Kai jis mirė – ir man, ir Aliui baisi trauma buvo. Algis su Aliumi draugavo.

- Nuo ko jis mirė?

- Manau, įtakos turėjo kalinimas Vorkutos lageriuose, anglių kasyklos, kuriose jam teko dirbti. Verutė, kai jiedu suipažino, išvažiavo su juo kartu į Rusijos Šiaurę. Įsivaizduoju, kaip tada pergyveno jos mama... Bet Verutė vėliau mums pasakojo – „Vajėzau, kaip smagu ten buvo! Algis pareina iš kasyklos ir sako: einam nuo kalniuko rogutėm pasivažinėti!“ Taigi jis visą laiką juokavo ir juokėsi, tai ir smagu buvo jai su juo gyventi“.

Daug kam reikalingas

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Audra ir Klemas Indrėkai Grinkiškio mokykloje dirbo keturis dešimtmečius ir gerai pažino kolegą Algirdą Čepą. „Tai buvo charizmatiška asmenybė, traukusi žmones. Su Algirdu buvo malonu būti, kartu eiti, bendrauti, gyventi prie jo ir su juo.

Prisimenu, kai kadaise su Audra atvykome į Grinkiškį - Algirdas vos mus pamatęs iškart apsidžiaugė: „Na va, kaip gerai, kad atvykot – iškart įtrauksim jus į agitmeninę brigadą“. Ir įtraukė, dalyvavom. Tuo metu Lietuvoje buvo populiarios agitmeninės brigados, kurios kritikavo įvairias negeroves. Grinkiškio kultūros namai, kur Algirdas dirbo, irgi garsėjo A. Čepo vadovaujama agitbrigada – ji buvo laimėjusi ne tik rajoninį, bet net respublikinį agitbrigadų konkursą.

Algirdas pats rašydavo scenarijus, pats režisuodavo, grodavo ir vaidindavo. Kritikuodavom valdžią, kiek tuo metu buvo galima. Mūsų agitbrigada buvo pakviesta į Lietuvos radiją, ten įrašė koncertą.  Ir kai mes ten nuvykę iš pradžių pateikėme savo įrašą, kurį buvome parengę patys, tai radijo darbuotojai stebėjosi, jog jis toks kokybiškas. Tai buvo Algirdo nuopelnas.

Vėliau Čepas turėjo ir mokinių agitbrigadų, jos taip pat laimėdavo konkursus. Algirdas mėgo tą satyrinę veiklą. Gal todėl, jog ilgai buvo gyvenęs Rusijos šiaurėje ir baigęs ten muzikos mokyklą, o Rusijoje humoro, satyros žanras populiarus.

Jis buvo geras scenaristas, parašydavo puikių eiliuotų kupletų. Ne tik agitbrigadoms – ir mokinių šimtadieniams bei kitokiems renginiams. O abiturientų anksčiau būdavo nemažai ir tiek kupletų parašyti apie kiekvieną nebūdavo lengva. Taigi - turėjo ne tik gerą humoro jausmą, bet ir literatūrinių gabumų. Galbūt tai atėjo iš tėvo, juk ir jo sesuo Aldona Čepaitė-Baltrūnienė turėjo literatūrinį talentą, dirbo žurnalistikoje.

O ir kaip pasakotojas Algirdas buvo įdomus. Prisimenu, pasakojo, kaip buvo sugalvojęs verstis vaikystėje, dar prieš karą. „Ateinu į žydo parduotuvę, padarau „špagatą“, sudainuoju kupletą ir žydas man duodavo už tai šokoladuką. Mat tais spektakliais pritraukdavau žmonių į parduotuvę“, - sakė Algirdas.

Nevengė jis pasakoti apie savo tremtį, apie sunkius pokario laikus. Sakyčiau, buvo pakankamai drąsus. Iš jo sužinojau daug apie prieškario ir pokario trėmimus. Pasakojo, kaip jį suėmė, kaip tardė, po to kalinti išvežė. Ką ir kaip ten Šiaurėje dirbo. Jis dirbo šachtose sprogdintoju, bet sprogdino ne anglis, o šachtų sutvirtinimus, kad, atėjus laikui, galima būtų daugiau iškasti anglių. Išgręždavo rąstuose skyles, pridėdavo ten sprogmenų ir sprogdindavo. Tai buvo pavojingas darbas, nes galėjo užgriūti anglys.

Grinkiškyje Algirdas buvo labai mėgstamas vaikų. Daug jų norėdavo, kad jų auklėtoju būtų Čepas. Jis sutikdavo, nors jam kaip turinčiam nedaug pamokų tai neapsimokėjo.

Buvo labai sugyvenamas kolektyve. Jei kam būna nuotaika sugedusi – ateina Algirdas, pasako kokį juoką ar anekdotą ir tas žmogus jau pralinksmėja. Todėl buvo visiems reikalingas. Turbūt Algis su niekuo net nebuvo susipykęs. Jei ir supykdavo dėl ko nors, tai ilgai neištverdavo: kokį jumorą ar ką pasakys ir vėl visi juokiasi.

Prisimenu, žiemą susirgo mūsų mažas sūnus. Grinkiškio felčerė patarė vežti į Radviliškio ligoninę, o jau buvo vakaras. Aš tada neturėjau mašinos, tai paskambinau Algirdui. Jis žiemą nenaudojo savo automobilio, tačiau tąsyk atsikasė sniegą nuo garažo, šiaip taip užvedė ir nuvežėm mūsų vaiką. Buvo tada labai slidu, pakeliui mašina apsisuko aplink... Laimei, nieko blogo nenutiko, nes abipus kelio buvo sniego kalnai.

- Kai 1989 metais prasidėjo Lietuvos atgimimas, ar A. Čepas jame dalyvavo?

- Taip. Tada buvo susikūrusi Persitvarkymo sąjūdžio Grinkiškio grupė ir Algirdas įsijungė į jos veiklą. Tačiau jau buvo vyresnio amžiaus, jau pensijoje,  nebedirbo mokykloje, jau šlubavo jo sveikata, mažiau galėjo vaikščioti. Tai daugiausia sodininkavo, prižiūrėjo savo ūkelį, šiltnamiuką.

Buvau ir aš tuo metu pasisodinęs savo sodelyje rudenį laukinių obelaičių. Čepas pažadėjo jas pavasarį įskiepyti. Deja, nespėjo... 1996 metų gegužės 15-ąją jo nebeliko. Ligi 69 metų jam pritrūko vieno mėnesio. 

Jis ilgai nesirgo. Pradėjo skaudėti krūtinę, išvežė į ligoninę. Niekas negalvojo, kad čia kas labai rimto. Bet  - neužilgo Veronika paskambino, kad Algirdo jau nebėra.

Visi kolegos jį vadindavome Algeliu, o jis pataisydavo: „Aš Algirdėlis“. Dažnai šposus iškrėsti mėgo. Būdavo, ateinam į mokytojų kambarį ir randam į palto kišenę ar portfelį įkištą akmenį – visi žinojo, tai Algirdo šposas. Ir jam pačiam jų į portfelį įdėdavo, sykį jis pasakojo: nešiau ir galvojau – kodėl taip sunku?

Labai patraukli, nepikta, charizmatiška buvo asmenybė“.

„Kažkuri mokinių klasė atnešė prie jo karsto žibučių“, - pridėjo K. Indrėkaus žmona Audra.

Kaltas buvo ar nekaltas?

Po šiuo rašiniu pateiksiu nufotografuotą paties Algirdo Čepo parašytą autobiografiją.  Ji bei keletas nuotraukų yra Grinkiškio Jono Poderio gimnazijos (buv. Grinkiškio vidurinė mokykla) kraštotyros muziejuje. Be to, ši biografija yra išspausdinta monografijoje „Grinkiškio kraštas“, tik paredaguota ir sutrumpinta, o A. Čepas toje knygoje pavadintas Čiapu (Lemties kelias. – Grinkiškio kraštas, Radviliškis, 2011, p. 217-218).

Aš pateiksiu originalą – autorinį šios biografijos variantą, o čia paminėsiu kai kurių papildančių tą biografiją faktų.

A. Čepas ten rašė gimęs 1927 m. birželio 17 dieną Grinkiškyje, tačiau kituose šaltiniuose minimi Kėdainių rajono Rukų kaimas, dar kitur – greta jo esanti Antušava. A. Čepo sesers Aldonos sūnus Valentinas Baltrūnas sako, jog 1927 metais Algirdo tėvai dar gyveno Kėdainių rajone, kur ir gimė visi trys jų vaikai, o į Grinkiškį jie atvyko metais vėliau. „Algirdas galbūt tikslios savo gimimo vietos ir nežinojo“, - spėjo V. Baltrūnas.

Tad dešimt metų Algirdas augo pas tėvus Grinkiškyje, kur ir mokėsi šio miestelio mokykloje. Po to važiavo ten, kur kraustėsi jo tėvai - keletą metų pabuvo Tauragėje, dar vėliau - Rukų kaime. Iš čia jis 1940 metais pradėjo lankyti Krakių gimnaziją, kuri yra už keleto kilometrų nuo Rukų.

Bet nebuvo lemta Algirdui baigti šios gimnazijos. 1945 metų pavasarį jis buvo suimtas ir po tris mėnesius trukusių tardymų išvežtas į Vorkutą (Komija). Po pusantrų metų parvežtas į Lietuvą, kad byla būtų baigta ir išgirstų teismo nuosprendį – 8 metai įkalinimo šiaurinėje Rusijoje. Kirto taigą Vožaelyje ir Uchtoje, vėliau dirbo sprogdintoju anglių kasyklose Vorkutoje ir Intoje (Komija).

Apie savo suėmimą A. Čepas biografijoje rašo taip, jog nelabai suprasi, kaltas jis buvo ar nekaltas –  lyg pusiau juokais, pusiau rimtai: „Iki šios dienos negaliu pasakyti suėmimo priežasties“. Aiškina: „Tuo laiku Krakėse pasirodė antitarybiniai lapeliai, kurie buvo klijuojami ant stulpų, sienų. Kaip vėliau sužinojau, juos platino jaunesnių klasių mokiniai. Ir štai iš viso šito mušami, kankinami patys sukūrėme sau bylas“. Išeitų, jog Algirdui teko prisiimti svetimą kaltę?

Išsamiau apie šį įvykį pasakojo buvęs jo dalyvis, anuometinis Rukų pradinės mokyklos mokytojas Donatas Kvedaras savo prisiminimuose „Kėdainių krašto partizanai MGB agentų apsuptyje“ (Laisvės kovų archyvas, t. 28, 2000). D. Kvedaro prisiminimai pateikti ir publikacijoje „Vorkutos bėglys“  interneto tinklalapyje partizanai.org. D. Kvedaras taip pat buvo įkalintas Komijoje.

Minėtuose prisiminimuose D. Kvedaras išvardina antitarybinių lapelių Krakėse spausdintojus ir platintojus. Algirdo Čepo tame sąraše nėra. D. Kvedaras jį pamini tik vėliau: „prie bylos buvo prijungtas ir Algis Čepas“. Tardytojai šį tada dar nei 18 metų neturėjusį vaikinuką daužė tol, kol ir jis „prisipažino“.

Vis dėlto nėra pagrindo manyti, jog A. Čepas, nors dar labai jaunas, nesipriešino sovietų okupacijai – juk jo tėvas buvo Lietuvos savanoris, gynęs prieš karą nepriklausomą Lietuvą, tad jo pažiūros perėjo ir vaikams. Antai minėtame tinklalapyje partizanai.org pateikiama sovietinių saugumiečių ataskaitos apie jų agentų veiklą Kėdainių rajone faksimilė. Joje minima buvusi partizanų ryšininkė iš Vosiliškio. Dokumente jos pavardė užtušuota, paliktas tik slapyvardis „Paulauskaitė“. Tardoma ji išdavė keletą partizanų ir jų ryšininkų, tarp jų ir A. Čepą. Cituoju:

 „Paulauskaitė” ***Natalija, Pauliaus d., g. 1927 m. Vosiliškio k., Grinkiškio vls., valstietė-vidutiniokė, lietuvė (...) prisipažino, kad ją užverbavo 1944 m. rugsėjo mėn. (partizanų) vadas Vladas Kuročka. (...) papasakojo, jog turėjo palaikyti ryšį, kam perduoti nelegalią literatūrą“. Buvo paminėtas Algirdas Čepas, Aleksas Marcinkus iš Krakių gimnazijos, Vytautas Skaburskas, Leonas Tvaronas ir Kauno aukštosios technikos mokyklos studentas Kostas Margevičius, kuris irgi turėjo pristatyti nelegalią literatūrą į paskirtą vietą.

Su mylimu – nors į pasaulio kraštą

1947 metais Ypatingasis pasitarimas prie TSRS MGB (Ministerstvo gosudarstvennoi bezopasnosti – Valstybės saugumo ministerija) nutarė, jog A. Čepas ir keletas jo žemiečių buvo LLA (Lietuvos laisvės armijos) dalyviai, platino antisovietinius lapelius, palaikė ryšį su partizanais, už ką yra nuteisiami 8 metų laisvės atėmimo lageryje. Iš pradžių jis ten dirbo miško darbuose, vėliau, kaip minėta, anglių kasyklose.

Kalinimo bausmės terminas baigėsi 1953 metų pavasarį. Sutapimas - kaip tik tais metais mirė SSRS diktatorius Josifas Stalinas, kurio įsakymu ir vyko trėmimai. Po jo mirties konclageriuose režimas buvo šiek tiek sušvelnintas, vienur kitur pradėjo išleisti kalinius ir tremtinius į laisvę.

Tačiau Algirdui Čepui dar trejus metus teko dirbti tremtyje. Ten jis baigė kalnakasybos technikumą, kur įsigijo meistro sprogdintojo specialybę. Tik 1956-aisiais jam buvo leista grįžti į Lietuvą (kai kuriems kaliniams ir tremtiniams, pavyzdžiui, buvusiam Grinkiškio krašto partizanui ir poetui Vaclovui Gudaičiui, kuris buvo A. Čepo bičiulis, po tremties net buvo uždrausta apsigyventi Lietuvoje. V. Gudaičiui teko įsikurti Latvijoje. Būdamas tremtyje, V. Gudaitis subūrė rašančius lietuvius ir iš jų kūrybos sudarė rankraštinį lyrikos rinkinį „Benamiai“ - F.Ž.).

Grįžęs į Lietuvą, A. Čepas prisiglaudė pas seserį Almonę Čepaitę-Kalvaitienę Raseinių rajono Ariogalos miestelyje. Ten pabaigė vidurinę mokyklą ir ketino stoti mokytis dainavimo Vilniaus konservatorijoje, bet ten pamatę jo biografiją, parodė duris.

Tuo metu jį lydėjo tik nusivylimai. Tačiau nebūna taip, kad viskas būtų vien blogai – Algirdas įsimylėjo viena klase žemiau besimokiusią ariogalietę Veroniką Ališauskaitę. Palaukė, kol ji baigs mokyklą, susituokė ir – išvažiavo atgal į Komiją. Šįkart jau dviese. Kita pabijotų sunkumų, o Veronika ne. Apsigyveno pas minėtąjį D. Kvedarą. Vėl Čepas dirbo šachtose, baigė dar vieną – muzikos technikumą. Ten Verutei ir Algirdui gimė sūnus. Pavadino jį Dainiumi – galbūt dėl jo tėčio neišsipildžiusios svajonės? Gaila, Dainius netapo muziku.

1967 metais Algirdas ir Veronika Čepai grįžo į Lietuvą. Čia jų laukė Algirdo tėvai Jonas ir Elžbieta Čepai jau atgautame savo name Grinkiškyje, kurį buvo pasistatę prieš karą. Algirdas nuėjo į tą pačią mokyklą ant Šušvės šlaito, kurioje kažkada pats mokėsi. Stebuklas – į darbą priėmė! Muzikos mokytoju. O Veronika tapo mokyklos bibliotekos vedėja ir ten dirbo daug metų. Dar ir dabar prisimenu, kaip kantriai ji rausdavosi lentynose, ieškodama mums, mokiniams, knygų.

Tuo metu Grinkiškio vidurinei mokyklai vadovavo direktorius Vaclovas Kalnelis – vienas šviesiausių, dar ir dabar grinkiškiečių minimų pedagogų.

Čepų genai

Sakoma: jei nori žinoti, kas yra tas ar anas žmogus – pirmiausia išsiaiškink, kas buvo jo tėvai, nes obuolys nuo obels netoli krenta.

Algirdo Čepo tėvas Jonas Čepas buvo neeilinė Grinkiškio asmenybė. Ir man keista, jog štai tiek jau daug metų rašytinėje Grinkiškio istorijoje, raštuose apie Grinkiškį, bent jau tuose, kuriuos aš skaičiau, neradau veik nieko apie nemažai metų tame miestelyje gyvenusį daktarą Joną Čepą. O juk dar tebegyvi, dar gyvena gerai jį pažinoję ir pas jį gydęsi Grinkiškio senbuviai.

Tiesa, netrukus turėtų pasirodyti buvusių Grinkiškio mokytojų Zofijos ir Vytauto Radavičių dukters Jūratės Radavičiūtės-Freire sudaryta knyga apie žymius Grinkiškio krašto žmones, kur bus patalpinta ir išsami J. Čepo anūko Valentino Baltrūno bei jo sūnaus Džiugo Baltrūno studija apie Joną ir Elžbietą Čepus.

Rengiant ją, Baltrūnams pavyko pamatyti nemažai istorinių dokumentų net tokiuose specializuotuose archyvuose, kur paprastas mirtingasis negali patekti. (Pavyzdžiui, manęs Ypatingasis archyvas neįsileido, kai paprašiau duomenų apie tai, kaip Grinkiškio stribinėje po karo buvo nukankinta mano tėvo pirmoji žmona.) Tad Baltrūnų pasakojimas būsimoje knygoje bus įdomus.

Ta proga – keletas žodžių apie V. Baltrūną. Valentinas – J. Čepo dukters Aldonos Čepaitės-Baltrūnienės sūnus, Algirdo Čepo sūnėnas. Gimė ir kurį laiką augo  Grinkiškyje, vėliau Radviliškyje, aukštuosius mokslus baigė Vilniuje. Kelias dešimtis metų dirbo geologu, tapo mokslų daktaru, mokė geologijos paslapčių studentus. Kadangi daug metų rašinėjau apie gamtą ir ekologiją, su V. Baltrūnu esu bendravęs ne kartą; įspūdį darydavo ne tik jo gamtos žinios, bet ir nuoširdumas.

Savo senelio Jono Čepo gyvenimą Valentinas Baltrūnas išstudijavęs ligi panagių. „J. Čepas gimė 1892 metais Krakių valsčiaus Rukų kaime valstiečių šeimoje, gyveno ir dirbo tėvų ūkyje, baigė tris vietinės mokyklos klases. Sulaukęs 22 metų – 1914-aisiais buvo rekrūtuotas į tarnybą carinės Rusijos kariuomenėje, nes carinė Rusija tada buvo okupavusi Lietuvą. Čia buvo apmokytas felčerių kursuose ir išsiųstas felčeriu į frontą Pirmajame pasauliniame kare. Kai 1918 metais šis karas baigėsi, jis grižo į tėvų ūkį Rukuose ir kurį laiką dirbo felčeriu Krakėse“, - pasakoja V. Baltrūnas.

Nuo savęs pridėsiu, jog darbo felčeriui neturėjo trūkti, nes kaip tik tuo metu Krakių apylinkėje siautėjo vidurių šiltinė.  Kaip man 1989 metais pasakojo Radviliškio rajono Juodelių kaimo gyventojas Jonas Mėžinys, 1918 metų vasarą ir rudenį vien Juodelių kaime nuo vidurių šiltinės mirė 14 gyventojų, tarp jų – ir mano senelis Juozas Žemulis, kuriam tada buvo tik 25-eri. Tokių tragedijų tuo metu buvo daug ir felčeris J. Čepas bandė padėti žmonėms kuo galėjo.  

Paslaptingas paskyrimas į Grinkiškį

 1919-aisiais J. Čepas vėl buvo pašauktas į armiją – šįkart jau Lietuvos, nes mūsų valstybė ką tik buvo paskelbusi Nepriklausomybę ir pradėjo kurti savo kariuomenę. Joje reikėjo ir medikų, todėl ir buvo prisimintas felčeris J. Čepas. Dvejus metus jis tarnavo felčeriu Artilerijos pulke. Demobilizuotas grįžo į Rukus ir nuo 1922 ligi 1928 metų dirbo felčeriu Kėdainiuose.

J. Čepo tėvai Adomas ir Marijona Čepai buvo mažažemiai Rukų kaimo valstiečiai, abu ir kilę iš jo. Tačiau grįžus iš lietuviškos kariuomenės jų sūnui Jonui, Čepų ūkis Rukuose netrukus padidėjo, nes J. Čepui už šią tarnybą kariuomenėje buvo suteiktas savanorio statusas, o tokiems Lietuvos valdžia nemokamai atriekdavo gabalą žemės. Kaip savo prisiminimuose patvirtina J. Čepo duktė Aldona Čepaitė-Baltrūnienė, „tėvas kaip Lietuvos savanoris buvo gavęs 16 ha pelkėtos žemės ir dar greta prisipirko 6 ha iš kaimynų“ (Čepaitė-Baltrūnienė Aldona. Ryšiai su Grinkiškiu nenutrūkę. – Grinkiškio kraštas, Radviliškis, 2011, p. 763).

Bet pats J. Čepas ūkininkauti jau neturėjo kada – reikėjo gydyti Kėdainių ligonius. Čia, galbūt lankydamas ligonius, jis susipažino su šio krašto Josvainių valsčiaus Graužų kaimo pradinės mokyklos mokytoja Elžbieta Digimaite, kilusia iš Šeduvos valsčiaus Raginėnų kaimo. 1922 metais juodu susituokė, Elžbieta persikraustė gyventi pas vyrą į Kėdainius.

Užaugę visi Čepų vaikai pasirinko mokytojo profesiją – įkandin mamos. Matyt, ji jiems turėjo ne mažiau įtakos negu tėtis.

J. Čepas buvo ne tik medikas – jis mėgo poeziją, rašė eilėraščius. Tad štai kodėl vyresnioji jo duktė Aldona taip pat rašė eiles ir prozą, o pedagogiką vėliau iškeitė į žurnalistiką: dirbo anuo metu populiariame žurnale „Tarybinė moteris“. O ir  J. Čepo sūnus Algirdas, kaip minėta, turėjo literatūrinių gabumų.

1928 metais atsitiko keistas dalykas - J. Čepas paliko Kėdainius ir įsidarbino Radviliškio rajono Grinkiškio ambulatorijoje. Kodėl jau patyręs, 30 metų amžiaus medikas, matęs šilto ir šalto, gydęs sužeistuosius net kare, iškeitė Kėdainius į mažą miestelį? Netgi ne Krakes, kurios greta jo gimtinės, o Grinkiškį? Matyt, būta svarių priežasčių.

Grinkiškyje J. Čepas darbavosi iki 1936 metų. Jam čia sekėsi, juo labiau kad buvo labai energingas, šio miestelio centre pasistatė namą ir jame įsikūrė su žmona Elžbieta, dukromis Aldona, Almone bei sūnumi Algirdu (dabar ten gyvena Algirdo Čepo žmona Veronika su sūnaus Dainiaus šeima).

1936 metais J. Čepas buvo pakviestas dirbti gydytoju Tauragėje. Tai buvo paaukštinimas. J. Čepas su šeima išsikraustė iš Grinkiškio. Čia jį pakeitė medikė Teklė Bružaitė (1909-1996). Šiame miestelyje ji dirbo iki 1941 metų ir taip pat tapo populiari.  

Nuošali vieta nuo negandų neapsaugojo

1940-aisiais SSRS aneksavus Lietuvą, J. Čepas iš Tauragės grįžo į savo tėviškę – Kėdainių rajono Rukų kaimą (kituose šaltiniuose rašoma – Antušavos kaimą; jis yra greta Rukų).

Nuošaliame kaime Čepai tikėjosi kiek įmanoma ramiau praleisti karo metus. Šeimos galva ūkininkavo, gydė vietos žmones. Dukros Aldona ir Almonė padėjo darbuotis ūkyje, o Algirdas pradėjo mokytis Krakių gimnazijoje.

Deja, išvengti negandų nepavyko: 1946 metų sausį sovietinis NKVD (Narodnyj komisariat vnutrennyj del – Vidaus reikalų liaudies komisariatas) Joną Čepą, kaip ir prieš metus jo sūnų Algirdą, suėmė. J. Čepas buvo įskustas suteikęs medicininę pagalbą sužeistam partizanui. Vargu ar jis turėjo pasirinkimą – jei nebūtų sutikęs važiuoti su partizanais pas sužeistąjį, gal pats būtų žuvęs, tačiau stribams tai nerūpėjo. O dar buvo prisiminta, jog kadaise tarnavo lietuviškoje kariuomenėje ginant Lietuvos nepriklausomybę.

Tad po tardymų įkandin sūnaus į lagerį, tik ne Komijoje, o  Rusijos Čeliabinsko srityje buvo išvežtas ir tėvas - J. Čepas. Ten jis kalėjo beveik 10 metų, o dar penkerius metus buvo ištremtas. Jo turėtą Grinkiškyje namą sovietinė valdžia konfiskavo.

Ką išgyveno J. Čepas, galima spręsti iš jo palikto eilėraščio, kurį man parodė V. Baltrūnas: „Ilgai tardytas, blogai maitintas / Muštas, badytas, kraujuos pasruvęs / Už rankų pakartas, apalpęs / Ir vėl buvau atgaivintas“.

Negreitai J. Čepas galėjo grįžti į Lietuvą. Padedamas dukters A. Čepaitės-Baltrūnienės bendramokslio, tuometinio „Rytų aušros“ kolūkio pirmininko Henriko Kretavičiaus, įsidarbino Kėdainių rajone, Labūnavos felčerių-akušerių punkte. Bet jam jau buvo pensinis amžius – 63 metai. Tad, per teismą atgavęs pusę konfiskuoto savo namo Grinkiškyje (kitoje pusėje liko miestelio vaistinė; paskui ir ji išsikėlė), vėl įsikūrė jame ir gyveno ten iki pat mirties 1981 metais.

Tais pačiais metais Anapilin iškeliavo ir jo žmona Elžbieta. Abu jie tais pačiais 1892 metais gimė, abu tais pačiais 1981-aisiais ir mirė. Palaidoti, kaip ir jų sūnus Algirdas, Grinkiškio kapinėse.

Net savo gyvenimo pabaigoje Jonas Čepas neatsisakydavo padėti sunegalavusiems Grinkiškio ir jo apylinkių žmonėms – dažną dieną jie lankydavosi žaliajame Čepų namelyje. Ypač sekėsi J. Čepui gydyti odos ligas, tam jis naudojo ypatingos sudėties tepalą. Gydė jis ir mano mamą.

„Apie Elžbietos gyvenimą žinių išliko mažiau. Kaip supratau iš savo tėvų pasakojimų, ji "keliavo" kartu su vyru, kurio darbo vieta dažnokai keitėsi, na, ir prižiūrėjo tris vaikus. Kai jos vyras kalėjo, Elžbieta darbavosi Antušavos ūkyje, vėliau padėjo dukroms auginti anūkus. Jonui Čepui po lagerio pradėjus dirbti Labūnavos felčerių punkte, ji buvo įdarbinta kaip slaugė ar sanitarė, kurios vienas svarbiausių darbų - amžinas švirkštų virinimas ant vis užsikemšančio ir gendančio primuso. Jai taip pat teko medicininius chalatus skalbti, plauti punkto grindis ir pan.“, - pasakojo Čepų anūkas V. Baltrūnas.

Daug ką išsiaiškinau, bet viena paslaptis liko: iš kur mokytojas A. Čepas paveldėjo muzikinį talentą?

„Greičiausiai – iš Čepų giminės. Kiek prisimenu, Jonas Čepas, kaip ir jo broliai Rukų kaime, mėgdavo garsiai užtraukti dainą. Nesidrovėdavo dainuoti ir jo vaikai. Grįžęs iš lagerio senelis pasakojo, kad bičiuliavosi su ten buvusiais gausiais ukrainiečiais ir mėgo klausytis jų dainų. Anot jo, ukrainiečiai dainavo daug ir gražiai“, - kalbėjo V. Baltrūnas.

Ar Čepų dainų, muzikos išliko įrašytų? Kur dar galėtume išgirsti grojant ir dainuojant mūsų muzikos Mokytoją?

Nežinau. Tačiau buvusių Algirdo Čepo kolegų, mokinių, o ir daugelio grinkiškiečių atmintyje šis mielas žmogus dar tebėra.

Feliksas Žemulis

2022-2023 metai

https://www.radviliskiokrastas.lt/linksmasis-mokytojas/amp/ 

Šaltiniai: 

Algirdas Čepas. Biografija (rankraštis). – Radviliškio rajono Grinkiškio Jono Poderio gimnazijos kraštotyros muziejus.

Algirdas Čepas. Lemties kelias. – Grinkiškio kraštas, p. 217-218.

Aldona Čepaitė-Baltrūnienė. Ryšiai su Grinkiškiu nenutrūkę. - Grinkiškio kraštas, p. 763-764.

http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-28-t-2000/3763-vorkutos-beglys

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000154155/dokumentinis-filmas-begliai-vorkutos-beglys-donatas-kvedaras

http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-28-t-2000/3775-musis-valatkaiciu-pelkeje

http://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-28-t-2000/3768-kgb-agentai-informatoriai-skundikai

http://www.lietuviaisibire.lt/lt/represuotieji/surname:xIxlcGFz