Verslininkų ir jiems talkinančių kai kurių valdininkų kabinetuose subrendo sumanymas miškuose šalia didmiesčių plėtoti verslą.
Vyriausybė Susisiekimo ministerijos pasiūlymu nusprendė rezervuoti Klaipėdos valstybiniam jūrų uostui keleto šimtų hektarų teritoriją pietinėje Klaipėdos pusėje prie karaliaus Vilhelmo kanalo. Į šį plotą įeina apie 300 ha valstybinių miškų. Klaipėdiečiai susirūpino, jog jie gali būti iškirsti.
Aplinkos apsaugos specialistai ir miškininkai irgi įtaria, jog prašymas neva valstybės interesų vardan rezervuoti teritoriją Klaipėdos jūrų uostui yra ne kas kita, kaip planas pastatyti šioje vietoje logistikos (aprūpinimo ir tiekimo) centrą (VLC).
Susisiekimo ministerija numačiusi plėtoti Lietuvoje tris viešuosius logistikos centrus – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Kiekvienam jų numayta skirti apie 100 mln. litų iš ES paramos lėšų. Įgyvendinti šiuos projektus padeda ir privatus kapitalas.
Kaip apeiti Konstituciją
“Susisiekimo ministerijos pateiktuose argumentuose yra prieštaravimų. Nors vienur teigiama, kad siūloma tik rezervuoti teritoriją, o žemės naudojimo paskirtis (miškų ūkio) ir savininkai nesikeičia, tačiau kitur jau minima, kad ši teritorija reikalinga Klaipėdos viešajam logistikos centrui steigti.
Įgyvendinti tokį projektą neįmanoma nepakeitus pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties ir neiškirtus valstybinės reikšmės miškų”, - aiškina Aplinkos ministerijos Miškų ūkio departamento direktorius Valdas Vaičiūnas.
Jis priminė, jog Lietuvos Republikos Konstitucijoje ir Miškų įstatyme nustatyta, jog valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, o paversti miško žemę kitomis naudmenomis galima tik išimtiniais atvejais, derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.
Kuo kvėpuos žmonės?
Miškas, į kurį nusitaikė Klaipėdos jūrų uostas, yra prie miesto, be to, stūkso netoli Kuršių marių. Todėl turi ypatingą apsauginę, socialinę ir ekologinę reikšmę.
Vyriausybės 2007 metų vasario 27 dienos nutarime "Dėl Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis aprašo patvirtinimo" draudžiama paversti miško žemę kitomis naudmenomis miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių.
"Nesuprantama, kodėl jūrų uostui prireikė būtent miško. Juk prie Klaipėdos netrūksta dirvonuojančios žemės", - stebėjosi uostamiesčio ekologinio klubo "Žvejonė" pirmininkė Eglė Baltrūnaitė.
“Tie miškai – tai Klaipėdos plaučiai. Aplink šį miestą miškų mažai – tik šis plotas, į kurį nusitaikė uostas, ir dar Girulių pušynas. Kuo kvėpuos žmonės, kai miško neliks?” – kalbėjo Kretingos miškų urėdijos, kuri prižiūri minėtą 300 ha mišką, urėdas Antanas Baranauskas.
Uosto užmojų nesustabdė net tai, jog būsimoje urbanizuoti teritorijoje yra trečioji miesto vandenvietė. “Viskas buvo daroma tyliai, mūsų nuomonės neklausė”, - piktinosi urėdas.
Sprendimas plėsti uosto infrastruktūrą šioje vietoje prieštarauja ir Klaipėdos rajono bendrajam planui.
Pasak gamtosaugininkų, apie tokį svarbų sumanymą reikėjo informuoti visuomenę. Tai įpareigoja daryti Europos Sąjungos ir šalies teisės aktai. "Tai, kad nevertinamas poveikis aplinkai, nederinama su visuomene, rodo, kaip įžūliai siekiama įvykdyti lobistinius verslo planus", - sako Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis.
Sumokės kompensaciją
Klaipėdos jūrų uosto infrastruktūros direktorius Algirdas Kamarauskas tvirtino, jog minėtos teritorijos rezervavimas nereiškia, jog ten bus vykdomi kokie nors darbai. “Niekas ten nesikeis. Kai ši teritorija bus rezervuota mums, užsakysime detalųjį planą, poveikio aplinkai vertinimą ir tada spręsime, ką daryti”, - aiškino A.Kamarauskas.
Jis nepaneigė, jog dalį miško gali tekti iškirsti. “Nemanau, jog būsime barbarai ir visą mišką kirsime. Galbūt apsiribosime tik dalimi jo. Be to, sumokėsime kompensaciją, už kurią bus galima pasodinti naują mišką kitoje vietoje”, - kalbėjo pašnekovas.
Neginčijo A.Kamarauskas ir spėjimų, jog toje vietoje bus statomas Klaipėdos VLC. “Jei nori pritraukti daugiau krovinių, turėti daugiau pajamų – toks centras būtinas. Juo labiau, kad tokių centrų statybai numatyta lėšų iš europinių fondų. Nepasinaudoti jomis būtų neprotinga”, - svarstė A.Kamarauskas.
Tačiau kodėl tam reikia aukoti valstybės mišką? “Privačią žemę nupirkti būtų brangu ir ilgai užtruktų, o ir jos savininkai vargu ar parduotų”, - paaiškino jūrų uosto direkcijos atstovas.
Gamtosaugininkai prognozuoja, jog nors Vyriausybė šį verslininkų norą ir palaimino, tačiau įgyvendinti jį nebus lengva – sukils uostamiesčio visuomenė, protestuos gamtos mylėtojai.
Politikai spaudžia
Netrukus Vyriausybės nariai tarsis ir dėl Kauno viešojo logistikos centro. Jį Kauno apskrities regiono taryba siūlo statyti į šiaurę nuo Kauno tarptautinio oro uosto, prie Karmėlavos gyvenvietės. Siūlomoje teritorijoje yra apie 212 ha valstybės miško. Apie 175 ha jo tektų iškirsti. Kompensuojant šį praradimą Kauno miškų urėdijai siūloma įveisti tiek pat miško kitoje vietoje – prie Lapių gyvenvietės.
Greičiau apsispręsti dėl Kauno VLC Vyriausybę ragina ne tik verslininkai, bet ir 20 Seimo narių. Savo laiške premjerui Gediminui Kirkilui ir susisiekimo bei aplinkos ministrams jie prašo pripažinti Kauno VLC valstybei svarbiu ekonominiu projektu, nustatyti jo vietą Karmėlavos seniūnijoje ir įpareigoti atitinkamas institucijas suformuoti sklypą šiam objektui statyti.
Seimo nariai pataria VLC statyti prie Karmėlavos. “Siūlomo žemės sklypo statusas – laisva valstybinė žemė, didžiumą teritorijos užima menkaverčiai, ketvirtos kategorijos ūkiniai miškai, todėl patvirtinus šį sklypą nereikėtų atlikinėti ilgai trunkančios ir brangiai kainuojančios visuomenės poreikiams poėmio procedūros”, - nesidrovi ginti verslo interesus Seimo nariai.
Aplinkos ministerija šiam seimūnų ryžtui kol kas nepritaria. “Turžėnų miškas šalia Karmėlavos yra gausiai lankomas. Šio miško kirtimui ir viešojo logistikos centro steigimui prieštarauja ne tik miškininkai ir Karmėlavos bendruomenė, bet ir nepriklausomi miškų sertifikavimo ekspertai.
Viešieji logistikos centrai turėtų būti planuojami mišku neapaugusioje teritorijoje”, - sakė Aplinkos ministerijos sekretorius Arvydas Dragūnas.
Tiksli vieta slepiama
Susisiekimo ministerijos sekretorius, Viešųjų logistikos centrų plėtros ir veiklos priežiūros nuolatinės komisijos pirmininkas Arvydas Vaitkus gamtosaugininkus ramina, jog Turžėnų miškas išliks. Ne todėl, jog logistikos centrą norintys statyti verslininkai ir valdininkai myli gamtą, o dėl to, jog vien šio miško logistikos centrui nepakanka – valstybei tektų nupirkti ir apie 100 privačių žemės sklypų.
“Mokesčių mokėtojams tai gali kainuoti šimtus milijonų, o gal ir net milijardų litų”, - sakė A.Vaitkus.
Vyriausybės strateginis komitetas vis dėlto yra nusprendęs steigti Kauno VLC ten, kur prognozuojami didžiausi krovinių srautai – toje vietoje, kur plačios vėžės geležinkelis kirsis su europinės vėžės geležinkeliu “Rail Baltica”.
A.Vaitkus tikino, jog konkreti vieta dar nėra aiški, be to, neslėpė nenorįs jos įvardinti, nes privačių sklypų kaina toje vietoje labai išaugtų.
“Viskas daroma pagal įstatymus. Logistikos centrai reikalingi ne tik stambiajam verslui – jie praverčia ir smulkiesiems verslininkams, žodžiu, visai valstybės ekonomikai”, - vardijo logistikos centrų privalumus Susisiekimo ministerijos sekretorius.
Užsimojo prieš save
Lietuvos miškininkų sąjungos pirmininkas profesorius E.Riepšas išsiuntė premjerui G.Kirkilui, aplinkos, susisiekimo ir ūkio ministrams Artūrui Paulauskui, Algirdui Butkevičiui ir Vytui Navickui bei apskričių viršininkams laišką, kuriame protestuoja dėl pastaruoju metu padažnėjusių atvejų, kai miškai paverčiami kitomis naudmenomis perduodant juos laisvųjų ekonominių zonų, logistikos centrų, žvyro karjerų ir kitų komercinių objektų plėtrai.
"Valstybė, leisdama iškirsti valstybinius priemiesčių miškus ir jų žemę paversti kitos paskirties žeme, praranda kur kas daugiau, negu išleistų pinigų išpirkti privačias žemės ūkio paskirties žemes", - kritikuoja E.Riepšas.
Jo nuomone, valdininkai nesuvokia tikrosios miško vertės. Ekonomistai yra apskaičiavę, jog mediena sudaro tik apie 36 proc. miško vertės. Likusieji 64 proc. – tai deguonies gamyba ir teršalų valymas, rekreacijos, estetinė ir kitos funkcijos, taip pat tokie miškų turtai kaip grybai, uogos, vaistiniai augalai. O priemiestinių miškų, į kuriuos yra nusitaikę logistikos centrų steigėjai, vertė, pasak profesoriaus E.Riepšo, dar didesnė.
“Civilizuotose šalyse nekertami miškai, kad būtų galima juose statyti logistikos centrus ir kitokius objektus. Tokioms statyboms privatus kapitalas perka žemės ūkio paskirties žemę rinkos kainomis. O Lietuvoje, prisidengus viešuoju interesu, bandoma daryti verslą valstybės miškų sąskaita”, - piktinosi generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
Jis priminė, jog Lietuvos miškingumas – vienas mažiausių Europoje, tad užsimoję kirsti miškus, ypač priemiestinius, valdininkai ir verslininkai iš tikrųjų kerta šaką, ant kurios jie patys sėdi.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2008 04 23