Nesuprasta pamoka

Nemoku mirties. 

Sakau, kad mirties nemoku. 

Dabar ir per amžius 

Nemoku, nesuprantu. 

Štai: lyg nesuprastą pamoką 

Tylėdami išnešam žmogų. 

O atrodo, kad upę, 

Išėjusią iš krantų. 

Just. Marcinkevičius 

Mūsų, Grinkiškio vidurinės mokyklos XXIV laidos (1971 metų) abiturientų buvusi auklėtoja, matematikos mokytoja Aurelija Kišonaitė išėjo Anapilin 2004 metų rugsėjo tryliktąją. Šiandien galvoju, kad man, o ir daugeliui kitų mano bendraamžių, kuriuos ji mokė, mokytoja A. Kišonaitė buvo ir liko, pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, nesuprasta pamoka. 

Mes nesupratome, neįvertinome jos nei tada, nei vėliau. Įtariu, jog ne visiškai ją suprato ne tik mes, jos mokiniai ir auklėtiniai, bet ir tie, kurie su ja bendravo ilgiau ir artimiau negu mes. Nes mokytoja A. Kišonaitė buvo sudėtinga, kartais gal net prieštaringa asmenybė. Loginio proto matematikė ir tuo pat metu poeziją įsimylėjusi romantikė, galėjusi ilgai iš atminties deklamuoti eilėraščius. Dievinusi nepalenkiamas skaičių kombinacijas ir - teatro spektaklius bei koncertus, be kelionių negalėjusi išgyventi nė vienos vasaros. Mokėjusi atrodyti linksma ir nerūpestinga, tačiau dažnai ir susimąsčiusi, o neretai galėjai jos akyse įžvelgti liūdesį ir nuovargį ... 

Lančiūnavos žemės ūkio mokyklos, kur ji dėstė matematiką, mokytojai A. Kišonaitę buvo išrinkę profsąjungos pirmininke. A. Kišonaitė rūpindavosi, jog kolegoms viskas ir visada būtų gerai, per vasaros atostogas «pramušinėdavo» jiems ekskursijas ir bilietus į spektaklius, rinkdavo juos kaip viščiukus ir sodindavo į autobusą, kuris nuveš į Sankt Peterburgo Ermitažą ar dar toliau. Atrodė, ji - kompanijos centras ir siela. Ir tuo pat metu sunku buvo rasti santūresnį, uždaresnį žmogų, bėgantį nuo šurmulio ramybės link.... 

Daugelis mūsų įpratę matematikus matyti racionalius, «buitiškus» žmones. O mokytoja A. Kišonaitė buvo kultūrininkė. Jai kaip oro reikėjo ne kepsniais ir buteliais nukrautų užstalių bei apkalbų prie jų, o knygų, koncertų, spektaklių ir bažnyčių. Tikriausiai bažnyčia buvo jai dar viena proga panirti į susimąstymą, pabūti su savimi, savo mintimis. 

Tai nebuvo tipiška, standartinė mokytoja. 

Santūri ir labai drovi, mokytoja A.Kišonaitė pasimesdavo patyrusi neteisybę ar humorą, net, atrodytų, nedidelį paišdykavimą. Tada jos veidas nusiplieksdavo raudoniu, o kalba kuriam laikui užsikirsdavo. Kartais net išbėgdavo iš klasės palikusi mus, mokinius, — vienus besijuokiančius, kitus nustebusius. 

Pasakysite – silpno žmogaus požymis? Tačiau galiu pacituoti jau minėtos Vilniaus pedagogės lituanistės Vilijos Terleckaitės-Dailidienės pasakojimo ištrauką: “Esu išėjusi iš klasės. Ir ne kartą. Visada po to labai graužiuosi. Vaikai moka ir įžeisti. Ilgainiui išmoksti saugotis, savo jautrių vietų jiems nerodyti. Pavyzdžiui, jeigu koks rašytojas man labai brangus, kalbu apie jį kuo abejingiausiai.” 

Galbūt pedagogika, mokytojo profesija nebuvo labai geras pasirinkimas tokiam labai jautriam ir greitai pažeidžiamam žmogui, koks buvo mokytoja A.Kišonaitė. Pedagogikoje reikia stiprių nervų ir valdingo būdo. 

Tačiau A. Kišonaitė mokėjo kaip retas suprasti, užjausti bei padėti. Antai vienam iš šio leidinio rengėjų A. Kišonaitė padėjo baigti mokyklą parašiusi per valstybinį matematikos egzaminą trejetą, nors jis to nebuvo vertas. 

Be abejo, ji, kaip visi žmonės, suklysdavo. Nė vienas to neišvengiame. Buvo ūmi, tad pasitaikydavo, kad pasikarščiuodavo. Kaip ne vienas mūsų. 

Gimė Aurelija Kišonaitė 1943 metų gruodžio 2 dieną Kėdainių rajono Krakių apylinkės Norkūnų kaime, neturtingų valstiečių Vlado ir Veronikos Kišonų šeimoje. Ji buvo vyriausioji dukra, įkandin jos Kišonams gimė dar du sūnūs ir dukra. Pradinę ir vidurinę mokyklas Aurelija baigė netoli nuo Norkūnų kaimo stūksančiame Krakių miestelyje. 

Jos tėvai gyveno vargingai. Pokario metai buvo sunkūs, o reikėjo išmaitinti 4 vaikus. Tad nenuostabu, kad baigusi Krakių vidurinę mokyklą Aurelija daug nesvarsčiusi, kas tinka ar nelabai tinka jos charakteriui, stojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Tai buvo proga paprastai kaimo mergaitei išsiveržti iš sunkaus kolūkinio gyvenimo, kurį vargo jos tėvai. Ir jai pavyko... 

Baigus institutą — treji metai darbo pagal privalomą paskyrimą Raseinių rajono Girkalnio vidurinėje mokykloje. Vėliau, 1969 metais, A. Kišonaitė atvažiavo mokytojauti į Radviliškio rajono Grinkiškio vidurinę mokyklą. Tikriausiai todėl, kad nuo čia arčiau negu nuo Girkalnio buvo jos tėviškė ir tėveliai, kuriuos buvo patogu iš Grinkiškio pasiekti autobusu. 

Netrukus po to, kai į Grinkiškį atvažiavo A. Kišonaitė, iš čia į Kauną gyventi išvyko istorijos mokytoja Zofija Radavičienė, ligi tol auklėjusi mūsų klasę. Klasės auklėtojos pareigos buvo perduotos A.Kišonaitei. Ji buvo mūsų auklėtoja ligi pat 1971 metų vasaros, kai baigėme Grinkiškio vidurinę mokyklą. Taigi daugelis mūsų buvome dešimčia metų jaunesni už mūsų auklėtoją. 

1973 metais A. Kišonaitė paliko Grinkiškį ir persikėlė gyventi į Kėdainių rajono Lančiūnavos miestelį, kur Žemės ūkio mokykloje (anuomet — Lančiūnavos tarybinis ūkis technikumas) dėstė matematiką. Ten dirbo apie 28 metus. Nors ir svajojo sukurti savo šeimą, liko netekėjusi. 

2001 metais mokytoja A. Kišonaitė išėjo į pensiją (tada jai buvo 58 metai) ir išsikraustė iš Lančiūnavos į Dotnuvos Akademiją. Čia gyveno ir dirbo jai artimi žmonės — jauniausioji sesuo Žydrė ir pusseserė Danutė, su kuria Aurelija bendravo nuo pat vaikystės. Be to, netoli nuo čia buvo įsikūrusi A.Kišonaitės studijų draugė Marytė Survilienė. 

Nuo Dotnuvos Akademijos tik keliolika kilometrų iki A. Kišonaitės tėviškės, kur dar gyveno jos mama ir brolis - ji juos dažnai lankė, padėjo nudirbti kaimo darbus. Mokytoja svajojo Dotnuvos Akademijoje pailsėti, ramiai praleisti senatvę... 

Deja, sutrukdė vėžio liga, kurią medikai aptiko mokytojos organizme netikėtai ir pernelyg vėlai. A. Kišonaitę operavo ir gydė Vilniuje, kur gyvena jos brolis Vladas, Santariškių onkologijos ligoninėje. Jos artimieji sakė, kad kankinosi mokytoja nelabai ilgai. Mirė ji Santariškėse 2004 metų rugsėjo 13 dieną. Iki 61 metų pritrūko tik poros mėnesių... 

2011 metų vasaros pavakarę sustabdžiau savo automobiliuką prie Krakių kapinaičių. Norkūnų pusėje, kur mokytojos tėviškė, leidosi saulė, tvyrojo ramybė, tik įlomėles jau pradėjo klostyti rūkas. Nesunkiai susiradau Kišonų šeimos kapą, kur greta tėčio, mamos ir brolio palaidota mūsų mokytoja. Kelią ten tarsi rodo tujų eilė. 

Sako, mokytojai A. Kišonaitei nebuvę neišsprendžiamo matematikos uždavinio: lukštendavo ji juos tarsi saulėgrąžas. Tačiau kas dabar bepasakys, kuris gyvenimo uždavinys jai buvo didžiausias ir ar mūsų Mokytoja jį įveikė? 

Tuo metu, kai ji mus mokė, buvome labai jauni, naivūs ir vaikiškai nepastabūs - tikriausiai daug ko nematėme, nesigilinome ir nesupratome. O ir nemažai laiko nuo tų mokyklinių metų praėjo, daug mūsų prisiminimų, įspūdžių apie mokytoją A. Kišonaitę apdilo. Tad pateikiame jos artimiausiųjų žmonių, kurie A. Kišonaitę pažinojo ir suprato geriau negu mes, buvę jos auklėtiniai, prisiminimų. Galbūt ilgainiui pavyks juos dar papildyti, dar labiau išryškinti mokytojos A Kišonaitės portretą. Kad bent dabar, po keliasdešimties metų, suprastume jos pamoką... 

“Mano sesė buvo gal per daug jautri” 

Dr. Žydrė KIŠONAITĖ-KADŽIULIENĖ, mokytojos A. Kišonaitės sesuo 

Dr. Ž.Kišonaitė-Kadžiulienė - Žemdirbystės instituto direktoriaus pavaduotoja moksliniam darbui, vyriausioji mokslo darbuotoja. Baigusi Krakių vidurinę mokyklą, pradėjo dirbti Dotnuvos Akademijoje, Žemdirbystės mokslinio tyrimo institute. Neakivaizdiniu būdu studijavo Žemės ūkio akademijoje ekonomiką. Ištekėjo už Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Žolininkystės skyriaus vedėjo, habilituoto mokslų daktaro, Lietuvos Mokslų akademijos nario korespondento, profesoriaus Leono Kadžiulio. Susidomėjusi, kaip ir jis, žolininkyste, apsigynė šia tema mokslinę disertaciją. 

- Ne tiek daug su sese Aurelija pakalbėdavome atvirai apie daug ką, nes ji buvo gerokai — 18 metų — už mane vyresnė. ji daugiau bendravo su pussesere Danute, kuri beveik to paties amžiaus, kaip Aurelija. 

Mūsų tėtis Vladas Kišonas kilęs iš Kėdainių rajono Norkūnų kaimo. Mama — Veronika. Tėveliai anksčiau turėjo 10 ar 11 ha žemės, taigi nebuvo turtingi. 

Tėtis mirė 1977 m., o mama — 2008 m, jau po Aurelijos mirties. Ji labai pergyveno dėl Aurelijos. Tais pačiais 2008 metais ir brolis Zigmas mirė. jis pirma, mama — po mėnesio. 

Aurelija buvo vyriausia mūsų šeimoje, gimusi 1943 metais. Po jos gimė broliai Zigmas (1946 m.) ir Vladas (1948 m.), ir tik paskui, 1961 metais, - aš. Kaip ir Aurelija, gimiau gruodžio mėnesį. Tuo metu Aurelija jau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 

Vladas dabar gyvena Vilniuje, jau pensijoje. 

Tėveliai gyveno minėtajame Norkūnų kaime, prie Krakių. Aurelija pradinę ir vidurinę baigė Krakėse, o po to Vilniuje — Pedagoginį institutą. Vėliau mūsų tėvai pasistatė namelį Meironiškių kaime ir 1970 m.pabaigoje — 1971 m. pradžioje ten išsikėlė. Aurelija tada jau buvo baigusi institutą ir dirbo Grinkiškyje. 

Į Meironiškius tėvai išsikėlė todėl, kad mūsų sodyba Norkūnuose priklausė Meironiškių kolūkiui, o Norkūnų kaimas — Krakių kolūkiui. Mes gyvenome paribyje, prie kolūkius skiriančio upeliuko. Todėl ir elektros į mūsų nuošalią sodybą nevedė, ir kitokių nepatogumų buvo. Tai ir nusprendė tėvai į Meironiškius keltis. Kai dabar iš retrospektyvos žiūriu — tai buvo neblogas sumanymas. 

Mūsų sodybos Norkūnų kaime jau nebėra. Meironiškių sodyba tebėra, bet ten niekas iš mūsiškių negyvena, turbūt ją parduosime. Sesė Aurelija į tą sodybą jau tik atvažiuodavo pas tėvus, tai ne gimtoji jos vieta. 

Baigusi Pedagoginį institutą, sesė dirbo Girkalnyje, o paskui Grinkiškyje. Kaip supratau, jai nebuvo lengva. Prisimindavo mokytojus Dučinskus, Tičkas, su kuriais bendraudavo. Turbūt ji išėjo dirbti į Lančiūnavos technikumą todėl, kad čia mokymas buvo vienodesnis — labiau suaugę jaunuoliai. 

Lančiūnavoje Aurelija draugaudavo su mokytoja Žuklevičiene. Gal ir todėl, kad ši yra lituanistė, o Aurelija labai mėgo poeziją, skaitė daug grožinės literatūros, pirko naujas knygas. Ypač poezijos knygas pirko ir skaitė. Užsirašydavo labiausiai patikusius eilėraščius. Ar pati rašė eiles — nežinau, kol kas jos bute jų dar neaptikau, nors jau lyg ir viską apžiūrėjau. Gal vieną kitą ir parašė... 

Dotnuvoje dirbo geriausia jos studijų draugė Marytė Survilienė. Aurelija pas ją atvažiuodavo per gimtadienius ir kitomis progomis, kartais jos kartu atostogaudavo. 

Mano sesė buvo drovi, gal net per daug drovi. Mes visi šeimoje turėjom pernelyg didelį drovumą... 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais Aurelija persikraustė iš Lančiūnavos į Dotnuvą, į mano butą, kuris liko, kai aš ištekėjau už bendradarbio Leono Kadžiulio ir išsikrausčiau gyventi vyro bute. 

Kai Aurelijai sukako 58 metai, ji išėjo į pensiją. Netrukus atsisakė ir darbo Lančiūnavoje bei atsikraustė į mano butą Dotnuvoje. O mirė nesulaukusi 61 metų — 2004 m. rugsėjo 13 d. Gruodžio 2 dieną jai būtų sukakę 61-eri. 

Išėjusi į pensiją nebemokytojavo - jai tas jau buvo nusibodę. Iš pradžių Lančiūnavoje buvo gerai, tačiau ilgainiui darbas sunkėjo, daugėjo papildomų darbų — profsąjunga ir kt., be to, technikume pradėjo mažėti moksleivių, tai ir matematikos, kurią dėstė Aurelija, pamokų mažiau reikėjo. O papildomai teko dėstyti informatiką. Tai jai buvo naujas ir nelengvas mokslas, važiuodavau padėti jai perprasti kompiuterius. Matyt, naujas darbo krūvis ją vargino. Be to, gali būti, jog ir etatus pradėjo mažinti technikume, nes prasidėjo reformos. 

Todėl Aurelija ir atvažiavo į Dotnuvą. Bet neilgai čia tepagyveno. Ir sirgo ji neilgai: kovo pradžioje sužinojo apie savo ligą, o rugsėjį išėjo... Kai jai nustatė vėžį, jis buvo jau 3 stadijoje. Be to, tokio tipo bei tokioje vietoje, kur yra sunkiai aptinkamas ir labai greitai vystosi. Tad nelabai daug mes jau galėjome jai padėti: keletą kartų nuvežėme į Vilniaus onkologinę ligoninę, padėjome jai ir kai sirgo namie. Bet daugiausia jai tada padėjo pusseserė Danutė, kuri prie pat Aurelijos gyveno. 

Galbūt Aurelija čia, į Dotnuvą, net ne tiek dėl manęs, kiek dėl Danutės atvažiavo — jodvi buvo labai artimos nuo pat vaikystės, tai sesė gal manė, kad čia ir senatvė lengvesnė bus. Danutė daugiau apie Aureliją papasakotų negu aš, nes jos dalindavosi įvairia gyvenimo patirtimi, o aš ilgą laiką buvau Aurelijai maža ir neįdomi. Mudvi su ja kalbėtis atviriau ir daugiau pradėjome tik tada, kai sesė jau buvo netoli pensijos, o aš jau čia dirbau. 

Kai sesė buvo dar jauna, ji buvo kažkokia griežtoka, net ir su manimi — taip pat, juk tarp mūsų — 18 metų skirtumas. Bet prisimenu, kaip džiaugiausi, kai, man baigus 8 klases, ji išsivežė mane kartu su savimi į Leningradą. Tada kartu važiavo Lančiūnavos mokytojai. Toje kelionėje pažinau savo sesę kitokią, negu ligi tol... 

Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ypač vyresnėse klasėse, jei ko nesuprasdavau, klausdavau ne mamos, nes ji jokių mokslų nebuvo baigusi, o sesės. Ji man daug patardavo. Prisimenu, kai reikėdavo rašyti lietuvių literatūros rašinius, sesė atveždavo patarimų iš savo draugės Žuklevičienės. Kai man reikėdavo kur nuvažiuoti, nueiti, sesė palydėdavo. Nors lyg ir ne intensyviai mudvi bendraudavome, tačiau neprisimenu, kad nors kartą dėl ko nors būtume susipykusios. Atvažiuodavome padėti tėveliams kaimo darbuose. 

Kai mano tėtis mirė, buvau baigusi gal 8 klases. Tėtis mėgdavo visokius galvosūkius, buvo pamaldus ir nepaisydavo, kad tarybiniai laikai - kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Ir mus paragindavo, bet negriežtai — nevertė būtinai eiti su juo. Sesė Aurelija jaunystėje nelabai vaikščiodavo į bažnyčią, bet vėliau, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, ji bažnyčią lankydavo dažnai. 

Mūsų mama buvo baigusi tik pradinę mokyklą, tačiau skaitydavo daug laikraščių, žurnalų, knygų. Ji mėgo skaityti labiau negu tėtis. O ir jaunesnė buvo gerokai už jį. 

Kai dabar galvoju — mano sesė buvo gal per jautri... O kai kur net smulkmeniška — viskas pas ją turėjo būti iš anksto suplanuota, sudėliota... 

Negeri ženklai 

Danutė KIŠONAITĖ, Aurelijos Kišonaitės pusseserė (jos tėvo brolio duktė) 

Danutė Kišonaitė — A. Kišonaitės pusseserė. Baigusi Lietuvos veterinarijos akademiją, D.Kišonaitė dirbo selekcininke Dotnuvos eksperimentiniame ūkyje. Gyvena Dotnuvos Akademijoje. 

«Mes su Aurelija ir jos tėvais gyvenome tame pačiame name Norkūnų kaime, mūsų tėvai buvo broliai Kišonai. Norkūnuose gyvenome iki 1970 m., o tada Aurelijos šeima išsikėlė į Meironiškius. Ten buvo kolūkio centras. Tad 1970 m. mūsų šeimos kaip ir išsiskyrė. 

Ir į mokyklą mudvi ėjom kartu, ir išeidavom, ir pareidavom kartu, ir į vieną klasę ėjom. Aš irgi, kaip ir Aurelija, gimusi 1943 metais, tik aš sausio, o ji gruodžio mėnesį. Išeina – ji beveik metais vyresnė, bet mus leido kartu į Krakių mokyklą, kad būtų mums smagiau, drąsiau eiti, nes mes buvom nelabai drąsios. 

Iki mokyklos buvo apie 1,5 - 2 kilometrai, tik pradinė buvo šiek tiek toliau – miestelio centre, per miestelį reikėdavo pereit. 

Ir pradinę, ir vidurinę kartu baigėm, buvome toje pačioje klasėje. Mūsų keliai išsiskyrė tik baigus Krakių vidurinę mokyklą: aš stojau į Lietuvos veterinarijos akademiją Kaune, o Aurelija - į Vilniaus pedagoginį institutą. O visiškai išsiskyrėme tik 2004 metais, kai ji mirė... 

Aurelija buvo gabi mokslui. Gal į tėtę – jis turėjo loginį protą. O jos mama būdavo kitokia, griežtesnė. Prisimenu, kai sugalvodavom neiti į mokyklą, tai kalbindavome mano mamą, nes Aurelijos mamą būdavo sunku prikalbėti. 

Aurelija nebuvo išdykusi. Priešingai, ji buvo rami ir, kaip sakiau, gabi. Rūpestinga. Prisimenu tokį atvejį. Nešdavomės anksčiau į mokyklą rašalines su rašalu, tai būdavo – išsiterliojam tuo rašalu. Aurelija sugalvojo, kad reikia įsidėti į mokyklą muilo – nusiplausime rankas. Muilą tada mūsų tėveliai virdavo namuose. Jis būdavo geltonas, vėliau pajuosdavo. 

Aurelija ir įdėjo to muilo ir man, ir sau, o man to nepasakė - gal pamiršo. 

Ir kaip tyčia tą dieną klasėje kažkam dingo pieštukas ar trintukas, todėl mokytojas pradėjo tikrinti visų mokinių daiktus. Atidarė ir mano čemodanėlį (tokią fanerinę dėžutę turėjau gražiai nudažytą) – ir kažką pamatė. „O Jėzau, - sako, - kas čia dabar?“ Aš išsigandau, galvojau – gal rado tai, kas dingo? Mokytojas ir išmetė tą daiktą.... 

Paskui einant namo Aurelija man ir sako: „Ar žinai, kas ten buvo? Aš buvau tau įdėjus muilą“... Tai buvo pirmoje klasėje. 

Mokytis jai sekėsi neblogai. Tik ji buvo lėtoka ir matematinio proto. O kai reikėdavo atsakinėti istoriją ir panašius mokslus, kur reikia kalbėti daug ir greitai – ten ji kartais užsikirsdavo. Jai sakydavo „Greičiau kalbėk, Aurelija, greičiau“. Bet ji ilgai mąstydavo - jai pasakojamieji dalykai sunkiau eidavos, o matematika daug lengviau. Mūsų mokytoja įtarė, kad Aurelija man matematikoje padėdavo. Na, vieną kitą kartą taip ir buvo... 

Man anglų kalba geriau sekesi, tai Aurelijai padarydavau vertimus. Mes bendraudavom ir kai aš į Veterinarijos akademiją įstojau – Aurelija pas mane atvažiuodavo. Ir aš pas ją būdavau Vilniuje, bendrabutyje. 

Aurelija labai draugavo ir su Maryte Surviliene, kuri dabar gyvena Amerikoje. Jos sodyba – maždaug 5 kilometrai tarp Kėdainių ir Dotnuvos. Jau dveji metai, kaip ji išvažiavusi, prižiūri ten kažkieno vaiką. Marytė gruodžio 15 dieną gimusi, Aurelija – gruodžio 2 dieną, aš – gruodžio 10, bet paskui mano gimimo datą perkėlė į sausį. 

Aurelijos tėvai gyveno tais laikais kaip ir visi kaime gyvenantys – uždirbdavo tik pusmaišį. Na, dar karvę augino, tai šiaip taip išgyveno. Bet būdavo momentų, kai duonos nebūdavo. Tada eidavo mano tėtis arba Aurelijos mama į savo tėviškė buvo prie Dotnuvos, Ąžuolaičius — ten daugiau duonos atveždavo. Kažkiek ir savo kepė, bet grūdų kolūkis mažai duodavo. Tik paskui pinigais už darbadienius pradėjo mokėt. Darbadienius mano amžinatilsį mama vadino vargadieniais... 

Mūsų gryčia buvo dviejų galų. Aš su broliu ir jie keturiese. Mano brolis dabar gyvena Krakėse. O Norkūnuose dabar liko tik sodybvietė. Mano tėvų kartos žmonių tame kaime jau nebėra, na, bet gal kas nors ir prisimintų bei parodytų tą vietą. Mano tėvai ir brolis ten gyveno ligi 1984 metų. O Meironiškiuose Aurelijos tėvų namas tebestovi dar neparduotas. Kaimo pabaigoje, kitoje pusėje – ferma. Meironiškius ir Norkūnus skiria upelis. 

Nors nuo artimiausios Krakių kolūkio sodybos iki mūsiškės reikėjo pastatyti tik du elektros stulpus, tačiau Krakių kolūkis to padaryti nesutiko, nes mes priklausėme kitam kolūkiui, todėl mes su Aurelija vidurinę baigėme, mokydamosios namie prie žibalinės lempos. 

Aurelija labai mėgo skaityti knygas. Gal mano tėtis ją tuo užkrėtė – jis jas labai mėgo, buvo mokęsis Kėdainių gimnazijoje. Vakarais laukdavomne, kol tėvai grįš iš darbo. Pamokas paruošdavome iki to laiko ir kai visi susirinkdavo, skaitydavom knygas. 

Beje, Krakių mokyklą baigė ir Rūta Staliliūnaitė – ji atėjo gal į 9 klasę. Jau ten ji vaidindavo spektakliuose. 

Aurelija tris metus dirbo pagal paskyrimą Girkalnyje. O paskui Grinkiškyje. Ten dviese su kita mokytoja gyveno. Iš pradžių nuomojosi kambarį, o paskui dviese turėjo butą. 

Iš Girkalnio į Grinkiškį išvažiavo gal todėl, kad čia buvo arčiau tėviškė. Iš ten buvo sudėtingas susisiekimas, o iš Grinkiškio į Krakes važiuodavo autobusas – patogu. O paskui ji išvažiavo į Lančiūnavą. Tikriausiai todėl, kad čia ramesnė ir lengvesnė mokykla, o Aureliją traukė ramybė. Bet kuo toliau, tuo mokslai buvo sunkesni... 

Paskui, po Lančiūnavos, ji pagyveno sesers Žydrės bute Dotnuvoje. Aurelija jį įsirengė ir ten gyveno trejus metus. Ligi tol ne kartą kalbėdavo - „Kai išeisiu į pensiją, atvažiuosiu į Dotnuvą“. Taip ir padarė - kai jai suėjo gruodį pensinis amžius, tai pabaigė mokslo metus ligi kitos vasaros ir išsikėlė. Matyt, jautėsi pavargusi, o gal ir ligą jautė. Mes nieko apie ją nežinojome, Aurelija nesakė. Kai paskui pasikalbėjom su lančiūnavietėmis – Žuklevičiene ir kitomis - jos truputį žinojo... 

Prisimenu, po Aurelijos 60-mečio, kur buvo susirinkę tik giminės, mudvi su ja likome dviese ir aš jai pasakiau: „Matai, Aurelija, kaip greitai atėjo 60 metų. Nepamatysim, kaip bus ir 80“. O jinai net piktokai atsakė: „Tu galvoji, mes sulauksim 80?“ 

Ir dar kas: jos 60-metis sukako trečiadienį, tai ji atkėlė jo šventimą į priekį – į savaitgalį prieš trečiadienį. Paskui, pagulėjusi Vilniaus onkologinėje ligoninėje, to gailėjosi, sakė iš palatos kaimynių sužinojusi, jog vėžiu susirgo visos, kurios savo jubiliejus šventė anksčiau... 

O dar kitas negeras ženklas: po šio jubiliejaus labai greitai nuvyto jai padovanotos gėlės. Aurelija stebėjosi, sakė – „Gal joms per šalta“? Gal tikrai gėlės kažkokią žmogaus energiją jaučia, nes po dienos ar dviejų nuvyto... Pavyzdžiui, po mano jubiliejaus gėlės ilgai nenuvyto. 

Aurelijos jubiliejus buvo jau Dotnuvoje. Ji čia apsigyveno 2001 m. ir gyveno tik 3 metus. 

Ir išvažiavo iš Lančiūnavos ji čia gal todėl, kad nuojauta ragino būti arčiau tėviškės... 

Aurelija buvo dalykiška ir korektiška, gal net perdaug skrupulinga. Pavyzdžiui, kai jos butą Dotnuvoje remontavome, teko išlyginti grindis, užpilti skysto grunto, kuris labai dvokė. Pasiūliau: „Palikime taką, kuriuo ligi langų galėsime prieiti ir atidaryti“. O ji - „Ne, nebus gerai“. Mėgdavo, kad viskas būtų atlikta labai tiksliai, ligi galo. 

Mėgo poeziją, teatro spektaklius, važinėdavo į juos bei į turistines keliones ir kitus organizuodavo ten važiuoti. Pasiruošdavo pasakyti gražias, poetiškas kalbas. Jos draugė Marytė Survilienė neblogą balsą turi, tai jos viena kitai per gimtadienius deklamuodavo poezijas... 

...Labai staigiai viskas įvyko... Paskambino man Aurelija, sako: „Ateik, greitąją iškvietė daktarė“. „Kas pasidarė, - klausiu, - gal širdis?“ Lietus tada lijo, bet nulėkiau greitai, o ji sako –„Nežinau, gal cirozė ar kas“... 

Prieš mirtį ji labai duso, kadangi vėžys pažeidė jos vidaus organus. Skysčiai kaupdavosi, todėl ir dusino. Kai ji pirmąjį kartą parvažiavo iš Vilniaus onkologinės ligoninės, tai sakė, kad iš pilvo jai ištraukė 2 litrus skysčio, o iš krūtinės ląstos apie pusantro litro. Štai kodėl ji duso. Sakydavo - „Niekada negalvojau, kad net užuolaidas užtraukti bus didelis darbas“... Nueidavau pas ją kiekvieną dieną, nes jos sesuo dirbo, o aš tuo metu turėjau daugiau laiko. Aurelija jau daugiausia gulėdavo, bet ir gulėti jai būdavo jau sunku, nes gulint skysčiai vidaus organus apsemia – negerai, dusina. Paskui išsivežė ją brolis Vladas į Vilnių, kur ligoninėje dar traukė iš jos skysčius. 

Prisimenu priešpaskutinę Aurelijos gyvenimo dieną – 2004 metų rugsėjo 12-ąją. Ji tada buvo Vilniuje, Santariškių ligoninėje. Tą dieną nuvažiavau aplankyti, klausiu: „Na kaip tau, Aurelija, gal jau geriau?“ „Ai, - sako, - man jau viskas vis tiek“... (Danutė pravirksta.) 

Šitaip sekmadienį pakalbėjome, o pirmadienį ji numirė... Tuo metu jai darė paskutinę chemoterapiją ir jau neužilgo žadėjo išleisti į namus, bet ji eidama į tualetą parkrito. Dar bandė gaivinti reanimacijoje, buvo atsigavusi, bet netrukus numirė. 

Jos mama dėl to labai pergyveno. Tuo labiau, kad netrukus mirė ir Aurelijos brolis Zigmas. Jis mėgdavo išgerti, be to, labai daug rūkė. Ir kaip visi vyrai – pas daktarus neidavo pasitikrinti, sakydavo „Aš sveikas“. Tai ėjo ir nugriuvo, ir - negyvas. Mamai kiek skausmo... 

Aurelija važiuodavo pas tėvus ravėti daržų, sodinti ir kasti bulvių. Labai gerai sutarė su vyresniuoju broliu Vladu, kuris jaunesnis už ją penkeriais metais, dabar gyvena Vilniuje. Atvažiuodavo pas jį į svečius. 

Ar lankydavo Aureliją jos buvę mokiniai - nemačiau. Dažniausiai ją lankydavo saviškiai. Ji buvo uždara. Mes abi tokios – daug draugių ir draugų nenorėjome turėti... 

Užstalių jai nereikėjo 

Vladas KIŠONAS, mokytojos A. Kišonaitės brolis, ir Bronė KIŠONIENĖ, Vlado žmona 

Vladas ir Bronė Kišonai — chemikai. Susipažino studijuodami Vilniaus universiteto Chemijos fakultete. Vladas elektrochemikas, Bronės specializacija — neorganinė chemija. Vladas baigęs studijas dirbo Elektros skaitiklių, Suvirinimo įrenginių gamyklose Vilniuje cecho viršininko pavaduotoju. Bronė kilusi iš Anykščių. Vedę 1971 meais, užaugino 3 vaikus, dabar šie sukūrę šeimas. 

Vladas: Aurelija buvo vyresnė už mane 5 metais. Jai taip gerai sekėsi matematika, jog dar kai gyvenome Norkūnų kaime, ateidavo kaimynų sūnus prašyti, kad Aurelija jį pamokytų matematikos. Ir Aurelijos gyvenimo pabaigoje — kai ji jau gyveno Dotnuvoje — ji privačiai mokė matematikos 2 ar 3 vietinius vaikus. Jai tai teikė džiaugsmo. Kai teko važiuoti į Santariškių onkologinę ligoninę, tai pergyveno, kad turi palikti tuos vaikus... Dirbo, kol galėjo. 

Bronė: Aurelija buvo nepaprastai jautri. Labai džiaugdavosi, kai koks nors jos buvęs mokinys po kiek laiko jai paskambindavo telefonu ar parašydavo laišką. Apie tai ji pasakodavo atvažiavusi pas mus. Jai būdavo laimės viršūnė, jei bent vienas buvęs mokinys ją prisimindavo. 

Ji pasakodavo apie keletą savo mokinių, kuriuos, kaip sakoma, praleido, nors jie matematikos nemokėjo, ir paskui tie mokiniai gerais žmonėmis tapo. Džiaugdavosi tai prisiminusi, sakydavo — matai, buvau teisi... Aurelija buvo — kaip čia pasakyti — altruistė. Savo broliui Zigmui nepaprastai daug padėjo... 

Daug metų ji lankydavosi pas mus. Naujuosius metus sutikdavome visada kartu pas mus, Vilniuje. Bet Aurelija ne šiaip atvažiuodavo prie vaišių stalo pasėdėti, o prieš tai prašydavo nupirkti visiems bilietus kur nors — į teatro spektaklį, koncertą filharmonijoje prieš Naujuosius metus ir pan. Ir eidavome. O pirmąją Naujųjų metų dieną jos paraginti irgi eidavome - į kurią nors bažnyčią. Būdavo - dar ankstus rytas, valytojai šluoja Katedros aikštę, kur jaunimas sutiko Naujuosius metus, o mes jau einame į pirmąsias mišias Katedroje arba Bernardinų bažnyčioje. Ir tik grįžę po mišių pusryčiaudavome. Aurelijai reikėjo šito, o ne paprasto pasėdėjimo prie stalo. Ji mus pripratino prie tos tradicijos ir dabar, nors jos jau nebėra, Naujuosius švenčiame būtent taip. 

Aš kaip brolienė, atrodo, galėčiau būti kritiška, tačiau atvirai pasakysiu: tokių gerų žmonių, kokia buvo Aurelija, daugiau nesu sutikusi. 

Ji padėdavo visiems, kam to reikėjo. Labai daug padėdavo mamai, broliams. Pavyzdžiui, prieš Vlado 50-mečio jubiliejaus paminėjimą atvažiavo pas mus į Vilnių dar prieš 2 dienas ir viską darė — gamino valgius, dengė stalus ir t.t. Ji tam pasišventė. «Atvažiavau padėti broliui» - pasakė. Tokio pasišventimo kitiems ji turėjo daug. Kasmet važiuodavo pas tėvus ravėti daržus, nuimti derlių. O kai švęsdavome jos mamos Veronikos varduves, tai Aurelija būdavo ten kokias 2 savaites ir taip apvalydavo visus namus, taip išblizgindavo — reikia mokėti šitaip... Nuvažiavę vos namus pažindavome. 

Stengdavosi, kad kitas nepatirtų dėl jos jokio nepatogumo. Pavyzdžiui, sykį atvažiavo pas mus, o aš nebuvau spėjusi pasiruošti, prisipažinau - «Oi, nespėjau grindų išplauti», tai ji ir sako: «Taigi juk aš neprimatau». O juk į tolį ji gerai matė... 

Ji buvo kultūros žmogus — jai reikėjo kultūrinių renginių, kelionių. Kasmet būtinai kur nors važiuodavo. Už savo pinigus. Į Tolimuosius Rytus ir kitur. 

Džiaugėsi, kad nepasmerkė religijos, kai to buvo reikalaujama tarybiniais laikais. Pasakojo, jog per ateizmo pamokas, kurias ji tada privalėdavo rengti mokiniams, pasakodavusi jiems kokias nors istorijas apie visai kitus dalykus, o ne apie ateizmą. Juokdamasi prisimindavo tas pamokas ir džiaugdavosi, kad nebruko vaikams ateizmo. 

Aurelija buvo į savo tėtį — labai gero charakterio. Toks pat geraširdiškas buvo ir jos tėtis. 

Vladas. Taip, teisybė. 

Bronė. Be to, jis buvo ne girtuoklis: išgerdavo labai mažai, kas kaime buvo reta. Būdavo, atsisės prie stalo — ir dainuoja. Js mėgo dainuoti. Mano akimis, jis buvo šviesus žmogus. Aurelija į jį atsigimė — norėjo kuo daugiau pasaulio pamatyti, daug skaitė. 

Tėvai buvo neturtingi, todėl šeima gyveno vargingai, juo labiau kad augo 4 vaikai. Prisimenu, Aurelijos mama pasakojo, jog pardavė dvi pagalves ir nupirko Aurelijai uniforminę suknelę eiti į mokyklą... Štai šioje nuotraukoje ji su ta suknute. Tėvas prižiūrėjo kolūkio arklius, o atlyginimą gaudavo menką. 

Be to, dvi brolių šeimos gyveno susispaudę nedideliame namuke. Aurelija užaugo varge, gal todėl mokėjo taupyti. Tačiau vis dėlto ji rūpinosi ne tik kad turėtų kuo apsirengti, svarbiausia jai buvo — pamatyti. O išgerti, skaniai ir daug valgyti ji nemėgo. Aukštos moralės ir didelio gerumo buvo ji. 

Štai mūsų vestuvių 1971 metais nuotrauka, kurioje Aurelija nufotografuota su pabroliu. Ji labai norėjo susirasti gyvenimo draugą, bet jai nesisekė. Sykį minėjo, kad ją kalbina vienas kolūkio pirmininkas. Bet jis buvo vedęs ir išsiskyręs - tokio ji nenorėjo. Tai buvo dar tais laikais, kai ji dirbo Grinkiškyje. 

Matyt, nelemta buvo jai ištekėti, toks likimas. Bet ji dėl to pergyveno. 

Vladas. O dar ji pasakojo apie vaikiną, su kuriuo gal būtų buvusi laiminga. Tai buvo dar jaunystėje, berods kai ji dirbo Grinkiškio mokykloje. Buvo tada taip: sugalvojome aplankyti brolį Zigmą, kuris tada tarnavo armijoje. O Aurelija kaip tik tuo metu buvo susitarusi susitikti mūsų kaimo gegužinėje su vaikinu, kuris jai patiko ir, atrodo, ir jam ji patiko. Bet Aurelija vis dėlto važiavo su mumis pas brolį - nenuėjo į gegužinę ir nesusitiko su tuo vaikinu. Tai tas vaikinas nusprendė, kad ji nenori su juo bendrauti... 

Bronė. Ji ilgai prisiminė tą nuoskaudą, pasakodavo, jog tas vaikinas netrukus vedė kitą. Aurelijos charakteriui tai buvo būdinga: jei reikia važiuoti pas brolį, tai ji ir pasišventė... 

O kai ji susirgo... Aš ir anksčiau stebėdavausi — kodėl ji tokia išbalusi? Be to, pasiguosdavo, jog eidama dūsta. Tačiau gėdinosi tikrintis pas ginekologus, tuo labiau, kad buvo netekėjusi, negimdžiusi. Reikia eiti pas ginekologą — jai tragedija. Tai ir nesitikrino. O kai pagaliau vis dėlto teko nuvažiuoti pas gydytoją, tas ir rado vėžį. Ir nors išoperavo, chemoterapijas darė, bet metastazės per pusmetį išplito, pasiekė plaučius. 

Jai labai patiko Dotnuvoje: savi žmonės, gamta graži. Susitvarkė sesers Žydrės butą, kad galėtų gražiai gyventi, tačiau pagyveno mažai... Reto dorumo buvo žmogus. 

Labai gražius sveikinimus užrašydavo ant atvirukų, gražias kalbas pasakydavo per šventes. 

Aurelija gavo net 30 chemoterapijos seansų, kurie labai išsekina žmogų. Išsikankino daug ji... Bet kalbėjo iki pat galo. Dieną prieš mirtį paprašė, kad nupirktume mineralinio vandens, saldainių. Tada kaip tik šalia buvo gydytoja, tai ši pasakė mums: «Parneškite namo jos šlepetes». Gydytoja turbūt suprato, kad jau paskutinė diena ir šlepečių nebeprireiks. O Aurelija paklausė: «Kodėl jas paimate?» «Rytoj atnešiu», - pažadėjau... 

Matematikė humanitaro širdimi 

Mokytoja Stasė ŽUKLEVIČIENĖ, buvusi A.Kišonaitės draugė 

Mokytoja Stasė Žuklevičienė gyvena ir dirba Lančiūnavoje (Kėdainių r.). Keliolika metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Lančiūnavos tarybiniame ūkyje technikume, kuris 1990 m. buvo reformuotas į Žemės ūkio mokyklą, o 2000 metais tapo Kėdainių profesinio rengimo centro Lančiūnavos skyriumi. Pastaraisiais metais S. Žuklevičienė - Lančiūnavos pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. 

- Yra toks prietaras – senatvėje nekeisk gyvenamosios vietos. Aurelija išvažiavo iš Lančiūnavos į Dotnuvos Akademiją ir gal po pusantrų metų numirė... Tiesa, apie šį miestelį ji dažnai kalbėdavo ir norėjo ten gyventi. 

Aš į Lančiūnavą atvažiavau dirbti 1975 metais ir jau radau čia Aureliją. Ji čia atvyko, kai iš Lančiūnavos technikumo išėjo matematikos mokytojas Vyšniauskas, todėl buvo laisva matematikos mokytojo vieta.» 

Papasakojau S. Žuklevičienei, jog per matematikos valstybinį egzaminą Grinkiškio vidurinėje mokykloje ten matematiką dėsčiusi mokytoja A.Kišonaitė man padavė špargalkę. Tik todėl ir baigiau Grinkiškio vidurinę mokyklą. 

„Sunku patikėti, - nustebo S. Žuklevičienė, - nes Aurelija buvo labai principinga. Kartais juokaudama ją truputį paerzindavau: „Aurelija, man matematika nelabai sekėsi, bet, kaip matai, ir be jos puikiai išgyvenu“. Tai ji pykdavo, sakydavo „Ne, be matematikos gyventi neįmanoma“... 

Tačiau prisimenu – ji buvo prasitarusi: „Vienam mokiniui Grinkiškio mokykloje parašiau teigiamą pažymį. Jei būčiau neparašiusi, jis nebūtų baigęs tos mokyklos“. Sakė ir to mokinio vardą, bet pamiršau. Dar sakė, kad vėliau tas mokinys buvo atvažiavęs jai padėkoti... 

Aš kartais ją pabardavau už tą principingumą, nusistatymą, sakydavau - „Nereikia, Aurelija, taip griežtai“, bet ji, matyt, kitokia būti negalėjo. Tačiau jei kuris vaikas būdavo geras ir darbštus – tokiam ji padėdavo. 

Grinkiškio mokyklos metus ji prisiminė gražiai, minėjo mokytojus Tičkienę, Dučinskus. Pasakodavo, kad ten dirbdama iš pradžių nuomojo kambarį. O čia atsikrausčiusi ji iškart gavo butą – tiesa, nediduką, pusantro kambario. Visi mes, mokytojai, čia butus gaudavome. 

Aš lituanistė, tai, atrodytų, turėjome būti labai skirtingos su matematike Aurelija, tačiau labai susidraugavome. Ji buvo už mane vyresnė, be to, seniau čia dirbo, todėl paglobojo, kai atvažiavau į Lančiūnavą. Tuo labiau, kad man čia buvo pirmoji darbovietė. Visą laiką su Aurelija sutarėme. Ji buvo geriausia mano draugė. Kitos tokios artimos, su kuria galima atvirai ir apie viską pasikalbėti, neturiu. J pasiguosdavo man apie savo nelengvai gyvenančią šeimą – mamą, brolį, kuris kartu su mama gyveno. Dažnai važiuodavo jiems padėti darbuose. 

Aurelija buvo ir mūsų žemės ūkio technikumo (vėliau jis buvo pavadintas žemės ūkio mokykla) profsąjungos pirmininkė. Organizuodavo mūsų dėstytojų išvykas į teatrus, koncertus, įvairias keliones, užsakydavo bilietus. Jos dėka daug kur pabuvojome. 

Prisimenu, gražiai susitvarkė matematikos kabinetą – Antano Baranausko, Jono Kubiliaus ir kitų matematikų portretus ten pakabino ir t.t. 

Turėjo auklėjamųjų klasių ir, sakyčiau, joms vadovauti jai neblogai sekėsi. Anksčiau, tarybiniais laikais, į Lančiūnavos technikumą vaikai stodavo mokytis baigę 8 klases, studijuodavo zootechniką, veterinariją. Ypač populiari būdavo veterinarija, nes nedaug technikumų rengė veterinarus. Mokytis šios specialybės būdavo konkursai, net reikėdavo išlaikyti stojimo egzaminą. Vėliau galima buvo stoti į technikumą ir baigusiems vidurinę mokyklą. 

Naujesniais laikais atsirado informatika ir Aurelijai buvo pavesta ją dėstyti. Aurelijai tai buvo stresas. Bet ji buvo be galo kruopšti – jei ko imdavosi, padarydavo. Važiuodavo pasikonsultuoti, kaip dirbti kompiuteriais. Išmoko ir jau kitus galėjo mokyti. 

Kai išsikraustė iš čia į Dotnuvos Akademiją, aplankydavau ją ir ten. Bet jau pasiguosdavo: „Negaliu net rankų pakelti“... 

Liko viena, nors ne vieną vyrą jai piršome. Bet ji buvo labai principinga – nenorėjo išsiskyrusių ar prastą darbą dirbančių ir pan., sakydavo – „Na ką aš su tokiu kalbėsiu, neturėsime bendrų interesų“. Vienas draugas iš Panevėžio pas ją keletą kartų buvo atvažiavęs, tikriausiai rimtų ketinimų turėjo, bet ir vėl nieko neišėjo... Matyt, nebuvo lemta. 

Buvo santūri, nemėgo padaužų, akiplėšų, vertino ramius, kultūringus mokinius. 

Aš Lančiūnavos žemės ūkio technikume dirbau 17 metų. Vėliau pasklido gandai, kad jį panaikins, todėl perėjau dirbti į Lančiūnavos pagrindinę mokyklą. Tuo labiau kad ji tada buvo nauja. Kaip tik reikėjo joje lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo, tai ir perėjau. 

Aurelija mokė matematikos papildomai mano vaikus, kurie mokėsi Kėdainių vidurinėje mokykloje. Jie sakydavo - „Kai Aurelija paaiškina – viską suprantame“. Ji taip gerai su mano sūnumi Vismantu padirbėjo, kad šis per matematikos kontrolinį gavo dešimtuką ir kėdainietė mokytoja net įtarė, kad jis nusirašė. Tačiau jis ne nusirašė, o Aurelijos buvo gerai išmokytas. 

Su Aurelija mudvi arba visa mano šeima eidavome kartu į Lančiūnavos mišką grybauti - ji labai tai mėgo. Beje, ji gerai orientuodavosi miške ir mus išvesdavo kur reikia, niekada nepaklysdavome. Turbūt todėl, kad jos protas, mąstymas buvo loginiai. 

Labai mėgo keliauti, taupydavo kelionėms pinigus. Kai vadinamoji geležinė uždanga nukrito, Aurelija pirmoji iš Lančiūnavos mokytojų išvažiavo kelionėn po Vakarus. Prisimenu, parsivežė gražios muzikos įrašų, ėjome pas ją klausytis. Kartu su ja buvome Karelijoje ir kitose šalyse. Kiekvieną vasarą jos paraginti kur nors važiuodavome. 

Per Rugsėjo pirmosios ir kitas šventes mudvi su Aurelija, kartais ir mano vyras Juozas, eidavome pas Aureliją – gerdavome kavą, ilgai kalbėdavomės. Su ja buvo lengva bendrauti, galėjai kalbėti apie viską. Ji parodydavo, ką įdomaus radusi spaudoje ar knygose. Daug skaitydavo ir įdomias vietas pasiženklindavo, turėjo didelį archyvą, prisimenu, stalas būdavo apkrautas daugybe iškarpų iš laikraščių, žurnalų. Sykį pasisiūliau: „Aurelija, viens du — viską čia sutvarkysiu“, tai ji užprotestavo: „Nelįsk, čia viskas reikalinga!“ Daugybę kartų ji lankėsi ir mūsų namuose, kai užsisėdėdavome, kartais čia ir pernakvodavo. 

Aureliją gerbė visi, kurie ją pažinojo – ji kažkaip tarsi nemačiomis buvo susikūrusi didelį autoritetą. 

Man ir visai mūsų šeimai Aurelija įvairiomis progomis yra įteikusi įvairių dovanėlių – branginame jas. O kaip gražiai užrašydavo ant atvirukų, kuriuos dovanodavo... 

Štai vieną tokį radau — paskaitysiu: 

„Gyvenimas bėga, o pėdsakai lieka smilkiniuos, darbuos, veide, o metai – metai virsta savotišku turtu. Sveikinu švenčiančius 50 gyvenimo metų jubiliejų ir linkiu – te niekad neapleis svaja sparnuota ir akys šilumą jaunatvišką teskleis, širdis tikėjimo žiedais apvainikuota te niekad pavargti tau neleis. Su pagarba – Aurelija“. 

Perskaičiusi publikuoti parengtą medžiagą, mokytoja S. Žuklevičienė atsiuntė šį laiškelį:  "Dėkoju. Jeigu įmanoma, galėtų būti dar toks intarpėlis:  Aurelija buvo matematikė humanitaro širdimi. Turėjo sukaupusi nemažą asmeninę biblioteką. Mėgo poeziją. O matematikos kabinetą puošė ne tik žymių mokslininkų portretai, bet ir šūkis: "Matematika - proto gimnastika". Linkiu, kad atsiminimai apie Grinkiškį ir mokytojus pasiektų visus, kam jie brangūs".

Feliksas Žemulis

2012 metai