Naujas kalvio gyvenimas

Lemtingoji avarija

Prienų rajono Antaveršio kaimo kalvis Martynas Breikštas iš dvi savaites trukusios komos pabudo per Jonines – birželio 24 dieną. Iš pradžių nesuprato, kad pabudo. Atrodė, jog tai, ką pamatė – balta reanimacinė Kauno klinikų palata, kūną apraizgę vamzdeliai, prietaisai– tėra vizijos, kurių daug regėjo netekęs sąmonės.

Atsidūrė jis čia netikėtai. Važiavo pavakare automobiliu į minėtąjį kaimą. Dar puskilometris, ir kairėje suboluos Antaveršio ežeras.

Per stačias kalvas šokinėjantis kelias čia staigiai sukasi ir metasi nuo kalno žemyn. Šioje vietoje ir rėžėsi į Martyno „Opel“ priešais atlekiantis elektrikų sunkvežimukas, kurio vairuotojas „nukirto“ posūkį.

Sunkiai sužalotą 36 metų kalvį pavyko ištraukti tik ugniagesiams prapjovus automobilį. M. Breikštas dar juto, kaip vežė greitoji, o paskui neteko sąmonės.

Ligoninėje pradėjo strigti kvėpavimas - sutraiškytų kaulų dalelių pateko į plaučius. Į komą panirusiam sužeistajam prijungė dirbtinį kvėpavimą. Apie sulaužytų kojų ir rankų operaciją nebuvo ko ir galvoti - per silpnas, numirs. Tris kartus perpylė kraują, tačiau būklė negerėjo.

„Gydytojai pasakė: gal 50 procentų, jog išgyvens ilgiau kaip porą savaičių“, - prisimena Martyno žmona Vilma Breikštienė.

Paslaptingas vienuolynas

Jai tada atrodė, jog laikas sustojo. Ilgos, kankinančios valandos prie reanimacinės palatos. Retkarčiais jos durys prasiverdavo ir seselė kam nors iš laukiančiųjų pranešdavo lauktą žinią „Viskas gerai“. Deja, ši žinia būdavo ne Vilmai...

Nedaug naudos būdavo ir iš tų keliolikos minučių, kurias jai leisdavo pabūti prie ligonio: Vilmos vyras gulėjo bežadis, užmerktomis akimis.

„Tai ne mano tėtis. Kur mano tėtis? Aš noriu namo“, - nepažino sužaloto ir sulysusio tėvo mažametė Breikštų dukra Ūla. Per tas dvi savaites komoje jis neteko 20 kilogramų.

Dienos slinko, ligonio būklė vis blogėjo. Atrodė, jog padėtis be išeities. Ir tada suskambėjo Vilmos telefonas. „Atvažiuok pas mus pasimelsti“, - pasiūlė Kaišiadorių rajono Paparčių kaime gyvenanti jos draugė, dailininkė-restauratorė Audronė Nėniškienė.

Prie šio kaimo stūksančio Mergelės Marijos ėmimo į dangų vienuolyno bažnytėlėje tvyrojo tyla. Šiame vienuolyne įsikūrusios seserys vadinamos tylos vienuolėmis – ji yra vienas jų įžadų. Su lankytojais kalbasi tik vienuolyno vyresnioji.

Ji ir priskubėjo po mišių prie Vilmos: „Vaikeli, kas atsitiko? Tavo veide skausmas“. Viešnia prapliupo raudoti.

„Man patarė pirmiausia pakviesti kunigą, kad jis suteiktų ligoniui patepimą. Dar tą patį vakarą tai padarėme. O rytojaus dieną nuskubėjome į mišias, kurios toje bažnyčioje buvo aukojamos už Martyną.

Iš pradžių visos susirinkusios vienuolės meldėsi už jo praeitį. Paskui dėkojo Dievui už dabartį. O dar vėliau - už ateitį“, - Vilmai pasakojant, jos balsas pradėjo trūkčioti.

Tą patį vakarą - netrukus po mišių - komoje gulintis Martynas pramerkė akis ir tyliai paklausė: „Kur mano žmona?“

Dukra pagaliau pažino

Ištyrę pabudusiojo kraują, medikai nustebo – situacija labai pagerėjusi! Kalvį tuoj nuvežė į operacinę.

„Pagaliau išaušo ir man diena, kai sesutė, pravėrusi reanimacinės palatos duris, prie kurių laukiau, linksmai parodė iškeltą nykštį... Įbėgau. Pamatęs mane, Martynas pradėjo kūkčioti, iš jo akių ritosi ašaros. Pirmą kartą pamačiau savo vyrą verkiantį“, - prisimena Vilma.

Kitą dieną mamos atsivesta Ūlytė jau nebelindo į palatos kampą, o įsiropštė į Martyno lovą ir apsikabino jį. Aprimusi pareiškė: kadangi tėtis atsirado, nuo šiol ji nakvosianti čia.

Operacijos keitė viena kitą, medikai sujunginėjo lūžusius vyro kaulus, lopė žaizdas, tačiau tai jau buvo gyvenimas. Per stebuklą atsilaikęs jauno vyro organizmas plėšėsi gyventi.

„Tikriausiai nuskausminamųjų paveiktas nutariau: kelsiuos ir važiuosiu namo. Sugipsuotomis rankomis bandžiau nutraukti diržus, kuriais buvau pririštas prie lovos, bet palatos kaimynai iškviesdavo seseles. Vėliau jos sakė, kad ne vieną diržą sugadinau“, - šypsosi kalvis.

Ar ką jautė ir girdėjo būdamas komoje? „Kartais išnirdavo keisti vaizdai. Pavyzdžiui, lauke už palatos langų mačiau šliaužiant ir šaudant kareivius – tarytumei prasidėjo karas. Paskui į palatą įvežė sužeistą diplomatą, lydimą viso būrio gydytojų. Už durų girdėjau žmonos balsą – atrodė, ji nori išgelbėti mane iš čia, tačiau jos neįleidžia. Vietoje jos įžingsniavo garsi televizijos laidų vedėja su šunimi.

Vėliau palatą nutvieskė nuostabūs įvairių spalvų spinduliai. Jie tryško iš mobilaus telefono, kurį laikė seselė“, - juokėsi iš savo haliucinacijų kalvis.

Pagaliau parvežtas iš ligoninės namo, sutvarstytas vyras ilgai netvėrė ir invalido vežimėlyje. „Kaip tik tuo metu meistrai dengė mūsų pirkios stogą, o man atrodė, kad jie daro ne taip, kaip reikėtų. Prisistūmiau vežimėlį iki kopėčių, įsikabinau į jas ir pradėjau kabaruotis viršun parodyti, kaip turi būti padaryta. Dar nepilnai išgijusi ranka vėl nulūžo ir nusiritau“, - prisimena Martynas.

Vėl jį tada Kauno klinikose išvydę gydytojai prisiminė: tas pats, kuris pernai buvo prie pat mirties.

Miestą iškeitė į kaimą

M.Breikštas sako, jog ši nelaimė pakeitė jo gyvenimą. „Ligi tol keldavausi paryčiais ir bėgdavau į darbus. O dabar dažnai galvoju: kodėl turėčiau skubėti? Gal daugiau laiko skirti sau ir artimiesiems?“, - svarsto kalvis.

Dar gulėdamas ligoninėje jis nusprendė: jei pasveiksiu, išsikraustysime iš miesto į kaimą. Žmona tuo tik apsidžiaugė. Breikštai pardavė savo 3 kambarių butą Elektrėnuose, kur ligi tol gyveno, Martynas paliko šaltkalvio darbą Lietuvos elektrinėje ir visa šeima įsikūrė Vilmos tėviškėje.

„Tai jau seniai buvo mūsų svajonė. Mes ir ligi tol kiekvieną savaitgalį važiuodavome į mano kaimą. Mieste vegetavome, o kaime atsigaudavome“, - sako Vilma.

Jos gimtosiose vietose - Aukštadvario regioninis parkas. Gamta čia unikali: aukščiausioji Dzūkijos aukštuma, kurią skrodžia Verknės, Guostės ir kitų upelių slėniai, telkšo Antaveršio, kurį vietos žmonės vadina Veršiuku, Guostaus ir kiti ežerai.

Už keleto šimtų metrų nuo Breikštų sodybos slūgso gilios, senovinių ledynų išraustos Antaveršio ir Gelionių duobės. Jos, kaip ir netoliese esanti garsioji Velnio duobė, apipintos legendomis. Esą Antaveršio duobės dugne liuliuojantis liūnas įtraukia galvijus, o žalsvame Gelionių duobės vandenyje ir dabar naktimis gali pamatyti šviečiant nuskendusių vaikų vėles.

Čia pat – viena aukščiausių šiame parke Gelionių kalva, kurios vieną šlaitą nuo griūties saugo kadaise iš Suomijos ledyno atvilkti didžiuliai Ustronių rieduliai, kiek toliau stūkso Gedanonių kalnas. O Veršiuko ežeras tyvuliuoja sodybos pašonėje.

Čia – Mergiškių kraštovaizdžio draustinis, dalis jo paskelbta gamtos rezervatu.

Vilma ir Martynas Breikštai įsitikinę, kad ši vieta ir energetiškai ypatinga. „Net klimatas čia kitoks. Kai nuvažiuojame į Elektrėnus – miestas ir laukai aplink jį pliki, o pas mus – prisnigta, balta, švaru, gražu, ramu. Žmonės čia jaučiasi kitaip negu kitur. Ne vienas mūsų draugas čia pabuvęs tai pripažino.

O kokie nuostabūs virš Veršiuko ežero saulėlydžiai ir saulėtekiai!“ - giria Vilma. O Martynas atneša didelį gintaro gabalą. Aptiko jį kasdamas prie namų kūdrą.

Gražios vietos yra gerai, tačiau iš ko kaime gyventi, kai uošvių žemės tik 4 hektarai, o ir toji pati kalvota? Draugų patarti, Breikštai nusipirko keliolika avių. „Vasarą jas gano mano tėtis, o žiemą jos praleido pašiūrėje – tai nereiklūs ir ištvermingi gyvuliukai“, - pasakoja Vilma.

Nukirpę avis, Breikštai vilną nuveža iškaršti, paskui Vilma iš jos nuvelia veltinių batų, riešinių ir kitokių gaminių. Pagražina liaudiškais ornamentais, o jei velia pažįstamiems žmonėms – įpina linkėjimų. Moteris tikina, jog šie ženklai yra magiški ir gali padėti.

„Pernai prieš kelionę po Švedijos šiaurę nuvėliau riešinių su gerais linkėjimais ne tik sau ir Martynui, bet ir mūsų draugams. Kelionėje mūvėjome jas. Gal todėl ji pavyko puikiai: nors tas kraštas atšiaurus, tačiau tada oras buvo tarsi specialiai mums - nešalta, mažai lijo“, - sako Vilma.

Šiuos gaminius ji siunčia į Norvegiją ir kitas užsienio šalis, kur tokie namų darbo dirbiniai yra populiarūs.

Iš savo ūkio naujieji ūkininkai turi ir mėsos. Tik čia jau sudėtingiau. „Kai Martynas praneša, kada pjaus avį, išeinu iš namų visai dienai – man gaila avelių. Net jų mėsos tvarkyti negaliu. Be to, aš ir vyresnioji mūsų dukra Gabija galime ir be mėsos gyventi. Jos nori tik Martynas ir jaunėlė Ūla“, - sako Vilma.

Laumės žirgas iš metalo

Tačiau bene svarbiausias Breikštų pragyvenimo šaltinis – kalviški Martyno darbai. Mažytėje kalvėje, kurią Martynas įsirengė sodyboje, iš iki raudonumo įkaitinto metalo gimsta šviestuvai, žvakidės, baldai ir jų papuošalai, tvoros, turėklai, pastatų dekoracijos.

M. Breikštas įgijo elektriko specialybę, tačiau dirbo daugiausia šaltkalviu, vėliau tapo kalviu. O vaikystėje žavėjosi medžio darbais.

„Dar mokykloje per darbų pamokas įsimylėjau medį. Miške rinkdavau įdomių formų medžių šaknis, šakas. Padailintos jos tapdavo panašios į skulptūrėles, iš kai kurių padarydavau baldus. Valtimi nusiirdavau į Elektrėnų marių salą – jos pakrantėse gamtos kūrinių yra daug.

O kai pradėjau dirbti šaltkalviu elektrinėje, pamėgau vaikščioti į kalvę. Tai vieną daiktą ten nusikaldavau, tai kitą. Šitaip ir „pakabino“ mane metalas. Tai labai įdomi kūrybinė medžiaga. Net galima ją lyginti su moliu. Skirtumas toks, jog molį gali apdirbti tik šlapią, o metalą – karštą“, - dėsto M.Breikštas.

Savo darbo vietą Martynas pavadino Poškučio kalve. "Anksčiau žmonės Poškučiu vadindavo Perkūną, o jis yra dangaus kalvis", - aiškina meistras.

Jo žmona rodo naują vyro kūrinį – šviestuvą ant lubų, kurį Martynas Vilmos pageidavimu nukalė taip, kad galima būtų lengvai perkelti iš vienos kambario vietos į kitą.

Daug meistro kūrinių „gyvena“ pas Breikštų draugus. Antai metalinio stalelio viršų dailininkė A. Neniškienė inkrustavo stiklo mozaika. O Kazlų Rūdoje vieno namo kieme galima pamatyti Martyno sukurtą iš metalo laumžirgį. Vieną jo „koją“ meistras įtaisė į akmenį, todėl vėjui pučiant „laumžirgis“ virpa tarsi būtų tikras.

Kita dalis gaminių – metalo tvorelės, laiptų turėklai ir t.t. „tarnauja“ pas užsakovus sodybose. M.Breikštas mėgsta savo darbuose naudoti tradicinius motyvus, kurių randa mūsų liaudies meno kataloguose, vieną kitą dar aptinka senuose vienkiemiuose, kaimeliuose. „Tačiau jų jau labai mažai, - apgailestauja Martynas. - Vilma sumanė liaudiškai papuošti mūsų namo langines, tai daug važinėjome, kol radome originalų seną ornamentą“.

Milijoną atiduotų kaimui

Kūryba iš metalo nelengva ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Pabandyk nukalti, išlenkti, išraityti ką nors iš jo – sunkiau, negu drožti medį... „Darbo su metalu kaštai didesni. Tačiau ir iš medžio kurti sudėtinga, nes jis ilgainiui skilinėja“, - primena M. Breikštas.

Didelių pinigų jis iš savo darbų sako negaunąs, tačiau „kiek turime, tiek užtenka“.

Turtingiems žmonėms, kurių namus papuošia M. Breikšto kūriniai, meistras pavydo nejaučia. „Kad turėtum daug pinigų, tikriausiai reikia labai daug dirbti, - svarsto jis. - Paskirti visą savo gyvenimą tik darbui ir pinigams – ne, tai ne man“.

O jei, tarkim, išloštų milijoną? „Ūlytei žirgą nupirkčiau – ji juos garbina“, - nusišypso meistras.

„Ir dar gerai būtų paremti vietinę Užuguosčio bendruomenę, - balsu pasvajoja jo žmona. - Kai buvo uždaryta mokykla, miestelis apšepo, tapo liūdnas. Reikėtų mums aktyviau įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, tik kad ligi šiol laiko trūko“.

Tiesą sakant, jaunieji Breikštai į jį jau įsitraukė: pakalbinti kultūrininkų, tapo vietos teatro „Veidrodis“ aktoriais. Pernai Užuguosčio bibliotekoje įvyko Antono Čechovo spektaklio „Piršlybos“ premjera, kur pagrindinius vaidmenis atliko Martynas ir Vilma. „Dabar mes jau tikri menininkai“, - juokauja kalvis ir prisipažįsta: scenoje buvo ne lengviau negu kalvėje.

Kitą „Piršlybų“ spektaklį Breikštai parodė į Martyno 40-mečio jubiliejų susirinkusiems savo draugams ir artimiesiems, o šeimininkų dukros jiems koncertavo – Ūla smuiku, o Gabija saksofonu, mat abi mokosi muzikos.

Jų tėčio jubiliejus kad ir neįspūdingas metų skaičiumi, tačiau savaip unikalus, mat Martynas gimęs vasario 29 dieną, o ji būna tik kas kelerius metus.

Meno parodose Martynas savo darbų dar neeksponavo. „Neturėjau laiko. Svarbiausia buvo suremontuoti uošvių sodybą. Tačiau dabar didžiausi darbai joje jau padaryti, tad vėl imsiuosi metalo. Tik pirma norisi nulėkti su meškere prie Verknės“, - sako meistras. Žūklė – dar vienas jo pomėgis.

Matyti savo upelį

„Nerūpėjo niekur išvažiuoti“ - taip pavadino Dzūkijos gamtininkas Henrikas Gudavičius savo naują knygą. „Tuo metu, kai būsi Alpėse, nebebūsi prie savo upelio. O gaila. Savo upelį reikia matyti kasdien“, - taip savo nenorą niekur išvažiuoti aiškina šis dzūkų gamtmeldys.

Panašiai mąsto ir kalvis M. Breikštas. Tik kalba kitokiais žodžiais.

„Kad ir kiek gyventum užsienyje, visada ten būsi tik svečias. Man taip nepatinka. Pasisvečiuoti smagu vieną kitą dieną, bet ne ilgiau“, - sako jis paklaustas, ar niekada nenorėjo emigruoti.

Juk, tarkim, Norvegijoje, kur itin vertinami metalo meistrų darbai, ar kurioje kitoje turtingoje šalyje jis kur kas daugiau uždirbtų, negu Lietuvoje... „Ne. Man patinka pakeliauti po Šiaurę, pažvejoti, nes ten daug žuvų. Bet gyventi mieliausia gimtinėje“, - sako Martynas.

Šlapdriba, drengusi tą dieną, kai lankiausi pas jaunuosius Breikštus, vakarop visai pasiuto. Dideli šlapio sniego kąsniai storai klojo kalvas, balta marška paslėpė Veršiuko ežerą.

Atsisveikinęs su meistru, patraukiau baltu keliu Stakliškių link. Kalvis stovėjo savo kieme nebodamas šlapio sniego gūsių. Kildamas į kalvą atsigręžiau – tebestovėjo.

Lietuvos žinios, 2016 04 23