Sidabro gražuolės gervės

Gervės, mūsų ilgesio paukštės, jau išperėjo savo jauniklius ir dabar nesit­raukia nuo jų nė per žingsnį. Juk šie geltonai rudi pūkuotukai dar ne­moka skraidyti, todėl yra pažeidžiami kaip niekada. 

Sidabro gražuolės. Kas pirmasis taip pavadino pil­kąją gervę, sunku pasakyti, bet leng­va suprasti kodėl - gailūs šių taurių sparnuočių trimitai smigte sminga į širdį. Tačiau šiomis dienomis ir juos retai išgirsi. Tie ir šiaip jau baikštūs paukščiai dabar itin atsar­gūs. Juk reikia išsaugoti mažylius, kurie jau išropojo iš lizdo ir, kvai­lučiai, patraukė, kur akys veda. Ma­ma sekioja paskui vieną gerviuką, tėtis - paskui kitą... Abu pasikeisdami perėjo, o dabar abu sergsti, pe­ni ir moko. 

Pavojus - lapė atsėlina! “Krunk” - negarsiai krankteli tėtis, ir gerviukai priglunda tarp žolių. Jei nu­vilioti persekiotojo tėvams nesiseka, išskečia sparnus ir puola. Net jei tai ir vilkas ar žmogus. Už savo vai­kus kaunasi daugelis gyvūnų. 

Tačiau dar diena kita, ir gerviukai pramiklins savo sparnelius. O ta­da kartu su tėvais iš raistų skris maitintis į miškų kirtavietes, pa­ežeres ir laukus, teiksis į būrius. Iš pradžių šie būreliai bus maži, bet pa­skui didės iki šimtų paukščių. Kol spalį pakils į šiltuosius kraštus, pa­likę mums savo ilgesingąjį klyksmą tarsi pažadą būtinai sugrįžti. 

Ilgesio paukšte naujoje knygoje “Gervė” šį sparnuotį tituluoja ir Sū­duvos ornitologas Antanas Alekno­ms - bene didžiausias gervių specia­listas Lietuvoje. Antanas penkias dešimtis metų tiria gimtosios Rūdšilio girios sparnuočius, yra apti­kęs per 200 gervių lizdų - daugiau negu bet kuris kitas Lietuvos paukš­čių mylėtojas. 

Gervytė, gervelė, sidabraplunksnė gražuolė, pilkoji skrajūnė, taurio­ji paukštė - tai tik dalis liaupsių, kuriomis A. Aleknonis lyg šilku glos­to tą Raudonosios knygos retenybę. Tarsi atsidėkodamos gervės gausė­ja. Dar gana neseniai būgštauta dėl jų likimo, o dabar Lietuvoje kas­met peri daugiau kaip tūkstantis gervių porų.

 Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2010 05 28