Aplinkos apsaugos ministerijos Gyvūnijos skyriaus viršininkas Selemonas Paltanavičius prieš dvi dešimtis metų, dar būdamas moksleivis, pakeliui iš namų kaime į mokyklą Marijampolėje skaičiuodavo, kiek prie kelio randa automobilių suvažinėtų gyvūnų. Jis sako per trejus metus jų radęs tiek daug, kad jeigu iš jų būtų padarytos iškamšos, būtų galima steigti zoologijos muziejų.
"Suskaičiavau daugiau kaip 70 rūšių po automobilių ratais žuvusių gyvūnų. Kai kurie buvo reti - antai radau suvažinėtas dvi poras žalvarnių su jaunikliais (abi tą pačią savaitę), kukutį, pilkąją startą, žaliąją meletą, pelėdikę (šie paukščiai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą), brastinį tilviką, baltąjį gandrą, daug lėlių, slankų, kregądžių, šimtus varliagyvių", - prisimena S.Paltanavičius.
Sovietiniame Gamtos apsaugos komitete (Aplinkos apsaugos ministerijos pirmtakas) kasmet būdavo sudaromos suvestinės, kiek keliuose žūsta gyvūnų. Dabartinėje Aplinkos apsaugos ministerijoje tokie duomenys nerenkami, tad šį skaičių galima tik spėlioti. Prieš dešimtmetį Kėdainių rajono valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius Mykolas Armanavičius per metus užfiksavo 300 atvejų, kai automobiliai susidūrė su briedžiais, stirnomis, šernais ir kitais stambiaisiais gyvūnais. Pernai šiame rajone užfiksuoti jau tik 4 tokie susidūrimai. Ar taip sumažėjo žvėrių, ar žmonės nesikreipė į kelių inspekciją bei draudimo įstaigas žalai atlyginti?
Daugiausia žalos, S.Paltanavičiaus nuomone, vairuotojai padaro mažiesiems gyvūnams. Jo duomenimis, Lietuvos keliuose kasmet vien tik ežių suvažinėjama mažiausiai 10 tūkstančių. "Man atrodo, kad neretai vairuotojai specialiai sukteli vairą, kad sutrėkštų šiuos gyvūnus. Tuo tarpu ant gulinčios plytos juk niekas nevažiuoja. Argi taip jau sunku būtų sustoti ir nunešti į šalikelę ežį? Juk jis, išgirdęs atvažiuojant automobilį, susiriesčia kelio viduryje į kamuoliuką ir mano šitaip išsigelbėsiąs", - sakė Gyvūnijos skyriaus viršininkas.
Kiek daug kasmet suvažinėjama gyvūnų, rodo ir Vakarų Vokietijos gamtosaugininkų pateikti skaičiai. Iki šios šalies susivienijimo kasmet būdavo suvažinėjama apie 60 tūkstančių stirnų, 200 tūkstančių kiškių, 80 tūkstančių lapių.
Kaip sumažinti gyvūnų aukų skaičių? "Dabar jau mažai stebimasi žmonių aukomis avarijose, o dėl gyvūnų mirties pergyvena nebent keistuoliai", - kalbėjo S.Paltanavičius.
Prieš keletą metų Kaišiadorių gamtininkas Vidmantas Malinauskas kartu su moksleiviais pabandė gelbėti varliagyvius: tose vietose, per kurias jie pavasarį masiškai traukia į neršto vietas, jie prie kelių pastatė ruberoido tvoreles bei iškasė duobes, į kurias įkrisdavo negalėjusios pereiti kelio varlės ir rupūžės. Telikdavo jas periodiškai surinkti ir pernešti į balas bei kūdras. Bet ar daug kas turi noro ir laiko tokiam darbui? Todėl pavasarį po automobilių ratais žūsta tūkstančiai varlių ir rupūžių.
S.Paltanavičius pasakojo balandį prie Dusetų matęs tokį vaizdą: per kelią ropojo tiek varliagyvių, jog važiuodamas automobilis palikdavo jų masėje vėžes ir žuvusių vietą tuoj užimdavo kiti. Gamtos šauksmas pratęsti giminę kai kuriems gyvūnams yra svarbesnis už atsargumą.
Pasak gamtininko, vienur kitur prie Vokietijos kelių yra įrengtos kapitalinės užtvaros varliagyviams, o po keliais - pralaidos. Šioje ir kitose išsivysčiusiose Europos šalyse kelius nuo miškų, iš kur dažniausiai gali pasirodyti ant kelio gyvūnai, skiria tinklinės (dažniausiai plastikinės) tvoros - apačioje tankesnės, viršuje retesnės.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1996 12 05