Šiomis dienomis Lenkijos ministrui pirmininkui Jozefui Oleksy nugabenta stumbro galvos iškamša su ragais. Šis trofėjus primins lenkų premjerui 1995 metų rugsėjo penkioliktąją, kai jis lankėsi su vizitu Lietuvoje ir sumedžiojo joje stumbrą.
Jo ragus ekspertai įvertino aukso medaliu, o visą žvėrį - maždaug 9 tūkstančiais Vokietijos markių. Beje, stumbrai įrašyti ne tik į Lietuvos, bet ir į Tarptautinę raudonąją knygą.
Po šio vizito buvo išplatintas toks pranešimas: "Vyriausybės informacijos centras gauna žurnalistų klausimų dėl Lenkijos Respublikos premjero vizito metu privačios programos rėmuose surengtos medžioklės. Ji rugsėjo 15-osios vakare vyko Pašilių miške, Panevėžio rajone. Medžioklės metu aukštas svečias nušovė stumbrą, kas ir labiausiai domina kolegas". Toliau aiškinama, kad leidimą medžioti davusi Raudonosios knygos komisija.
Apie tai, jog tada buvo nušautas ne vienas stumbras bei kas tas kitas jį sumedžiojęs laimingasis, Vyriausybės pranešime nutylėta. Šito mūsų laikraščiui nenorėjo sakyti nė medžiokles Lietuvoje kuruojantis Aplinkos apsaugos ministerijos sekretorius Gediminas Tursa.
Tik Miškų ūkio ministerijos bei Panevėžio miškininkai "Lietuvos rytui" patvirtino: antrasis stumbras krito nuo Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko šūvio.
Be lenkų premjero ir Lietuvos Prezidento, šioje medžioklėje dalyvavo Ministras Pirmininkas Adolfas Šleževičius, aplinkos apsaugos ministras Bronius Bradauskas, kiti valstybės pareigūnai.
Kam nutylėti džiaugsmą?
Paklaustas, kodėl paslaptyje laikoma ši tokia laiminga Lietuvos Prezidentui medžioklė, kurioje jis, senas medžiotojas, sumedžiojęs bene didžiausią savo gyvenime žvėrį, G. Tursa, organizavęs medžiokles buvusiems Lietuvos vadovams Antanui Sniečkui, Petrui Griškevičiui, Ringaudui Songailai, o šiais laikais - Algirdui Brazauskui, sakė: "Gal todėl, kad kartais reaguojama nesveikai".
Pasak jo, prieš karą spaudoje būdavę skelbiama, kada, kur ir su kuo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona važiuos medžioti, vėliau - kaip jam sekėsi.
"Medžioklės požiūriu pažeidimo nematau. Šauti stumbrus leido Aplinkos apsaugos ministerijos sudaryta Raudonosios knygos komisija, medžiota reprezentaciniuose plotuose, kuriuose tik tokie aukšti asmenys ir gali medžioti", - teigė Miškų ūkio ministerijos gyvūnijos apsaugos ir medžioklės skyriaus viršininkas Albertas Stanislovaitis.
Pasak nenorėjusių skelbti savo pavardžių Panevėžio miškininkų, stumbrai buvo nušauti ne laisvėje (miškas aplink stumbryną ir yra reprezentaciniai medžioklės plotai), tačiau Lietuvos valstybinio stumbryno aptvare. Kiekvienam nukauti prireikę kelių šūvių, nors graižtviniai šautuvai buvę užtaisyti didelę kaunamąją jėgą turinčiomis kulkomis (pasak medžioklės specialistų, stumbrui nušauti reikia dvigubai galingesnės kulkos, negu briedžiui).
Pasigirdus šūviams, stumbrai tebestovėję vietoje, tik jų gentainiai glaudžiai apstoję juos - instinktas ginti. Po trečiojo šūvio Prezidento šautasis Gikas (toks buvo šio stumbro vardas) dar pastovėjęs keletą minučių ir pagaliau nugriuvęs.
Miškininkai sakė, jog užsieniečiai ligi tol medžiodavę stumbrus tik laisvus Pašilių miške. Tam dažniausiai prireikdavę ne vienos dienos, mat laisvi stumbrai yra labai pastabūs, o dabar, pradėjus juos medžioti, dar ir baikštūs.
Po sėkmingos lenkų premjero ir mūsų Prezidento medžioklės netoli nuo jos vietos buvo surengta vakarienė, kurios metu kelti tostai už taikliuosius tos dienos šaulius.
Stumbrai - tik valdovams
Senovėje stumbrų Lietuvoje buvo daug, ir juos medžioti buvo vienas mėgstamiausių Lietuvos didikų užsiėmimų. Įveikti lygioje kovoje tuomet dar nebaikštų, tačiau galingiausią šalies miškų žvėrį buvo laikoma didele garbe, kuri būdavo suteikiama ne bet kam.
Antai prieš trejetą šimtmečių strumbrams pradėjus nykti, juos galėjo medžioti tik Lietuvos valdovai ir jų svečiai. Vilniaus universiteto mokslininkas Augustinas Mačionis knygoje "Lietuvos fauna" rašo, jog XVIII amžiuje stumbrus ypač mėgdavęs medžioti karalius Augustas III.
Pora dešimtmečių prieš Antrąjį pasaulinį karą stumbrų Lietuvoje nebeliko. 1967 metais juos buvo nutarta reaklimatizuoti. Šiuo metu Lietuvos valstybiniame stumbryne Pašilių miške - 29 stumbrai: 13 aptvaruose ir 15 netoli nuo jų laisvėje. Visi jie šeriami, prižiūrimi.
Kaip papasakojo mūsų laikraščiui Aplinkos apsaugos ministerijoje dirbantis Lietuvos raudonosios knygos komisijos sekretorius botanikas Kęstutis Balevičius, komisija kasmet svarsto, kuriuos stumbrus galima sumedžioti. Pasak jo, paprastai tai būna pasenę, sergantys ar dėl kurių nors kitų priežačių nebenaudingi bandai žvėrys.
Nutarus juos sumedžioti, Panevėžio urėdijai, kuriai priklauso Pašilių miškas, išduodamas leidimas, apie tai pažymima specialiame žurnale. Urėdija ligi šiol teisę medžioti nurodytą stumbrą parduodavo užsieniečiams, gautos lėšos patekdavo į Miško fondą.
Užpernai ir pernai jie sumedžiojo po keletą stumbrų, kurių kiekvieno kaina priklausomai nuo lyties ir dydžio - 2-9 tūkst. Vokietijos markių. Šių metų pradžioje vieną stumbrą sumedžiojo vokietis.
Beveik prieš pat Lenkijos ir Lietuvos vadovų medžioklę Aplinkos apsaugos ministerijoje surengtame šios komisijos posėdyje buvo nutarta leisti sumedžioti dar penkis stumbrus. Kaip sakė mūsų laikraščiui Miškų ūkio ministerijos gyvūnijos apsaugos ir medžioklės skyriaus viršininkas A. Stanislovaitis, juos medžioti norėjo užsieniečiai, tačiau Aplinkos apsaugos ministerija nusprendusi kitaip.
Po vadovų medžioklės Vyriausybės nutarimu valstybinis stumbrynas buvo perduotas iš Miškų ūkio ministerijos reguliavimo sferos Aplinkos apsaugos ministerijai. Vieni mūsų pašnekovai aiškino, jog šiai žinybai ir priklauso rūpintis Raudonosios knygos gyvūnais, kiti sakė, jog galbūt tokiu būdu šios ministerijos vadovai plečia įtaką - dabar jau jie spręsią, kam leisti medžioti.
"Bent jau šiemet užsieniečiams medžioti nebus leista", - teigė A. Stanislovaitis. "Jei davė medžioti Lenkijos premjerui - gal duos ir Rusijos prezidentui", - svarstė G. Tursa.
Beveik visi, su kuriais kalbėjomės, sakė: tai, kad stumbrus pradėjo medžioti ir turbūt ateityje medžios aukšti šalies svečiai, Lietuvai yra ne mažiau naudinga, negu eilinio turtingo užsieniečio medžiotojo vojažas į Pašilių mišką. Tiktai, pasak jų, stumbrynui turi būti atlyginama, kad žvėrys nebadautų.
Paklaustas, ar stumbrynui buvo atsilyginta už pastarąją medžioklę, Panevėžio miškų urėdas Algirdas Burda atsakė: "Man atrodo, kad dar ne".
"Bendra tvarka" ministrui
Aplinkos apsaugos ir Miškų ūkio ministerijose pasidomėjau, ar reprezentaciniuose plotuose medžiojantys asmenys atlygina už medžioklę. "Žinoma. Jie, kaip ir visi kiti medžiotojai, užsimoka už licenciją, atsilygina varovui. O Prezidentas užmoka gerokai daugiau negu kiti. Ir dar sumuštiniais kitus žmones pavaišiname", - sakė G.Tursa.
Paklaustas, kokie dokumentai reglamentuoja reprezentacines medžiokles tam skirtuose plotuose, G.Tursa informavo, jog tokių dokumentų beveik nėra: tik Vyriausybės nutarimas skirti iki 1 proc. medžioklės plotų reprezentacinėms ir diplomatų medžioklėms (kol kas tam skirta 0,5 proc.).
Anot Aplinkos apsaugos ministerijos sekretoriaus, juose turintys teisę medžioti aukščiausieji Lietuvos pareigūnai (Prezidentas, Ministras Pirmininkas, Vyriausybės nariai bei jų svečiai, diplomatai bei jų svečiai) "medžioja bendra tvarka - kaip ir eiliniai Lietuvos medžiotojai".
Vadinasi, jie, kaip eiliniai medžiotojai, moka už šerno licenciją 5-10 litų, elnio - 20-40 litų (licencijų šiems pareigūnams, sakė miškininkai, niekada nepritrūksta) ir t.t., nors žvėrių reprezentacinių medžioklių plotuose yra kur kas daugiau, negu ten, kur medžioja eilinių medžioklės klubų ar būrelių nariai.
Be to, pasamdyti žmonės tuose išrinktųjų plotuose žvėris šeria, saugo nuo brakonierių ir kitų negandų, stato medžiotojams bokštelius ir pan. Pasak Miškų ūkio ministerijos darbuotojų, išlaikyti tuos reprezentacinių medžioklių plotus valstybei kainuoja nemažai, o naudos iš jų "kaip pieno iš ožio" - tik rūpesčiai.
Daugiausia tokių plotų yra Joniškio, Kaišiadorių, Kėdainių, Panevėžio, Ukmergės ir Vilniaus urėdijų miškuose.
Priminsime, jog pagal neseniai patvirtintą kainoraštį medžioklė komerciniuose plotuose (žvėrių juose yra maždaug tiek pat, kaip reprezentaciniuose ir jie beveik taip pat šeriami bei saugomi) kainuoja kur kas brangiau: nušauti šerną - 600-1000 litų, elnią - apie 20 tūkst. litų ir t.t.
"O ką daryti? Nustatyti už stumbro sumedžiojimą 100 litų mokestį? Nesityčiokime iš stumbro. Prašyti iš Prezidento ar Ministro Pirmininko už jį tiek, kiek iš užsieniečių - kelių tūkstančių markių?" - klausė Miškų ūkio ministerijos gyvūnijos apsaugos ir medžioklės skyriaus viršininkas.
Pasak jo, nuostolius, kuriuos patiria valstybė reprezentacinėms medžioklėms skirtuose plotuose, tenka padengti komercinių medžioklių pajamomis. A.Stanislovaičio teigimu, kai kuriose kitose šalyse reprezentacinėms medžioklėms skirti plotai išlaikomi iš valstybės biudžeto.
"Jei taip būtų dabar Lietuvoje - žmonės pasipiktintų", - sakė Aplinkos apsaugos ministerijos sekretorius G. Tursa. "O prilyginti reprezentacines medžiokles komercinėms - valdžios dalykas, mes negalime kištis".
Įrodymui, jog aukštieji pareigūnai tikrai atsiskaito už medžioklę, G.T ursa parodė nuotrauką: aplinkos apsaugos ministras B. Bradauskas ir dar trys medžiotojai deda pinigus į kepurę.
Problemos nėra?
"Niekas šios problemos dar nekelia, tik "Lietuvos rytas", - stebėjosi G.Tursa, tačiau pripažino: reikėtų parengti nusakantį medžiokles reprezentaciniuose plotuose dokumentą. Jo nuomone, tai padaryti turėtų Miškų ūkio ministerija.
Beje, paskyrus aplinkos apsaugos ministru didelį medžioklės entuziastą B. Bradauską, per trumpą laiką parengta ir priimta daug įvairių medžiokles reglamentuojančių dokumentų - Vyriausybės nutarimų, nuostatų, taisyklių, įsakymų ir t.t. Neseniai pasirodė vadinamųjų komercinių medžioklių nuostatai. Tik apie tai, ką, kaip ir kada gali medžioti mūsų tautos išrinktieji, kiek jie už tai privalo mokėti – kol kas nė žodžio.
"Tvarka turėtų būti. Galbūt reikėtų tai reglamentuojančio įstatymo, na o nuostatų - būtinai", - sakė mūsų laikraščiui Vyriausybės patarėjas Juozas Stankevičius, jau daug metų kuruojąs Vyriausybėje medžioklės klausimus.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1995 12 12