Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ (LM) vadovai ragina politikus kuo greičiau pertvarkyti šalies miškininkystę.
Šiomis dienomis LM atstovai perdavė laišką Seimo pirmininkui Arūnui Valinskui, kuriame prašo įvertinti Generalinės miškų urėdijos (GMU) veiklą.
Laišką pasirašė LM direktorius Raimundas Beinortas, tačiau tikrasis šios asociacijos vadovas - vienas turtingiausių Lietuvos žmonių, UAB „Vakarų medienos grupė“ valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas.
S.Paulauskas su kolegomis verslininkais pastaraisiais metais ne kartą lankėsi pas premjerą ir kitus valdžios pareigūnus ir prašė privilegijų jų vadovaujamoms bendrovėms, inicijavo Prekybos apvaliąja medienos taisyklių pakeitimus.
Kai kurie Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) valdybos nariai LŽ pasakojo, jog aptariant LMSA siūlymus keisti miškų teisės aktus, šios asociacijos valdybos narys S.Paulauskas pasvarstė, ar užtektų milijono litų palankiems pakeitimams „prastumti“.
Svarbiausia - pastatyti
LM kaltina GMU, esą toji sužlugdė medienos plaušo gamybos komplekso statybą Alytuje. Šį 450 mln.litų vertės investicinį projektą buvo užsiplanavusi LM priklausanti UAB „Vakarų medienos grupė“ (VMG).
Naujajai įmonei būtų prireikę kasmet apie 600 tūkst.kubinių metrų popiermedžių. R.Reinortas tvirtina, jog GMU klaidingai informavo, esą tiek žaliavos Lietuvoje nepagaminama.
„Miškininkai neprieštarauja medienos perdirbimo pramonės plėtrai, tačiau prieš pradedant statyti didelę įmonę, reikia pirma pasverti, ar užteks žaliavų“, - taip LŽ pakomentavo R.Beinorto priekaištą generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas. Tačiau apsirūpinimo žaliavomis studija nebuvo parengta.
GMU duomenimis, valstybiniuose miškuose paruošiama ir parduodama apie 340 tūkst. kubinių metrų plokščių medienos – tik maždaug pusė to kiekio, kurio būtų reikėję naujajai įmonei. 2008 metais pagal ilgalaikes sutartis pirkėjai nupirko 315 tūkst. kubinių metrų plokščių medienos.
Tiesa, plokštes galima gaminti ir iš malkų. Urėdijos kasmet paruošia ir parduoda 500 tūkst. kubinių metrų pagamintų malkų kurui ir 200 tūkst. kubinių metrų malkinės medienos gyventojams nenukirstu mišku.
Šios medienos vartotojai – kaimų mokyklos ir gyventojai, gydymo bei kitos įstaigos. Pastaruoju metu ir daugelis rajonų centrų bei miestelių katilinių pritaikytos kūrenti malkas, nes dujos, mazutas ir kiti importuojami naftos produktai vis brangsta. Tad malkų paklausa padidėjo ir urėdijos susiduria su dilema, kam jas parduoti – plokščių gamintojams ar rajonų savivaldybėms bei paskiriems kaimų gyventojams?
„Europos Sąjungos direktyvose, Lietuvos teisės aktuose prioritetas teikiamas ne medienos plokščių gamybai, o bioenergetikai, net yra patvirtinta šalies Bioenegetikos vystymo programa. Tai ir suprantama – valstybės nepriklausomybė nuo Rytų energetikos šalinių yra svarbesnė už medienos plokštes, iš kurių gamybos pelnosi verslininkai“, - primena generalinis miškų urėdas.
Plokščių gamyklos projektą svarstęs Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas nusprendė, kad statyti naują įmonę, kai trūksta žaliavos, neverta ir šiam sumanymui nepritarė.
Latviai – ne pavyzdys
LM vadovai mėgsta mūsų miškininkams priešpastatyti jų kolegas latvius, kurie esą dirba pelningiau. R.Beinortas tvirtina, jog Lietuvos miškuose kasmet tampa sausuoliais ir nepanaudojama daug medienos, be to, urėdijos galėtų patiekti daugiau kirtimų atliekų biokurui.
GMU vadovas B.Sakalauskas sako, jog lyginti iš Lietuvos ir Latvijos valstybinių miškų gaunamas pajamas neverta, nes skiriasi tų šalių miškininkų atliekamos funkcijos. Latvijos valstybės miškuose darbuojasi akcinė bendrovė „Latvijos valstybiniai miškai“ ir Valstybinė miškų urėdija. Bendrovė nesaugo miškų nuo gaisrų, vagių, ligų, kenkėjų ir t.t. - ji tik siekia gauti kuo daugiau pelno. Miškų apsauga pavesta Valstybinei miškų tarnybai ir tai kainuoja per metus apie 115 mln. litų – dar daugiau negu Lietuvoje.
„Be to, Latvijos miškininkai kerta gerokai daugiau negu mes ir geresnius medynus, žymiai daugiau eksportuoja (jų eksportas 2006 m. siekė 39 proc., mūsų – 18 proc.), - atremia LM priekaištus generalinis miškų urėdas.
Jo nuomone, „Latvija iškerta gerokai daugiau negu reikėtų. Pernai jų Vyriausybė nusprendė padidinti kirtimų normą dar 4 mln. kietmetrių. „To nėra jokioje kitoje ES šalyje. Ten jau ir miškų atkūrimas šlubuoja: šį pavasarį latviai nenupirko iš Kretingos urėdijos nė vieno sodinuko, nors buvo jų užsisakę“, - stebisi B.Sakalauskas.
Anot jo, tokia miškininkystė – ne pavyzdys. Lietuvos miškininkai orientuojasi į Lenkiją, kur Generalinė miškų urėdija ką tik atšventė 85 metų jubiliejų. „Lenkijoje – senos geros tradicijos, tos šalies miškininkai dirba užtikrintai, nes vyriausybė nespaudžia jų mažinti kainas. Mediena ten 10 proc. brangesnė negu Lietuvoje, o kertama ne daugiau negu anksčiau“, - sako B.Sakalauskas.
O kaip dėl LM priekaišto, jog mažai kirtimų atliekų panaudojama biokurui? Pasak generalinio urėdo, pirkėjai nuperka tik pusę ar net mažiau kirtimų atliekų, dėl kurių būna sudarę sutartis.
Taisyklių nelaisvėje
B.Sakalauskas atmeta ir LM teiginį, esą urėdijos 2004-2007 metais nepatiekė vertingiausių medienos sortimentų – pjautinųjų rąstų, fanermedžių ir plokščių medienos, todėl perdirbėjai negavo tiek pajamų, kiek buvo planavę.
Pasak miškininkų, LM suplakė į krūvą valstybinių ir privačių miškų duomenis, nors skundžiasi tik valstybinių miškų prižiūrėtojais.
Nepatenkinti LM verslininkai ir naujosiomis Prekybos apvaliąja mediena taisyklėmis. Šiemet kritus medienos kainoms, perdirbėjams tapo nuostolinga pirkti ją iš urėdijų tomis kainomis, dėl kurių suderėta praėjusiais metais sudarytose sutartyse. Tačiau dabartinėse Prekybos apvaliąja mediena taisyklėse nevykdantiems sutarčių pirkėjams yra numatytos netesybos.
„Tokiu būdu siekiama sukelti apvalios medienos kainas“, - daro išvadą LM direktorius R.Beinortas. Anot jo, dėl šios priežasties daugelis medienos perdirbimo įmonių dirba su prastovomis ar visai stabdo gamybą.
Tačiau GMU primena, jog būtent LM pernai inicijavo keisti Prekybos apvaliąja mediena taisykles, o šio teisės akto tobulinimo grupėje, be kitų specialistų, dirbo ir LM direktorius R.Beinortas.
„Dabar, per sunkmetį, iš tiesų šios taisyklės varžo ir urėdijas, ir medienos pirkėjus. Tačiau mums belieka reikalauti, kad jos būtų vykdomos. Priešingu atveju medienos perdirbėjai apkaltintų, jog darome žalą valstybei“, - sako B.Sakalauskas.
Jis neatmeta galimybės, jog kirtimai valstybiniuose miškuose gali būti mažinami. „Pirkėjai kasmet nenuperka apie 10-15 procentų medienos, dėl kurios buvo sudarę sutartis, todėl būtų logiška tiek pat mažiau ir kirsti, - svarstė B.Sakalauskas. - Be to, kasmet mažiname medienos eksportą - neekonomiška išvežti žaliavą, tarsi būtume Afrikos šalis“.
Pritaria ne visi perdirbėjai
Valstybinių miškų prižiūrėtojai įsitikinę, jog LM priekaištai, skundai, raginimai reformuoti šalies miškų ūkį yra ne kas kita kaip bandymas perimti valstybės girias. Jos – labai viliojantis masalas verslininkams: vien tik medienos vertė apie 8 milijardai litų. Šis turtas prižiūrimas, modernizuotas, kasmet didinamas, nepraskolintas, neužstatytas bankams kaip daugelio bendrovių turtas.
„LM dažnai primena, kaip gera buvo jai gyventi iki 2000 metų ir kaip blogai yra dabar. Paslaptis štai kur: iki tų metų miškų urėdijos neretai medieną jos perdirbėjams tiekdavo skolon. Ilgai, o kartais ir visiškai nesulaukdavome atsiskaitant.
Dalis medienos perdirbimo įmonių bankrutavo ir kas galėtų paneigti, jog tie bankrotai nebuvo tyčiniai, kad nereikėtų grąžinti skolų urėdijoms. Tokiu būdu iš urėdijų nuplaukė 26 mln. litų, o iš viso medienos perdirbėjai buvo įsiskolinę valstybės miškininkams 45 mln. litų“, - skaičiuoja B.Sakalauskas.
Kai 2000 metais Aplinkos ministerija nusprendė parduoti medieną tik tiems pirkėjams, kurie nėra skolingi, kilo didelis nepasitenkinimas. „Tai tęsiasi iki šiol – norima susigrąžinti tuos laikus, kai keletas LM įmonių turėjo išskirtines privilegijas“, - neabejoja generalinis miškų urėdas.
GMU teigimu, LM iš valstybinių miškų perka tik apie 13 proc. medienos (VMG – tik 3,8 proc.), tačiau siekia diktuoti valią ne tik miškininkams, bet ir kitiems savo kolegoms, kurie perka daugumą medienos. Nenuostabu, jog nemaža dalis jų LM „rykliams“ nepritaria.
Neseniai Medienos perdirbėjų asociacijos, Vakarų Lietuvos medienos perdirbėjų ir eksportuotojų asociacijos bei UAB GKF nusiuntė kreipimąsi premjerui Andriui Kubiliui. Šios organizacijos jungia 43 šalies medienos perdirbimo įmones, kuriose dirba beveik 2 tūkst. žmonių. Jie perdirba maždaug milijoną kubinių metrų rąstų – apie trečdalį šalies miškuose pagaminamo kiekio.
Minėtų organizacijų vadovai Giedrius Kaminskas, Aleksandras Kravcovas ir Juozupas Zimnickas rašo nepritarią keleto verslininkų siekimui perimti valstybinių miškų valdymą į savo rankas. Pasak laiško autorių, taip būtų sukurtas monopolinis darinys, padėsiantis Skandinavijos šalių įmonėms įkelti koją į didžiausią Lietuvos nacionalinį turtą – mišką.
Ministras nesiryžta
„Kai kurie verslininkai nenori pirkti medienos iš urėdijų rinkos sąlygomis. Jų tikslas – įkurti vieną valstybinę miškų įmonę, iš kurios galima būtų pirkti be konkurencijos. Aš šį projektą laikau neskaidriu ir manau, jog neturėtume jo palaikyti“, - taip LM laišką A.Valinskui pakomentavo Seimo aplinkos apsaugos komiteto (AAK) pirmininkas Jonas Šimėnas.
LM argumentus AAK svarstė ne kartą ir nusprendė, jog esama valstybinių miškų valdymo ir priežiūros struktūra šiuo metu atitinka laikmečio sąlygas.
„Kodėl norima ją reformuoti? Todėl, kad siekiama tik ekonominės naudos, o plačiau ir toliau nematoma. Antai verslininkai kaltina miškininkus, kad šie per mažai kerta miškus. O mes galvojame, jog tai gerai: mažiau kerta - daugiau valstybei lieka“, - dėstė J.Šimėnas.
Pasak jo, miškes svarbu ne tik mediena, bet ir augalai, žvėrys, paukščiai, grybai, uogos, rekreacija, saugomos teritorijos. „Ne veltui sakoma, jog miškas - planetos plaučiai. Nesuprantu verslininkų nuogąstavimų. Juk dabar, per krizę, medienos rinkoje yra perteklius, be to, jos galima nusipirkti ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ar kitose šalyse“, - patarė J.Šimėnas.
„Kol aš vadovauju ministerijai, vietoje 42 urėdijų nebus įsteigta viena valstybinė įmonė, kaip to pageidauja verslininkai“, - prieš pora mėnesių susitikimie su šalies miškų urėdais tikino aplinkos ministras, Tautos prisikėlimo partijos narys Gediminas Kazlauskas.
Panorau pakalbinti aplinkos ministrą, ką jis mano apie tai dabar. Juo labiau, kad Tautos prisikėlimo partijos vedlys A.Valinskas LM skundą pavedė išnagrinėti ne tik Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, bet ir savo partijos kolegai G.Kazlauskui.
Tačiau daugiau kaip savaitę trukusios mūsų derybos su uždaruoju aplinkos ministru per jo spaudos atstovą buvo bevaisės – ministras nepasiryžo net keleto minučių telefoniniam interviu, ką mano apie valstybės girias.
Galų gale sužinojome, jog ministerijos Miškų departamentas jau parengė ministrui pažymą, ką verta žinoti ir sakyti apie padėtį valstybės miškuose. Tačiau ir šio dokumento ministras neatsiuntė. Tad gali susidaryti įspūdis, jog neryžtingumu jau pagarsėjęs ministras ir šįkart dvejoja, iš kur papūs stipresnis vėjelis.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2009 07 17