Okupantai. Kinivarpos. Ekokratai. Sionistai. Diktatoriai. Smaugikai. Tokių ir panašių žodžių apie save girdi saugomų gamtos teritorijų – nacionalinių ir regioninių parkų bei rezervatų prižiūrėtojai.
Taip ne kokie nors bomžai plūstasi, o kalba aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės – kai kurie verslininkai, asociacijų vadovai ir net profesoriai, buvę ministrai bei Seimo nariai. Pasak jų, gamtos sergėtojai kalti, jog nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose sparčiai mažėja kaimų ir vietos gyventojų, likę yra beteisiai ir persekiojami, šalis patiria ekonominių nuostolių, o gamta niokojama ne mažiau negu anksčiau.
Lietuvos miškų instituto profesorius, buvęs miškininkų sąjūdžio vadovas Stasys Karazija tvirtina, jog Lietuva dėl griežtų gamtosaugos reikalavimų saugomose teritorijose kasmet praranda šimtus tūkstančių kietmetrių medienos.
„Griežta gamtosauga regioninių parkų miškuose – nonsensas, tam yra rezervatai. Draudimais žmonės varomi iš saugomų teritorijų“, - sako profesorius ir apibendrina: tai genocidas.
Miškininko Algirdo Bruko duomenimis, prieš karą Lietuvoje buvo apie 410 tūkst. ūkininkų sodybų, dabar jų 10 kartų mažiau. Miškų plotas padidėjo dvigubai - pasak A.Bruko, todėl, jog jais apaugo žemės ten, kur anksčiau žmonės gyveno.
„Kai kam atrodo, jog taip ir turi būti – neduok, Dieve, jog grįžtų žmogus. Nebelieka girinių dzūkų ir kitų kaimų. Daromi politiniai šou: skaičiuojami ir griaunami savavališkai pastatyti nameliai, o kad tūkstančiai žmonių vargsta – valdžiai į tai nusispjaut“, - kritikuoja buvęs Žemės ūkio ministerijos miškų viceministras, o dabar Lietuvos miškų savininkų asociacijos pirmininko pavaduotojas A.Brukas.
Kolegoms pritaria ir buvęs miškų ūkio ministras Rimantas Klimas. „Lietuvoje įsigali globalistinė, net galbūt sionistinė dvasia. Samdiniai formuoja mūsų mintis per silpnavalius valdininkus, bando sužlugdyti tautos mentalitetą. Turime pakilti, nes tai Lietuvos išlikimo klausimas“, - dėsto R.Klimas.
Jo vadovavimo šalies miškininkystei laikais buvo įsteigta 30 šalies regioninių parkų. Tada R.Klimas tam neprieštaravo, nors didžiąją dalį parkų užima miškai. Dabar R.Klimas ragina kardinaliai keisti Saugomų teritorijų įstatymą. „Daugiau kaip 3 tūkstančiai piliečių patiria persekiojimus. Jų priežastis – saugomos teritorijos“, - tikina miškininkas.
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis dar griežtesnis. „Lietuvoje įgyvendinama ekokratinė žmogaus teisių nepripažinimo politika. Miško žemė dabar šventesnė už indų karvę – joje net stogą negali susiremontuoti, nekalbant apie tvorą. Apie 98 procentai žemės patenka į įvairias saugomas teritorijas, o ribojimai praktiškai vienodi – visur viskas draudžiama“, - tvirtina A.Gaižutis ir siūlo keisti ne tik Saugomų teritorijų, bet ir Aplinkos apsaugos bei Miškų įstatymus.
Aplinkos ministerijos kolegijos narys, Kauno technologijos universiteto Kraštotvarkos centro direktorius Jurgis Bučas cituoja saugomų gamtos teritorijų gyventojų apklausos rezultatus. Ribojimai, draudimai, baudos, ekologinio švietimo stoka, gamtosaugininkų nenoras bendrauti su vietos žmonėmis formuoja jų neigiamą nuomonę apie gamtosaugą ir net priešiškumą jai. Pasak J.Bučo, Vakarų šalyse gamtos parkų veiklai pritaria 25 proc. žmonių, Lietuvoje – tik 9 proc.
„Kokią naudą žmonėms duoda saugomos teritorijos? Jokios. Kol nebus pokalbio tarp gyventojų ir saugomų teritorijų darbuotojų, tol vyks karas. Jei gamtosaugininkai susitars su vietos gyventojais, tai gal ir visai nereikės tų saugomų struktūrų“, - aiškina J.Bučas, kuris yra vienas tų saugomų gamtos teritorijų kūrėjų, parengęs Kuršių nerijos generalinį planą.
Gamtos sergėtojų darbu Panevėžio rajono Krekenavos regioniniame parke nepatenkinta šio rajono savivaldybė net nusprendė panaikinti šį parką. Tiesa, rajono politikų valios tam nepakanka – regioninius parkus įsteigė Seimas, tik jis gali juos ir uždaryti. Panevėžio rajono politikai pateikė parlamentui savo pasiūlymą.
„33 procentai Krekenavos regioninio parko žemių yra žemės ūkio naudmenos. Čia dirba 44 ūkininkai, kurie dėl įvairių ribojimų patiria tūkstaninių nuostolių. Ūkininkas Laisvūnas Valikonis jau patyrė 600 tūkst. litų nuostolių“, - aiškino neseniai Krekenavoje surengtame saugomų gamtos teritorijų kritikų pasitarime Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis.
Krekenavos bendruomenės pirmininkė Stanislavos Glemžienės tvirtinimu, regioninis parkas čia atsirado neteisėtai – be gyventojų sutikimo. Pasak jos, įsteigus šį parką bendruomenės žmonės pasijuto įkalinti – esą dabar negalima nei tvorą užtverti, nei malkinę ar pirtį pastatyti.
„Turime keletą garsių vietų ir jas prižiūrime. Regioninis parkas užsirašo tuos bendruomenės darbus sau, o mūsų žmones tik kontroliuoja, persekioja, baudžia, baugina. Krekenaviškiai jau gyvena tarp natūralių džiunglių – dilgėlynų, kiečių sulig žmogumi, yra apleisti laukiniais pasiutusiais gyvūnais ir saugomais vabalais bei erkėmis“, - tokį vaizdą piešia S.Rimšienė. Anot jos, iš to kalėjimo pavyksta ištrūkti tik gamtosaugininkų giminėms ir draugams - jų žemės yra išbraukiamos iš regioninio parko teritorijos.
„Gyvenu vienkiemyje. Atkūrus nepriklausomybę išėjo svetimi okupantai, bet okupavo savi. Jaučiuos taip pat kaip prie sovietų. Tada negalėjau turėti daugiau kaip 60 arų žemės, o dabar negaliu pasistatyti namo, sako – pirma nugriauk seną. O kur gyventi, gal pas tuos išminčius? Mano žemė įeina į hidrografinį draustinį, tai turiu ją apleisti – ūkinė veikla čia draudžiama. Diktatūra!“ - piktinasi dar vienas Krekenavos regioninio parko gyventojas – Vytautas Adamkevičius.
Nesunku suvokti, kodėl saugomomis gamtos teritorijomis piktinasi kai kurie miškininkai, privačių miškų savininkai, turtuoliai – gamtosauga neretai mažina jų pelną, trukdo privatizuoti ir apsitverti nuo visuomenės gražias vietas.
Tačiau, ko gero, nemažai besiskundžiančiųjų ne be pagrindo peikia painius ir kartais net keistus gamtosaugos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose reikalavimus, stebisi, kodėl kartais saugomų gamtos teritorijų darbuotojai vieniems tą patį draudžia, o kitiems – leidžia, net padeda įstatymą apeiti. Nulemia giminystės, draugystės ryšiai, turtas, įtaka.
Kartais atrodo, jog ribojimų saugomose teritorijose prikurta tarytum specialiai, jog ten gyventi būtų sunkiau. Tarkim, ateina metas žmogui keisti savo namo stogą. Jei esi įsikūręs „paprastoje“ vietoje - gali tuoj ropštis ant jo ir darbuotis, o jei gyveni nacionaliniame ar regioniniame parke – privalai turėti specialisto parengtą projektą, už kurį teks pakloti ne vieną tūkstantį litų. Seniems žmonėms tai nemaži pinigai.
Vilniuje ar parkų direkcijose dirbantiems valdininkams gamtosaugos dokumentai atrodo gražūs, aiškūs ir reikalingi, o kaimų gyventojams neretai jie migloti ir suteikia nemažai vargo. Net dėl lyg ir menkniekio – parašo ar konsultacijos – jiems tenka keliauti dešimtis kilometrų į parko direkciją ar rajono centrą, o čia paaiškėja, jog jauna mergelė ir pati nežino, ką daryti.
O kartais žmonės saugomų teritorijų tarnybų darbe pasigenda elementaraus žmoniškumo. Antai Dzūkijos nacionalinio parko direkcija nurodė vienai šio parko šeimai namą nugriauti, o dabar leis jį vėl statyti. Tarsi Lego kaladėles.
Dailininkė ir etnologė Evelina Buržinskienė su vyru ir trimis vaikais šio parko Zakavolių kaime įsikūrė prieš 16 metų. Nusipirko apleistą sugriuvusią sodybą, kurioje Merkinės miestelio žmonės pylė šiukšles. Pasak E.Buržinskienės, pastatai buvo be langų, durų ir net be stogų. Jos vyras stalius, tad namus suremontavo pats, o Evelina gavo darbo netoli esančiame Vinco Krėvės memorialiniame muziejuje.
Bėda užgriuvo netikėtai – neatlaikęs sniego naštos susmuko senas ūkinis pastatas. „Griuvo ir daugiau pastatų mūsų kaime, kaimynai juos atstatė jau pavasarį. O mes neturėjome pinigų, tai sutvarkėme griuvenas ir taupėme lėšas atstatymui“, - pasakoja moteris.
Pagaliau jos vyras nuvyko į Varėnos rajono savivaldybę klausti, kokių dokumentų reikia naujajai statybai. Pasak V.Buržinskienės, žinodama jos vyrio profesiją, rajono architektė patarė dirbti nenukrypstant nuo buvusių pamatų, o bedirbant ir dokumentus gausiąs.
Tai ir buvo klaida. „Kol atstatinėjome namą, parko architektas Vladas Kniubas paslapčia fotografavo mūsų darbą, o kai stogas buvo uždengtas, prisistatė ir pranešė, jog ši statyba nelegali ir jis nusiuntęs į Vilnių skundą“, - prisimena moteris.
Namą teko nugriauti. „Vyras jau buvo išvažiavęs dirbti į Norvegiją, tai ardžiau pati su sūnumis. Kai viskas buvo sutvarkyta ir uždengta šiferiu, išgirdau, jog šios statybinės medžiagos turi būti sukrautos kitoje mūsų kiemo vietoje“, - stebisi V.Buržinskienė.
Dabar Buržinskų šeima turi teisę vėl prašyti rajono savivaldybę ir parko direkciją leisti atstatyti buvusį pastatą. Principingasis parko architektas V.Kniubas sutiks arba ne. V.Krėvės muziejaus prižiūrėtoja tiki, jog sutiks.
Česlovas Blaževičius su trimis broliais paveldėjo senelių žemę ir sodybą Gražutės regioniniame parke, prie Švento ežero. Kadangi saugomose teritorijose žemės skaidyti gabalais negalima, broliai dirba sklypą pasikeisdami, o sodybą pasidalijo burtų keliu. „Jau 14 metų mano šeima, 9 žmonės, gyvena 12 kvadratinių metrų kambaryje, o iš viso mūsų giminės toje sodyboje yra 42 žmonės“, - tikina Č.Blaževičius.
Jis nori atstatyti buvusius du pastatus, bet Gražutės regioninio parko direkcija nesutinka, esą būtų viršytas leistinas sodybos užstatymo plotas. „Vargu ar protinga yra išstumti iš gimtinės vietos žmones. Ateis laikas, kai nebus kam tų vietų prižiūrėti“, - svarsto Č.Blaževičius.
Ar ne todėl žmonės pradeda bijoti saugomų gamtos teritorijų? Antai LŽ jau rašė apie suvalkiečių protestus prieš ketinimus steigti Suvalkijos nacionalinį parką.
„Žmonės bijo draudimų – juk šiame parke būtų apie 40 tūkstančių hektarų intensyvios žemdirbystės plotų. Suvalkiečių nereikia mokyti mylėti savo kraštą – mūsų piliakalniai gražūs, brūzgynai nuo jų nuvalyti“, - sako Suvalkijoje gyvenantis buvęs Seimo narys Algimantas Greimas.
Žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis pataria atsisakyti kai kurių netinkamai dirbančių ir arogantiškų saugomų gamtos teritorijų darbuotojų, o ne gamtosaugos. „Dabar krekenaviškiai gali prieiti prie Nevėžio, o jei Krekenavos regioninis parkas bus panaikintas, ne tik „tulpiniai“, bet ir Panevėžio valdininkai pristatys prie šios upės namų ir eiliniai žmonės prie jos nebeprieis“, - pranašauja Žaliųjų vadovas.
Seimo narė, parlamento Aplinkos apsaugos komitete kuruojanti saugomas gamtos teritorijas Aurelija Stancikienė sutinka, jog kai kurios įstatymų nuostatos tobulintinos.
„Jos griežtos todėl, kad piktnaudžiaujama. Net kai kurie Seimo nariai sudėję keturis akmenukus imitavo buvusius pamatus, kad pasistatytų namus gražiose vietose“, - aiškina politikė.
Prie išrinkimą į parlamentą A.Stancikienė vadovavo Kuršių nerijos nacionaliniam parkui, tad gerai žino, kokie skausmingi saugomose gamtos teritorijose gyvenantiems žmonėms suvaržymai. „Valstybė, apsunkindama žmonių gyvenimą tokiose vietose, turėtų kompensuoti lengvatomis, atleisti nuo mokesčių ir panašiai, kaip tai daroma Vakaruose“, - svarsto A.Stancikienė. Ji siūlys kolegoms šias naujoves priimti.
Antra vertus, pasak politikės, ne dėl visų bėdų, kuriomis skundžiasi saugomose teritorijose gyvenantys ar ten norintys įsikurti žmonės, kalti gamtosaugininkai. „Antai daug kas pyksta, jog negali gauti saugomose gamtos teritorijose žemės, tačiau šių teritorijų tarnybos dėl to niekuo dėtos“, - aiškina politikė.
A.Stancikienės nuomone, tarp gamtosaugos priešininkų yra ne tik verslininkų, kuriems gamtos sergėtojai neleido plėsti verslo gamtos sąskaita ar įsikurti gražiose vietose, bet ir tokių žmonių, kurie, pasinaudodami gyvenančių saugomose teritorijose žmonių problemomis ir nepasitenkinimu, tikisi įgyvendinti asmeninius interesus.
„Buvęs miškų ministras R.Klimas dabar kovoja, jog Aukštaitijos nacionaliniame parke jam būtų leista privatizuoti keletą ežerų, o valstybė su tuo nesutinka“, - pateikia pavyzdį Seimo narė. Esą R.Klimas įsižeidė ir dėl to, jog negavo leidimo prie vieno šių ežerų statytis namą. Be to, nacionalinio parko direkcija jam pasiūlė nugriauti miško tvorą.
R.Klimas šiuos įtarimus atmeta. „Anksčiau maniau, jog nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose žmonės gyvens geriau negu aplinkiniai, tačiau išėjo atvirkščiai, todėl ir siūlau keisti Saugomų teritorijų įstatymą“, - sako miškininkas.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė stebisi siūlymais nebesaugoti gražių gamtos vietų. „Gamtos ir kultūros paveldo vertybėms išsaugoti teritorijos ir institucijos steigiamos visose civilizuotose šalyse“, - primena ji.
Pasak jos, protestai Krekenavos regioniniame parke prasidėjo tik tada, kai buvo pradėta rengti šio parko tvarkymo planą. „Šiame dokumente norėta išsiaiškinti, kur galima statyti namus, o kur ne – tada ir kilo konfrontacija“, - aiškina R.Baškytė.
Priminusi, jog Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba įstatymų neleidžia, o juos vykdo, R.Baškytė nesutinka su priekaištais dėl uolaus darbo. „Manau, tie žmonės, kurie protestuoja prieš kraštovaizdžio išsaugojimą, yra pasiklydę materializmo džiunglėse“, - spėja Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vadovė.
R.Baškytė tvirtina, jog pasiūlymai tobulinti saugomų gamtos teritorijų sistemą ir jos institucijų veiklą svarstomi, į kai kuriuos patarimus jau atsižvelgta. Gamtosaugininkė kviečia oponentus kalbėtis toliau, tačiau jiems vadovaujantis miškininkas R.Klimas nukerta: „Dialogo nebus“.
Naujasis aplinkos ministras, pagal profesiją statybininkas Gediminas Kazlauskas kalba diplomatiškai. „Nereikėtų vien drausti arba nedrausti“, - svarsto jis. Priminęs, jog saugomų gamtos teritorijų veikla yra numatyta naujosios Vyriausybės programoje, ministras teigia esąs už tai, jog būtų pakoreguoti tie teisės aktai, kurie trukdo žmonėms tose teritorijose gyventi.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2009 01 19