Kovotojai su gamta prisidaro bėdų

Pasvalio miškininkas šio rajono girias tvarkė ir prižiūrėjo kitaip negu daugelis jo kolegų Lietuvoje. "Mūsų gamtos" žurnalo nuotrauka

Pasvalietis miškininkas Vytautas Kazakevičius yra pasodinęs ne vieną šimtą eglučių, tačiau Kalėdoms į namus paprastai parsineša ir padabina tik vieną eglės šaką. 

 Ne vieną dešimtmetį jis atidavė miškui: baigęs aukštuosius miškininkystės mokslus, iš pradžių dirbo Pasvalio girininku, vėliau įkūrė Pasvalio miškų ūkį ir ligi 1985 metų jam vadovavo. 

Paklaustas, kodėl Lietuvos eglynus pastaraisiais metais taip nusiaubė kinivarpos -- šalyje iškirsta daugybė jų apniktų išdžiūvusių eglių, bet likusios vis tiek džiūsta, V.Kazakevičius pasakė: "Tai Dievo bausmė miškininkams". 

Pasak jo, egles užpuolę žieviniai tipografai neatkeliavo iš toli -- jų visada buvo Lietuvos miškuose, tačiau miškininkai anksčiau kitaip dirbdavę, todėl tos bėdos išvengdavę. 

"Šventos taisyklės laikydavomės: nupjovei eglę -- nuo jos kelmo nulupk žievę, kad neprilįstų kinivarpų. Be to, prieš jų masinį išskridimą priguldydavom eglių—kinivarpų „gaudyklių“, ir kai į jas įsikraustydavo šie kenkėjai – nulupdavom žievę", -- pasakojo V.Kazakevičius. Dabar taip dirbant jis nematąs. 

Miškininkas prisiminė 1967--uosius, kada po daug medžių išguldžiusios audros tuometinis miškų ūkio ministras Algirdas Matulionis sukvietęs į ministeriją miškininkus. 

"Jis griežtai uždraudė mums didelius kirtimus miškuose -- liepė tik vėjovartas išvalyti. Tai buvo labai drąsu -- juk tuo metu svarbiausias darbo rodiklis buvo pagrindinio naudojimo kirtimai, o Matulionis įsakė jo nepaisyti. Jis pasakė: "Kuris mano įsakymo neklausysit -- su pincetu iškilnosiu". Ir miškai tapo švarūs, ir kinivarpų nepadaugėjo“. 

Po 1993 metų vėtros, kuri taip pat pakenkė miškams, Miškų ūkio ministerijos vadovai irgi skatino pirmiausia tvarkyti vėjovartas, tačiau urėdijos jau buvo savarankiškesnės ir jų įsakymų mažiau paisė. Parduoti žalią medieną pelningiau negu kinivarpų apgraužtas pajuodusias egles. 

Trečioji eglynų džiūvimo priežastis, sako V.Kazakevičius, -- dabartinė vienarūšių medynų mada. Anot jo, mišriame miške medžiai daug gyvybingesni, nes vieni kitiems padeda, šaknimis ir kitaip bendrauja. Vienos rūšies medynai kenkėjams daug kuo patogūs. 

V.Kazakevičius Pasvalio rajono miškus sodinęs kitaip. Po beržais įveisdavo egles, po drebulėm -- uosius bei ąžuolus. Kirsdavo daugiausia neplynai, o vieną ar kitą medžių rūšį arba vadinamaisiais lizdais -- medžių grupėmis. 

"Sykį mačiau eksperimentą Rokiškio miške: medžiai iškirsti, kelmai išrauti, ko nepajėgė išrauti -- išsprogdino, numelioruota, suarta, nauji sodinukai pasodinti ir dargi iš lėktuvo nupurkšti. "Įveikėm gamtą", -- didžiavosi kolegos.  

Aš tepaklausiau: ir kiek jums tai kainavo? Pasakė - daug. O jeigu po lajomis būtų pasodinę eglučių -- būtų tą patį turėję, tik kur kas pigiau. Ne galynėtis su gamta reikia, o prisitaikyti prie jos dėsnių -- ji atsilygins šimteriopai", -- sako miškininkas. 

Pasak V.Kazakevičiaus, jo darbo Pasvalio miškuose metais daugumą biržių kirto atrankiniais kirtimais -- pirmiausia pašalindavo sergančius, neperspektyvius, sausus medžius, vėjovartas. Biržė -- nedidukė, prie medyno pritaikyta; valksmai, kuriais išvelkami nupjauti medžiai -- netankiai; kelias per mišką -- ne tiesus ir nuobodus, o vingiuotas, nes natūralioje gamtoje nieko tiesaus nėra; technika miške -- kuo lengvesnė, kad miško paklotę mažiau slėgtų ir draskytų. 

Žinoma, šitaip ūkininkauti nelengva -- reikia gerai miško dėsnius suvokti. "Naujoviškai" paprasčiau: suraižyk mišką tiesiais technologiniais koridoriais, kirsk didžiules biržes plynai, atsodink monokultūromis ir nesuk sau galvos, gražus ar ne tavo miškas – svarbu kad šiandien pelną duoda. 

"Vytautas Kazakevičius -- ne tik miškininkas, bet ir biologas, nes taikėsi prie gamtos. Jo metodais galėtų pasidomėti dabartiniai miškininkai -- juk miškai kai kur privatizuoti, suskaldyti, o tokiuose netinka ūkininkauti pramoniniu būdu", -- sakė akademikas Leonardas Kairiūkštis, daug metų vadovavęs Miškų ūkio mokslinio tyrimo institutui. 

Nors V.Kazakevičius dabar jau pensijoje, bet be darbo nenusėdi: Pasvalio parke medžius retina, miško baldus daro, naujų paminklų aplinką tvarko. Nemažai idėjų Pasvalyje pasiūlyta jo. Pasvaliečiai buvo išrinkę V.Kazakevičių tarybos deputatu, gamtos apsaugos komisijos pirmininku. Rajono laikraštis neretai spausdina V.Kazakevičiaus straipsnius ir apsakymus. Menu, prieš šešetą metų miškininkas rodė man visą ciklą jų -- kiekvieno apsakymo pavadinimas prasideda raide "V", mat V.Kazakevičius laiko šią raidę magiška. 

Pasvalio miškų ūkis jau panaikintas, rajono miškai perduoti Biržų miškų urėdijai. V.Kazakevičius sako, kad be reikalo -- rajonui turėti savo urėdiją būtų daug naudingiau. Paklaustas, ar norėtų grįžti į ją, V.Kazakevičius sako: "Visą gyvenimą labiausiai norėjau dirbti girininku. Dabar dar norėčiau pabūti eigulys". 

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1995 12 23