Sėkmingiausia blizgė - iš mamos šaukšto(1)

Žvejai kartais pamurma: "Jeigu aplinkos apsaugos inspektoriai patys meškeriotų -- ir mus geriau suprastų, ir tvarkos prie vandenų būtų daugiau".

Aplinkos ministerijos darbuotojas Juozas Dautartas meškerioja neretai. Ypač prie savo sodybos Varėnos rajono Rudnios kaime, pro kurį teka skaidrumu garsėjantis Skroblaus upelis.

Jame J. Dautartas mėgsta gaudyti marguosius upėtakius. "Žinoma, tik tada, kai tai leidžiama. Antai nuo spalio 1 dienos iki gruodžio 31 dienos žvejoti šias žuvis draudžiama", -- priminė gamtosaugininkas.

J. Dautartas patvirtino, jog meškeriojimo patirtis praverčia gamtosaugininko darbe.

"Pavyzdžiui, pro žiūronus stebėdamas įtartiną pilietį valtyje iš specifinių judesių suprantu, ar jis meškerioja, ar tinklu žuvis gaudo",

-- pasakojo J.Dautartas. Jis tikino bausdavęs tik už rimtus žūklės pažeidimus.

J. Dautartas Vilniaus universitete studijavo biologiją ir turi ichtiologo diplomą.

Juozo tėvas rašytojas Vladas Dautartas buvo prisiekęs meškeriotojas. O senelis iš žūklės net gyveno -- gaudė žuvis Nemune ir parduodavo.

"Tėvas mane dar vaiką veždavosi į žūklę. Liepdavo garsiai nevaikščioti. Sakydavo, jog prie didelio upėtakio reikia eiti tyliai tyliai, kad nė šakelė netrekšteltų", -- prisimena J. Dautartas.

Tėvo pamokos praverčia. "Sykį pastebėjau: šmėstelėjo Skroblaus sietuvoje gražus upėtakis. Na, galvoju, tu būsi mano.

Penktą valandą ryto tyliai nušliaužiau prie upelio ir gulėdamas užmečiau voblerį. Upėtakis griebė iš pirmo karto", -- pasakojo J. Dautartas. Žuvis svėrė 1,4 kilogramo.

"Tėvas sakydavo: gražų upėtakį ištraukei -- padėkok upei. Todėl kai mudviem su juo žūklė pasisekdavo, džiaugsmo šokį ant kranto sušokdavome. O kalbų po to užtekdavo ilgam: kaip tą žuvį pamačiau, kaip ji pažiūrėjo, ką dariau, kaip ji elgėsi, kaip kojos tirpo, kaip nugriuvau ir taip toliau", -- laimingas valandas prisiminė J. Dautartas.

Vištyčio ežere iš po ledo J. Dautartas yra ištraukęs ežerinį syką. Kilogramą svėrusi žuvis užkibo ant blizgės. Meškeriotojams tai nedažnas laimikis.

"Išsigręžiau eketę ten, kur nebuvo nė vieno žvejo. O gal blizgė buvo laiminga -- padaryta iš mamos sidabrinio šaukšto", -- svarstė J. Dautartas.

Kitas neįprastas jo laimikis buvo meknė, sugauta spiningu Žeimenoje. "Jau pritraukiau tą meknę prie kranto, ir staiga atsikabino. Taip buvau įsikarščiavęs (kai žuvis užkimba, nemoku ramiai traukti), jog šokau į vandenį. O jo -- ligi krūtinės.

Griebiu meknę rankomis, bet jos valo supančiotos: šokdamas spiningą užmyniau. Gi žuvis prieš pat veidą daužosi. Įsikabinau į jos peleką dantimis, o paskui ir ranką išlaisvinau", -- juokėsi J. Dautartas.

Šį rudenį jis Neries rėvoje tėvo padovanota museline meškere ištraukė kiršlį ir šapalą. Šią meškerę tėvas Juozui padovanojo keletas mėnesių prieš savo mirtį. Ligi tol rašytojas prie savo žūklės įrankių niekam neleisdavo net prisiliesti, o muselinę meškerę ir muselių kolekciją ypač brangino.

"Ne kartą bandžiau kalbinti upę ir žuvis, kviesti jas -- veltui. Ne tokio bendravimo su jomis reikia. Turi nusileisti iki jų lygio, jų primityvumo, jeigu tai galima pavadinti primityvumu -- juk kiek nedaug mes dar žinome apie gamtą. Ir tik tada, kai pradedi suprasti žuvų įpročius, pajunti valo timptelėjimą", -- pasakojo J. Dautartas.

Jo iniciatyva Lietuvoje buvo įsteigtas Gyvosios paramos fondas, kurio tikslas -- rūpintis, jog prie užtvankų būtų pastatyti žuvų takai. Pradėti norėta nuo Kauno hidroelektrinės. Jos užtvanka užstoja kelią į Nemuno vidurupį daugeliui lašišų, šlakių, žiobrių. Tačiau pastatyti čia žuvų pralaidą brangu, todėl fondas siūlo pirmiausia statyti žuvų takus mažesnėse užtvankose.

Lietuvos rytas, 2002 12 13

Kauno elektrinės užtvankos neįveikia ir žuvys, ir gamtosauga (2)

Žvejų viltys, jog Kauno hidroelektrinės užtvanka nebesulaikys Nemunu atplaukiančių lašišų, šlakių, žiobrių bei nėgių išsipildys, matyt, dar negreitai. Žuvų taką prie šios elektrinės inicijuojantis Gyvosios gamtos paramos fondas nusprendė šį darbą atidėti ir pirma statyti pralaidas prie mažesnes upes užtvėrusių užtvankų.

Manoma, jog žuvitakį prie Kauno HE pastatyti kainuotų apie 5 milijonus litų.

"Lietuva dar nėra tokia turtinga, jog jau galėtų skirti tiek lėšų šiai statybai", - sakė Gyvosios gamtos paramos fondo pirmininkas ichtiologas Juozas Dautartas. Jo iniciatyva šis fondas ir buvo sukurtas pralaidai prie Kauno statyti.

Ichtiologų duomenimis, dėl Kauno HE užtvankos šalyje išnyko daugiau kaip pusė lašišų populiacijos, gerokai sumažėjo ir kitų praeivių žuvų. Tuo tarpu energetikai įsitikinę, jog jas išretino teršalai.

Gamtos mokslų daktaras Kazys Gaigalas sako, jog nuostoliai dėl žuvų sumažėjimo yra didesni negu nauda, kurią šalis gauna iš Kauno hidroelektrinės.

Meškeriotojai ne kartą ragino valdžią susirūpinti šia problema. Šalies Prezidentas Valdas Adamkus yra gavęs 130 žvejų pasirašytą laišką, kuriame perspėjama, jog lašišinės žuvys Lietuvoje gali išnykti. Galbūt tai lėmė, jog Prezidentas sutiko globoti žuvitakio prie Kauno HE statybą. Tačiau ir jis kol kas bejėgis ją išjudinti.

"Jei Lietuvoje nori padaryti ką nors gero, tuoj pat atsitrenki į nepasitikėjimo sieną: kodėl tai darai? Naudos ieškai, o gal garbės?" - kalbėjo J. Dautartas. Paramos žuvų takui statyti jis prašė kone visų didesnių šalies firmų, tačiau atsiliepė tik Baltijos TV, Žinių radijas, akcinės bendrovės "Paroc", "Parex lizingas", "Olifėja", o ir jų pagalba kol kas nedidelė.

Kauno savivaldybei surengus pokalbį apie tai su miesto verslininkais, neatsirado nė vieno norinčio investuoti į šį projektą. "Daug kas tik pageidavo gauti iš mūsų fondo užsakymų darbui ir pinigų. Betgi fondas nei darbų, nei pinigų neskirsto - mes tik šios idėjos iniciatoriai", - sakė fondo pirmininkas J. Dautartas. Tiesa, Kauno savivaldybė pažadėjo skirti lėšų projektui parengti.

Fondas buvo paskelbęs telefono numerį, kuriuo paskambinęs žmogus tokiu būdu paaukoja žuvitakiui statyti 5 litus. Tačiau skambučių buvo tiek mažai, jog daugiau kainavo šio numerio įvedimas ir abonentinis mokestis.

Dabar J.Dautartas daug vilčių deda į gamtos apsaugos loteriją, kurios lėšos atitektų žuvitakiui. Tikimasi, jog tokiame lošime dalyvautų meškeriotojai, kurių yra šimtai tūkstančių, kiti gamtos bičiuliai. Tačiau tokią loteriją rengti trukdo dabartiniai įstatymai. Jau pasiūlyta Seimui juos pakeisti.

Kol kas nedaug dėmesio žuvų takui prie Kauno HE skyrė ir Aplinkos ministerija.

Didžiausi žuvų pralaidos prie Kauno HE priešininkai - energetikai, ypač hidroenergetikai. Jie laiko, jog žala gamtai kompensuota – energetikų lėšomis buvo įsteigti trys karpius auginę žuvininkystės ūkiai.

Remdamiesi ichtiologų tyrimais hidrenergetikai teigia, jog prie Kauno HE užtvankos migruojančios žuvys jau nebesirenka - pernelyg daug laiko praėjo, jos pasirinko naują kelią aukštyn Nerimi. "Tačiau per 10-15 metų jos vėl imtų plaukti į savo nerštavietes Nemunu, ir populiacija atsistatytų", - neabejoja J. Dautartas.

Kitas hidroenergetikų argumentas - žuvims migruoti aukščiau Kauno HE trukdytų Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė. Todėl siūloma rezervuoti Nemuno vidurupį naujoms HE statyti, atsisakant jų Neryje. O vietoje didelės žuvų pralaidos prie Kauno HE rekomenduota suręsti keletą mažų prie užtvankų, pertvėrusių mažesnes upes, kuriomis migruoja lašišinės žuvys.

Konkretus jų sąrašas paaiškės vlstybinės programos "Lašišų išteklių atkūrimo ir apsaugos Lietuvos vandenyse" priežiūros grupės posėdyje.

"Sumanymo pastatyti žuvų taką prie Kauno HE neatsisakome, o patyrimas statant mažesnes pralaidas pravers", - optimistiškai kalbėjo J. Dautartas. Jis parodė FAO (Pasaulinės žemės ūkio ir maisto produktų organizacijos) eksperto prancūzo Michelio Larinier'io išvadas, kurias jis parašė apsilankęs prie Kauno HE.

Apsaugoti žuvų migraciją prieš srovę ir pasroviui prie šios elektrinės galima, rašo ichtiologas M.Larinier'is. Ekspertas pasiūlė prie šios 20 metrų aukščio užtvankos pastatyti liftą - rezervuarą, į kurį įplaukusios žuvys būtų iškeliamos ir išleidžiamos anapus užtvankos.

Lietuvos rytas, 2002 01 25