Embedded Files
Pašilių stumbryne. Autoriaus nuotrauka
Ar garsins stumbrai Lietuvos girias? (1)
Kokiais žvėrimis visame pasaulyje galėtų garsėti Lietuva? Mamutų, ernių, rudųjų lokių mūsų giriose jau seniai nebėra, tačiau čia vis dar galima pamatyti didžiausią visoje Europoje žvėrį – stumbrą.
Tai viena didžiausių retenybių. Visame pasaulyje stumbrų tėra tik keli tūkstančiai. Išmedžioti jie buvo ir Lietuvoje, tačiau prieš 40 metų vėl pradėti veisti Panevėžio rajono Pašilių miške. Dabar Pašilių stumbryną lanko šimtai žmonių. Kelios dešimtys stumbrų iš čia pasklido ir po miškus.
40 stumbrų reintrodukcijos Lietuvoje metų parodė: veisti šiuos žvėris mūsų krašte įmanoma. O ar realu ir ar reikėtų dar pagausinti laisvųjų stumbrų bandą? Ar galima ir ar verta grąžinti tuos laikus, kai Lietuva visame pasaulyje garsėjo girių karaliais stumbrais?
Apie tai Pašilių stumbryne susėdo pasikalbėti gamtininkas, gamtos leidinių leidyklos „Lututė“ vadovas Romualdas Barauskas ir stumbrininkas Rytas Papšys.
Aptvare ar laisvėje?
R. Barauskas. „Manau, praverstų pasitarti, paklausti ir paklausyti miškininkų, gamtininkų, mokslininkų, aplinkosaugininkų: ar Lietuvai reikalingi stumbrai? Ar verta šviežinti, gausinti jų populiaciją?
Dabar čia, Pašiliuose, – tarsi zoologijos sodas. Atvažiuoja žmonės pasižiūrėti aptvaruose auginamų stumbrų. Žinoma, geriau negu nieko. Tačiau zoologijos sodų pasaulyje pilna...
R. Papšys. Pašilių stumbrynas dabar modernus, gerai prižiūrimas Panevėžio miškų urėdijos. Ji jam kasmet skiria nemažai lėšų. Antai neseniai nupirko iš Lenkijos porą stumbrų mūsų stumbrų bandai pagerinti.
Bet tikriausiai yra tiesos ir dėl „zoologijos sodo“. Kuriuo keliu eiti: auginti gyvūnus nelaisvėje, kad žmonės net galėtų juos paglostyti, ar sudaryti jiems natūralias gyvenimo sąlygas? Jei rinktumės pastarąjį variantą, tai stumbryno aptvaras, kad ir kaip gerai prižiūrimas, – tik žingsnis pagrindinio tikslo link. O tas tikslas – laisvieji stumbrai.
Stumbras – laukinis žvėris, jo stichija – laisvė. Aš net šieno jiems į aptvarą atnešęs stengiuosi ne į ėdžias jį kimšti, o paskleisti ant sniego, kad paėstų bent kiek natūraliau, kaip gamtoje, kai atsikapsto žolės iš po sniego. Manęs lankytojai neretai klausia: ar galiu laisvai įeiti į aptvarą ir paglostyti savo augintinius? Taip, galėčiau, ne sykį mačiau – atsiremia šonu į tvorą ir laukia, kad pakasyčiau. Tačiau niekada to nedarau, nes nereikia šių žvėrių jaukinti...
R. Barauskas. Tai ar nebūtų įdomu, jei Lietuvos miškuose būtų daugiau laisvųjų stumbrų? Mūsų girios nėra didelės, tačiau gal galėtų jose gyventi keletas ar keliolika stumbrų kaimenių po kelis žvėris? Berods buvo sumanyta kartu su latviais įkurti laisvųjų stumbrų populiaciją nuo čia iki Latvijos?
R. Papšys. Taip, kažkada buvo toks mūsų ir Papės gamtininkų projektas. Papėje yra 150 ha stumbrų aptvaras, o ir laisvėje gyvenančių stumbrų daugiau negu pas mus. Mūsų aptvaras nedidelis - 50 ha, tad jame šiuo metu tik 17 stumbrų. Šiam bendram laisvųjų stumbrų veisimo Latvijoje ir Lietuvoje projektui buvo pritarusi Europos stambiųjų žolėdžių asociacija, jai tarpininkaujant pažadėta skirti tam projektui įgyvendinti europinių pinigų.
Mūsų Aplinkos ministerija kurį laiką projektui lyg ir pritarė, tačiau vėliau iniciatyvos nebepalaikė ir visi abiems šalims numatyti pinigai – 9 milijonai eurų - atiteko Latvijos stumbrų augintojams.
R. Barauskas. Laisvėje gyvenančius stumbrus būtų galima demonstruoti gamtos mylėtojams. Visame pasaulyje tokia paslauga sparčiai populiarėja. Vedami gyvūnų žinovų, žmonės sėlina prie gyvūnų ir stebi juos iš toli, fotografuoja. Manau, norinčių netrūktų ir pas mus, atvažiuotų ir iš kitų kraštų.
R. Papšys. Tas tiesa. Neretai sulaukiu prašymų parodyti stumbrus laisvėje. Žmonės pavargę nuo miestų, nuo civilizacijos ir nori žvėrį pamatyti ne televizoriuje, ne internete ir net ne aptvare, o laisvą. Pasekti, prisėlinti ir pamatyti laisvą stumbrą daug įdomiau negu regėti jį aptvare.
Tačiau pagrindinė problema štai kokia: stumbras yra jau retas žvėris, įrašytas į Raudonąją knygą, tad pagal europinius įstatymus norint jų auginti laisvėje daug, tektų tose vietose, kur jie įsikurtų, skelbti saugomas teritorijas. Stumbrai klajoja plačiai, tad prisieitų kone visą Lietuvą paskelbti saugoma teritorija. Vargu ar tai įmanoma.
Problemų kiltų ir dėl jų daromos žalos miškams bei pasėliams. Tiesa, miškams stumbrai pakenkia nedaug - pagrindinis jų pašaras yra žolinė augmenija. Medžių žievė, šakelės sudaro tik apie dešimtadalį raciono. Labiau pakenkiama ūkininkų pasėliams. Ypač padaugėja skundų dėl stumbrų rudenį, kai žolės jau mažai, daržai nukasti, belikę tik cukriniai runkeliai. Juos ir užgula žvėrys.
Tiesa, tyrimai parodė, kad stumbrų padaryti nuostoliai yra tik trečdalis visų žvėrių padarytų nuostolių. Bet stumbrai maitinasi dieną, o šernai, elniai – tik naktį. Tad ūkininkai dažniausiai temato stumbrus... Jie nežino ir to, kad stumbras niekada runkelio neišspiria iš žemės, kaip tai daro elnias. Stumbras tik runkelio viršūnę pagraužia. Tačiau stumbras – Raudonosios knygos gyvūnas, jo padarytus nuostolius atlygina valstybė, todėl tiek ūkininkai, tiek medžiotojai suinteresuoti stumbrams tų nuostolių prirašyti kuo daugiau.
Žinoma, išplėtus monitoringą, pavyzdžiui, pritaisius prie gyvūnų radijo siųstuvėlius galima būtų žinoti, kurioje vietoje jie yra ir perspėti ūkininkus. Kita vertus, stumbras – natūralios gamtos indikatorius. Jei toks kilmingas žvėris ganosi, vadinasi, ta vieta itin švari, ekologiška.
Pernai su profesoriumi Linu Balčiausku apklausėme ūkininkus, ką jie mano apie laisvuosius stumbrus ir jų daromą žalą. Paaiškėjo, jog jie mažai žino apie šių žvėrių gyvenimą, elgesį, todėl ir bijo. Reikia daugiau informacijos.
Tikriausiai dėl to sklinda ir gandų apie neva didelį laisvųjų stumbrų pavojų. Antai girdėjau apie atsitikimą, kai stumbras neleido eiti medžiotojui į medžioklės bokštelį. Vos tik medžiotojas bando eiti jo link – stumbras pastoja kelią. Ir taip keletą kartų, kol medžiotojas apėjo iš kitos pusės ir vis dėlto pasiekė bokštelį. Įlipęs pamatė – ogi ten, kur jis bandė eiti, stumbrės jauniklis. Jį patelė ir saugojo.
Pajutę pavojų, stumbrai išsidėsto gynybai tarsi fronto linijoje. Tai daugeliui žmonių irgi daro įspūdį. Nepaisoma, kad stumbrai netrukus greitai apsisuka ir pasitraukia.
Dalį laisvųjų stumbrų kasmet išnaikina brakonieriai. Bet tokių žmonių buvo, yra ir bus. Kai kuriems nušauti stumbrą net atrodo garbinga. Kai keletas stumbrų nuklydo į vieno mūsų šalies rajono miškus, juos sumedžiojo to rajono aplinkos apsaugos agentūros viršininko sūnus su draugais.
R. Barauskas. Nemažai lėšų skiriama lūšims, kurtiniams saugoti ir veisti. Lūšių gausinimo programai berods skirta 5 milijonai litų. Tai kodėl nepasirūpinus daugiau ir stumbrais? Ar tai būtų didžiuliai pinigai? Beje, lūšis ir kurtinys – taip pat Lietuvoje nemedžiojami gyvūnai, įrašyti į Raudonąją knygą.
R. Papšys. Kolegos baltarusiai pasakojo, kaip toji problema buvo išspręsta Baltarusijoje: žiniasklaida paskelbė keletą rašinių apie tai, jog stumbrams auginti stinga lėšų ir jie greitai išnyks. Baltarusijos prezidento kantrybė trūko ir jis nurodė išspręsti tą problemą. Dabar, sakė baltarusiai, lėšų stumbrams auginti pakanka... Apie 1000 laisvųjų stumbrų gyvena tiek Baltarusijoje, tiek Lenkijoje. Yra iš ko mums mokytis. Lenkijoje stumbras tapo jau kone nacionalinis gyvūnas, lenkai jį labai gerbia.
Tačiau nesakyčiau, jog mes labai atsilikę. 2000 metais surengėme Šiauliuose stumbrų mylėtojų suvažiavimą „Stumbras vakar, šiandien ir rytoj“ – bene pirmąjį tokį Europoje. Į jį atvyko nemažai žmonių. Parodžiau jiems stumbrus laisvėje – buvo sužavėti. Stebėjosi ir tuo, jog gerai žinome jų auginimo, veisimo ypatumus, esame nemažai pasiekę.
Kraštovaizdis jau kitas
O ką mano apie galimybes gausinti laisvųjų stumbrų skaičių Lietuvoje kiti specialistai – gamtininkai, miškininkai, gamtosaugininkai? Pasiteiravau keleto jų nuomonės. Gaila, jos nenorėjo išsakyti stumbrų gyvenimą nemažai tyręs zoologas, Šiaulių universiteto profesorius Linas Balčiauskas. Tad pakalbinau jo kolegą teriologą Kazimierą Baranauską, kuris kadaise talkino A.Mačioniui įkurdinti Lietuvoje stumbrus.
Kazimieras Baranauskas, Vilniaus pedagoginio universiteto docentas, gamtos mokslų daktaras: „Žinoma, įdomu būtų turėti daugiau šių žvėrių laisvėje. Bet bijau, jog be aptvarų daug stumbrų neišgyventų... Nes šiems žvėrims reikia daug miškų.
Priešingu atveju stumbrai eina ganytis privačiose valdose. Šis stambus žvėris ne visada paiso žmonių. Buvo atsitikimų – grybštelėjo ragu tiems, kurie norėjo nuvyti pagaliu... Ir su kitais žvėrimis jis nesiskaito, juk galingesnio už jį Europoje nėra. Kai senovėje jie būdavo medžiojami, neretai pakeldavo medžiotoją ragais.
Laimutis Budrys, zoologas, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius: „Mano nuomone, dabartinis mūsų biotopas netinka auginti daugiau laisvųjų stumbrų, negu jų yra dabar. Įrodymas – laisvųjų stumbrų skaičius mūsų miškuose jau seniai nedidėja ir nemažėja.
Lietuvai stojant į Europos Sąjungą mes išsiderėjome, kad būtų pripažinta: stumbras nebėra aborigeninė Lietuvos rūšis ir jam gyventi Lietuvoje sąlygos jau nebetinkamos. Jei būtų nutarta priešingai – kad stumbras aborigeninė mūsų rūšis – tektų šią rūšį atkurti.
Tai reiškia, kad mes derlingiausias savo žemes Panevėžio, Kėdainių ir kituose rajonuose privalėtume apsodinti miškais, nes stumbrams reikia didelių miškų masyvų. Turėtume įsteigti saugomas gamtos teritorijas. Tai mūsų mokesčių mokėtojams kainuotų nemažai. Žinant mūsų ekonominę situaciją ir dabartinę krizę, apie tai neverta nė galvoti – niekas tokių pasiūlymų net nesuprastų.
Panašių problemų su stumbrais turi ir latviai. Sykį juokaudamas Latvijos gamtos apsaugos departamento direktoriui pasiūliau: „Norit – padovanosime jums porelę stumbrų?“ Jis atsakė: „Ačiū, gal patys juos turėkitės“.
Gal kada nors ateityje, kai būsime turtingesni, ir bus galima pagalvoti apie didesnį laisvųjų stumbrų skaičių Lietuvoje, tačiau dabar atkurti tokią jų bandą, kokia buvo prieš kelis šimtus metų, - utopija. Tektų išpirkti privačias žemes, kad būtų galima apsodinti jas mišku, mokėti iš valsytbės iždo didžiules kompensacijas ir t.t. Nepamirškime, jog Lietuva kol kas žemdirbių kraštas.
Lūšis, kurtinius gausinti kur kas paprasčiau ir pigiau, tad tai ir darykime. O stumbrų dabar pakanka aptvare, kad žmonės galėtų juos pamatyti, dalis gyvena laisvėje – ir kol kas pakanka“.
Benjaminas Sakalauskas, miškininkas, generalinis miškų urėdas: „Nežinau analogiško kaip Lietuva agrarinio krašto, kuriame būtų daug laisvųjų stumbrų. Belovežo girioje jų gyvena nemažai, betgi tai didžiulė giria. O mūsų agropramoniniame krašte, kur vyrauja maži miškai ir laukai, laisvieji stumbrai nebetinka. Tektų veisti daug daugiau girių negu dabar. Tačiau juk 60 procentų miškingumo šiais laikais nepasieksi, pušynuose visa Lietuva negyvens?
Tas tiesa, kad miškams stumbrai daug žalos nedaro. Bet žemės ūkiui nuostolių padaro daug. Aš gyvenu Lietuvoje, todėl šių žvėrių gausinimui nepritariu. Kai Lietuvos miškingumas buvo 60 proc., stumbrų kaimenės tiko, o kai dabar miškų beliko šiek tiek daugiau kaip 30 proc. - tokio projekto forsavimas būtų kančia ir žvėrims, ir žmonėms, ir pinigų švaistymas. Blaškosi dabar po miškus kelios dešimtys iš voljero pabėgusių stumbrų, bandyta juos suginti į aptvarus, bet nepavyko, tai tegul gyvena, o daugiau investuoti į juos neverta“.
Kęstutis Pėtelis, Lietuvos žemės ūkio universiteto docentas, gamtos mokslų daktaras: „Pirma reikėtų paskaičiuoti, kiek valstybei kainuoja stumbrų daroma žala jau dabar ir padauginti iš numatomų priveisti šių žvėrių skaičiaus. Ši žala jau dabar didelė, nors stumbrų nedaugėja. O nedaugėja todėl, kad juos naikina įsiutę dėl jų daromų nuostolių žmonės. Nušauna ir net mėsos neima – tai rodo, kad iš piktumo šauna, o ne dėl maisto stygiaus.
Turime suvokti: kad ir kaip bebūtų liūdna, Lietuvos kraštovaizdis jau nebe tas, kaip tais laikais, kai čia gyveno daug stumbrų. Ne tik Lietuva – daug šalių atsisakė šių žvėrių. Aš net manau, kad ir tuos stumbrus, kurie dabar gyvena laisvi mūsų miškuose, reiktų uždaryti į aptvarus – ir jiems geriau būtų, ir ūkininkams nuostolių nedarytų. Nes dabar nebe tarybiniai laikai, kai daugelis žemių buvo valdiškos.
Lietuvai daugiau galimybių garsėti ne kaip stumbrų, o kaip meškų šaliai. Įsitikinęs, jog jos vėl gyvens mūsų krašte, norim mes to ar nenorim. Lokiai gyvena visoje Estijoje, taip pat kai kur Latvijoje, Baltarusijoje, ateina ir į mūsiškę Biržų girią, tad neužilgo įsikurs ir kitur mūsų krašte. Meškos žmonių nelabai bijo ir gali gyventi panašiai kaip šernai, stirnos.
Tai perspektyvesni gyvūnai negu stumbrai. Pripranta prie kaimų, žmonių. Rusijoje mačiau – viename šiukšlyno gale rausiasi meškos, kitame bomžai... O stumbras gražus tik tiems, kurie šiuo žvėrimi gėrisi iš tolo“.
Eugenijus Tijušas, zoologas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas: „Jeigu ši fantazija būtų įgyvendinta – Lietuva gal ir nebankrutuotų, bet problemų turėtų kaip šieno. Juk stumbrams apsaugoti laisvėje turėtų būti steigiamos milžiniškos apsaugos zonos, kur būtų ribojama medžioklė.
Tai reiškia, kad tų gyvūnų, kurie daro žalą žemės ūkiui – šernų ir t.t. - skaičiaus niekas nereguliuotų. Įsivaizduokite Panevėžio, Kėdainių ir kitus rajonus be šernų medžioklių. Gal ūkininkų streikų Lietuva pasiilgo? Aplinkos ministerija jau dabar suka galvas, ką daryti su šiuo metu laisvėje gyvenančiais stumbrais ir kaip atlyginti jų žalą ūkininkams, o jei tų žvėrių dar padaugėtų...
Lenkijoje, Baltarusijoje girios daug didesnės, tad ir stumbrų populiacijos gyvybingos, o mūsų krašte tai nebeįmanoma“.
* * *
Prieš keletą tūkstančių metų didžiulėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) giriose šių žvėrių buvo gausu, vėliau jie buvo išmedžioti, nors Lietuvos Statutas numatė už stumbro užmušimą svetimoje valdoje net 1200 grašių baudą, kas prilygo 30 karvių vertei.
Kaip pažymima knygoje „Lietuvos fauna. Žinduoliai“, kiek daugiau jų liko LKD priklausiusioje Belovežo girioje, kur medžioti juos be karaliaus žinios buvo griežtai draudžiama. Tačiau patys Lietuvos ir Lenkijos valdovai, ypač karalius Augustas III, rengdavo Belovežo girioje dideles stumbrų medžiokles. Antai tik per vieną 1752 m. medžioklę buvo sumedžioti 42 stumbrai, iš jų 20 paklojo karalienė.
1914 metais Belovežo girioje buvo dar daugiau kaip 700 stumbrų, o po keleto metų buvo nušautas paskutinis stumbras. Kitose tuometinės Lietuvos giriose jų neliko dar anksčiau.
Stumbrai sparčiai nyko ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, todėl jau seniai įrašyti į Tarptautinę raudonąją knygą. 1923 metais Paryžiuje buvo sušauktas I tarptautinis gamtos apsaugos kongresas. Jo iniciatyva įstaigta Tarptautinė stumbro išsaugojimo draugija pradėjo surašinėti visus dar išlikusius Europos zoologijos soduose ir miškuose stumbrus. Paaiškėjo, kad 1927 m. Visoje Europoje buvo tik 48 stumbrai.
Bene anksčiausiai atgaivinti stumbrų populiaciją imtasi Lenkijoje, kur praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje buvo likę tik keletas stumbrų. Juos 1929 m. pradėta veisti Lenkijai priklausančioje Belovežo girios dalyje, kur buvo tam įsteigtas rezervatas. Tačiau Antrojo pasaulinio karo metu stumbrų kaimenė vėl buvo gerokai išretinta - liko keliolika stumbrų.
Po karo stumbrus pradėta veisti ir baltarusiškoje Belovežo girios dalyje, o pamaskvėje buvo įsteigtas Centrinis stumbrynas. Jo aptvaruose gimę ir paaugę stumbrai buvo išleidžiami į laisvę.
Nusprendus šiuos žvėris reintrodukuoti ir Lietuvoje, 1969 metais keletas stumbrų iš minėtojo Pamaskvės stumbryno buvo atgabenta į aptvarą Panevėžio rajono Pašilių miške, tuometinio Naujamiesčio valstybinio medžioklės ūkio plotuose. Šį darbą prižiūrėjo zoologas, Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto dėstytojas Augustinas Mačionis. Po poros metų gimė pirmieji 3 jaunikliai, vėliau jų daugėjo.
1973 metais pirmieji 5 stumbrai buvo išleisti laisvėn į Pašilių mišką. Taip pradėjo formuotis laisvųjų stumbrų banda. Šiuo metu Lietuvoje laisvėje klajoja maždaug 60 šių žvėrių. Kai kurie jų pražūva – patenka po automobilių ratais plentuose, nuskęsta pelkėse, nugalabijami brakonierių.
Laisvieji stumbrai neretai užklysta ir į ūkininkų pasėlius, daržus ir padaro nuostolių. Nors ūkininkai už tai gauna valstybės kompensacijas, įtariama, jog vienas kitas, pamatęs atklystant stumbrus, išsitraukia šautuvą.
1974 metais laisvųjų stumbrų bandą bandyta sukurti ir Širvintų rajono Šešuolių miške. Ten buvo išleisti 7 stumbrai – 2 patinai ir 5 patelės. Tačiau po keleto metų iš šios bandos beliko 3 stumbrės, kurios, gainiojamos žmonių iš daržų, klajojo iš vienos vietos į kitą.
Po keleto metų nutarta Pašilių stumbryno aptvarą rekonstruoti, nes žvėrys nuėdė žolinę augaliją, nugraužė medžių žievę ir šie pradėjo džiūti. Be to, dalis kaimenės susirgo helmintoze ir nugaišo. Tad 1981 metų pavasarį pradėjus stumbryno pertvarkymo darbus, visi 14 jo aptvare buvusių stumbrų buvo išleisti į Pašilių mišką. Stumbryno rekonstrukcija vyko keletą metų. 1985 metų vasarį visa laisvėje buvusi banda buvo uždaryta į naująjį aptvarą.
Per 40 Pašilių stumbryno egzistavimo metų čia gimė apie 130, laisvėje – perpus mažiau stumbrų jauniklių, mat laisvėje jie gal ir laimingesni, bet gyventi jiems ten sunkiau. Beje, aptvare gimusiems “lietuviškiems” stumbriukams suteikiami vardai prasideda raidėmis Gi, nes šis aptvaras stūkso netoli Girelės viensėdžio. Sugalvoja tuos vardus Panevėžio rajono jaunieji gamtininkai, kurie dažnai lanko stumbrus.
Dabar Pašilių stumbryno aptvare auga 17 stumbrų, laisvėje klajoja maždaug triskart daugiau. Kai kurie nuklydę nearti – Anykščių, Radviliškio rajonų miškuose ir dar toliau. Pastaruosius pamatyti nelengva – stumbrų klausa ir uoslė puiki, tad žmogų jie išgirsta ir užuodžia dar iš tolo.
Tačiau aptvare jie kaip ant delno, gali gėrėtis kiek nori. Ypač, kai stumbrininkas Rytas Papšys į lovius įberia runkelių ir kitokių šių žvėrių skanėstų: tuomet stumbrai atžingsniuoja pasistiprinti. Aišku, šių galingų žvėrių nepaglostysi – jie baikštūs, o kartais ir agresyvūs, ypač aptvare bei kai atsiveda jauniklių.
Kad lankytojai galėtų matyti egzotiškus gyvūnus iš arti ir būtų saugūs, stumbryno šeimininkė Panevėžio miškų urėdija virš tvoros surentė apžvalgos aikštelę. Aplink aptvarą įrengtos poilsio pavėsinės, pasivaikščiojimo takai, netoliese – laužavietė su poilsio baldais.
Prižiūrėti šias retenybes kasmet kainuoja apie 40 tūkstančių litų, tačiau Panevėžio miškų urėdas Daugirdas Lukoševičius sako, jog ne viskas pinigais matuojama.
Vyriausiai stumbrei Givai jau neužilgo bus 20 metų. Kaimenės lyderė – Gipė. “Stumbrų kaimenėje - matriarchatas”, - juokauja stumbrininkas R.Papšys, prižiūrintis šiuos žvėris jau daugiau kaip 20 metų. Nors stumbrai ir įpratę jį matyti, tačiau be labai didelio reikalo Rytas anapus aptvaro tvoros nelenda, nes gerai žino, kokie pavojingi žvėrys yra stumbrai, kai įniršta.
"Kartą reikėjo įeiti patvarkyti pašarus. Pasiėmiau šakę, einu ją atstatęs - nesitraukia. Pakratysiu, manau, šakę - bėgsit į šalį. Tikrai - patinas šoko šalin, o patelė pasileido tiesiai į mane, mat netoliese buvo jos jauniklis... Nepajutau, kaip persiritau per dviejų metrų aukščio tvorą", - pasakojo R.Papšys. Pasak jo, nors stumbras atrodo nerangus, tačiau iš tikrųjų jis greitas.
Nusenusius ar sergančius stumbrus Aplinkos ministerija leidžia sumedžioti komercinių medžioklių mėgėjams, kurie už tai sumoka nemažus pinigus. Beje, dauguma užsieniečių sutinka medžioti tik tuos stumbrus, kurie, atsiskyrę nuo pagrindinės bandos aptvare, gyvena netoliese miške.
Išimtis buvo tik 1995 metais: tada du tuometiniai politikai, Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas ir mūsų šalyje viešėjęs Lenkijos premjeras Juzefas Oleksis, aptvare nušovė du stumbrus patinus. Pasak R. Papšio, tie stumbrai buvo per rują seniausio ir stipriausio patino Gimo nuvaryti nuo patelių, todėl Raudonosios knygos komisija leido juos sumedžioti.
Stumbras – ne tik didžiausias, bet ir brangiausias Lietuvos gyvūnas. Prieš pusantrų metų Kėdainių rajone vykusioje medžioklėje per apsirikimą stumbro patelę nušovęs Norvegijos pilietis buvo nubaustas kone 7 tūkst. litų bauda.
R. Papšys irgi yra medžiotojas, tačiau tvirtina, jog į stumbrą šauti negalėtų - labai su jais susigyvenęs. Apie šiuos girių karalius R.Papšys galėtų kalbėti valandų valandas. Pasak jo, laisvėje gyvenantys stumbrai laimingesni. Tai matyti iš jų elgesio ir net iš to, kad jauniklių atsiveda laiku, nevėluoja, kaip uždarytieji aptvare.
Šiemet į Pašilių stumbryną buvo atvežti 2 stumbrai iš Lenkijos – penkerių metų patinas ir pora metų jaunesnė patelė. Tiek pat lietuviškų girių karalių iškeliavo į Lenkiją. Specialistai tvirtina, jog toks atšviežinimas žvėrių bandoms būtinas, antraip populiacija silpnėja.
Feliksas Žemulis, Žurnalas apie gamtą, 2010, Nr. 4(40)
Ar stumbrų kaimenės vėl klajos mūsų šalies miškuose? (2)
Į Lietuvos valstybinį stumbryną Panevėžio rajono Pašilių miške vedančio kelio nėra ko lyginti su kitais miško keliukais: lygus, tiesus ir platus. Juo medžioti stumbrų, įrašytų ne tik į Lietuvos, bet ir Tarptautinę raudonąją knygą, retsykiais rieda prabangūs limuzinai.
Apie lenkų premjero Juzefo Oleksio ir Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko čia neseniai vykusią medžioklę jau rašiau: tuodu valstybių vadovai stumbryno aptvare paguldė du stumbrus patinus.
Stumbryno jėgeris Rytas Papšys sako, kad tie stumbrai buvo per rują seniausio ir stipriausio patino Gimo nuvaryti nuo patelių. Juos būtų tekę išleisti laisvėn. Todėl Raudonosios knygos komisija ir leido juos sumedžioti.
R. Papšys irgi yra medžiotojas, tačiau tvirtina, jog į stumbrą šauti negalėtų - labai su jais susigyvenęs. Prižiūri šiuos didžiulius žvėris Rytas jau šeštus metus. Kai kur nors išvažiuoja, stumbrus pašeria jo žmona Jolanta.
Jie abu prieš vestuves gyveno Kaune, o kai Rytas baigė Kauno miškų ūkio technikumą, atsikraustė į Pašilių mišką. Daug kas ilgai nepadirbo čia ne tiek dėl tų stumbrų, kiek dėl vietos nuošalumo - iki artimiausio miestelio Ramygalos dešimt kilometrų.
Ar nebijąs tų didžiulių žvėrių? R.Papšys sako, jog bijąs. Vis dėlto tai laukiniai žvėrys, nors ir laikomi aptvare tarsi naminiai gyvuliai. Tačiau jie dažnai nenuspėjami - nepaglostysi kaip karvės.
"Kartą reikėjo įeiti patvarkyti pašarus. Pasiėmiau šakę, einu ją atstatęs - nesitraukia. Pakratysiu, manau sau, šakę - bėgsit į šalį. Tikrai - patinas šoko šalin, o patelė pasileido tiesiai į mane, mat netoliese buvo jos jauniklis... Nepajutau, kaip persiritau per dviejų metrų aukščio tvorą", - pasakojo R. Papšys.
Pasak jo, pabėgti nuo stumbro nelengva - nors jis atrodo nerangus, tačiau iš tikrųjų greitas. Ypač agresyvios būna jauniklį auginančios patelės.
Apie jėgerio kojas sukiojasi du šunys - Citra ir Džina. Bet ir jos drąsios tik kai stumbrai aptvare - už tvoros nelenda.
Anot R. Papšio, dabar stumbrai patys gražiausi - išsišėrė, šiek tiek atsiganė prieš žiemą. Ji turbūt bus nelengva - jau dabar papildomų pašarų trūksta. Šieno vasarą Rytas prišienavo bene 20 tonų, tačiau reikia ir kombinuotųjų pašarų, o šių nėra. "Niekam, - sako Rytas Papšys, - tie stumbrai neberūpi".
Anksčiau, kai stumbrynas priklausė Miškų ūkio ministerijai, Panevėžio miškų urėdija ir Naujamiesčio medžioklės ūkis kombinuotų pašarų atveždavo. Prieš porą mėnesių stumbryną Vyriausybė perdavė Aplinkos apsaugos ministerijai, tačiau jos valdininkai čia dar nesilankė.
"Pamatau medžiotojus atvežant į mišką cukrinių runkelių atliekų elniams ar šernams - išprašau tų atliekų ir stumbrams. Vienai kitai dienai užtenka", - pasakoja R. Papšys. Jo manymu, ponai, atvažiuojantys medžioti stumbrų, galėtų bent pasidomėti, ar stumbrynui nieko nestinga.
Anksčiau kasmet vieną kitą Raudonosios knygos komisijos išbrokuotą stumbrą parduodavę sumedžioti užsieniečiams - tie sumokėdavę po kelis tūkstančius Vokietijos markių. Tačiau ir tie pinigai, pasak Panevėžio miškų urėdo Algimanto Burdos, patekdavę "į bendrą katilą", iš kurio stumbrynui kliūdavo nedaug.
O tokius didelius žvėris išlaikyti nepigu - pasak A.Burdos, kasmet apie 40 tūkst. litų. "Mielai atidavėm tą stumbryną - mums jis našta buvo", - tvirtino urėdas.
Beje, užsieniečiai sutikdavę medžioti tik tuos stumbrus, kurie, atsiskyrę nuo pagrindinės bandos aptvare, gyvena netoliese miške. Tokių yra šešiolika (aptvare - trylika).
R.Papšys prižiūri ir laisvuosius stumbrus. Jis sako, jog laisvėje esantys laimingesni - iš jų elgesio tai matyti, netgi ir iš to, kad jauniklių atsiveda laiku, nevėluoja, kaip uždarytieji aptvare. Rytas juos seka, paskui atveda prie jų medžiotoją. Šiam dažniausiai tenka ne vieną dieną persekioti, kol pasiseka sumedžioti - stumbrai labai pastabūs ir atsargūs.
Kadaise Lietuvos giriose stumbrų buvo nemažai, tačiau jie buvo išmedžioti. 1921 metais brakonierius nušovė paskutinį Lietuvos stumbrą. Pirmaisiais pokario metais jų visame pasaulyje tebuvo vos pusšimtis ir šį žvėrį daugelio šalių gamtininkai įrašė į Raudonąsias knygas.
1967 metais viename SSRS gamtosaugininkų pasitarimų tuometiniam Lietuvos gamtos apsaugos komiteto pirmininkui Viktorui Bergui buvo pasiūlyta reaklimatizuoti stumbrus Lietuvoje. Šiai minčiai Lietuvos vadovai pritarė ir netrukus keletas stumbrų buvo parvežta iš stumbryno Pamaskvėje. Taigi Pašilių miške gyvenanti lietuviškoji stumbrų banda - Rusijos stumbrų palikuonys.
Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1995 12 16
Page updated
Google Sites
Report abuse