Kiek Lietuvoje liks miškų, tiek bus ir valstybės. Taip tvirtino šalies urėdijų vadovai, susirinkę į Lietuvos žemės ūkio universitetą Kaune aptarti jiems peršamą šalies miškų ūkio reformą.
Pasitarime dalyvavęs aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas priminė, jog Vyriausybės programoje numatyta pertvarkyti šalies miškų ūkį – iki 2010 metų I ketvirčio reorganizuoti miškų ūkio institucijas į vieną tarnybą, įgyvendinančią vieningą valstybės miškų ūkio politiką visų nuosavybės formų miškuose.
Valstybės įmones miškų urėdijas numatyta stambinti, taip pat planuojama 5-15 proc. apmokestinti miško išteklių naudojimą.
Ministrui nelengva buvo susirinkusiems miškininkams, medienos perdirbėjų, visuomeninių organizacijų atstovams paaiškinti, kodėl sumanytos šios permainos. Juo labiau, kad, kaip pripažino savo kalboje G.Kazlauskas, „Lietuvos valstybiniai miškai tvarkomi gerai, o krizės akivaizdoje įgyvendinti reformas sudėtinga – jos padariniai gali paliesti daug žmonių“.
G.Kazlauskas sakė suprantąs, jog tokia reforma gali turėti didelės įtakos ne tik ekonomikai ir žmonėms, bet ir miškams. „Tarkimės, diskutuokime. Galimus sprendimus paremkime ekonominiais argumentais ir logika. Neturėtų nulemti grupiniai ar kiti interesai“, - siūlė aplinkos ministras.
Kirtimų nedaugėja
Ggeneralinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas informavo, jog šalies medynuose didėja prieaugis, o kirtimų plotai per pastaruosius porą metų tokie patys, gerokai sumažėjo plynų kirtimų. „Tai atsakymas tiems, kurie tvirtina, neva ateityje apie Lietuvos miškus žinosime tik iš knygų“, - sakė generalinis urėdas.
2008 metais miškų urėdijos gavo mažiau pajamų (2007 m. – 515,5 mln., 2008 m. - 477,5 mln.litų), tačiau miškams atkurti, tvarkyti ir saugoti lėšų skirta daugiau (2007 m. - 108,3 mln., 2008 m. - 117,5 mln. litų).
Kartais priekaištaujama, esą urėdijos daug medienos parduoda užsieniečiams. Tačiau medienos iš mūsų šalies valstybinių miškų eksportas - vienas mažiausių Baltijos šalyse, o ir kaina pernai buvo mažesnė negu Latvijoje ir Estijoje. Tik pastaraisiais mėnesiais Latvijos miškininkai gerokai padidino kirtimus ir parduoda medieną pigiai. Lietuva, kaip ir Lenkija ir Estija, tuo keliu neina.
Vėl didėja medienos perdirbimo įmonių skolos urėdijoms. 2007 m. jos siekė 0,9 mln., o 2008 m. - jau 8 mln. litų. „Net pasigirsta siūlymų leisti parduoti medieną be bankų garantijų. Tačiau valstybė privalo savo turtą apdrausti ir apsaugoti“, - pareiškė šalies miškininkų vadovas B.Sakalauskas.
Praėjusiais metais urėdijos į šalies biudžetą sumokėjo 115 mln. litų mokesčių. „Valstybinių miškų valdytojai neslepia savo duomenų, tačiau neaišku, kiek mokesčių į valstybės iždą sumoka privačių miškų savininkai. Mūsų žiniomis, kur kas mažiau“, - pastebėjo B.Sakalauskas.
Per pastarąjį dešimtmetį dirbančių urėdijose specialistų sumažėjo daugiau kaip dvigubai ir dabar jų yra 2088. Valstybės miškininkai jau du kartus svarstė, kaip išvengti ekonominės krizės pasekmių. Urėdijų darbuotojų atlyginimai sumažinti 30-40 proc., netrukus jie bus nurėžti dar maždaug 10 procentų.
Srautai dezinformacijos
Dažniausia miškininkystės pertvarkų priežastis – noras gauti daugiau pelno iš medienos. „Tačiau miškų ekologinė, socialinė, rekreacinė vertė keletą kartų pranoksta medienos kainą. Iškirsi mišką, ir tų turtų neliks. Todėl prieš darant reformą reiktų gerai pagalvoti“, - įspėjo Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys.
Jo nuomone, tiek šalies visuomenei, tiek ją atstovaujantiems politikams stinga objektyvios informacijos apie miškus. Daugelis žmonių mažai žino, kurie miškai priklauso valstybei ar privačiam savininkui, menkai nutuokia apie ūkininkavimo juose skirtumus.
Kartais priekaištaujama dėl kirtimų kurioje nors vietoje neišsiaiškinus, jog ten kertamas ne valstybinis, o privatus miškas. Privatininkai turi teisę dešimties metų normą iškirsti per vienerius metus ir tai daro, be to, jie dažniausiai kerta prie kelių, nes ten patogu išvežti medieną, o visuomenė dėl to dažniausiai kaltina urėdijas.
Telšių miškų urėdą Bronislovą Banį jaudina, jog dezinformacija skleidžiama valdžios įstaigų kabinetuose – Vyriausybėje, vadinamojoje Saulėlydžio komisijoje, ministerijose.
„Asociacija „Lietuvos mediena“ tvirtina, neva dėl neefektyvios miškų urėdijų veiklos valstybė kasmet netenka apie 100 milijonų litų. Esą Latvija du trečdalius medienos parduoda stačiu mišku, o mes to nedarome. Tačiau nepaaiškinama, kiek skiriama miškams atkurti, prižiūrėti“, - dėstė B.Banys.
Neperka, o diktuoti nori
Pasak Telšių miškų urėdo, daugelis „Lietuvos medienos“ kaltinimų valstybės urėdijoms yra tendencingi, kai kurie net melagingi. „Lietuvos mediena“ perka iš urėdijų tik 10 procentų medienos, o siekia diktuoti savo valią taip, tarsi pirktų daugumą“, - piktinosi miškininkas.
Ko tuo siekiama? Atsakymas į šį klausimą, B.Banio nuomone, neseniai pateiktas viename šalies dienraščių, kur „Lietuvos medienos“ generalinis direktorius bėdoja, jog „Nesutarusi dėl medienos išteklių su Generaline miškų urėdija, „Vakarų medienos grupė“ atsisakė su koncernu IKEA statyti naują gamyklų kompleksą Alytuje“.
„Konkursas turi būti, o ne susitarimas. Tai jau nusikaltimas, kai siekiama susitarti visą miškų ūkį pajungti „Lietuvos medienai“. O paskui žodžiai apie pertvarką perkeliami ir į Vyriausybės programą“, - kritikavo B.Banys.
Jo nuomone, jei valstybės miškų ūkį valdytų viena įmonė, kaip siūlo reformos šalininkai, išnyktų konkurencija, kuri dabar yra tarp urėdijų. Stambiesiems pirkėjams susitarti dėl palankių kainų su ta viena įmone būtų lengviau, tačiau šimtai mažesnių medienos peridirbėjų nukentėtų. Jiems dabartinės urėdijos – stabilumo garantas.
Brangesni už auksą
Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius Rytis Kuliešis pripažino, jog dauguma privačių miškų savininkų siekia kuo greičiau praturtėti iš savo miškų, o jų ateitis juos mažai domina. „Būsima reforma siekiama šį valdymo modelį primesti ir valstybinių miškų valdytojams nesusimąsčius, ar tai nepakenks miškams“, - svarstė R.Kuliešis.
R.Kuliešis palygino miškininkystės politiką Lietuvoje ir Kinijoje. „Abiejose šalyse gaunama nemažai medienos. Tačiau Kinija pradėjo auginti našias miško plantacijas, o Lietuvoje einama kitu keliu – norima stumtelėti šalin valstybės miškininkus, kurie trukdo stambiesiems medienos perdirbėjams perimti miškus“, - sakė R.Kuliešis.
Ar reikia steigti privačiuose miškuose juos prižiūrinčias girininkijas? R.Kuliešio nuomone, tai kainuotų apie 100-150 mln.litų - brangu, juo labiau per sunkmetį. „Geriau šį darbą patikėti valstybinių miškų girininkijoms“, - patarė R.Kuliešis.
Geriausia gamtosauga
„Valstybinių miškų išlikimas yra geriausia gamtosauga. Pabandykite įsteigti saugomą teritoriją privačiuose miškuose – iškart jų savininkai pradės protestuoti“, - sakė Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis.
Jis prisiminė, kaip verslininkai siūlė šalies žaliesiems pradėti propagandinę puolimo kampaniją prieš valstybės miškininkus – esą jie naikina gamtą ir t.t.
„Mes nesutikome, tačiau Latvijoje būtent tokiu būdu švedų koncernui IKEA pavyko perimti valstybės miškus. To paties siekiama dabar Lietuvoje, kai norima likviduoti valstybinę miškininkystę kaip paskutinį reliktą ir privatizuoti valstybinius miškus“, - sakė R.Braziulis.
Jo nuomone, neatsitiktinai dabar Latvijoje kertama medienos daugiau ir parduodama pigiau, negu Lietuvoje – didžiąją dalį kaimyninės šalies miškų valdančios IKEA ir kitos švedų kompanijos siekia privesti prie bankroto Lietuvos urėdijas, kad galima būtų įvykdyti suplanuotas reformas. R.Braziulis įtaria, jog vykdyti šį planą padeda ir skandinaviški bankai.
R.Braziulis priminė, kaip prieš keliolika metų miškininkystės reformatoriai tikino, jog Miškų ūkio ministeriją reikia išskaidyti, esą ji ir valdo, ir ūkininkauja ir kontroliuoja. „Taip ir buvo padaryta. Ministeriją likvidavo – įsteigė Generalinę miškų urėdiją, Aplinkos ministerijos Miškų departamentą ir Miškų kontrolę, o dabar vėl norima sujungti į vieną įmonę“, - stebėjosi Žaliųjų lyderis.
Ne pirmas kartas
Lietuvos miškininkų sąjungos prezidentas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius patvirtino, jog likviduoti urėdijas ir visą miškininkystės sistemą siekta ir anksčiau. „Tik tada ši iniciatyva ateidavo iš valdžios institutcijų, o dabar tai diktuoja privatus kapitalas ir kai kurios visuomeninės miškininkų organizacijos“, - sakė E.Bartkevičius.
Jis pacitavo Lietuvos miškininkų sąjungos 1998 metų kreipimąsį, kurį pasirašė tuometinis šios sąjungos vadovas prof. Vaidotas Antanaitis: „Nuomonė, kad valstybinius miškus galėtų tvarkyti viena centrinė įmonė, mūsų sąlygomis nepriimtina.
Toks totalinis centralizavimas ir monopolistinės įmonės sukūrimas ne prisidėtų prie miškų plėtros, bet pažeistų susiformavusias Lietuvos valstybinio miškų ūkio tradicijas, paremtas savarankiškomis įmonėmis, sutrikdytų stabiliai funkcionuojantį miškų ūkį ir sukeltų ekonomines, socialines ir gamtosaugos problemas“.
E.Bartkevičiui pritarė akademikas Leonardas Kairiūkštis. Jo nuomone, būtų logiška ir patogu, jog miškų urėdijų būtų tiek pat kaip administracinių rajonų.
„Kai tik pasikeičia valdžia, taip ir suskamba stambiųjų medienos perdirbėjų giesmės, kaip jie myli Lietuvą ir kiek prikurtų darbo vietų – tik duokite pinigų. Vos tik tų pinigų gauna – pastato įmonę, nutiesia į ją kelius ir parduoda užsieniečiams“, - kalbėjo Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius Juozupas Zimnickas. Jis įsitikinęs, jog investuoti į miškus būtų kur kas protingiau.
„Aš nebūsiu tas ministras, kuriam vadovaujant bus padaryta viena miškų įmonė“, - pareiškė išklausęs pasisakymus aplinkos ministras G. Kazlauskas.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2009 04 15