Apdriskęs žaliasis Vilniaus rūbas (1-2)
"Žaliuojantis medis, čiulbantis paukštis - tai taip pat kultūra. Ir žmogui be jų gyventi yra nyku", - sako kraštovaizdžio architektė Irena Daujotaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Žaliuojantis medis - taip pat kultūra (1)
Daugiau kaip šimtas rašytojų ir kitų visuomenės veikėjų paprašė Lietuvos prezidentą, buvusį aplinkosaugininką Valdą Adamkų apginti Vilniaus želdynus nuo niokojimo.
"Vilniaus - istorinės Lietuvos sostinės ir būsimosios Europos kultūros sostinės - pasigrožėjimą kėlusių želdynų būklė tolydžio blogėja ir tampa tiesiog apverktina. Miesto žaliojo rūbo naikinimas griauna istorinį sostinės savitumą ir žemina mūsų tautos orumą.
Žalieji kalvų šlaitai ir želdynai be atodairos verčiami kotedžų ir daugiaaukščių statinių aikštelėmis, parkingais ar bedvasių pramogų erdvėmis. Miestui, jo veidui ir ekologinei būklei vis didesnę įtaką daro verslo ir atskirų individų pragmatinis egoizmas", - rašoma kultūros atstovų laiške prezidentui.
Pakalbinau vieną šio laiško autorių - kraštovaizdžio architektę, Vilniaus miesto tarybos visuomeninės aplinkos apsaugos komisijos narę, Gedimino technikos universiteto docentę Ireną Daujotaitę. Ši specialistė du dešimtmečius, 1966 - 1986 metais, dirbo sostinės vyriausiojo architekto pavaduotoja kraštovaizdžio klausimais.
"Sostinei gamta nepašykštėjo gražios kalvų, upių slėnių ir šlaitų, medžių mozaikos. Tačiau visa tai nepaprastai apleista. Matyt, galvojama, jog kada nors "kažkaip susitvarkys". O gal net nesuvokiama, jog žaliasis rūbas - lygiavertė miesto viešosios erdvės dalis", - kalbėjo architektė I. Daujotaitė.
- Ar kas yra užfiksavęs, kiek ir kokio Vilniaus žaliojo rūbo dingo? Pavyzdžiui, jaukus klevų skverelis prie buvusio restorano "Palanga": vietoje jo dabar stūkso viešbučio "Novotel" monstras.
- Tokių praradimų daug. Antai neliko jaukaus kiemelio Gedimino prospekte prie "Vilniaus banko". Baigiamas užmūryti žalias skverelis "Lietuvos ryto" redakcijos kieme. Tankinant teritorijos užstatymą sprendimus nulemia ekonomika, mat centre žemė brangi.
Bet tai pragaištinga tendencija. Ko verti, tarkim, gyvenamieji namai Šiaurės miestelyje, jei prie jų ir pėdos nėra kur padėti? Mane stebina toks miesto valdžios ir projektuotojų požiūris.
- „Valdiški“, nebejaukūs tapo skverai Savivaldybės aikštėje, taip pat priešais Katedrą, kur anksčiau stovėjo paminklas Dauguviečiui - tiek betono ten suklota! O medžių liko nebedaug.
- Bijau, jog nejauki taps ir Lukiškių aikštė - siūloma ją skirti kankiniams, laisvės kovotojams pagerbti. Tuomet ji taps pernelyg oficiali. Panašiai kaip Savivaldybės aikštė. Kadaise šioje aikštėje - tada ji vadinosi švento Juozapo - pavasarį, per Juozines, vykdavo gražūs gėlių turgūs, kurie sutraukdavo daug vilniečių. Šitaip - per gamtą, medžius - žmonės ir pamilsta savo miestą.
Medis mums brangus ne tik todėl, jog tai gyvas organizmas, tik kitokios gyvybės formos. Jo funkcija dar ir kita - medis, ypač mieste, kelia estetinį pasigėrėjimą, praturtina miesto erdvę.
Todėl, pavyzdžiui, toks jų genėjimas, kokį tenka iškentėti Vilniaus medžiams - tik jų darkymas, žudymas ir biologiškai, ir estetiškai.
- O medžių perkėlimas į kitą vietą? Antai Konstitucijos prospekte, prie buvusio viešbučio "Lietuva", neliko dar vieno skvero - egles ir liepas iškasė bei perkėlė į Pilaitę, o jų vietoje statys banko kompleksą.
- Suaugusių medžių kilnojimas iš vienos miesto vietos į kitą - tik pinigų mėtymas. Pažvelkite į skverą prie savivaldybės pastato, kur pasodino brandžius medžius, iškasę juos iš gretimos statybų aikštelės - išstypę, lynų prilaikomi kaip karikatūros. O galėjo likti skveras senojoje vietoje.
Arba kitas pavyzdys - išpjovė neseniai Gedimino prospekte liepas ir pasodino jų vietoje kitas, jaunesnes, vokiškas. Bet jei šios nebus formuojamos, specialiai prižiūrimos - nieko gero ir iš tų medžių nebus. Kaip ir ankstesniųjų liepų, taip ir naujųjų šaknims kenkia druskingas sniegas žiemą.
Visuomeninė miesto tarybos aplinkos apsaugos komisija, kurios narė esu ir aš, ne kartą protestavo prieš minėto banko administracinio pastato projektavimą Neries slėnyje, tačiau savivaldybė mūsų nuomonės nepaisė.
- Trūksta želdinių naujuosiuose mikrorajonuose - tarkim, Pilaitėje. O kur dar prieš du dešimtmečius žadėtasis parkas prie Justiniškių?
- Buvo pradėję jį sodinti, tačiau tos vietos prireikė degalinei, naujiems pastatams.
Parkas buvo suprojektuotas bei pradėtas veisti ir Šeškinėje. Dabar toji vieta apleista ir taip pat kalbama apie namų tankinimą.
- Tačiau ar tankinti pastatus - išeitis? Juk daug kas dabar nori statytis individualius namus priemiesčiuose, o ne grūstis daugiaaukščių kvartaluose.
- Būtent. Gyvenimo kokybė yra ir tai, kas mus supa aplink, ką matome už lango. Erdvę, laisvę ar čia pat - kito žmogaus gyvenimą. Žmogus turi regėti erdvės - nors dangaus skliauto gabalą pro langą ar žalią medžio šaką. Nors per vieną langą, tačiau tai būtina.
Statybos Vilniuje tampa labai agresyvios, nepaisoma gamtos padiktuoto mastelio - kažkoks vaikiškumas siekti aukščiausio, labiausiai stiklinio savojo "aš".
- Lenktynės su Vakarais?
- Taip, taip - kvailos lenktynės. Kam šito reikia? Didžiulių pastatų kompleksai prie Neries ir taip siaurą jos erdvę pavers kanalu. Dar niekada ši graži upė sostinėje nebuvo taip spaudžiama, kaip dabar - kiekviename jos pakrančių metre žūtbūt siekiama ką nors pastatyti.
O juk Neris dovanoja Vilniui nuostabią erdvę. Ypač toje vietoje, kur į ją įteka Vilnia. Tačiau tą erdvę gali sugniuždyti grandioziniai pastatai dešinėje upės pusėje.
Manau, Vilniaus vadovai pastaraisiais metais perdaug pasidavė kapitalui tiktai tam, kad kuo nors pabrėžtų savo išskirtinumą. Lenktynės dėl įvaizdžio.
- Vilnius 2009 metais taps Europos kultūros sostine. Ar sostinė tam subrendusi?
- Matant, kaip nyksta žalieji plotai Vilniuje neatrodo, jog jo vadovai žino, kas yra kultūra. Juk jos lygį rodo ir gražiai sutvarkyti miesto parkai. Vilniaus dvasią per daugelį metų formavo ne tik savitos architektūros pastatai, tačiau ir unikali gamta, taip pat tai, kokie ir kaip žmonės jame gyveno, kūrė, saugojo.
Tai, kad matome mieste medį, girdime čiulbant paukštį - taip pat įtakoja miestiečių kultūrą. Žmogui be šito nyku.
- Negi sostinės savivaldybėje nebeliko žmonių, kuriems rūpėtų žalieji plotai?
- Dabartinė konjunktūra šioje institucijoje man sunkiai suvokiama. Tačiau džiaugiuosi, jog visuomeninei miesto tarybos aplinkos apsaugos komisijai pavyko bent jau pasiekti, kad į sostinės savivaldybę būtų grąžinta kraštovaizdžio architekto darbo vieta.
Pervadinta miestovaizdžiu, bet tiek to, svarbiausia - šis darbas patikėtas kraštovaizdžio architektūros specialistams. Galbūt pavyks bent kiek pristabdyti invaziją į žaliuosius plotus.
- Bene pagrindinis Vilniaus plėtros dokumentas - bendrasis planas. Želdynų plotai jame nurodyti. Tai kodėl bendrasis planas jų neapsaugo?
- Vilniuje bendrojo plano nuostatos buvo keistos šimtus kartų, ir dažniausiai žaliųjų plotų sąskaita.
Lietuvos žinios, 2006 05 25
Architektų planai gamtos mylėtojų nedžiugina (2)
"Visiškai nematau plėtojant miesto žaliųjų plotų, ypač miegamuosiuose rajonuose". "Reikia kurti parkus, poilsio zonas, sodinti medžius, kad jie saugotų nuo užterštumo". "Norėčiau, kad būtų kuo daugiau išsaugota želdinių, nes jau dūstame nuo transporto. Jei jau kirsite, tai nors atsodinkite". "Būtina išlaikyti žaliąsias erdves, kur žmogus gali pasėdėti ir pailsėti".
Tai tik dalis pastabų, kurių prirašė atsiliepimų knygoje vilniečiai, apžiūrėję savivaldybėje surengtą Vilniaus bendrojo plano parodą.
Tačiau, pasak vieno vilniečio, "Parodos žemėlapiuose ne specialistui sunku susigaudyti, kas numatoma statyti, kaip gatvės bus tiesiamos".
Todėl paprašėme šią parodą pakomentuoti Lietuvos kraštovaizdžio sąjungos pirmininko pavaduotoją Ireną Daujotaitę, kuri daug metų dirbo Vilniaus kraštovaizdžio architekte.
-- Kur geriausia bus gyventi ateityje vilniečiams?
-- Sprendžiant iš šio plano -- Antakalnyje, kur jau dabar veržiasi žmonės. Vienoje jo pusėje -- gražūs šilai, kitoje -- Neris.
O nelaimingiausias - Naujamiesčio mikrorajonas (Savanorių, Gerosios vilties gatvės). Taip pat Dievo užmirštas kampelis apie geležinkelį.
-- O naujieji mikrorajonai?
-- Pažvelkime į planą: nuo pat Lazdynų iki miesto galo (Karoliniškės, Viršuliškės, Justiniškės, Fabijoniškės, Pašilaičiai) -- beveik jokios žalumos, jokių "žaliųjų plaučių", kurie garantuotų miestui sveikatą. Jūs norėtumėte ten gyventi?
Želdynų juose suprojektuota kadaise buvo ne taip mažai, tačiau daugelio tų darbų
nepadarė, tai dabar labai patogu sakyti, kad yra vietos tankinimui.
Kalbėti apie tą "užstatymo tankinimą" dabar tapo labai madinga. Dažniausiai tas tankinimas vyksta žaliųjų plotų sąskaita – kertami medžiai kiemuose, skveruose, parkuose ir statomi namai. Kiek bus mažinamos tos kiemų erdvės? Bendrajame plane tas neaišku.
-- Daugeliui architektų kiemai ar skverai -- tik patogios vietos pastatams suręsti.
-- Jie nesuvokia, kaip žaluma yra svarbi žmogui. Būtent tose artimiausiose žaliosiose miesto salose patogiausia pavaikščioti, pasportuoti, atgauti jėgas bei dvasinę pusiausvyrą. Tai gyvenamosios aplinkos estetika, grynesnis oras, poilsis, dvasinis komfortas.
Neveltui turtingiausieji Vilniaus žmonės dabar stengiasi kurtis miškinguosiuose Valakupiuose.
-- Tačiau paradoksas: jie ieško gamtos, bet daug medžių iškirs.
-- Taip, ir tame išretėjusiame miške jau nebebus poilsio zonos, nebeaugs grybai ir nederės uogos.
Apskritai, miesto valdžiai reikėtų nusistatyti, ko sostinėje bus siekiama: ar vilniečiai ateityje eis į gamtą, ar važiuos? Gal visi dabartiniai žalieji plotai bus užstatyti namais, ir jų gyventojai džiaugsis, jog jiems gera gyventi tarp medžių? Bet visiems kitiems ilsėtis tektų važiuoti toliau -- tarkim, į Molėtų ežerus ar Palangą.
-- Argi toks pavojus yra? Juk aplink miestą ir jame pačiame įsteigta daug draustinių, yra du regioniniai parkai ir netgi rezervatų.
-- Tačiau daugeliui dar ligi šiol neaišku, kas tose saugomose teritorijose galima ir kas uždrausta. Vieni mano, kad jas reikia griežtai saugoti, kiti siūlo ten pristatyti namų.
-- Taip, antai vilnietis R.Bilikevičius atsiliepimų knygoje piktinasi: "Kada įteisinsite raudonąsias linijas, kurias pradėjo traktuoti kaip kas nori"?
-- Saugomų teritorijų ribos turi būti aiškios ne tik planuose, bet ir pačioje gamtoje, kad kiekvienas jas matytų.
Pažvelkime štai į šią bendrojo plano schemą: Pavilnių regioniniame parke, Lyglaukių rekreacinėje zonoje, numatyta steigti kapines. Ar tai protinga? Išeis žmonės pasivaikščioti ir atsirems į jas.
Verkių, Vokės parkai, kuriuos projektavo žymus prancūzų peizažistas Edourd'as Andre, pavadinti ne centriniais, o tik rajoninės reikšmės objektais. Burbiškių erozinio kalvyno, kuriame paskelbtas draustinis, šiame plane paskirtis -- tik apsauginė.
-- Vilnietis Z.Vilčinskas atsiliepimų knygoje užrašė: "Mažai kuo galima tikėti, daroma labai daug klaidų". O jūs tikite šiuo planu?
-- Irgi nelabai, nes laiko įgyvendinti jame numatytus sumanymus liko tik keleri metai. Iš patirties žinau, kad tokie darbai greitai nepadaromi.
Be to, šis planas orientuotas tik į pastatų atgaivinimą, statybų plėtrą, užstatymo politiką, tačiau ne į želdynų išsaugojimą, gyvenamosios aplinkos gerinimą.
Savivaldybėje turėtų būti atskiras padalinys, kuris kvalifikuotai ir nuolatos rūpintųsi želdynais, o ne retsykiais, per pavasario ar rudens medelių sodinimų vajus, kai sodinukai sukaišomi į atsitiktines vietas ir pamirštami.
Pasigendu ir želdynų tvarkymo programos. Plotų, kuriuos reikėtų išpirkti iš gyventojų, lyg ir nėra, visos dabartinės žaliosios zonos priklauso savivaldybei -- tai kas trukdo parengti jų tvarkymo programą? Trūksta kokių nors projektų ar kitų dokumentų? Betgi jų yra jau nemažai ir tam išleista daug lėšų.
-- Berods, Jūs vadovavote rengiant Vilniaus želdynų vystymo schemą?
-- Taip, ir ji baigta prieš aštuonerius metus, tačiau Vilniaus valdžia jos netvirtina, nes tuomet tas dokumentas daug kam trukdytų.
-- O kai bendrasis planas bus patvirtintas -- kas toliau?
-- Reikės kuo greičiau pateikti detalius planus, nurodyti juose, ką ir kur galima daryti.
-- Ar jūs tikite, kad šio bei tų detaliųjų planų bus laikomasi?
-- Priklausys nuo miesto valdžios. Bet dėmesio sostinės gamtai turėtų būti žymiai daugiau.
Be to, reikėtų bendrąjį planą parodyti miestiečiams seniūnijose – ne visi atvažiuoja iki savivaldybės. Specialistai jį turėtų pakomentuoti, paaiškinti.
Lietuvos rytas, 1998 09 17
Info: https://www.vle.lt/Straipsnis/Irena-Marija-Daujotaite-63620