100 tūkstančių kilometrų velomobiliu

Tokį atstumą per 20 metų įveikė vilnietis, technikos mokslų daktaras Vytautas Dovydėnas savo susimeistrauta transporto priemone. Mokslininkas įsitikinęs, jog šis pigus ir tylus susisiekimo būdas yra sveikiausias.

Vilniaus Antakalnio mikrorajono gyventojai jau daug metų mato paneriu keistą žemą dviratį minantį vyrą. Mokslininkas V. Dovydėnas juo rieda nesvarbu koks oras - vėjas ar lietus, sninga ar speigas. Ne kartą teko matyti V. Dovydėną važiuojant viduržiemį.

V. Dovydėnas daug metų dėstė Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentams mašinų teoriją ir kitus automobilių bei kitokių mašinų mokslus, taigi yra jų žinovas, tačiau pamėgo velomobilį.

"Tai ekologiškiausia, ekonomiškiausia ir sveikiausia transporto priemonė iš visų, kurias sukūrė žmogus", - teigia mokslininkas.

V.  Dovydėno nuomone, tokiuose nedideliuose miestuose, kaip Vilnius, Kaunas ir kiti automobiliu važinėti neapsimoka - juk į darbą ir kitur dažniausiai tik keletas kilometrų, tad dviračiu pigiau ir greičiau. Pats mokslininkas savo automobilį užveda tiktai tada, kai prireikia važiuoti į užmiestį.

Dar 1979 metais Lietuvoje, o vėliau Rusijoje ir Vokietijoje buvo išleista V. Dovydėno knyga „Velomobiliai“, o 1988 metais pasirodė knyga „Biotransporto ekipažai“. Tai buvo pirmosios knygos pasaulyje apie velomobilį .

Sunkus lengvasis automobilis

"Didžiausia lengvojo automobilio blogybė - didelė jo masė. Maždaug toną sverianti mašina neretai veža dešimt kartų mažesnį krovinį. Kuro energija virsta nereikalinga šiluma, suvartojama ne tiek vairuotojo ir keleivių, kiek mašinos geležies, plastiko, gumos ir kitos masės gabenimui, taip pat oro teršimui, triukšmui ir vibracijai. Sunku rasti kitą tokią sunkią mašiną kaip "lengvasis automobilis"! (V. Dovydėnas. "Biotransporto ekipažai".)

- Nuo automobilio išradimo praėjo daugiau kaip šimtmetis. Ką šis išradimas žmonijai davė?

- Krovininis automobilis davė daug gero. O lengvasis – daugiau blogo negu gero, ypač mieste. Žinoma, galėjo būti kitaip, jei lengvojo automobilio raida būtų ėjusi pažangos keliu. Pavyzdžiui, jei iškart būtų tobulintas elektromobilis, kuris, beje, buvo sukurtas anksčiau negu automobilis su vidaus degimo varikliu.

Tačiau lengvojo automobilio išradimas buvo pritaikytas žmogaus tuščiagarbiškumui patenkinti – važiuoti kuo smarkiau, demonstruoti didelius gabaritus, variklio jėgą, komforto įmantrybes ir panašius ne svarbiausius gyvenime dalykus.

- Kodėl taip atsitiko?

- Firmoms nenaudinga automobilį mažinti, lengvinti, daryti paprastesnį, nes tuomet tektų piginti. Atvirkščiai, automobiliai visą laiką ir visose šalyse tiktai brangsta. O naftos kompanijos suinteresuotos, jog automobiliai naudotų tik naftos produktus.

- Neretai agituojama: pirkite prestižinį automobilį – prabangų, galingą...

- O, tai ištisas mokslas, kuriuo valdoma žmonių psichologija ir įskiepijamas autoholizmas. „Aplenkti visus!“ „Fantastiškas dizainas!“ ir pan. Juk automobilių ir naftos pramonė duoda milžiniškus pelnus. Daug didesnius negu dviračių gamyba.

- Vadinasi, - karuselė, iš kurios negalima ištrūkti?

- Kai kur užsienyje jau pradedama atsitokėti, priimami radikalūs automobilių naudojimą ribojantys įstatymai. Ne vienas garsus pasaulio architektas pataria palikti automobilį už miesto ribų ir keliauti visuomeniniu transportu ar dviračiu.

Dabar Lietuvoje yra labai daug senų ir iš pirmo žvilgsnio nebrangių vakarietiškų automobilių. Pora tūkstančių litų ar dar mažiau - ir turi mašiną, kuria dar gali važiuoti. Tačiau apskaičiavus kuro, dažno remonto, draudimo, padangų kaitaliojimo ir kitas išlaidas paaiškėja, jog automobilis - vienas didžiausių šeimos biudžeto rajūnų.

Nesuprask manęs klaidingai - aš ne prieš automobilį. Užmiestyje jis praverčia. Tačiau gaila žiūrėti, kai tas turtas neracionaliai naudojamas.

- Kai pasižiūri į lengvųjų automobilių laviną gatvėse, matai – daugelyje jų sėdi tik po vieną žmogų...

- Lengvojo automobilio naudingumo koeficientas – tik 1,5 procento, mat jis sveria maždaug toną, o veža vidutiniškai 1,2 – 1,5 žmogaus. Iš 40 litrų bako kuro efektyviai sunaudojama tik pusė litro, visa kita išpumpuojama vežioti mašinos metalą, gaminti ir išleisti į aplinką šilumą bei teršalus.

O dviratis sveria apie 14 kg, tuo tarpu veža – 50-100 kilogramų ir daugiau.

Man keista, kodėl nei miestų savivaldybės, nei gatvių, kelių prižiūrėtojai, nei Sveikatos ir Aplinkos ministerijos, nei politikai neragina nesinaudoti automobiliais mieste.

Vienas kitas paskatinimas pasigirsta, tačiau tai tik vienadienės akcijos, kopijuojant Vakarus - „Diena be automobilio“, vienas kitas fasadinis dviračių žygis po miestą ir pan.

Tik buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas buvo pabandęs pasodinti vilniečius ant dviračių, nors ir nelabai vykusiai – neprirakinti  oranžiniai dviračiai buvo greitai išvogti. Tačiau A. Zuoko nurodymu paženklintais ant šaligatvių dviračių takais naudojamasi ir dabar. Juk vietos ant šaligatvių daug kur netrūksta – telpa ir pėstieji, ir dviratininkai. Žinoma, nereikia lėkti pro žmones kaip akis išdegus.

Dažname Vakarų mieste už važinėjimą automobiliais smarkiai didinami mokesčiai, griežtinami reikalavimai. Todėl, pavyzdžiui, Olandijos miestuose sumažėjo automobilių ir labai padaugėjo dviratininkų. Vokietijoje žalieji platina plakatus „Man automobilis jau lenda per gerklę“.

O Lietuvoje tai tarsi nieko nedomina, išskyrus saujelę žaliųjų entuziastų, kasdien minančių dviračių pedalus.

Ant dviračių tik skurdžiai?

"Gyvūnai su tokiais prastais rodikliais kaip automobilio kovoje už būvį neturėtų jokių šansų. Taigi tegul nestebina ir automobilizuotų miestų krizė". (V. Dovydėnas. "Biotransporto ekipažai".)

- Garsus JAV urbanistas ir rašytojas Kevinas Andrew Lynchas užkimštų miestų krizei įveikti rekomendavo biologinį transportą – dviračius ir velomobilius. Tai neišvengiama ir Lietuvoje?

- Be abejo. K. Lyncho patarimai įgyvendinti Danijos, Olandijos ir kai kurių kitų valstybių miestuose. Ten važinėjama daugiausia dviračiais. Biotransportas pigus, nekelia triukšmo, jam nereikia kuro, jis neteršia oro, negadina žmonių sveikatos, dargi ją stiprina.

- Tačiau nejauku minti dviratį gatvėje, kai greta tavęs lekia automobiliai, o jų vairuotojai ir pėstieji nužvelgia iš aukšto ir su panieka.

- Taip yra todėl, kad Lietuvoje dviratininkas ir automobilininkas kol kas nėra lygioje padėtyje. O Skandinavijos miestuose dviratininkai turi savo takus, jiems atiduodamos siauresnės gatvės. Taip turėtų būti ir pas mus.

Pavyzdžiui, į Vilniaus senamiestį reikėtų beveik iš viso neįleisti automobilių. Juk pėsčiomis pereiti šį architektūros draustinį, kur atsiveria žavūs vaizdai, tereikia keliolikos minučių.

Dviratininkų takais patenkinti ir automobilininkai. Juk ir jiems nejauku važiuoti pro dviratininką, kurio valdomas dviratis bet kada gali kryptelti.

- Savivaldybių, Automobilių kelių direkcijos vadovai dažnai kartoja, jog dviračių trasoms tiesti ir prižiūrėti trūksta lėšų.

- O kiek kainuoja jų neturėti? Biotransportas atsipirktų per kelis mėnesius. Kai kurias vietas nesunku be didelių investicijų pritaikyti dviratininkams. Antai Vilniuje patogi jiems „žydroji juosta“ - Neries krantai, jungiantys Žvėryną, Centrą, Žirmūnus, Antakalnį, Valakupius. Dviračių trasų atkarpų čia jau šiek tiek yra. Bet kodėl nenutiesti dviratininkų takai į jas iš naujųjų Vilniaus rajonų?

- O klimato nepatogumai? Vienas poetas rašė: Lietuva – šalis, kur lietūs lija...

- Ne taip jau daug ir lyja. Pavyzdžiui, Vilniuje nuo ryto iki vakaro lija tik apie 12 dienų per metus. Tuo tarpu Olandijoje apie 200 dienų per metus lynoja, vėjuota, nes netoli Šiaurės jūra. Dažni lietūs ir Danijoje. Tačiau daugybė olandų ir danų važinėja dviračiu. Juk dabar parduotuvėse netrūksta neperšlampamų apsiaustų, kostiumų.

- Tačiau žiemą minti pedalus juk šalta?

- Tik tiems, kurie šito nepabandė. Minti pedalus nešalta. Tiesa, sniegas trukdo, todėl takus reikėtų valyti. Suomijoje, Švedijoje ir kitose šalyse daug kas dviračiais važinėja ir žiemą.

Važinėjau savuoju atviru velomobiliu 20 žiemų. Žemiausia temperatūra buvo minus 25. Kalnų drabužiai – striukė su gobtuvu, slalomo pirštinės, kartais slidininko kaukė, neprapučiamos kelnės - tai viskas, ko reikia važiuoti bet kokiu oru. Užsienio turistai man kartais ir paploja. O vilniečiai nekreipia dėmesio.

Velomobilis pranašesnis

„Įprasto kelio į priekį – begalinį miesto automobilių tobulinimą – nėra. Vienintelė perspektyvi išeitis – transporto priemonės, pagrįstos žmogaus raumenų darbu. Be paliovos bus tobulinamas biotransportas, kad važiuoti būtų greičiau, maloniau, patogiau. Pirmiausia dviratis“. (V. Dovydėnas. „Biotransporto ekipažai“.)

- Sakoma: kam išradinėti dviratį – jis jau seniai išrastas. Bet jūs vis dėlto jį tobulinote ir pavadinote velomobiliu. Kam to reikėjo?

- Velomobiliai už dviračius pranašesni. Patogumo, greičio, ekonomiškumo ir sveikatos požiūriu komfortiški velomobiliai neturi konkurentų ir tinka bet kokiu oru. Antai aptakaus dengto velomobilio rekordas 200 metrų distancijoje yra 130.36 kilometrų per valandą. Šis rekordas pasiektas nuolat jį gerinant nuo 1974 metų, nuo 69 km/val., kai pirmą kartą velomobiliu buvo viršytas sportinio dviračio rekordas.

Tiesa, uždari velomobiliai nėra patogūs, kai reikia dažnai sustoti, išlipti, įlipti. Praktiškesni yra atviri dviračiai velomobiliai. Jie yra greitesni už dviračius.

Tokiu velomobiliu važinėju kasdien visais metų laikais. Per 20 metų nuvažiavau apie 100 tūkst. km (kasdien po 10-20). Beveik visos mano kelionės po miestą: į darbą, įstaigas, parduotuvę, poilsiauti – tik velomobiliu.

Vidutinis jo greitis - 20-30 km/val. Išsiaiškinau, jog Vilniuje velomobiliu važiuojant 5-10 kilometrų atstumu dažnai jis yra greičiausia transporto priemonė.

Dviračiai ir velomobiliai nesudaro transporto kamščių (tai praktiškai įrodyta Kinijoje), nereikia jiems ilgai ieškoti stovėjimo vietos. Iš Antakalnio į Vilniaus centrą (apie 5 km) važiuoju 12-18 minučių, niekada nepakliūdamas į transporto spūstis. Važiavimas velomobiliu yra komfortiškas ir malonus.

Dviratininko poza yra nenatūrali: kūprinantis tenka remtis į vairą. Netoli matai, nes žiūri „iš padilbų“, sėdi aukštai. Velomobilyje priešingai - sėdi patogiame krėsle. Velomobilis aptakesnis ir saugesnis negu dviratis – kojomis sieki žemę, matomumas puikus, oro pasipriešinimas mažesnis. Todėl galima lengviau ir greičiau nuvažiuoti daug didesnį atstumą nei dviračiu, ypač prieš vėją.

Kai kurie mano draugai, po Vilnių važinėdami galingais automobiliais, kurui per mėnesį išleidžia net apie 500 Lt. O aš, velomobilį mindamas 20 metų, kasmet sutaupau pinigų keletui kelionių po užsienį. Per visą tą laiką susidarė apie 100 tūkst. litų.

Masinėje gamyboje velomobilis ne brangesnis negu dviratis. Galima turėti velomobilį ir dviratį – įvairinti raumenų darbą.

Svarbu ir tai, jog kasdien 10 kilometrų nuvažiuojantis velomobiliu ar dviračiu žmogus gali nesirūpinti antsvorio problema. Po 20 metų važinėjimo velomobiliu esu puikios sportinės formos.

- Tačiau žiemą ar neslidu?

- Minti dviratį slidžiame kelyje ar ant ledo iš tiesų pavojinga. Iš esmės todėl jis Lietuvos klimato sąlygomis yra sezoninė transporto priemonė. O dviejų ratų velomobilis yra daug saugesnis, nes sėdima žemai. Praradus lygsvarą, visada galima atsiremti kojomis į žemę ir nepargriūti.

Važinėdavau juo slidžiausiais keliais ir įsitikinau, jog tai net saugiau negu eiti pėsčiomis: negriūsi nei į priekį, nei atgal ar į šoną, nes atsiremsi kojomis.

O jei ir nugriūtum, tai pasekmės bus daug lengvesnės nei pėsčiojo ar dviratininko, nes velomobilio aukštis - tik pusė metro. Per 20 metų man pasitaikė tik vienas toks atvejis. Pakako pamasažuoti stukteltą vietą.

Dar vienas žemos sėdėsenos privalumas – efektyvus stabdymas, nes kartu su stabdžiais atsiremiama dar ir kojomis.

Naudodamasis pasauline ir savo 30 metų patirtimi, sukonstravau apie 20 velomobilio modelių. Juos gaminti padėjo ir puikus meistras Stasys Markevičius. Ėjome beveik nauju, pasaulyje dar mažai žinomu keliu. Kai 1980 metais Šiauliuose organizavome pirmąjį visoje buvusioje SSRS velomobilių konkursą, jame dalyvavo šimtas įvairių modelių velomobilių.

Tačiau tobulinti dar galima. Tam ypač tiktų geriausia, kas yra dviračiuose, t.y. sportinė jų technika. Pavyzdžiui, puikiai praverčia užpakalinis sportinio dviračio ratas. Be kita ko, sportinė padanga lengvai išspaudžia sniegą ir remiasi į asfaltą.

Sportinės detalės velomobilyje yra ne tik lengvos, patikimos, bet ir sukuria sportinės mašinos įvaizdį, kas ypač svarbus jaunimui. Tolimesnis tobulinimas pagerintų velomobilio aptakumą, apsaugotų nuo lietaus ir vėjo. Reiktų ir elektros pavaros važiuojant į kalną.

Dar 1985 metais parengėme velomobilį serijinei gamybai. Kreipėsi į mane tada kelios SSRS gamyklos, bet joms parduoti brėžinius neskubėjau. Man atrodė - Lietuvoje sumanėme, sukonstravome, Lietuvoje ir gaminkime. Vienas kitas verslininkas domėjosi, tačiau tai buvo mėgėjiškas lygis, o vėliau ir šie norai užgeso.

O juk Lietuva galėtų garsėti moderniais ergonomiškais velomobiliais. Ir patys turėtume, ir užsieniui parduotume. Tam nereikia daug metalo ir kitos įvežtinės žaliavos. Ir seniai dviračius gaminančią gamyklą turime – Šiaulių „Baltik Vairą“.

Minti pedalus – gėda?

- Gal mes, daug metų buvę skurdžiais, bodimės dviračiais todėl, jog norime pasirodyti jau turtuoliai?

- Tu teisus. Pagrindinė priežastis, kodėl dviračiai dabar niekinami - psichologinė. Beje, ir kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje, važiuoti dviračiu laikoma neprestižiniu dalyku, o gal tingima.

Skandinavijoje – priešingai. Švedijoje net teigiama, jog tiesti mieste naujas magistrales netikslinga – verčiau laukti, kol senosios užsikimš, tada žmonės persės ant dviračių arba prisimins visuomeninį transportą.

Beje, kadaise Lietuvoje dviratis buvo toks pat populiarus kaip dabar yra Skandinavijos šalyse. Tad gerų tradicijų esama, tik sovietmečiu jos buvo niekinamos, taip liko iki šiol.

Sėkmingai beveik iš naujo įdiegta dviračių transporto sistema ir Paryžiuje. Tuo tarpu Vilniuje transporto kamščiams likviduoti siūlomos fantastiškos priemonės: tramvajus, lyno keliai, monobėgiai ir net metro, tačiau visiškai pamirštami dviračiai ir velomobiliai.

- Mudu ne pirmą kartą apie tai kalbamės. Prisimenu, pirmajame interviu prieš 20 metų, kurį spausdinome žurnale „Mūsų gamta“, pranašavote, jog jau greitai dviračių Lietuvos miestuose labai padaugės. Iš tiesų jų padaugėjo, tačiau ne taip labai, kaip prognozavote. Be to, sprendimų teisė ir jėga – vis dar automobilininkų pusėje...

- Taip, nes automobilį garbina tingiųjų – pasiturinčiųjų kasta, kuri verčia kitus paklusti jos interesams. Tačiau tai netruks amžinai. Kad mūsų išsigelbėjimas mieste yra biotransportas, nenuginčijama nei mokslo, nei ekonomikos, nei sveikatos ar ekologijos požiūriais.

Sociologinės apklausos rodo, jog mūsų žmonės supranta, jog reikia riboti mieste automobilių eismą. Taip mano 90 proc. apklaustųjų, iš jų 81 proc. - vairuotojai. Net 97 proc. nori, jog būtų tiesiama daugiau dviračių takų. Tad anksčiau ar vėliau mūsų miestai taps ekologiškesni.

Lietuvos žinios, 2009 06 08