Moterų siaubas - po mikroskopu

Ar gali būti pasaulyje moteris, kuri nesuklyktų iš siaubo išvydusi skuodžiančią jos link pelę?

Ekologijos instituto vyresnioji mokslinė bendradarbė, gamtos mokslų daktarė Janina Reda Mažeikytė laukines peles tyrinėja jau ne vieną dešimtį metų, šimtus jų čiupinėjo ir skrodė, tačiau kiekvienąsyk krūpteli, kai pelė iššoka iš narvelio. 

Iš kur tas keistas moterų instinktas? "Ne kitokie ir vyrai, -- kvatoja R. Mažeikytė, -- ne kartą tuo įsitikinau".

Ypač ji išsigando pelės, kai toji stryktelėjo jai tiesiai ant kojos. Buvo tai Maskvoje, Severcevo gyvūnų evoliucijos ir ekologijos institute, kur R. Mažeikytė tyrė iš Sibiro parsivežtas radiacija užkrėstas peles. Nešant per instituto kiemą konteinerį su tuo kroviniu, viena peliukė iššoko. "Su bendradarbe Tania iš pradžių klykėm, o paskui gaudėm", -- prisimena Reda.

Nepriprato ji ir prie žiurkių. Sykį atvažiavo į Dotnuvą gaudyti paprastųjų pelėnų. Su kolege įsikūrė bendrabutyje, o tokiose vietose, kaip žinoma, žiurkių netrūksta.

"Žiūrim: įnėrė žiurkė į mūsų kambarį ir opa į šiukšlių dėžę. Mus pagavo profesinis smalsumas -- reikia ją iškrapštyti. Kai pabandėm, ji kad puls ant mūsų! Aš šast į lovą, o kolegė, kuri ne mažiau už mane dirbusi su pelėmis, taip sustaugė, kad viso bendrabučio vyrai atlėkė žiūrėti, kas mus pjauna. Mano lova nuo šuolio į ją -- triokšt, ir aš ant grindų", -- linksmai pasakoja mokslininkė ir surimtėjusi priduria: žiurkė nekalta -- ji nebeturėjo kitos išeities, kaip gintis puolant.

Įkastą pirštą skauda ilgai

Retas mokslininkas mėgsta tyrinėti graužikus. Ir R. Mažeikytė niekada nemanė, kad gyvenimas pasisuks taip, jog ji didžiuosis, kaip šiandien yra, tūkstantine mažulyčių pelių kaukolių ir kailiukų kolekcija, kurią kruopščiai surinko per dešimtmečius.

Baigusi biologijos studijas Vilniaus universitete, Reda iš pradžių domėjosi paukščiais, vėliau tyrė radiacijos poveikį žuvims, o paskui jai pasiūlė tai atlikti su pelėmis. Pastarosios tuo atžvilgiu buvo dar mažai tyrinėtos.

"Sugauni, žirklėmis spusteli kakliuką -- ir peliukė gatava. Tada išsipjauni jos audinio gabalėlį, užfiksuoji specialiame tirpale ir gali dėti po mikroskopu", -- dalykiškai dėstė R. Mažeikytė. Sunku tai daryti buvo tik iš pradžių. "Tačiau jei negrabiai paimsi -- peliukė krimstels į pirštą. Jos dantukai kaip adatos, skauda ilgai".

Tyrimai parodė, jog pelės, kaip ir kiti gyvūnai, gali sukaupti nemažai stroncio ir kitų radionuklidų. R. Mažeikytė važinėdavo į Sibirą, kur po katastrofos atominėje elektrinėje gyvūnai gavo didelę radiacijos dozę, gaudydavo pelėnus bei peles ir tirdavo juos Maskvoje.

Pelėdos be pelių negyventų

Prieš trejetą metų mokslininkė aptiko pelėnų, kurie iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskyrė nuo pilkųjų pelėnų, tačiau ištyrus jų chromosomas paaiškėjo, jog tai kita rūšis. Šiuos antrininkus pavadino dvyniais.

Vieną specialiais spąsteliais sugavo gyvą ir įkurdino narvelyje. Maitino avižiniais dribsniais, obuoliais, žole, varške, per šventes -- riešutais. Retenybė ištvėrė dvejus metus. "Laisvėje tiek neišgyventų", -- sako R. Mažeikytė.

"Man pelės mielos. Žinoma, tiktai laukinės -- naminės dvokia. Sykį Vilkaraisčio miške pastebėjau beržinę sicistą (tai panašus į pelę retas gyvūnas -- F.Ž.): lėtai pėdino, atsisukusi žvilgtelėjo į mane, neskubėdama užsikorė ant beržo šaknies ir įnėrė į urvelį.

O kokia graži geltonkaklė pelė! Tadas Ivanauskas ją vadino elegantiška. Miškinė pelytė, pelė mažylė, kirstukas, rudasis pelėnas -- tai irgi labai mieli žvėreliai", -- žavisi gamtos mokslų daktarė.

Apie graužikų gudrumą, ištvermingumą bei mokėjimą prisitaikyti prie žmogaus ji gali pasakoti ilgai. "Gamtoje nėra žalingų gyvūnų: visi reikalingi ir naudingi. Nebūtų pelių -- kuo mistų pelėdos, žebenkštys, lapės? Net ir vilkas nesigėdi jas stverti", -- kalbėjo mokslininkė. 

Lietuvos rytas, 1999 02 12

Info: http://www.gamtostyrimai.lt/uploads/documents/mazeikyte.pdf