Gamtos ženklai (1 - 44)

Gandrų seimai jau prasidėjo (1)

Lietuvos Seimo nariai dar atostogauja, o štai baltieji gandrai savo "seimus" jau pradėjo - renkasi laukuose į būrius. Tai ženklas, jog šie daugelio mūsų mėgstami paukščiai netrukus pakils skrydžiui į Pietų Afriką. Rugpjūčio pabaigoje daugelio baltųjų gandrų mūsų šalyje jau nebeliks. 

"Dabar gandrai ieško tokių vietų, kur gausu maisto ir stengiasi prisilesti iki soties - sukaupti daug energijos atsargų, kad galėtų atlaikyti ilgą ir sunkią kelionę", - aiškina gandrų elgesį šalies Ornitologų draugijos direktorius Gintaras Riauba. 

Pajuto besibaigiančią vasarą ir kregždės - jos taip pat būriuojasi į šimtinius pulkus. Tai taip pat ženklas, jog šie konservatorių simboliai netrukus paliks mūsų kraštą. 

Pradėjo telktis į būrius gervės. Žuvinto valstybinio rezervato direktorius Arūnas Pranaitis pasakojo užvakar prie Žuvinto ežero viename būryje suskaičiavęs 110 baltųjų gandrų, o kitame - per 600 pilkųjų gervių. 

O žuvėdros, taip pat tilvikiniai paukščiai - griciukai, tikučiai, juodkrūčiai bėgikai ir kiti dar anksčiau paliko savo perėjimo vietas ir perskrido į platesnius vandenis - Kauno marias, pajūrį. Jų migracija į šiltus kraštus prasidės iš tų vietų. 

Apie artėjantį rudenį paukščiams praneša ne tik jų genuose užkoduota informacija, bet ir pakitusios mitybos sąlygos bei sumažėjęs lesalo kiekis, taip pat trumpesnės dienos ir ilgesnės naktys. 

Ko stebėtis pradedančiais vėsti orais: juk jau praėjo Žolinė, o apie šią šventę sakoma, jog tai - vartai į rudenį. Etnologė Gražina Kadžytė parenka kiek kitokį žodį: pasak jos, Žolinė - tai slenkstis, už kurio jau čia pat ruduo. 

Jau laukuose vis dažniau boluoja rūkas, jau pastebime pirmuosius pradėjusius gelsti medžių lapus, o rytais žolę padengia vis sodresnė rasa; naktiniame rupjūčio danguje vis aiškiau šviečia žvaigždės... Šie ženklai byloja - vasara Lietuvoje pradeda atsisveikinti.

Senovėje vyresniojo amžiaus žmonės po Žolinės jau nebesimaudydavo upėse ir ežeruose. Mat vėsesnėmis ir ilgesnėmis rugpjūčio naktimis šie vandens telkiniai atšąla. Jūra - kas kita: ji dar ilgai atiduos sukauptą per vasarą šilumą. 

Tiesa, garsus meteorologas, Vilniaus universiteto docentas Vaclovas Ščemeliovas perspėja, jog nūdienos orai labai permainingi ir dėsningumų įžvelgti negalima. "Kas buvo pernai ar užpernai po Žolinės, nebūtinai kartosis šiemet", - sako šis mokslininkas. 

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2007 08 18 

(Šio 44 rašinių ciklo "Gamtos kalendorius" autorius - Feliksas Žemulis)

Gandrai atspėjo: ruduo jau čia pat (2)

Vis trumpesnės dienos ir vis ilgesnės bei vėsesnės naktys jau kuris laikas byloja – ruduo čia pat. Kitą savaitę, rugsėjo pirmąją, – kalendorinė jo pradžia. 

„Nelaukiu tos datos, nors ir suprantu, kaip šiais laikais svarbu turėti darbą ir uždarbį, - vakar prisipažino viena Vilniaus mokytoja. - Man rugsėjo pirmąją būna liūdna, nes ruduo prasideda“. 

Tarsi su orų dirigentu susitarę, ir sinoptikai pranašauja jau nuo šio savaitgalio atšalimą ir lietų. Bet reiktų ir padėkoti – vasara buvo graži kaip reta, nestigo nei saulės, nei kitų gamtos malonumų. Galbūt ir todėl nelengva su ja atsisveikinti... Juolab kad dar beveik nematyti gelstančių lapų, dar, rodos, ką tik pradėjo rausti šermukšniai ir putinai, dar tebežalios spanguolės ir žiedų dar ne ką mažiau negu vidurvasarį. 

Tačiau šalta rasa ir rūkais apsigaubę kloniai rytais, rudeniškas kėkšto riktelėjimas pamiškėj primena, kad jau netrukus daug medžių praras žalią spalvą ir įmigs žiemos miegu, o ir visa gamta įkandin jų pasiners į orią rudenišką rimtį. 

Rudenį dar anksčiau nei žmonės pajuto gandrai, tie mylimiausieji lietuvių sparnuočiai - nebeliko tūkstantinės jų armijos, džiuginusios mūsų akis visą vasarą, tik kur ne kur dar žirglioja vienas kitas užsilikėlis. Išperėjo jauniklius, užaugino ir išplasnojo, prieš tai savo „seimuose“ gerai aptarę maršrutą. Betgi žinome – sugrįš, tikrai sugrįš pavasarį, šiais paukščiais galima labiau pasitikėti negu žmonėmis emigrantais. 

Netrukus pradės ieškoti žiemaviečių varlės bei rupūžės, apie savo tuoktuves praneš elniai ir briedžiai, vėstantys vandenys taip nuskaidrės, kad bus galima net įžvelgti į nerštą atskubančias lašišas. O dar vėliau, kai spustels pirmosios rudeninės šalnos, padangę užtvindys nesuskaičiuojamos paukščių vilkstinė. 

Dažnas žmogus rudeniop pastebi priaugęs kilogramą kitą ir bara save. O galbūt nevertėtų: tai gamta taip patvarkė, kad prieš žiemą visa, kas gyva, sukauptų atsargų. Anava kaip sparčiai dabar sunkėja lapės, mangutai ir kiti žvėrys, bebrai tempiasi žiemos laikui medžių šakų, voverės – riešutų. 

O barsukas jau dairosi urvo, kuriame klos šiltą patalą. Bepigu jam – miegos tol, kol grįš šiltos dienos. Kad mes, žmonės, šitaip galėtume atėjus krizei... 

Lietuvos žinios, 2009 08 28

Gervės, mūsų ilgesio paukštės (3)

Gervės, mūsų ilgesio paukštės, jau išperėjo savo jauniklius ir dabar nesitraukia nuo jų nė per žingsnį – juk šie geltonai rudi pūkuotukai dar nemoka skraidyti, todėl yra pažeidžiami kaip niekada.

Kas pirmasis taip pavadino pilkąją gervę, sunku pasakyti, tačiau nesunku suprasti, kodėl – gailūs šių taurių sparnuočių trimitai smigte sminga į širdį. Tačiau šiomis dienomis ir juos sunku išgirsti. Šie ir šiaipjau baikštūs paukščiai dabar itin atsargūs. Juk reikia išsaugoti vaikus, kurie išropojo iš lizdo ir patraukė kur akys veda. Mama sekioja paskui vieną gerviuką, tėtė – paskui kitą... Abu pasikeisdami perėjo, o dabar abu sergsti, peni ir moko. 

Pavojus - lapė atsėlina! "Krunk", - negarsiai krankteli tėtis ir gerviukai priglunda tarp žolių. Jei nuvilioti persekiotojo tėvams nesiseka - jie išskečia sparnus ir puola. Net jei tai ir vilkas ar žmogus. Už savo vaikus kaunasi daugelis gyvūnų. 

Tačiau dar diena kita ir gerviukai pramiklins savo sparnelius. 0 tada kartu su tėvais iš raistų skris maitintis į miškų kirtavietes, paežeres ir laukus, telksis į būrius. Iš pradžių šie būreliai bus maži, bet pa­skui didės iki šimtų paukščių. Kol spalį pakils į šiltuosius kraštus, palikę mums savo ilgesingąjį klyksmą - tarsi pažadą būtinai sugrįžti. 

Ilgesio paukšte naujoje knygoje "Gervė" šį sparnuotį tituluoja ir Sūduvos ornitologas Antanas Aleknonis - bene didžiausias gervių specialistas Lietuvoje. Antanas penkias dešimtis metų tiria gimtosios Rūdšilio girios sparnuočius, yra aptikes per 200 gervių lizdų - daugiau negu bet kuris kitas Lietuvos paukščių mylėtojas. 

Gervytė, gervelė, sidabraplunksnė gražuolė, pilkoji skrajūnė, taurioji paukštė - tai tik dalis liaupsių, kuriomis Aleknonis lyg šilku glosto tą Raudonosios knygos retuolę. Tarsi atsidėkodamos gervės gausėja. Dar gana neseniai būgštauta del jų likimo, o dabar Lietuvoje kasmet peri daugiau kaip tūkstantis gervių porų.

Lietuvos žinios, 2010 05 28

Įkaitusią Žemę gaivina šilti lietūs (4)

Pats gerumas Lietuvoje yra vidurvasaris. Tebežydi ir tebesvaigina daugybė žolynų, tebesvarina žiedų kekes liepos (vienas senovinių Liepos mėnesio vardų buvo Liepžiedis), soduose noksta obuoliai ir slyvos, lyg susigėdusi panelė suraudonavo vyšnios ir serbentai.

Nugrumėjus Joninių griaustiniams, liepos dešimtąją „užmigo septyni broliai“. Taip ligi šiol prisimenami septyni Kristaus pasekėjai, kuriuos pirmajame amžiuje nukankino pagonys. Gal dėl to, o gal todėl, jog liepos 10-osios rytmetį danguje trumpam sušvinta septynių žvaigždžių sietynas, tikima: jei tądien lyja, tai lis iš eilės septynias dienas ar net septynias savaites.

Šią liepos dešimtąją lyg ir nelijo, tačiau vėliau, o ir pastarosiomis dienomis lietaus nestinga. Nereikėtų tuo stebėtis: meteorologai seniai aptiko, jog liepa – vienas ne tik šilčiausių, bet ir lietingiausių mėnesių Lietuvoje. Laimė, tie lietūs dažniausiai neilgi ir šilti bei smagūs. Žmonės meiliai sako – grybų lietūs.

Tačiau didelio grybų derliaus dar teks palaukti. „Kol kas tik voveraitės, ir tų pačių negausiai“, - apgailestauja Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis.

Ant šio gamtininko kabineto palangės tyliai čeksi gegužiukas. Tą pūkuotą padarėlį atnešė geraširdžiai dzūkai, radę iškritusį iš lizdo. „Dabar turiu ką veikti – lesinu“, - juokauja Eugenijus.

Jau daug kur, ne tik Dzūkijoje, paukščių jaunikliai paliko arba dabar vienas po kito palieka gimtuosius lizdus ir mokosi patys susirasti lesalo. Ūgtelėję ir žvėrių vaikai. Dar savaitė kita, ir vilkai pradės mokyti savo jauniklius medžioti. Vėl pasipils jiems prakeiksmai...

„Šiemet Kamanos kaip niekada šlapios“, - džiaugiasi įsibridusi kone ligi kelių į raistą Sigita Sprainaitytė. Ši jauna Kamanų valstybinio rezervato biologė atvyko čia dirbti neseniai ir ligi šiol džiaugiasi savo pasirinkimu: juk unikaliose Kamanų pelkėse – daugiau kaip 100 ežerokšnių ir 12 klampynių, iš jų veda daug vandens gyslų – klampupių.

Prieš keletą dienų Sigita vienos pelkės viduryje aptiko vilkų nespėtą suėsti elnią. Nieko nebūtų keisto – vilkų šiose nuošaliose Šiaurės vietose, ačiū Dievui, dar yra, net plastikiniai vandens lygio matuokliai rezervato raiste vilkų apkramtyti. Tačiau kodėl taip toli pelkėje atsidūrė sausumų ir net pamiškių mėgėjas elnias? Briedį čia pamatęs nesistebėtum, jie kerta raistus skersai ir išilgai, o elnias... „Matyt, vilkai jį čia atginė, kad nuvargintų“, - svarsto gamtininkė Sigita.

Tai vis vidurvasario nuotykiai, jei taip galima nūdienį gamtos gyvenimą pavadinti. Kaip ir sparvų, aklių ir kitokių kraujasiubių vabzdžių atakos, nuo kurių dabar ypač kenčia galvijai. Laimė, Dzūkijoje mašalai šiemet nekankina, kaip būdavo prieš keletą metų.

Daugybė poilsiautojų šiomis tvankiomis dienomis traukia prie jūros. Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius džiaugiasi, kad atostogautojai kol kas parko neniokoja, net keturračių motociklų fanatikai jau rečiau negu pernai užklysta. „Arba karštis žmones suginė prie jūros ir nebepaleidžia, arba pinigų tokioms pramogoms per krizę žmonėms gaila“, - juokauja D.Nicius.

Vakar buvo Prapjovos, arba Marijos Škaplierinės diena. Senovėje tą dieną prasidėdavo rugiapjūtė, o baigdavosi per šventą Oną (liepos 26-ąją). Prapjova, pirmoji ūkininko nupjautų ir parneštų parodyti šeimai rugių gniūžtė, tarsi byloja – nebe už kalnų ruduo. O ir čiurliai, žalvarniai bei kiti vabzdžialesiai paukščiai netrukus susiruoš į Pietus...

Lietuvos žinios, 2009 07 17

Karalių žuvys vėl trauks į Viešvilę (5)

Niūrų priešžiemį ne vienas žmogus peikia, o lašišoms ir šlakiams geriausias oras – dargana.

Šalies gamta dabar tarsi suklususi prieš žiemą. Tik toji ramybė gali būti apgaulinga. Tai patyrėme praėjusį savaitgalį, kai visoje šalyje dangus prapliupo sniegu.

Šiandien - vėl tik tipiška lapkričio dargana, tokį pat orą sinoptikai pranašauja visam savaitgaliui. Bet žiemos pranašai – svirbeliai jau atskridę iš Šiaurės ir įnikę į šiemet gausiai užderėjusius šermukšnius. Pastabiam gamtos mylėtojui tai ženklas, jog išbandymas šalčiu - čia pat.

O lašišos ir šlakiai dabar švenčia „tuoktuves“. Dauguma šių karališkųjų žuvų jau pasiekė nerštavietes gimtosiose upėse ir upeliuose, kai kurios net išneršė bei grįžta į jūrą.

Kai prieš keletą dienų lankiausi Viešvilėje, šio Jurbarko miestelio seniūnas Valentinas Kucinas ir netoliese plytinčio Viešvilės valstybinio rezervato direktorius Algis Butleris pirmiausia nuvedė pažiūrėti žuvų takų, kuriuos UAB „Kavesta“ neseniai įrengė prie dviejų Viešvilės upelio tvenkinių. Viena žuvų pralaida įrengta pačiame miestelyje, kita - kiek aukščiau, Gulbinų kaime.

„Dar metai kiti, ir Viešvilės upelyje vėl bus šlakių, upinių nėgių bei kitų labai vertingų žuvų“, - neabejojo A.Butleris.

Anksčiau Viešvilė jomis garsėjo, tačiau dar prieš karą patvenkus upę dviejose vietose, praeivėms žuvims – o tokios ir yra šlakiai bei upinės nėgės - kelią iš Nemuno į nerštavietes Viešvilės upelyje pastojo užtvankos.

Aukščiau jų – rezervatas, garsėjantis savo laukine gamta. Iš jame telkšančio Buveinių ežero ir išteka Viešvilė. Nuvingiavusi daugiau kaip 20 kilometrų per Karšuvos girią, šaltiniuota ir reto grožio upelė Viešvilė įteka į Nemuną.

Upėtakiai, vėgėlės, lydekos, mažosios nėgės, kūjagalviai ir kitos upelio žuvys ligi šiol gyveno tarsi dideliame uždarame akvariume: tarpusavyje „tuokėsi“, praeivių gentainių nė regėte neregėjo.

Rezervato direkcija pradėjo ieškoti būdų pagausinti upės gyvūniją. Padėti apsiėmė Vilniuje įsikūrusi VŠĮ „Gamtos paveldo fondas“ .

„Mums pavyko gauti dalį lėšų pralaidoms projektuoti ir statyti iš Jungtinių Tautų vystymo programos ir Pasaulio aplinkos fondo, o trūkstamą dalį skyrė Europos Sąjungos struktūrinis fondas bei Jurbarko rajono savivaldybė“, - pasakojo „Gamtos paveldo fondo“ direktorius Gediminas Raščius. Abu žuvitakiai kainavo beveik milijoną litų.

Kai kurie Viešvilės miestelio gyventojai iš pradžių nepritarė šiems darbams, tačiau dabar tų savo abejonių nenori ir prisiminti. Juk kai prisiveis upelyje delikatesinių šlakių, bus galima juos žvejoti, padaugės turistų. Be to, prie žuvų tako miestelyje įrengtas latakas, po kuriuo vasarą galima bus atsigaivinti vandens srove. „Tai pirmoji žuvų pralaida Lietuvoje, kurioje yra ir maudyklė“, - sakė gamtininkas G.Raščius.

Be abejo, vien padaryti žuvų takus maža, reikia jas ir veisti. Šiais metais į Viešvilės upelio aukštupį suleista 11 tūkstančių šlakių jauniklių. O pirmieji šlakiukai į šį upelį buvo įleisti prieš trejus metus. „Jie išplaukė į jūrą, tačiau po keleto metų grįš neršti į upelį“, - pranašavo rezervato vadovas A.Butleris.

Lietuvoje yra apie 77 tūkst. km upių ir upelių, iš jų tik 13,4 tūkst. km išliko natūralių. Valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro duomenimis, dėl sovietmečiu pastatytų užtvankų daugiau kaip 70 proc. nerštaviečių yra neprieinamos migruojančioms žuvų rūšims, ypač - lašišinėms. Sprendžiant šią problemą, įrengta 19 žuvų pralaidų, dar 23 reikia pastatyti.

Lietuvos žinios, 2008 11 28

Karščio egzaminą gamta išlaikė (6)

Tvanki kaitra iš Lietuvos jau traukiasi. Sinoptikai prognozuoja, jog kitą savaitę orai bus vėsesni.

Labiausiai karštis išvargino ligotus, silpnus žmones. Tad medikams darbo netrūko, o juk ir patiems teko kentėti neįprastai didelę šilumą. Laimė, pastarosiomis dienomis šiek tiek vėsindavo liūtys.

Būta nuogąstavimų, esą kaitra padarys gamtai didelių nuostolių, tačiau taip neatsitiko. Gamta prie tokių permainų prisitaiko. Visa, kas gyva, rado pavėsį. Dauguma gyvūnų jauniklius jau atsivedę – svarbiausias metų tarpsnis jiems pasibaigė, tad karštis jiems ne toks jau baisus. Juo labiau, kad dalis paukščių šiuo vasaros metu keičia plunksnas.

Daug augalų taip pat spėjo laiku nužydėti ir dabar brandina sėklas. Kaip prisimena vyresniojo amžiaus žmonės, po liepos 16-osios – Marijos Škaplierinės, arba Prapjovų dienos, - prasidėdavo rugiapjūtė. Tą dieną nedirbdavę jokių darbų. Kas to nepaisys, esą vėtra nuplėš stogus. O baigdavo rugiapjūtę iki Oninių - liepos 26 dienos.

Šiemet, atrodo, javapjūtė prasidės vėliau ir užtruks, nors pastarasis karštis ir paspartino javų nokimą.

Kaitra išdžiovino girias, ypač vakarinėje šalies dalyje. Visų 42 Lietuvos urėdijų priešgaisrinės komandos - kovinėje parengtyje. Iš daugiau kaip šimto miškų stebėjimų bokštų ištisą parą dairomasi, ar nerūksta kur nors dūmai. Tokio akylumo dėka pavyko pasiekti, kad kol kas didelių miško gaisrų nebūta.

Miškininkai ragina žmones bent dabar, kai taip karšta ir miško paklotė kaip parakas, nesilankyti giriose, o jeigu vis dėlto ten atsidūrėte – nekurti laužų, net nerūkyti. Ugnis sunaikina ne tik medžius. Mokslininkai apskaičiavo, jog viename degančio miško hektare žūva apie 6 mln. dirvožemio mikrooganizmų, taip pat daug vabzdžių, paukščių, augalų, kartais nepasiseka iš ugnies gniaužtų ištrūkti net žvėrims.

Jau atkuto vėžiautojai – nuo liepos 15 dienos galima gaudyti šiuos delikatesinius gyvūnus. Primename, jog per dieną leidžiama sugauti ne daugiau kaip 50 plačiažnyplių ir siauražnyplių vėžių. Rainuotojų ir žymėtųjų, kurie paplito mūsų vandenyse kaip invazinės ir parazituojančios rūšys, galima gaudyti tik tik nori.

Beje, apie parazitus. Kanadinė audinė – gražus žvėrelis, tačiau neseniai ji Žuvinto rezervate papjovė daugiau kaip 100 suaugusių kirų ir net apie pusantro tūkstančio jauniklių... Ežero saloje įsikūrusio žvėries jau ilgai nepavyksta sugauti gamtininkams. Kanadinių audinių į mūsų kraštą buvo įvežta prieš kelias dešimtis metų, jos ištrūko iš zoofermų, paplito ir dabar baigia išstumti ligi tol Lietuvos vandenyse neretas europines audines.

Lietuvos žinios, 2010 07 16

Lietuviui grybai brangesni ir už gyvybę (7)

Išskrido į šiltuosius kraštus baltieji gandrai, tačiau miškuose po vasaros kaitrų pagaliau pasipylė baravykai.

Pastarosiomis dienomis miškai pilni grybautojų. Dzūkijoje baravykai iškišo savo kepurėles tik bene praėjusį šeštadienį, ligi tol giriose karaliavo voveraitės. Pakelėse bematant išsirikiavo automobilių eilės. Net ir prie tų miškų, kuriuos neseniai nusiaubė rugpjūčio škvalas.

Retas paiso prie kelių iškabintų įspėjimų, jog dabar lankytis stichijos nuniokotuose miškuose pavojinga ir net draudžiama – daugybė medžių palinkę, išversti, kai kurie tebekybo vienas ant kito ir bet kada gali griūti. Neretai taip ir atsitinka.

Miškininkai stebisi žvelgdami į žmones, kuriems pintinė baravykų brangesnė už gyvybę, o mes žvilgterkime į dangų. Baltųjų gandrų jau nepamatysime – jie išplasnojo šiemet laiku kaip šveicariškas laikrodis: per Baltramiejų, rugpjūčio 24- ąją. Gandrai visada išskrenda tarsi nemačiomis, tyliai, nesigarsindami kaip žąsys ar gervės. Turi gerai įsižiūrėti į dangų – tik tada aukštai aukštai išvysi jų būrius paliekant gimtinę. Tik ar daug kas dabar į dangų dairosi? Daugelis žvelgiame žemyn, tik žemyn.

Seniai nebėra ir lakštingalų, gegučių, čiurlių, volungių. Pasak ne vieną dešimtį metų paukščius įdėmiai stebinčio gamtininko Antano Aleknonio, dabar Lietuvą palieka devynbalsės, šilų raudonuodegės (Antanas taip vadina paprastąsias raudonuodeges, nes tie paukštukai, anot jo, nėra paprasti), kregždės, geltonosios kielės, pradeda išplasnoti kikiliai. Kol kas pavieniai – didžioji kikilių, zylių, kronialindų ir kitų paukščių migracija prasidės, kaip ir kasmet, rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje.

O giriose jau pats tauriųjų elnių tuoktuvių įkarštis. Šiaurės Lietuvoje, kur šių žvėrių gausiausia, naktimis gali išgirsti jų tuoktuvinį riaumojimą, o jei pasiseks, ir pamatyti patinų kovas - tuomet šie žvėrys mažiau atsargūs negu paprastai. Gaila, jog tuo neretai pasinaudoja ir medžiotojai.

Lietuvos žinios, 2010 09 10 

Lietuvos pajūryje - Arktikos vaizdai (8)

Šiųmetė žiema tarsi nubraukė madingas dejones dėl esą šiltėjančio klimato – bent jau Lietuvoje nestinga nei šalčio, nei sniego.

Šalies meteorologijos veteranas, gamtos mokslų daktaras, dabartinių sinoptikų mokytojas vilnietis Vaclovas Ščemeliovas visada skeptiškai vertino pranašystes, jog orai sparčiai šyla ir dėl to gresia katastrofa. 

O šįkart pateikiame V.Ščemeliovo įspūdžius iš jo kelionės į pajūrį. „Kai pusiaužiemy peržingsniavau gausiai apsnigtas Palangos gatves bei parką, vietoje jūros vandens ribos netikėtai atsivėrė panaši į Arktikos pakrantę panorama“, - sako gamtininkas.

Nuo sniegingo paplūdimio virš vandens kelis šimtus metrų tęsiasi ledais, tarpais sniegu padengti kalneliai, tarp jų įvairių formų įlankėlėse tyvuliuoja vanduo, o ant jų plaukioja įvairialypių ledų plokštelės. Tarsi Arktikos pakrantė, tik sumažintame mastelyje.

Šis keistas ir pasakiškas žiemos darinys itin išryškėja retomis saulėtomis valandomis, kai šalia vyraujančių baltų spalvų atsiranda ir įvairiaspalvių. Saulėlydžio valandą saulė dar labiau išryškina žiemiškąją pakrantės panoramą. Tada paplūdimyje padaugėja šio nuostabaus gamtos spektaklio žiūrovų, kurių ir šiaipjau Palangoje šiuo metu laiku neįprastai daug.

„Be abejo, šią įspūdingą gamtos simfoniją sukuria stiproki šalčiai, vėjai bei dažni krituliai, kai krintantis sniegas galynėjasi su šiltesnio vandens bangomis. Šiemet to būta per akis. Toks įspūdingas ir pasakiškas lietuviškos pakrantės vaizdas yra gana retas, ne dažnesnis, kaip, tarkim, kamuolinis žaibas, su kuriuo žmogus susiduria vidutiniškai tik kartą per savo gyvenimą“, - sako V.Ščemeliovas. Jo nuomone, kilus audrai tokie ledai iš dalies apgintų paplūdimį nuo erozijos.

Lietuvos žinios, 2010 02 05

Saulėtas ruduo išjudino paukščių sparnus (9)

Atvėsusios dienos ir ypač naktys primena: vasarą pakeitė ruduo. Po rudens lygiadienio, rugsėjo 22-osios, nakties viešpatija vis plečiasi, vis labiau pranoksta dieną. Tarsi tamsa pultų šviesą, spaustų ją į kampą. Pastaroji gūžiasi, trumpėja, nyksta... Laimė, žinome - po pusmečio šviesa nugalės. Amžinasis Gamtos ratas, kurį be paliovos suka didysis, dieviškasis pusiausvyros dėsnis.

Pievose po rudens Lygių subaltuoja šerkšnas, geliantis tampa upių ir ežerų vanduo, slėniai naktimis apsigaubia rūko kamuoliais. „Raganos palaidais plaukais laksto“, - prisimenu, baimingai kuždėdavo žvelgdamas į šį rūką mūsų vaikas. Padangėse - traukiančių į Pietus paukščių būriai. Kasantys bulves žmonės atsitiesia, ilsindami paskaudusias nugaras ir žvilgsniais palydi sparnuočius – laimingo kelio, iki pasimatymo...

Laukuose dar daug vėlyvųjų žiedų - trūkažolių, bajorių, vanagių, o šalnos dar nespėjo stipriai apgnaibyti žalumos, tačiau geltonos ir raudonos rudens spalvos jau prasimuša beržų, drebulių, klevų lapijoje.

Žuvinto valstybinio rezervato direktorius Arūnas Pranaitis vakar mūsų laikraščiui pranešė, jog rugsėjo vėsa jau išjudino smulkiuosius paukščius jų Mekoje - Žuvinto ežero apylinkėse.

„Iš vienos giraitės kitos link skrieja čivylių ir kikilių būriai. Krūmynuose, o ir prie sodybų čirškauja migruojančios zylės – didžiosios, pilkosios, mėlynosios. Paskutines giesmeles dar suvinguriuoja pilkosios pečialindos, lapų tankmėje atsiliepia liepsnelių čeksėjimas - jos irgi traukia paskui zyles“, - pasakojo gamtininkas.

Tačiau, pasak jo, kol kas neatrodo, kad smulkieji giesmininkai skuba. Kai oras gražus, jie plasnoja Pietų link, o pradėjus dulkti lietučiui ar antroje dienos pusėje aprimsta.

Stambesnieji – strazdai, karveliai - irgi dar neskuba. „Jei jų neišvaiko prieš porą savaičių pasirodžiusios javinės lingės – lesinėja ražienų laukuose šalia pelkės, vakarop parskrenda į mišką nakvoti. Migruoja tik nedideli jų būreliai. Ir tik paskutinės saulėtos šios savaitės dienos labiau sugundė paukščius iškeliauti“, - sakė A.Pranaitis.

Gamtos kvietimo kol kas tarsi negirdi ir kregždės – jų Žuvinte taip pat dar daug. Keista, juk šie paukščiai rudenį pajunta anksti. „Žinoma, sodybose ar laukuose dieną pamatysi tik vieną kitą kregždę. Tačiau vos saulė nusileidžia, tūkstančiai kregždžių pasipila nežinia iš kur ir spiečiasi ežero meldynuose ir nendrynuose“, - dėstė rezervato vadovas.

Ryžtingos buvo tik pilkosios žąsys. Apie pusantro tūkstančio jų vasaros pabaigoje girgsėjo Žuvinte, o rugsėjo viduryje šie paukščiai paliko ežerą ir patraukė žiemaviečių link. Patyrę rezervato gamtininkai mano, kad tai buvo vietinės, Pietų Lietuvos žąsys.

Liūdėti pilkųjų ilgai neteko – už keleto dienų iš Šiaurės pasirodė želmeninės žąsys. „Tai tik pirmieji žvalgai. Daugiau jų pamatysime turbūt tik po poros savaičių“, - pranašauja Žuvinto gamtininkai.

Šį trečiadienį sutrimitavo pilkosios gervės. Kas žino, ką reiškia tas širdis draskantis jų klyksmas - atsisveikinimą, o gal kvietimą kelionėn? „Iki šiol gervės, kurių šį rudenį Žuvinte buvo maždaug 600, telkdavosi tai vienoje, tai kitoje vietoje, skraidžiojo iš nakvynės vietų į laukus ir atgal. O prieš keletą dienų dauguma jų pakilo. Rezervate liko tik trečdalis buvusio būrio. Užtat danguje – gervių karavanai“, - sakė A.Pranaitis. Kai stipriau atšąla, gervės plasnoja ir dienomis, ir giedromis naktimis.

Tačiau gražiausias gyvasis Žuvinto stebuklas – mėlyngurklės. Šiuos vienus rečiausių paukščių rezervato inspektoriai stebi čia dar nuo vidurvasario. Žuvinto palių pakraštyje, Kiaulyčios pelkės nendrynuose išsiperėjusi mėlyngurklių šeimyna taip įprato maitintis šalia gamtininkų išmintos nendrynuose brydės, kad stebėtojų nebesibaido.

„Net daugelis ornitologų nedažnai mato tą gražų paukštį, o pas mus jų - kada tik brisi per pelkę, tada aptiksi. Dabar jų jaunikliai išvis nebaikštūs – kyla tik tada, kai prieini prie pat, paskrenda kiek ir vėl šokinėja priekyje ant durpių. Tiesa, jie ne tokie gražūs, kaip tėvai - rudai pilki kanapėti. Mėlyną kaip smaragdas krūtinę šie gražiabalsiai įgis tik kitąmet, o dabar gal net iki spalio vidurio džiugins savo buvimu“, - džiaugėsi Žuvinto retenybėmis A.Pranaitis.

Lietuvos žinios, 2008 09 26

Sparčiai žengia pavasaris (10)

Ilgai ir neryžtingai trypčiojęs, pagaliau pavasaris atvėrė visą savo glėbį Saulei. Šiai tik to ir tereikėjo – kaipmat žiedais nusiklojo pievos ir laukai, sužaliavo lapuočiai, giriose, vandenyse, žemėje bei net požemiuose subruzdo nesuskaičiuojama gyvių armija. Visus ir viską pakėlė pakėlė pavasaris.

Pašlaitėse dar gali pamatyti pirmosios žiedų bangos pėdsakų – vienur kitur dar baltuoja plukės, mėlynuoja žibuoklės. Tačiau ūmai atšilus juos pakeitė kiti žiedai. Miškai pasipuošė balsvais kiškio kopūstų žiedeliais, melsvas taures atvėrė vėjalandės šilagėlės.

Jau retos tai gėlės, štai kodėl Viešvilės rezervato direktorius Algis Butleris pergyvena, jog vieną didžiausių tų retenybių augaviečių Karšuvos girioje žmonės beveik visą sunaikino. „Išsikasa ir parsiveža į savo darželius, galvoja – prigis. Tačiau šilagėlė, kaip ir kitos retenybės, mėgsta tik laisvę. Taip ir nyksta šie reti augalai“, - sako gamtininkas.

Aukštapelkėse šviečia švylių žiedai, iš tolo atrodo, jog raistą rūkas, o gal debesis apklojo. Baltais nuometais apsigaubė ievos, kai kur ir slyvos, vyšnios, pietuose – ir obelys, kriaušės. Žydi žemuogės, mėlynės. Panašu, jog šiemet šių uogų derlius bus gausus. Pievose sugeltonavo kiaulpienių jūros, tuoj jų geltonį papildys ir vėdrynų žiedeliai. Jau pasistiepė rūgštynės – pats metas jas skinti, dabar jos skaniausios. Dar dygsta pavasario grybai bobausiai.

O kai kurios šernės jau vedžiojasi savo mažylius ir dabar geriau nesipainioti ant šių žvėrių tako. Vaikelių išperėjo ir kai kurie varnėnai, ne be reikalo aplink jų inkilus dabar pamatysi varnų ir kačių. Net į Žemaitiją, kur gamta prabunda kiek vėliau, jau parskrido čiurliai... Pavasaris žengia sparčiai, nes žino: dar savaitė kita, ir jį pakeis vasara. Laiko ratas amžinas ir nenugalimas.

Lietuvos žinios, 2010 05 14

Vasara dar užtruks (11)

Gegutės iškukavo, jog ši vasara bus dar ilga ir karšta. Taip pranešė pas mane į "Lietuvos žinių" redakciją užsukęs ornitologas iš Sūduvos Antanas Aleknonis.

Antanas dar neseniai, per Mindaugines, girdėjo kukuojant gegutę. „Tai rodo, kad vasariški karščiai dar užtruks gal net iki rugsėjo vidurio“, - spėja vienas garsiausių Lietuvos paukščių žinovų A.Aleknonis. Pasak jo, Sūduvoje gegutės paprastai baigdavo kukavimus gerokai anksčiau.

Šiuo metu šie paukščiai jau traukia iš Lietuvos. Jau daug kur nebėra pempių, „lietuviškų“ varnėnų. Pastarieji išskrenda į Vakarus, tačiau čia atplasnoja varnėnai iš Rytų.

Paukščiai turi savo „laikrodį“, kuris jiems neleidžia užsimiršti, net jei gyvenimo sąlygos ir geros. Atrodo – kam palikti gimtinę, jei joje dar šilta ir lesalo kiek nori? Tačiau sparnuočiai žino: netrukus stos ilgos naktys, papūs žvarbūs vėjai, tad į didžiąją kelionę reikia išsiruošti laiku.

Šiemet kaip niekada daug uodų ir kitokių kraujasiurbių gyvių. Prieš keletą dienų bridau per Jurbarko rajono Šapališkės girią - uodus ir sparvas vos spėjau nuo savęs braukti. Drėgna ir karšta, o tokį orą šie vabzdžiai mėgsta.

Girios pilnos uogautojų - šiemet mėlynių uogos didelės ir jų daug. Kad būtų greičiau, kai kurie dreskia uogas specialiomis šukomis. Taip uogauti draudžiama, nes mėlynėnojai apdraskomi. Šią savaitę Viešvilės valstybinio rezervato inspektoriai Karšuvos girioje nubaudė 6 tokius uogautojus.

Karštomis ir tvankiomis dienomis atrodo, jog saulėkaitoje niekam gyvam nėra vietos, bet vos tik nulyja lietus - vėjo gūsis atneša gaivų paskutiniųjų liepžiedžių kvapą, sumišusį su salsvu jonažolių aromatu.

Karščiai vargina ir daugelį gyvūnų. Tačiau šie, skirtingai negu žmonės, nesidarbuoja per pačią kaitrą. „Iškentę vidurvasario karštį paukščiai prabyla tik vakarop, leidžiantis saulei. Tada į Žuvintą iš visų apylinkių suskrenda daug varnėnų, urvinių ir šelmeninių kregždžių.

Tačiau garsiausia tampa, kai temstant iš laukų parlekia ežere perėjusios pilkosios žąsys. Jos perrėkia ir didžiųjų ančių kreksėjimą, ir laukių bei didžiųjų baublių garsus“, - apie dabartinius Žuvinto ežero paukščių chorus pasakoja šio rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.

Lizdus jau paliko gandriukai. Dabar ir jiems, ne tik jų tėvams, rūpi pievos ir dirvonai. Keliaudamas per Žemaitiją viename lauke išvydau šimtus gandrų – jie žingsniavo paskui traktorių ir graibė iš šviežiai garuojančios dirvos viską, kas gyva.

Lietuvos žinios, 2010 07 23

Vidurvasario gražumas (12)

Liepos dešimtoji – Miegančių brolių diena. Senovėje tikėta: jei liepos dešimtąją be paliovos lyja, tai lis septynias dienas, gal net septynias savaites iš eilės. Jei tądien neiškrenta nė lašo – irgi negerai, gresia sausra ir badas.

Girdėjau, jog Miegančių brolių diena kilo iš etnologų Liškiavoje užrašytos legendos apie septynis brolius krikščionis. Jie kadaise statė bažnyčią Kijeve, o paskui esą užmigo ir miega ligi šiol.

Meteorologai šiųmetę liepos dešimtąją numato sausą ir karštą. Pasak jų, nuo rytojaus stos karštas ir sausas periodas. Gerai tai ar gresia badas – pagyvensim, pamatysim. Tačiau kol kas šalies gamta – pačiam vidurvasario gražume. „Kitais metais tuo laiku jau matydavai nuo sausros pageltusių mėlynių lapų, o šiemet – pats žalumas“, - džiaugiasi Viešvilės rezervato direktorius Algis Butleris.

Gamta kol kas negaili šiam rezervatui lietaus, tad jo pasididžiavimas – Artosios pelkė ir iš jos ištekanti Viešvilės upelė – tebėra vandeningi.

Rezervato gamtininkai patenkinti, jog šiemet jų valdose padaugėjo žvirblinių pelėdų, lutučių, jerubių, o kai kurie paukščiai, pavyzdžiui, pilkosios musinukės, jau peri antrąją vadą. Gervės su jau pradedančiais skraidyti gerviukais pasitraukė iš raistų į šilus, kur gausu mėlynių. Dideli kaip retais metais šiemet skruzdėlynai. Tik vapsvų kol kas mažai. Bet nedaug kas jų ir pasiilgsta.

Paukščių balsų jau gerokai mažiau – daugelis išperėjo ir dabar augina jauniklius. Nebeišgirsi lakštingalų. Jos jau ruošiasi į Pietus. Tačiau dar tebekukuoja gegutės, tebetraukia slankos, o karveliams keršuliams – pats tuoktuvių įkarštis.

Jau nemaži kiškių, šernų, lapių ir kitų žvėrių vaikai. Antai vilkai netrukus pradės mokyti savo jauniklius medžioti. Kai kuriose Aukštaitijos vietose tie jų universitetai ūkininkams padaro nemažai nuostolių.

„O pas mus sausa - Kamanų pelkė gerokai apdžiūvusi“, - pasiguodžia Kamanų valstybinio rezervato vyriausioji biologė Sigita Sprainaitytė. Ji norėtų, kad septyni miegantys broliai „pamėtėtų“ Kamanoms lietaus. Lyg ir nedidelė Lietuva, tačiau nevienoda.

Lietuvos žinios, 2010 07 09

Valdžios vairą perima žiema (13)

Daugelis paukščių jau išskrido žiemoti į šiltesnius kraštus. Liko tik tie, kurie įpratę žiemą praleisti gimtinėje. Gamtai tarsi stojo poilsio metas.

Sūduvos ornitologas Antanas Aleknonis pasakojo, jog daugelis gervių ir žąsų jau prieš savaitę paliko Novaraistį.  Šis Šakių miškuose glūdintis raistas – viena mėgstamiausių retųjų paukščių vietų Lietuvoje. Neveltui čia įsteigtas ornitologinis draustinis, paukščių įvairove nenusileidžiantis net rezervatams. Tačiau pastaraisiais metais jie Novos raiste neranda įprastos ramybės. Raisto vandenyse kone kasdien gali matyti valčių su meškeriotojais (kai kurios net motorinės), pelkės prieigose – automobilių. Vieni čia žvejoja, kiti medžioja.

„Gervės ir kiti paukščiai bijo leistis. Šiemet Novaraistyje gyveno dvigubai mažiau sparnuočių negu ankstesniais metais. Jeigu taip bus dar metus kitus – paukščiams teks ieškotis ramesnių vietų“, - sakė ornitologas A.Aleknonis. Saugoti draustinį nėra kam.

Elniai dar skabo tarpumiškių laukymėse žolę: kol jos neužklojo sniegas, skuba atsiganyti prieš žiemą. Daug jėgų šie žvėrys neteko per rują. Vienur kitur dar gali pamatyti šokuojant varlę – ne visos spėjo sumigti, pastarosios dienos buvo šiltos.

Šiemet netrūko ne tik saulėtų dienų, bet ir vandens. Pelkės, upeliai ir upės tebėra patvinę, tačiau bebrai vis tiek rentė, kaip įprasta prieš žiemą, naujas užtvankas ir lopė senąsias, kad patvintų dar didesni plotai. Prie Viešvilės upelio, vingiuojančio per Karšuvos girią, tokių užtvankų yra ne viena. Žmonės jų neardo – ten Viešvilės valstybinis rezervatas, jame karaliauja gamta.

Šio rezervato direktorius Algis Butleris stebėjosi, jog šiemet spanguolių užderėjo mažai kaip retais metais. „Pavasarį gausiai žydėjo, atrodė, uogų netrūks. Galbūt vasaros karščiai pakenkė?“ - svarstė gamtininkas. Tačiau tetervinams, jerubėms spanguolių pakaks.

Viešvilės gamtininkus nustebino ir greita bei trumpa žąsų migracija – praskrido šie paukščiai ūmai, tarsi burtų lazdele mostelėjus, nebuvo kada ilgai gėrėtis.

Lietuvos žinios, 2010 11 26

Barsukų orų nuojauta neverta pasikliauti (14)

Spėlioti orus pagal gyvūnų elgesį – nedėkingas užsiėmimas. Nelengva tirti ir jų gyvenimą. Mes manome, jog labai daug žinome apie mažuosius savo brolius, tačiau jų gyvenime tebėra daugybė paslapčių.

Štai ir praėjo pusė žiemos. Palyginus su Kalėdomis, diena ilgesnė jau beveik valanda. Čia pat sausio 25-oji. Mūsų protėviai tą dieną švęsdavo Krikštus – pusiaužiemio šventę. Ji simbolizuodavo posūkio į pavasarį pradžią, tad tą dieną būdavo žadinama žiemos įmygiu mieganti gamta: papurtomos šaltyje sustingusios obelys, pabeldžiama į apsnigtus avilius.

Žmonės sakydavo, esą pusiaužiemį iš žiemos miego atsibunda barsukas ir išlenda pasidairyti, koks oras. Jeigu saulėta, grįžta atgal ir virsta miegoti ant to to paties šono. Tai ženklas, kad sniegas jau greit nutirps. Jei apsiniaukę, paslankioja kiek po mišką ir grįžęs įminga ant kito šono - pavasario teks dar ilgai laukti.

Vilniaus pedagoginio universiteto docentas, žinduolių specialistas Kazimieras Baranauskas pataria orų prognozėmis pagal barsukų elgesį nepasitikėti: šie žvėrys miega nekietai ir iš savo urvo išlenda pasižvalgyti gana dažnai.

„Pastarosiomis dienomis buvo atlydys, tai neabejoju, jog barsukai buvo pabudę ir tvarkė savo urvus - tai labai švarūs gyvūnai“, - sakė mokslininkas.

Prieš keletą metų K.Baranauskas su savo kolegomis Petru Bluzma ir Eduardu Mickevičiumi bandė detaliau patyrinėti barsukų gyvenimą. Proga tam pasitaikė gera, mat britų mokslininkai kolegoms iš Lietuvos padovanojo keletą antkaklių su įmontuotais juose radijo siųstuvais ir pasiūlė juos užmauti ant barsukų. Pypsintys radijo signalai vieno - dviejų kilometrų atstumu praneštų, kur yra žvėrys. Šitaip būtų galima daug įdomaus sužinoti apie jų gyvenimą.

Tačiau sugauti lietuvišką barsuką, kuriam tiktų tas angliškas antkaklis, taip ir nepavyko. Viliojo lietuviai juos, kaip ir britai savuosius, žemės riešutais. Pribarstė jų nuo urvo ligi spąstų - veltui. Net medumi riešutus patepė, korių padėjo - vis tiek barsukai „nekimba“.

"Keista, - stebėjosi atvykęs britų profesorius Stephenas Harris iš Bristolio universiteto, - mūsiškiai prieš tokius skanėstus būtų neatsilaikę".

Sykį mokslininkai nuo savo tikslo buvo jau per sprindį. Aptikę barsukų urvą Vilkaraisčio miške (Molėtų r.) ir supratę, jog jis netuščias, vyrai nutarė: dabar arba niekada. Atsivedė šunelį Mikį, išmokytą landžioti po urvus. Mikis bemat įnėrė į olą ir pradėjo skalyti: ženklas, jog užspeitė barsuką. 

Tačiau po kurio laiko lojimas nutilo. Pašaukė mokslininkai šunelį - neatsiliepia. "Laukėm, laukėm, dar du kartus naktį buvom atėję ir supratom: liūdni Mikio popieriai", - pasakojo K.Baranauskas.

Kitą dieną iškasę duobę toje vietoje, kur vakar paskutinįsyk girdėjo Mikio vambrijimą, tyrėjai kaip tik pataikė tiesiai į šunį. Deja, tas buvo nebegyvas. Matyt, barsukas jį žemėmis užvertė. Tačiau čia pat sukrutėjo barsuko šeriai!  Kol mokslininkai tarėsi, kaip geriau barsuką iškelti (tai padaryti nelengva, nes šis žvėris stipriai įsispiria į urvo sienas, o netekęs kantrybės gali ir apdraskyti, net pilvą savo aštriais nagais perrėžti), šis pasislėpė.

Po kurio laiko iš kito urvo šiaip ne taip pavyko iškrapštyti nedidelį barsuką, bet argi tokiam mažėliui antkaklį mausi? Pames jį bematant. O žiema buvo jau čia pat, barsukai jau tuoj užmigs, tad mokslininkai užmovė tą britų išradimą mangutui, kurį pagauti kur kas lengviau negu barsuką. Papurtė tas savo „papuošalą“ ir nukūrė į urvą. Mokslininkai įjungė radijo imtuvą - pypsi.

„Pypsėjo signalai ligi pavasario, o paskui liovėsi, ir nesupratom, ar mangutas pabudęs iškeliavo kitur, ar batareika išseko“, - sakė K.Baranauskas.

Visažinė statistika skelbia, jog šiuo metu Lietuvoje gyvena apie pora tūkstančių barsukų - maždaug keturis kartus mažiau, negu prieš 40 metų. Tačiau didelio pavojaus išnykti jiems nėra. Nors medžioti šiuos gyvūnus Lietuvoje nedraudžiama, mėgėjų tai daryti šiais laikais jau mažai: medžioklė sunki, o kailis nepopuliarus. Iš jo gali prisipešti puikių šerių barzdai skusti ir teptukams, tačiau kas dėl to varginsis? Tiesa, barsuko taukai garsėja kaip vaistai nuo plaučių ligų.

Nevaleikos galėtų pasimokyti iš barsukų švaros. Skirtingai nuo lapių, šie žvėrys dažnai apkuopia urvus, todėl jie visada švarūs. "Išvietę" barsukai įsirengia tolėliau. Rudenį prisitempia lapų,susitaiso šiltą guolį ir užsnūsta.

Lapės ir mangutai dažniausiai patys urvo nekasa – naudojasi barsukų būstu. Jeigu šeimininkas jo nepalieka, lapės urvą pridergia ir šitaip tą švaruolį išveja. Jeigu barsukams nekliudytų nei lapės, nei žmonės, šie daug žalingų vabzdžių ir pelinių graužikų sudorojantys žvėrys gyventų dar jų prosenelių išraustuose urvuose. Tai rodo net vietovardžiai: Lietuvoje aštuoni kaimai pavadinti Barsukinėmis ir keturi - Barsukynėmis.

Lietuvos žinios, 2011 01 22

Žiemos stebuklai - sėja ir šienapjūtė (15)

Užvakar buvo Vieversio diena, tačiau žiema šiam pavasario šaukliui vis dar užvėrusi duris. Net gerokai didesni sparnuočiai – pilkosios žąsys, pabandę parlėkti į Žuvinto ežerą, turėjo vėl palikti savo gimtinę.

Tačiau didžiųjų zylių cinksėjimas rodo – pavasaris nebe už kalnų, kad ir kaip stengtųsi žiema. „Bukučiai čiauška, juodvarniai krunksi, meletos klykauja jau pavasariškai“, - džiaugėsi Dzūkijos nacionalinio parko ekologas Henrikas Gudavičius.

Jam, kaip ir daugeliui mūsų krašto žmonių, taip pat jau nusibodo žiema. Tuo labiau kad Henrikas gyvena trobelėje prie Liškiavos, kurią šaltuoju metų laiku nelengva prišildyti. Štai prieš keletą dienų, kai lankiausi pas šį gamtininką, sutikau jį pareinant iš miško su sausuoliu ant peties. „Ir mišką valau, ir pirkią pasišildau“, - šypsojosi H.Gudavičius ir tuoj pradėjo pasakoti ką matęs savo augalų kolekcijoje, kuri snaudžia po sniegu Krūčiaus upelio slėnyje prie Liškiavos.

„Ne visi augalai snaudžia – kai kurie jau pradėjo sėją. Savo sėklas jau kelinta savaitė barsto trilapės ptelijos, apyniai, o sniegas po juodalksniais, žiūrėk, net juoduoja nuo sėklų“, - rodė gamtininkas. Pasak jo, tokia ankstyva (o gal vėlyva – nelygu kaip žiūrėsi) ir ilgai trunkanti sėja – biologinis gamtos tikslingumas. Jei sėklos išbyrėtų greitai ir visos iš karto, jas nuplautų pavasario polaidis, o kai byra pamažu ir po truputį – vėjas nulakdina į įvairias vietas ir augalai išplinta.

H.Gudavičius taip dažnai lanko Krūčiaus upelį, kad jame įsikūrusi ūdra šio stebėtojo jau menkai tebijo. „Matyt, iš Nemuno čia atplaukė, - svarstė gamtininkas. - Jau tris kartus mačiau užsiropščiusią ant akmens, ledinis vanduo varva... Riebi, todėl šalčio nebijo“.

Kol džiaugėmės jau kaitresne saule, Henrikas pranešė, kad pats šio šviesulio gražumas jau praėjęs. „Gražiausia saulė gruodį ir sausį. Nors ir retai ji tada iš debesų teišlenda, tačiau kokia raudona būna – gali žiūrėt net neprisimerkęs. O dabar ji jau skaistesnė ir todėl, kaip rašė „Anykščių šilelyje“ Antanas Baranauskas, čižylos cinksi“. Čižylos – tai zylės.

Tikriausiai jaučia pavasario artėjimą ir lapės, bet kol kas joms, kaip ir daugeliui kitų žvėrių, gyventi nelengva. „Anądien žiūrėjau, kaip medžioja lapė, jų kiekvieną žiemą prie mano sodybos ateina. Sėdi uodegą paskleidusi ant sniego ir klausosi, kaip peliukai po sniegu šmirinėja. Pasižiūri į mane ir toliau klausosi. Paskui staiga strykt! - ir laimikis nasruose. Koks įdomus, gamtos nugludintas jos šuolis – 45 laipsnių kampu tiksliai ten, kur reikia“, - stebėjosi H.Gudavičius.

Netrukus sukaks 20 metų, kai įsteigtas Dzūkijos nacionalinis parkas, beveik tiek pat laiko jame dirba gyvenimą Vilniuje į Dzūkiją iškeitęs H.Gudavičius, tačiau dar neprarado sugebėjimo kasdien stebėtis gamtos visagalybe. Laimingi žmonės, kurie stebisi.

O Žuvinto biosferos rezervate dabar – darbymetis. Kol čia dar neužvirė sparnuočių turgūs ir ežerą tebekausto storas ledas, virš jo suka ratus Alytaus rajono savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ žoliapjovė: pjauna ir smulkina pakrančių nendres bei kitas sausas žoles. Specialią techniką komunalininkai įsigijo kartu su Žuvinto biosferos rezervato direkcija ir Lietuvai pagražinti draugija vykdyto projekto metu. Pasak rezervato direktoriaus Arūno Pranaičio, šis biokuras pravers Simno miestelio katilinėje. Jei sąlygos nepablogės, komunalininkai pasiryžę nukirsti keliolika hektarų šlapynių.

„Prieš kelias dešimtis metų, kai Žuvintas be jokios konkurencijos buvo vadinamas paukščių ežeru, jo pakrantėse tik kai kur vešėjo nendrynai“, - aiškino A.Pranaitis. Retieji sparnuočiai, kurie praskrenda pro Žuvintą ar jame veisiasi, labiau už nendrynus mėgsta atviras pakrantes. Be to, nendrių siena trukdo ežerui apsivalyti - išplukdyti pavasariais bent dalį teršalų į aplinkines pievas. Užliejamas pievas labai mėgo juodkrūčiai bėgikai, griciukai, perkūno oželiai, pempės ir kiti paukščiai, čia neršti išplaukdavo lydekos, ilsėdavosi migruojančios žąsys.

Prieškariu žmonės nendres iškirsdavo - jomis kūreno krosnis, dengė stogus. Šienavo ir pievas, ganė jose gyvulius. O vėliau, sovietmečiu, rezervate ūkinė veikla buvo griežtai uždrausta, todėl ežero pakrančių pievos apaugo krūmais ir net medžiais. Pievų sparnuočiams teko išsikraustyti kitur. O ir gervėms, žąsims tenka ieškoti lesalo ne aplinkinėse pievose, kaip anksčiau, o žmonių pasėliuose.

Todėl gamtininkai ir nusprendė nendrynus išpjauti ir jų vietoje atkurti pelkėtas pievas. Patogiausias metas tokiam darbui – žiema. Sausos nendrės - puikus kuras. Simno miesto katilinėje, kuri pritaikyta kūrenti biokuru, smulkintos nendrės maišomos su medienos drožlėmis. Šią šaltą žiemą, kai kuro reikia išties daug, o pabrango net medienos atliekos, nendrės yra nebloga parama Simno žmonėms.

Žinoma, vasarą nendrynai vėl šoktels, tad tose vietose vietos ūkininkai ganys karves. Rezervato direkcija tam iš Škotijos nupirko keliolika "Hereford" veislės karvių ir jautį. Šie mėsiniai galvijai prisitaikę misti skurdžiomis sąlygomis, nes Škotijoje gerų ganyklų nedaug. Skirtingai negu lietuviškos karvės, škotiškosios neniekina viksvų, nendrių, apgraužia net krūmus. Šie nepigiai kainavę gyvuliai buvo išnuomoti vietos ūkininkams.

"Be vietos žmonių paramos rezervato gamtos neapsaugosi. Jie - pirmieji ir svarbiausi mūsų padėjėjai, o neretai ir šeimininkai, tad privalome bendradarbiauti ir draugauti", - įsitikinęs A.Pranaitis.

Jo teigimu, Žuvinte nebus iškirstos visos nendrės. „Jos nėra labai pageidaujamos ežero pakrantėse, tačiau tai nereiškia, jog nėra vertingos: centrinėje dalyje, pusiasaliuose didžiuliai nendrynų plotai ir toliau bus saugomi, kad juose sėkmingai perėtų retosios paukščių rūšys - didieji baubliai, ūsuotosios zylės, plovinės vištelės, pievinės lingės ir kiti sparnuočiai. Mums svarbu išlaikyti tinkamą balansą tarp naudojamų ir visiškai saugomų nendrynų“, - sakė Žuvinto biosferos rezervato direktorius A.Pranaitis.

Lietuvos žinios, 2011 02 26

Pagaliau paukščiai parlakdino pavasarį (16)

Nors žiema dar spyriojasi, pavasaris nugalės – jis jaunas, veržlus, galingas, be to, jau jo laikas, o šalčiai mūsų krašte baigia paskutiniuosius savo jėgų likučius. Tai rodo ir pavasario pranašai – sparnuočiai.

„Žiema su pavasariu kaunasi“, - taip sakydavo amžinatilsį mano močiutė, žvelgdama į kovo mėnesį drimbančias iš dangaus šlapias snaiges. Anksčiau kaimo žmonės buvo mažiau nutolę nuo gamtos negu dabar ir tikėjo, jog joje viskas yra panašiai kaip žmogaus gyvenime – per kovas, sunkumus. Be mūšio nepasiduoda žiema, panašūs pereinamieji virsmai lydi ir kitus metų laikus: pavasarį, vasarą, rudenį.

Be abejo, pavasaris nugalės ir dabar. „Kovo pirmąją dieną pamaryje pastebėjau pirmuosius dirvinius vieversius, o dabar jau traukia ištisi jų būriai. Vakar pasirodė pempės, parskrenda pilkosios žąsys, gervės, kovai, padaugėjo suopių, o po poros savaičių lauksime ir baltųjų gandrų“, - vardija pavasariškas naujienas Ventės ornitologinės stoties ornitologas Vytautas Jusys.

Fenologinius paukščių stebėjimus jų mėgėjai skelbia Ornitologų draugijos tinklapyje www.birdlife.lt Ypač įdomu skaityti šiuos stebėjimus dabar, kai daugelis esame išsiilgę pavasario.

Vakar buvo Keturiasdešimties paukščių diena. Kai kuriais šiltesniais metais šią dieną būdavo grįžę iš žiemaviečių 40 rūšių paukščiai. Šiemet, pasak V.Jusio, kol kas grįžo tik apie 16 rūšių sparnuočiai.

Šis be paukščių savo gyvenimo neįsivaizduojantis gamtininkas sako, jog tik lietuviai iš visų pasaulio tautų pavadino keletą mėnesių paukščių vardais: kovas, balandis, gegužė. „Tai rodo, kaip lietuviai nuo seno myli paukščius“, - džiaugiasi Vytautas.

Mūsų tautos pagarbą paukščiams rodo ir jiems skirtos dienos: vasario 24-oji – Vieversio diena, kovo 4-oji – Kovarnio diena, kovo 10-oji – 40 paukščių diena, kovo 19-oji – Pempės diena, kovo 25 – Gandro šventė. Jį Lietuva yra paskelbusi nacionaliniu savo paukščiu.

Jau netrukus V.Jusys su kolegomis pakels didžiuosius paukščių gaudymo tinklus ir pradės žieduoti tirštai plūstančius į gimtinę paukščius. Nedidelį voratinklinį tinklą ant pamario krūmų V.Jusys buvo įtaisęs ir žiemą, džiaugiasi juo pagavęs ir sužiedavęs apie 200 paukščių. „Pagavau vieną čimčiaką su norvegišku žiedeliu, kitą – su švedišku, o trečiasis buvo žieduotas mūsų kolegų Juodkrantėje“, - pasakojo ornitologas.

O Žuvinte pirmasis nedrąsus vieversio čirškavimas pasigirdo kovo 9 dieną. Tą pačią dieną Žuvinto biosferos rezervato gamtininkai pastebėjo ir pempes. „Pirmajai šiemet stebėtai pempei nelabai sekasi: rytais braška per naktį sušalusių balučių ledas, o kartkartėmis iš dangaus byrantis sniegas apsnigo pempės kuodą“, - sako rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.

Tačiau pora dienų anksčiau šlapiame Buktos miške prie ežero jau skardėjo gervių trimitai. Naktimis tiems paukščiams šalta, stinga maisto, gervės turi glaustis pabaliuose ar lesinėti medžiotojų žiemą papiltose išvalų krūvose. Rudenį išskrendančios gervės baidosi pirmųjų šalnų, o štai pavasarį anksti parskridusios sugeba iškęsti nemenką šaltį.

Pasak A.Pranaičio, visi paukščiai šiemet pasirodė keliomis ar keliolika dienų vėliau nuo daugiamečių vidurkių. Tik pilkosios žąsys buvo parlėkę per viduržiemio polaidžius, tačiau grįžę šalčiai privertė šiuos paukščius vėl pasitraukti iš perimviečių. Dabar pavienės žąsys nedideliais būreliais vėl sukasi virš Žuvinto.

Kiek kitaip galvoja V.Jusys. „Paukščiai šiemet parlekia pačiu laiku – kaip ir būdavo po senovinių žiemų. Tik pastaraisiais metais buvome įpratę sulaukti jų anksčiau“, - sako V.Jusys.

Ne tik grįžtantys paukščiai „parneša“ lėtai ateinantį pavasarį. Aukštapelkėse, kur žmonės nekelia kojos, o briedžiai ar vilkai jaučiasi niekieno netrikdomi, pro pernykštę žolę ir kiminus savo kuklius žiedynus išleido kupstiniai švyliai. Jų žiedynai neišvaizdūs, pūkuoti, kad apsisaugotų nuo šalčių, bet tai patys pirmieji pavasario žiedai. Diena kita, ir pavasario ženklų bus kur kas daugiau.

Žiema dar ypač atkakli Žemaitijos giriose ir pelkėse. Viešvilės rezervato direktorius Algis Butleris pasakoja, kad šio mėnesio pradžioje prie Karšuvos girios apsupto Viešvilės upelio dar tvyrojo gili žiema, tik trumpai sušvilpčiojęs bukutis įnešė pavasariškos nuotaikos.

Tačiau po keleto dienų, oramas palengva švelnėjant, pamažu atkuto smulkieji girios giesmininkai. „Eglynus vis dažniau pagyvina lipučių giesmės, skambiai gieda didžiosios zylės, pasigirdo ir mėlynųjų bei paprastųjų zylių trelės, nuaidėjo trankus juodosios meletos būgnijimas. O kovo aštuntosios vakare Artosios pelkėje pasigirdo pirmųjų sugrįžusių gervių šūksniai“, - pasakojo A.Butleris.

Lietuvos žinios, 2011 03 12

Pavasaris ragina krutėti visus, kas gyvas (17)

Pagaliau lauktasis tikrasis pavasaris. Saulė vis kaitresnė ir vis ilgiau užtrunka danguje, ragindama pabusti net ąžuolus, šikšnosparnius, miegapeles ir kitus didelius „miegalius“.

Jos komandas klusniai vykdo visa gamtos kūrinija – vienur kitur jau žaliuoja žolė, pietinėse atšlaitėse žydi žibuoklės ir pradeda skleistis plukės, jau skraido, rėplioja, šliaužia milžiniška vabzdžių armija, sukruto žalčiai, angys ir direžai, palieka žiemos guolius ežiai, barsukai, žabarus į lizdą tempia gandrai, į nerštą traukia ir po automobilių ratais žūsta daugybė varlių ir rupūžių, bunda skruzdėlynai.

Dzūkai jau randa bobausių – pirmųjų pavasario grybų. Prieštaringai jie vertinami: Vokietijoje uždrausti, o Skandinavijoje populiarūs. Raukšlėtų bobausių kepurėlių galima rasti kirtaviečių pakraščiuose, senų miškų šabakštynuose. Šie grybai dygs neilgai, tik pora savaičių. Mikologai perspėja, kad bobausiai yra šiek tiek nuodingi, todėl juos reikia virti 3 kartus po 15 min., vandenį pakeičiant, - tik tada galima kepti ir valgyti.

Ankstyvą pavasarį žmonės pirmiausia puola į du darbus: iškuopti šiukšles, juolab kad čia pat Velykos, didžioji Prisikėlimo šventė, ir – sodinti miškus. Praūžė garsioji talka „Darom“ su šimtais, o gal ir tūkstančiais talkininkų. Tiesa, sako, jog ji buvo nebe tokia masiška kaip pernai ir užpernai, esą jau daug kam nusibodo paklusti akcijoms, ypač jei raginama įkyriai.

Vilniuje įsikūrusi nevyriausybinė gamtosaugos organizacija „Baltijos aplinkos forumas“ (BEF) „Darom“ dieną tvarkė Dvarčionių pievą. BEF ekologai ją vadina unikalia, mat joje tarpsta daug retų, į Raudonają knygą įrašytų augalų – mūsų krašto laukinių orchidėjų gegūnių, paprastųjų kardelių, čia įsikuria pieviniai kalviukai, geltongalvės pielės, pempės ir kiti paukščiai, o vakarais ir ankstyvais rytais galima šioje pievoje pamatyti besiganančias stirnas, žolėje tūnančias lapes.

Žinomas šalies botanikas Valerijus Rašomavičius sako, jog tokių turtinga pievų miesto pašonėje nedaugely valstybių rasi. Tai jo iniciatyva BEF gamtininkai jau trečius metus pavasari ir rudenį buria bendraminčius talkoms, per kurias iškerta šioje pievoje krūmokšnius, nušienauja žolę.

Botanikai dabar turi ir kitą rūpestį: prieš Velykas kai kurie žmonės prisiplėšia miškuose daugybę pataisų, mat tebegaji mada papuošti šiais žaliais augalais velykinį stalą. Pataisai – vis labiau retėjantys augalai, kad naujas toks augalėlis išaugtų iš mažulytės sporos, prireikia net 20-30 metų.

Pataisai įrašyti į Apribotų ir draudžiamų rinkti bei prekiauti laukinių augalų ir grybų sąrašą, todėl juos draudžiama rauti, skinti ar kitaip naikinti. Net prekiauti jais draudžiama, išskyrus vaistinei žaliavai naudojamas varpines galvutes. Pažeidusiems šį draudimą gresia nemažos administracinės baudos.

Už dienos kitos pražys pakalnutės. Šias gražias gėleles taip pat draudžiama skinti ir prekiauti jų žiedais ir lapais, išskyrus rinkimą vaistams. Taip pat draudžiama skinti ir prekiauti šilagėlėmis, vandens ir miškinėmis lelijomis, lieknosiomis plukėmis, pavasarinėmis raktažolėmis, didžiažiedėmis rusmenėmis, paprastaisiais burbuliais.

Prieš kelias dešimtis metų į miškasodį susirinkdavo tūkstančiai Lietuvos žmonių, tomis dienomis net pamokos nevykdavo, nes medelius sodindavo visi - mažas, jaunas, senas, valdininkas ir eilinis, verslininkas ir kaimietis. Dabar miškasodžio talkos kur kas mažesnės ir tylesnės, būtojo krašto gražinimo entuziazmo nebėra, medelių sodinti susirenka daugiausia tik miškininkai ir jų artimieji.

Šiemet visos 42 šalies miškų urėdijos numačiusios atsodinti 9050 ha valstybinių miškų bei įveisti 712 ha naujų. Palyginti su pokario metais, kai girios buvo veisiamos tūkstančiais hektarų, minėtieji dabartiniai skaičiai labai kuklūs. Miškininkai sako – mielai sodintume daugiau, tačiau mums biurokratai neperduoda tam tikslui skirtų žemių. Tad ir dirvonuoja jos daug kur apleistos – nei žemės ūkyje nebenaudojamos, nei miškininkystei neduodamos.

Praėjusią savaitę Asvejos regioniame parke, Dubingių seniūnijoje, pasodintas Radvilų ažuolynas. Daugiau kaip 60 talkininkų 1,3 ha plote pasodino 3700 ąžuoliukų ir 1300 eglaičių. Dubingiai – Lietuvos didikų Radvilų gimtinė, keletą mėnesių čia gyveno ir Barbora Radvilaitė (1520-1551), 1550 metais karūnuota Lenkijos karaliene ir po mirties palaidota Vilniaus Katedroje.

Norintys padalyvauti miškasodžio talkose žmonės turėtų paieškoti informacijos apie jas urėdijų interneto tinklalapiuose – pranešimų ten nestinga. Antai šiandien miškasodis vyksta Varėnos, Nemenčinės, Ukmergės, Valkininkų ir kitose urėdijose. Balandžio 29 d. Nemenčinės miškų urėdijoje bus toliau sodinamas istorinis miškas „Žalgiris 600“. Kai medžiais suaugs ir sulapos, šį užrašą, pradėtą sodinti praėjusį rudenį, bus galima pamatyti iš paukščio skrydžio.

Gegužės 5 d. Trakų urėdijoje bus sodinamas miškas poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui įprasminti. Miško sodintojams teks skubėti – kai stoja karštos dienos, miškasodis negali trukti ilgai, nes išsprogę ar net pradėję lapoti sodinukai sunkiai prigija.

Lietuvos žinios, 2011 04 23

Į gamtą pasipylė iškylautojai (18)

Atšilę orai išjudino ne tik gyvąją gamtą, bet ir mus, jos vaikus: daug kas šį savaitgalį patrauks į miškus ar prie upių, ežerų.  Pavasariu džiaugiasi visi, bet turbūt labiausiai – vaikai ir gamtininkai. Viešvilės valstybinio rezervato direktorius Algis Butleris dabar – kaip ant sparnų, dažniau jį sutiksi ne kabinete, o gamtoje.

„Kai pievose ilgai laukta pagaliau prasimušė žaluma – neįmanoma atsispirti norui būti lauke“, - prisipažįsta gamtininkas ir pasakoja naujienas: šlapiose pievose ir pelkėse žydi karklai, o blindės jau brandina sėklas. Gausiai išbarstytos žiedadulkės gelsvai žalsvu sluoksniu nuklojo ramų pelkių vandenį. Suvešėjo ievų, šermukšnių lapai, sužaliavo juodalksniai, beržai ir lazdynai.

Pušynuose sparčiai skleidžiasi mėlynių lapai, smėlėtose saulės įkaitinamose pamiškėse žydi kiškiagrikiai, geltonuoja sausamėgių viksvų žiedų puokštės, įsaulyje mėlynai pražydo našlaitės. Derlingesniuose pušynuose pažeme ima driektis ir aukštyn pamažu kyla šiurkštūs apynių stiebai.

Saulėkaitoje atsilenkdami spragsi perdžiūvę pušų kankorėžių žvyneliai. Po jais prigludusios pačiame kankorėžio viduje paslėptos sparnuotos sėklos netrukus viena po kitos pabirs pro atdaras ertmes ir sūkuriuodamos ims leistis žemyn. Miškuose nuo žiedų boluoja baltažiedžių plukių sąžalynai, pražydo kiškio kopūstai, šlapiose žemumose suvešėjo karčiosios kartenės.

Gyvybė užvirė ir garsiojoje Artosios pelkėje, kurią saugo Viešvilės rezervatas. „Čia, kaip ir į kitus saulės įšildomus vandenis, pratęsti savo giminę gausiai susirinko pievinės ir smailiasnukės varlės. Vanduo tarytum verda nuo jų keliamų garsų. Temstant teksi ir mekena perkūno oželiai, kreksi ir žvygčioja ilgasnapės vištelės, vandenyje taškosi bebrai“, - sako A.Butleris.

O gervės į pamėgtas maitinimosi vietas dabar skrenda dažniausiai tik pavieniui: antrasis poros paukštis jau tupi lizde ir peri. Kiaušiniai sudėti jau ir strazdų lizduose. Naujus uoksus išsikalė juodosios meletos.

Dar neseniai nakties tamsoje skambėdavo keliaujančių per Karšuvos girią ančių cyplių balsai. Dabar jų nebegirdėti - matyt, šių paukščių traukimas baigėsi. Miškuose sirpia žaliosios pečialindos, prie tinkamo perėti uokso gieda margasparnės musinukės, pievose kūkčioja kiauliukės, krūmynuose suskambo juodgalvės devynbalsės giesmė. Balandžio 23- ąją rezervato gamtininkus grakščiu skrydžiu pasveikino šelmeninės kregždės, pora dienų vėliau parlėkė paprastosios raudonuodegės, pamiškėse gieda miškiniai kalviukai, nakties šilai pulsuoja nuo girios pelėdų lutučių giesmių.

„Šiemet šių gražių paukščių itin daug. Per trijų valandų išvyką Viešvilės rezervate ir jo apylinkėse pavyko suskaičiuoti dešimt giedančių patinų. Įsiaudrinusių pelėdų nenutildė nė trumpam kilęs stiprokas vėjas - prasimušdamos pro medžių šniokštimą lutučių giesmės aidėjo be perstojo“, - džiaugiasi A.Butleris.

Be abejo, rezervatų gamtininkai turi daugiau galimybių negu eiliniai žmonės pamatyti retų paukščių ir kitų gamtos įdomybių. O pašaliniams lankytis rezervatuose draudžiama, išskyrus svečiams skirtas vietas. Tačiau ir kitur dabar yra ką žiūrėti. Antai šiandien Baltosios Vokės tvenkiniuose (Šalčininkų r.) vyks naujo paukščių stebėtojų klubo „Aves Lituania” pristatymas. Pasak šio klubo steigimo iniciatoriaus, judėjimo „Už gamtą“ vadovo Algirdo Knystauto, klubo tikslas - įtraukti kuo daugiau gamtą mėgstančių žmonių į pasaulyje populiarų hobį - paukščių stebėjimą.

„Milijonai planetos gyventojų semiasi įkvėpimo iš paukščių patrauklumo, grožio bei giesmių. JAV, Anglijoje tai antras hobis po sodininkystės. Paukščių stebėjimai labai populiarūs ir Skandinavijos šalyse“, - sako gamtininkas A.Knystautas. Jis tiki, kad paukščių stebėjimo mada užsikrės ir lietuviai, nes tai stiprina regą ir klausą, lavina grožio supratimą, sukelia azartą pamatyti daugiau naujų rūšių, išmokti jas pažinti.

Paukščius Baltojoje Vokėje kartu stebės ir patyrę jų specialistai, jie atsakys į visus smalsuolių klausimus. Išvykimas prie tvenkinių – autobusu iš Vilniaus Katedros aikštės 9 val.

O gėlių mėgėjus šiandien Neries regioninio parko direkcija kviečia į tradicinę Plukių žydėjimo šventę Dūkštų ąžuolyne. Pasak šio parko direktorės Audronės Žičkutės, šia švente atidaromas turistinis sezonas parke. Šiemet plukių žydėjimo šventė įtraukta į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos paskelbtą konkursą „Atrask ir pažink Lietuvos saugomas teritorijas“. Jo dalyviams siūloma aplankyti ir fotoaparatu užfiksuoti 50 įdomių gamtos bei kultūros paveldo objektų bei renginių Lietuvos saugomose teritorijose. 

Lietuvos žinios, 2011 04 30

Gervės pranašauja karštą vasarą (19)

Sumažėjusios paukščių dėtys rodo, kad šie metai Lietuvai gali būti nelengvi. Tokią naujieną pranešė dažnai mane aplankantis Sūduvos ornitologas Antanas Aleknonis. „Šį pavasarį Novaraisčio draustinyje radau tik vieną gervės lizdą, o neperinčių gervių – daug. Galbūt šie paukščiai jaučia, jog vasarą bus sausra, todėl ir nedėjo kiaušinių bei neperėjo. Juk vasarą išsiritę iš jų gerviukai kristų nuo troškulio“, - aiškino A.Aleknonis.

Šiuo gamtininku nėra pagrindo netikėti – A.Aleknonis gimtosios Sūduvos paukščius stebi ir tyrinėja jau daugiau kaip 50 metų, parašė apie juos daug straipsnių ir ne vieną knygą. Tarp jų ir apie pilkąją gervę, kurią šis gamtininkas dievina ir vadina ilgesio paukšte. Dar prieš keletą dešimtmečių, kai daugelis gamtininkų būgštavo, jog gervių Lietuvoje nebeliko, Antanas jų gyvenimą nuo ryto iki vakaro stebėdavo netoli savo tėviškės telkšančiame Novaraisčio raiste, tik mažai kam prasitardavo – kad smalsuoliai gervelių neišbaidytų.

Pastaraisiais metais šių paukščių gerokai padaugėjo, bet štai šį pavasarį Antanas dėl jų jau nerimauja. Ir pernai paukščiai šiam savo draugui išpranašavo kaitrą - išsipildė. „O šiemet Lietuvos girias gali užklupti tokie gaisrai kaip pernai Rusijoje“, - būgštauja A.Aleknonis.

Kitas negeras ženklas, anot jo, - trumpai kukavo gegutės. „Kuktelėjo 3-4 kartus ir nutilo. Matyt, netrukus išplasnos iš Lietuvos į kitus kraštus, nes jaučia negerus metus“, - svarsto gamtininkas A.Aleknonis.

Šiąnakt pilkosios gervės buvo skaičiuojamos Kauno marių regioniniame parke, Būdos ir Pravieniškių miškų poligone. Parko direkcija pranešė apie šį renginį internete ir kvietė gamtos mylėtojus atvykti, bet LŽ šį renginį ligi tol nutylėjo – norėjome išsaugoti kuo daugiau tų didingų paukščių, juk dabar jiems šventas perėjimo metas. Viena, kai prie gervių sėlina, vietomis net plaukia ir šliaužia toks patyręs specialistas kaip A.Aleknonis ir visai kas kita, kai braunasi eilinis smalsuolis. Niekas nepražudo tiek daug gyvūnų kaip žmonių smalsumas.

Kauno marių RP drekcija vis labiau garsėja įdomiais renginiais gamtos mylėtojams. Antai kitą šeštadienį ji kviečia į augalų ekskursiją. Parko gamtininkai rodys Kauno marių šlaituose jau subujojusius augalus, kurie gali praversti vaistams, maistui ir kitkam, bus galima čia pat išsivirti ir paragauti jų arbatos, sriubos. Ir visa tai nemokamai.

O gal jūs, kaip amžiną atilsį vyriausioji Lietuvos žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė, labai mėgstate vyšnias ir norėtumėte turėti savo vyšnią? Jei taip, tai kitą šeštadienį galite pasodinti arba įsigyti žagarvyšnę Žagarės regioniniame parke. Čia bus rengiama pirmoji Lietuvoje vyšnių sodo sodinimo talka. Po jos prie Žvelgaičio ežero šurmuliuos kleckų šventė. Kleckais vietos žmonės vadina virtinukus, labai skanius ir populiarius šiose apylinkėse.

Tačiau šie renginiai bus dar tik kitą savaitgalį, o šiandien jūs dar galite suspėti į garsiąją tulpių žydėjimo šventę Radviliškio rajono Burbiškio dvare. Šiemet Daugyvenės kraštovaizdžio draustinio ir kultūros muziejaus bei Radviliškio savivaldybės darbuotojai šią šventę rengia jau 12-tą kartą.

Renovuoto neogotikinio Burbiškio dvaro sode bus galima pasigėrėti daugiau negu 300 rūšių ir formų žydinčių tulpių, vyks gražiausios metų tulpės rinkimai. Tiek grožio vienoje vietoje mažai kur pamatysi, todėl ši šventė tapo labai populiari. Jei atvirai - tiek aš, tiek daug mano pažįstamų gamtininkų į Burbiškį keliaujame kitomis dienomis, ne per šventę: kad tulpėmis galėtume pasigėrėti ramybėje, be komercinio ermyderio.

O Žuvinto ežero pakrantės pievoje, kaip praneša šio rezervato gyvenimą jau daug metų stebintis gamtininkas Arūnas Pranaitis, paskui pilkąsias žąsis jau trečia diena ridinėjasi pilkai gelsvi žąsiukai.

„Žiema šįmet neskubėjo trauktis, tad žąsų šeimynos pasipildė kiek vėliau, nei įprasta. Užtat dabar žąsiukams netrūksta šviežios paežerių žolės. Tai vienoje, tai kitoje vietoje tarp išstybusių vilkdalgių lapų ir geltonais žiedais apsipylusių purienų kyščioja suaugusių žąsų kaklai - tėvams dabar didelis rūpestis, nes pirmosiomis dienomis žąsiukai kad ir vikrūs, bet nuo lingės ar kokio kito plėšrūno nepaspruktų“, - pasakoja Arūnas.

Pasak jo, Žuvinto pakrantės dabar įdomios ne tik žąsų šeimynomis. Gegužės pradžioje - pats tilvikų migravimas. Žaliakojai, raudonkojai tulikai, tikučiai, griciukai nenustoja šūkauti savo maloniais balsais.

„Bet akis visuomet užkliūva už tylenių gaidukų. Gamta jų neapdovanojo stipriu balsu, tačiau plunksnų raštais ir spalvomis - kaip nei vieno iš tilvikų. Aukštesnėse Žuvinto užlietų paežerių vietose dabar gali stebėti šių peštukų turnyrus.

Tačiau tiek daug gaidukų, kaip gretimos Amalvo pelkės polderiuose, jų mums dar neteko matyti - savaitės pradžioje rezervato specialistai suskaičiavo daugiau nei tūkstantį šimtą šių margaplunksnių. Pridėjus užsilikusį balsingą tūkstantinį želmeninių žąsų būrį, per šimtą dirvinių sėjikų, baltaskruostes bernikles, pempes, šaukštasnapes ir kitokias antis - Amalvo pievos primena paukščių turgų“, - džiaugiasi gamtininkas A.Pranaitis.

Lietuvos žinios, 2011 05 07

Vietoje paukščių lizdų – plastiko buteliai (20)

Tokį raistą išvydome Radviliškio rajono Praviršulio tyrelio botaniniame zoologiniame draustinyje, su ornitologu Antanu Aleknoniu sumanę pasižvalgyti, ar daug čia šį pavasarį sparnuočių.

Baltai pražydę gailiai ir pupalaiškiai, šviesūs švylių „parašiutai“, balsvos samanos. Tarsi pieno kas būtų papylęs ant žalios skaros. Praviršulio tyrelio pelkė nuo seno garsėja retų rūšių augalais bei paukščiais. Musinis ofris, paprastoji tuklė, karališkoji glindė, ruožotoji monažolė, pelkinė uolaskėlė, gegūnės, vienalapis gedutis – šios Raudonosios knygos retenybės auga Praviršulio tyrelyje. O ornitologai čia buvo aptikę perint dirvinių sėjikų, tetervinų, pilkųjų gervių ir kitų retų paukščių.

Pamatyti Praviršulio gerves rūpėjo ir Aleknoniui. Jis gerves tiria daugiau kaip 50 metų ir aptikdavo jų lizdų net tada, kai daug kas manė, jog šie paukščiai mūsų šalyje išnyko. A.Aleknonio rūpesčiu Šakių rajono Novaraisčio pelkėje, kurią gervės pamėgo, 1988 metais buvo įkurtas ornitologinis draustinis, dabar vadinamas paukščių karalyste.

A.Aleknonio stebėjimais, Novaraistyje šį pavasarį perinčių gervių gerokai mažiau negu praėjusį. Gal Praviršulio tyrelyje yra kitaip? Čia telkšo Praviršulio ir Kragų ežerai - gal jie vilioja paukščius?

Vos pasiekus Praviršulio tyrelį, A.Aleknonis kaipmat nuniro į šį raistą supantį Bargailių mišką. Nelengva buvo paskui jį spėti, nors šiam gamtininkui 71 metai. Palei Duburo upelį, kurio pakrante ėjome į pelkę, vingiavo takelis, tačiau A.Aleknonis patraukė tiesiai per tankumyną, vikriai apsliuogdamas medžius ir krūmus. „Taku eidamas lizdų nerasi“, - paaiškino.

Netrukus prieš mūsų akis sumėlynavo Praviršulio ežeras. Pelkinių gailių žiedais pasipuošusi ir svaigiai kvepianti aukštapelkė čia pereina į žemapelkę – kiminų ir viksvų sąžalynus, kuriuose vienur kitur švyti trilapių pupalaiškių, siauralapių balžuvių, vaivorų žiedai, baltuoja jau nužydėjusių kupstinių švylių pūkai.

Šokinėjame kiminų kupstais, tarp kurių kai kur telkšo vanduo. Kuo arčiau ežero, tuo labiau toji ir šiaipjau netvirta kiminų danga siūbuoja po kojomis, kliurksi vanduo... A.Aleknonis apdairus: miške nusilaužė kartį, kuria dabar atsargiai pasiramsčiuoja ir kurios įsitvertų, jei įsmuktų į pelkę. Man jis rodo būti atokiau – jei skęstume, tai bent ne abu iškart.

O kas ten tolumoje – arklys ganosi? „Briedis“, - susivokė Antanas. - Pirmąsyk šiemet matau briedį“. Grįžome į mišką – gal juo prisidengus pavyks prisėlinti arčiau žvėries. Tačiau likus iki jo gal dviem šimtams metrų, briedis pajuto mus ir nurisnojo, pakėlęs iš raisto keletą gervių. „Tikriausiai jos ten ir peri“, - spėjo A.Aleknonis ir vėl slenkame liulančiais kupstais ežero link. Debesiui pridengus Saulę, aplink suzyzia spiečiai uodų.  Virš ežero vis dar klykia briedžio išgąsdintos gervės, netoliese sidabriniai kirai atakuoja lingę. Matyt, toji įniko į jų kiaušinius.

Mes taip ir neradome Praviršulyje nei gervių, nei kitų paukščių būstų. Vienoje eglaitėje pastebėjome giesmininko strazdo, nudžiūvusios pušies viršūnėje – suopio, o gal vapsvaėdžio lizdus. Antanas akimirksniu įsikorė į tuos medžius - lizdai buvo tušti.

Kol sėdėjau ant didėlesnio kupsto po pašepėliu berželiu, A.Aleknonis spėjo apskuosti visą ežerą. „Tuščia – nė vieno lizdo“, - grįžęs ranka numojo. Jo gimtajame Novaraistyje paukščių daugiau.

Ir nors grįžtant akis traukė tarp švylių plazdantis retas ir gražus drugys machaonas, nors aptikome dar pernykščių, burnoje tirpstančių spanguolių uogų, švilpavo volungė, kukavo gegutė, o Duburo upelio krūmuose suokė lakštingala - ornitologas nebuvo linksmas.

„Šį pavasarį parlėkė mažiau, negu ankstesniais metais, kikilių, juodųjų, smilginių strazdų ir kai kurių kitų giesmininkų. Jie žiemoja Vakarų Europoje, o ten praėjusią žiemą buvo daug šalčio ir sniego, todėl daug paukščių nusilpo ir krito. Bet kodėl mažai perinčių gervių?“ - svarstė jis.

Tačiau ko netrūksta Praviršulio tyrelyje – tai tuščių plastiko butelių nuo limonado, vandens, alaus. Keista juos matyti tokioje atokioje vietoje. „Matyt, spanguoliautojai ankstesniais metais paliko. Negi sunku buvo parsinešti?“ - apmaudžiai kalbėjo gamtininkas, kišdamas tuos butelius po samanomis.

Pilkoji gervė: sidabro, ilgesio paukštė – taip vadina A.Aleknonis ją savo knygose. Daug kam suvirpa iš ilgesio širdis, išgirdus gervių atsisveikinimo klyksmą rudenį.

Lingė: „Jos ilgi lenkti sparnai linguoja, todėl ir lingė“, - paaiškino ornitologas.

Gegutė: daug kas žino, jog ji savo vaikus kitiems paukščiams užauginti paveda. „Gegutės kiaušiniai mažyčiai – jei ji perėtų, sutrintų. Todėl ir įdeda į svetimus lizdus“, - sako A.Aleknonis.

Lakštingala: neprilygstamoji operos meistrė. Naktimis koncertuoja, dienomis lesalo ieško ar snūduriuoja.

Uodas: kanda ne uodas, o uodė. Jai žinduolio kraujas būtinas, kad galėtų subrandinti kiaušinėlius. O patinas - geruolis, minta augalų sultimis ir žiedų nektaru.

Lietuvos žinios, 2011 05 28

Stebuklingasis paparčio žiedas žydi trumpai (21)

Netrukus Lietuvoje suliepsnos Rasų, kitaip – Joninių, Kupolinių laužai. Tūkstančiai žmonių ieškos savo laimės – magiškojo paparčio žiedo.

Vakar prasidėjo vasaros Saulėgrįža: stojo ilgiausios metuose dienos ir trumpiausios naktys. Dienos ilgumas dabar – net 17 valandų 18 minučių. Toks jis išsilaikys iki šeštadienio, paskui diena pradės pamažu, iš pradžių tik po minutę, trumpėti. Vidurvasaris, o ir visas metų ratas persivers į antrąją pusę – artės ruduo.

Šį gamtos virsmą – Saulėgrįžą žmonės jau seniai sureikšmino ir tomis dienomis švenčia Rasas, dar kitaip Kupolines, Jonines. Etnologai tvirtina, jog Rasos Lietuvoje švenčiamos jau kelis šimtus metų. Įsigalėjus krikščionybei, jos buvo sutapatintos su šv.Jono Krikštytojo vardinėmis ir daug kur tapo Joninėmis.

O kodėl šventė vadinta Rasomis? Todėl, kad tikėta: stebuklingąją trumpiausiąją naktį rasa tampa ypatinga. Surinktos prieš Saulės patekėjimą rasos duodavo karvėms, kad būtų pieningos, pašlakstydavo daržus, kad derlius iš vagų liptų, patys ja prausdavosi, kad liktų amžinai jauni. Drobules braukydavo po pievą, kad rasos primirktų, ir gydydavo ligonius. Ypač vertinga būdavo laikoma nubraukta nuo rugių rasa.

Mūsų protėviai labai gerbė vandenį. Ypač per pavasario, vasaros, žiemos lygiadienius. Prisiminkime tikėjimą, esą Kūčių naktį vanduo šuliniuose trumpam virstąs vynu. Manyta, jog vanduo tampa stebuklingas ir per Rasas, todėl per jas žmonės eidavo išsimaudyti upėse, ežeruose ar bent apsiprausti, kad sustiprintų sveikatą.

Rasų išvakarėse moterys rinkdavo vaistines žoleles, nes tuomet jos įgyja ypatingų gydymo galių. Iš žolelių nupintais vainikais būdavo papuošiamos trobos ir tvartai, kad ir žmonės, ir gyvuliai būtų sveiki. Tai buvo vadinama kupoliavimu – iš čia ir Kupolinės. Kupėti – tai gerai augti, virsti iš dirvos, o kupolėmis vadintos jonažolės, ramunės bei kitos vaistažolės.

Iš kupolių nupintais vainikais merginos ir moterys puošdavo savo galvas. Vėliau jaunuolių vainikai būdavo paleidžiami plaukti upėmis, upeliais. Jei merginos ir vaikino vainikai vandenyje susigretina – jie tais metais susituoks.

Rasų naktį garbinta ugnis: vakare ant kalvos sukurdavo didelį laužą ir kurstydavo jį ligi pat ryto. Tikėta – kuo toliau laukus apšvies laužas, tuo gausesnis bus derlius. Prie laužo vieni kitiems sakydavo linkėjimus, pagerbdavo Saulę ir tėvus bei protėvius. Ugniai įsiplieskus, per ją būdavo šokinėjama – kad sveikata gerėtų, jėgų daugėtų. Mat tikėta, jog ugnis apvalo ir kūną, ir sielą. Iš šiaudų nupinta pamėklė – nelaimių, nuodėmių, blogio įsikūnijimas – Rasų naktį būdavo sudeginama ir pasiryžtama gyventi kitaip: švariau, skaisčiau.

Ugnis Rasų naktį turėjo ginti ir nuo tamsiųjų jėgų – raganų, piktųjų dvasių. Todėl ant kalnų ir kalnelių būdavo iškeliamos kartys su degančia beržo tošimi, derva ar vežimo rato stebule. Degantys vežimo ratai būdavo ridenami žemyn nuo kalvų. Tikėta, jog šios Rasų ugnys sergsti ir derlių nuo negandų. Todėl su degančiais deglais ir dainomis būdavo lankomi javai.

O kulminacinis Rasų ar Joninių momentas – paparčio žiedo ieškojimas. Tikėta, jog šis augalas pražystąs tik Rasų vidurnaktį ir tik akimirkai. Šis žiedas – stebuklingas: kas jį aptiks ar kurį jis pats susiras, pavyzdžiui, įkris į apyvarą ar kišenę – tas taps visažiniu, jam nebus baisūs jokie pavojai, jokios negandos. Todėl nuo neatmenamų laikų tūkstančiai, o gal ir milijonai mūsų brolių ir sesių lietuvių Rasos naktį ieškojo ir tebeieško paparčio žiedo – Lietuvoje ar užsienyje, kur dabar emigravę daugybė mūsų tėvynainių.

Tačiau ieškoti šio žiedo reikia vienam, tyloje ir ne su alaus buteliu rankoje, kaip dabar tapo madinga – prisigerti per Jonines. Turi būti visiškai blaivus, antraip stebuklą matysi kaip savo ausis. Atėjęs į mišką ir suradęs papartį, po juo patiesk nosinaitę ar švarką, apsibrėžk aplink save ir papartį šermukšnine lazda ratą, kad piktosios dvasios nepasiektų, pasidėk indą su šventintu vandeniu, užsidek žvakę ir melskis. Tuomet ūmai tvykstels skaisčia šviesa paparčio žiedas ir nukris ant patiesalo.

Lietuvių sakmėje porinama: „Ganė piemenukas karves ir vieną praganė. Tą piemenuką išvarė naktį ieškoti karvės. O buvo Rasos šventės naktis. Piemenukas ėjo per paparčius. Ir įkrito vidurnaktį į jo vyželę paparčio žiedas, ir tuoj sužinojo piemenukas, kur praganyta karvė. Atsivarė ją ir nuo to laiko viską žinodavo“.

Kodėl buvo sureikšmintas būtent papartis? Botanikai svarsto taip: tikriausiai todėl, kad niekas niekada nėra matęs šio augalo žydinčio, nors paparčių daug ir jie labai gražūs, vešlūs. Tad kaip dauginasi? Iš čia ir kilo tikėjimas paparčio žiedo stebuklu ir kad įvyksta jis tik šv.Jono naktį. Realybė kitokia: papartis nežydi niekada. Jo sporos išsisėja – tokiu būdu ir plinta šie augalai.

Lietuvos vyriausiąja žiniuone tituluota amžiną atilsį gamtininkė Eugenija Šimkūnaitė sykį tėviškės žmonių paklausta, kaip surasti paparčio žiedą, pamokė taip: "Paparčio žiedo reikia ieškot ir negalvot, kad nori surast žiedą. Tada žiedas pats tave suras. Į apyvarą įkris ar kur kitur. Jei žmogus ką nors nori rasti, ieško ir negalvoja įsidėti tik į savo kišenę, tai būtinai randa. O jei nori į savo kišenę ir dar iš kito kišenės - apie paparčio žiedą nė negalvok. Nenorėk kitam, ko nenorėtum sau, ir tada net ūkanotą dieną nereikės raukytis".

„Dažnai būname pilki, paniurę ir tamsūs, bet - išsiilgę šviesos. Paparčio žiedas – tai dvasinė metafora, rodanti kelią į šviesą. O kai eini teisingu keliu, visuomet tenka įveikti pasipriešinimą“, - aiškina garsus etnologas Jonas Vaiškūnas.

"Lietuvos žinios" linki skaitytojams įveikti visas kliūtis pakeliui į šviesą. Kad kiekvienas ir kiekviena surastume savąjį paparčio žiedą.

Lietuvos žinios, 2011 06 23

Viesulas vėl baugina Lietuvą (22)

Pastarosiomis dienomis Lietuvą prislėgusi kaitra, apsiniaukęs dangus ir slogi tvankuma verčia nerimauti žmones: ar vėl neatūš škvalas?

Juk beveik prieš metus Lietuvą nusiaubęs viesulas kilo būtent tokiomis pat aplinkybėmis – pirmiausia stipri ir tvanki kaitra, paskui kamuoliai debesų ir – galingas škvalas.

Tuo labiau, kad gamtos stichija, tiesa, kiek mažesnė negu pernai, užvakar jau nusiaubė Utenos kraštą. Kaip pasakoja Tauragno ežere žvejoję meškeriotojai, iš šio vandens telkinio ūmai pakilo didžiulis besisukantis vandens stulpas ir vožėsi į krantą, vienus medžius išversdamas kaip šapelius, kitus nulenkdamas.

Netrukus viesulas nurūko į Uteną, kur rovė medžius ir blaškė atliekų konteinerius. Vyžuonos parke išrauta bei apgadinta daug medžių. Viesulą lydinti liūtis apsėmė „Maximos“ parduotuvę, o žaibas Bikelių kaime uždegė didžiulį namą. Ugniagesiams jo išgelbėti nepavyko. Dar didesnę nelaimę perkūnija atlakdino į Anykščių rajoną – netoli Svėdasų žaibas nutrenkė 25 metų moterį.

Ar gali škvalas šiomis dienomis aplankyti ir kitas šalies vietas? Lietuvos hidromoeteorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos budinti sinoptikė Ieva Nariūnaitė tiksliai atsakyti į šį klausimą nesiryžo.

„Iš tiesų vėjas labai sustiprėjęs, o Lazdijuose šiuo metu smarkiai lija, stipri perkūnija. Bet ar vėl susiformuos kur nors škvalas – labai sunku prognozuoti, juk šie gamtos reiškiniai yra labai lokaliniai, dažniausiai apsilanko tik kurioje nors nedidelėje teritorijoje. Todėl gali būti, jog net jei škvalas ir įvyktų, mūsų meteorologijos stotys jo neužfiksuotų, nebent apie tai praneštų žmonės“, - sakė LŽ vakar pavakare I.Nariūnaitė.

Neseniai Hidrometeorologijos tarnyboje pradėjo veikti nepigiai kainavusi šalies gyventojų perspėjimo apie stichinius meteorologinius reiškinius sistema, bet ir ji škvalo Utenoje nenumatė. Tarnybos tinklapyje, skiltyje „Pavojingi reiškiniai“, vakar tik buvo lakoniškai informuojama, jog Pietryčių Lietuvoje numatomas smarkus lietus, daug kur perkūnija, o greta paryškintomis raidėmis įspėjama: „Pavojinga“.

Pasak sinoptikų, ir artimiausią dieną Lietuvoje numatomi šilti bei lietingi orai, šalies pietvakariuose lis smarkiai, griaudės perkūnija, daug kur trumpai palis, griaus perkūnija, oro temperatūra 21–26 laipsnių šilumos. Liepos 3 d. taip pat daug kur numatomi trumpi lietūs su perkūnija, tačiau jau bus šiek tiek vėsiau, tad viesulo tikimybė sumažės.

2010 metų rugpjūtį kilęs škvalas daugiausia nuostolių padarė pietinėje ir centrinėje šalies dalyse – Alytaus, Kaišiadorių, kauno, Prienų, Švenčionėlių, Trakų ir Varėnos rajonuose. 26 metrų per sekundę skriejančio vėjo sūkuriai išvartė daug medžių, elektros stulpų, nuplėšė dešimčių namų stogus. Kai kurie miesteliai, pavyzdžiui, Sarapinškės Varėnos rajone, Stakliškės Prienų rajone ir kiti atrodė kaip po karo. Pernykštis škvalas pareikalavo 4 žmonių gyvybės. Daugelį jų užgriuvo virstantys medžiai.

Kaip reikėtų elgtis per škvalą, perkūniją? To paklausta Hidrometerologijos tanybos Klimatologijos skyriaus vedėja, mokslų daktare Audronė Galvonaitė negailėjo karčių žodžių.

„Anksčiau visos bobutės žinojo, kaip elgtis per perkūniją, nors nebuvo nei interneto, nei televizorių ir panašių naujovių. Jos uždarydavo langus, užstumdavo krosn ies sklendes, susodindavo anūkus greta savęs – sėdėk, nes gali tekti bėgti iš namų, jei dundulis į juos trenks. O dabar, nors kasdien mokome, ką reikia per perkūniją daryti, vis tiek žmonės elektros neišjungia, kištukų iš elektros rozečių ir televizorių lizdų neištraukia, namų langai atlapi, palapinės pastatyso po medžiais, perkūnijai trankantis keliaujama ir dar mobiliaisiais telefonais kalbama“, - kritikavo žmonių neatsargumą A.Galvonaitė.

Meteorologė įspėjo, jog dėl pastaraisiais metais sparčiai besikeičiančio klimato pavojingų gamtos reiškinių sulauksime vis dažniau, tad turime būti atidūs, jiems pasirengę.

Kad nelaimė aplenktų, patariama perkūnijos metu nebūti aukštose vietose, po medžiais, arti vandens. Pamačius kamuolinį žaibą reikia nejudėti, nes jis juda pagal oro sroves, jį galite pritraukti. 

Pavojinga slėptis po aukšta stogine, statiniu arba kalvos viršūnėje, būti šalia metalinio aptvaro, oro elektros tiekimo linijos, dirbti žemės ūkio darbus atvirame lauke arba statybinėmis bei žemės ūkio mašinomis, bėgti. Palūkėti, kol praeis perkūnija, geriausia būtų nedidelėje lomoje (įduboje), giraitėje arba stataus šlaito papėdėje. Lygioje vietoje patartina pritūpti arba atsisėsti ant akmens.

Jeigu jūs vis dėlto atsidūrėte po medžiu, atstumas nuo jo kamieno ir žmogaus turi būti ne mažesnis kaip 3 m, dar geriau 8-10 m. Negalima slėptis po aukštais atskirai stovinčiais medžiais lygioje vietoje arba pamiškėje. Žmonės, perkūnijos metu esantys automobilyje arba traktoriuje, pataikius žaibui paprastai nenukenčia. Tačiau apsvaigintas vairuotojas gali prarasti gebėjimą valdyti techniką, toddėl perkūnijos metu reikia sustoti.

Jeigu perkūnijos metu esate pastate - prisiminkite, kad negalima naudotis elektriniais prietaisais, telefonu, liesti vandentiekio kranus, būti šalia dūmtraukių, krosnių arba stambių metalinių daiktų, t.y. vengti visko, kas gali turėti stiprų elektros krūvį. Ypač tai pasakytina apie pastatus, neapsaugotus žaibolaidžiais. Tam, kad kamuolinis žaibas nepatektų į pastato vidų, siūloma uždaryti langus, duris, dūmtraukius, kad patalpoje nebūtų skersvėjų. Ventiliacijos angas būtina uždengti įžeminta metaline gardele.

Lietuvos žinios, 2011 07 02

Mūsų numylėtiniai (23)

Mėgstantys gamtą žmonės šią vasarą gandrų gyvenimo įdomybes gali stebėti ne tik tiesiogiai gamtoje, bet ir kompiuterių ekranuose - tereikia surinkti adresą www.naisiuvasara.lt.

Verslininko, politiko ir TV serialo "Naisių vasara" sumanytojo bei mecenato Ramūno Karbauskio iniciatyva jo gimtajame Šiaulių rajono Naisių kaime, ūkininko Virginijaus Plakio sodyboje, įtaisyta skaitmeninė vaizdo kamera. Ji nukreipta į netoliese ant grūdų saugyklos būstą susikrovusią gandrų porą. Vaizdas visą parą tiesiogiai transliuojamas intemetu.

"Kai sumaniau filmuoti gandrus, nesitikėjau, kad jie sudomins tiek daug žmonių, - mūsų laikraščiui prisipažino R.Karbauskis. - Tinklalapio statistika rodo, jog pastaruoju metu kasdien šiuos paukščius stebi apie lO tūkstančių žmonių iš viso pasaulio,o nuo pavasario,kai gandrai parskrido ir pradėjome juos filmuoti bei rodyti, tinklalapis aplankytas jau daugiau kaip pusę milijono kartų."

R.Karbauskis tikino ir pats nė dienos nepraleidžiąs nepažiūrėjęs, ką veikia Naisių gandrai. Kadangi mėgstąs fotogafuoti ir filmuoti, sakė dažnai stebįs gimtojo kaimo gandrus ne tik kompiuteryje, bet ir su fotoaparatu ar vaizdo kamera.

"Išperėjo keturis gandriukus, tačiau paskutinį - gerokai vėliau negu kitus, todėl jis buvo mažesnis, broliai ir seserys jį aplenkdavo tėvams parlakdinus lesalo. Gandriukas nusilpo, tad tėvai, supratę, kad neišgyvens, išmetė jį iš lizdo.

Likę trys jaunikliai sėkmingai užaugo ir visiems niurgzliams, kurie pranašaudavo, jog ši vasara bus sunki, atrėždavau - pažvelkite į mūsų gandrus. Jie augina net tris vaikus, vadinasi, vasara bus gera", - juokėsi R.Karbauskis.

Panašus sumanymas šiemet buvo įgyvendintas ir Lenkijoje. Ten taip pat prie gandrų lizdo įtaisyta vaizdo kamera. Deja, visi keturi tenykščių gandrų jaunikliai nugaišo - matyt, apsinuodijo tėvu parneštu kenksmingu lesalu. Kai praėjusį savaitgalį Naisiuose vyko festivalis "Naisių vasara 2011", tarp jo dalyvių buvo tokių, kurie atvyko specialiai savo akimis pamatyti gandrų, daug dienu stebėtų kompiuteryje.

R.Karbauskis sakė ne kiek negailįs 10 tūkst. litų, kuriuos išleido šiam projektui finansuoti. "Kasdien džiūgauju matydamas, kiek daug žmonių stebi gandrus - kai kurie kone nuolatos. Forumas, kurį įkūrėme tinklalapio lankytojams, rodo, jog daugelis smalsuolių iš pradžių mažai ką žinojo apie gandrų gyvenimą, o dabar jie galėtų pakonsultuoti ir ornitologus profesorius.

Diskusijos apie paukščius tinklalapyje verda net anglų kalba. Lenkijos ornitologai raštu pasiūlė mums suvienyti jėgas ir parengti dar didesnių bendrų projektų. Tad baltieji gandrai gali ir suvienyti tautas", - svarstė R.Karbauskis.

Naisių gandrai traukia dešimtis Lietuvos ir kitų kraštų gamtos mėgėjų, bet, pasak R.Karbauskio, jais visiskai nesidomi valdžios institucijos. "Tik Ornitologų draugija dažnai čia atvažiuoja, domisi, dėkoja, palaiko, remia. Bet tai visuomeninė organizacija, o valdiškoms mūsų gamta nerūpi", - kalbėjo pašnekovas.

Verslininkas žadėjo, jog gandrus stebinti vaizdo kamera veiks, kol šie sparnuočiai išskris. Nuolatiniai jų stebėtojai, be kita ko, tvirtina, jog tai atpalaiduoja po darbo dienos, padeda primiršti rūpesčius. Gandrai padeda žmonėms gyventi.

Iš tiesų: jei paklaustum Lietuvos gyventojų, koks paukštis mūsų krašte populiariausias, labiausiai mėgstamas, daugelis atsakytų - baltasis gandras. Ne veltui šis sparnuotis nacionalinio Lietuvos paukščio rinkimuose surinko daugiausia balsų.

Gandras nuo seno laikomas gerumo, laimės ir vaisingumo simboliu, tikima, kad jis apsigyvena tik šalia gerų, sąžiningų žmonių. Baltąjį gandrą savo nacionaliniu paukščiu paskelbė ir Vokietija bei Armėnija.

Tarsi atsidėkodami už žmonių meilę, gandrai kasmet tik trumpam, rudens ir žiemos metui, palieka mūsų kraštą. Tačiau skirtingai negu mūsų emigrantai, kiekvieną pavasarį grįžta į gimtinę. Lietuvos ornitologų draugijos duomenimis, pastaraisiais metais mūsų šalyje perėjo 13 tūkstančių gandrų porų - daugiau nei prieš dešimtmetį.

Ornitologai apie gandrų gyvenimą yra surinkę daug profesionalios, gamtinės informacijos, liaudies pasakojimų. Atrodo, ko dar apie juos nežinome? Tačiau pranešimai apie įdomų šių paukščių elgesį rodo: jų gyvenime dar daug paslapčių.

Antai Elektrėnų savivaldybės Semeliškių Šv.Lauryno bažnyčios šventoriuje ant medžio lizdą susikrovęs gandras šią vasarą neduoda ramybės šios bažnyčios kunigui: paryčiais, apie ketvirtą valandą, ilgai beldžia snapu į klebonijos langus. Tai tarsi kerštas už tai, kad kunigas paukščiui matant pavasarį po medžiu surinko ir išnešė iš lizdo iškritusius ir sudužusius kiaušinius. Gandras net teršti pradėjo prie klebonijos durų.

Kitas pranešimas apie neįprastą gandrų elgesį atėjo is Biržų krašto. Važiuojantys keliu Biržai-Vabalninkas ir vietos gyventojai ties Aūlių ir Jokūbiškių kaimais išvydo keistą vaizdą: ariamas laukas buvo net baltas nuo jį nutūpusių gandrų. Šie paukščiai ne tik vaikščiojo, bet ir šoko - tarsi būtų vykusios jų tuoktuvės. Tačiau juk jos būna pavasarį...

Kai kurie žmonės tame susirinkime suskaičiavo 200 gandrų. Vietos senoliai sakė dar nematę jų tiek daug čia. Kas ir kodėl paragino sparnuočius susirinkti vienoje vietoje, kaip jie susižinojo? Juk garsieji "gandrų seimai" - būriavimasis prieš išskridimą į šiltus kraštus - prasidės tik rugpjūtį?

Teko ir man Tauragės rajone stebėti, kaip sekiodami paskui traktorių gandrai renka sliekus ir kitokius gyvius, tačiau tada jų tesuskaičiavau keliasdešimt.

Lietuvos žinios, 2011 07 16

Įspūdingasis žalvarnis – jau retenybė (24)

Latvijos ornitologų pastangos išgelbėti šiuos paukščius jau davė rezultatų. Lietuviai tuo pasigirti dar negali.  „Liūdna rašyti, bet tai turbūt vienas iš paskutinių žalvarnių mūsų krašte. Prieš 4 metus jie išnyko Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, nors kažkada pamerkyje jų buvo gausiausiai. Prieš 3 metus Druskininkų apylinkėse perėjo maždaug 6 poros, pernai tik 3, šiemet tik viena.

Pildosi vieno ornitologo pranašystė, jog mūsų karta yra paskutinė, kuri dar matė žalvarnius“, - taip šios gražios gražaus paukščio nuotraukos autorius, druskininkietis ornitologas Jonas Bilinskas rašė praėjusių metų vasarą.

Deja, ne kitaip yra ir šiemet. Pasak Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) projektų koordinatoriaus Remigijaus Karpuškos, žalvarnių padėtis Lietuvoje jau kritiška: 2006 metais užfiksuota tik 35, 2008 metais – 20 porų šių paukščių. Manoma, jog praėjusiais metais perėjo maždaug 10 jų porų, o šiemet dar mažiau.

Pasitarti, kaip galima būtų išgelbėti mūsų krašto žalvarnius, LOD kviečia visus paukščių mylėtojus šį savaitgalį, liepos 23 – 24 dienomis, į susitikimą „Žalia varna“. Susitikimas įvyks miškingose Druskininkų apylinkėse, ant Ešerinio ežero kranto.

Žalvarnis – maždaug kuosos dydžio paukštis, išvaizda primenantis tropikų sparnuočius: suaugusių paukščių apdare vyrauja žalsva, melsva, juosva ir rusva spalvos, kurios ypač įspūdingos, kai žalvarniai tuoktuvių metu vartosi ore. Vėliau šios palvos tampa blankesnės, melsva spalva pažaliuoja.

Šių įspūdingo grožio paukščių mūsų krašte niekada nebuvo labai daug. Gamtininkų patriarchas profesorius Tadas Ivanauskas 1964 metais rašė, kad „žalvarnis nėra retas, tačiau niekur apsčiai nepasitaiko“. Vienas pirmųjų apie spartų žalvarnių nykimą 1991 metais įspėjo gamtininkas Eugenijus Drobelis. XX a. pradžioje žalvarnių Lietuvoje buvo iki 10 000 porų, 1970 m. – jau tik 1000–2 000, 1990 metais – 150-200 porų.

LOD pirmininko Laimono Šniaukštos duomenimis, žalvarnių nebedaug liko ir pas kaimynus: Lenkijoje 2010 metais jų buvo maždaug tik apie 50 porų (mažiau negu ankstesniais metais), Baltarusijoje - 20-50 porų, Latvijoje - 24 poros.

Latvijoje prieš keletą metų žalvarnių skaičius buvo sumažėjęs iki 10 porų, bet nuo 1998 metų žalvarnių apsauga toje šalyje pradėjo rūpintis latvių ornitologas Edmundas Račinskis. Jo ir kolegų iniciatyva buvo paskelbtos naujos saugomos teritorijos, iškelta apie 150 specialių inkilų žalvarniams, šie būstai buvo saugomi nuo plėšrūnų, valomi, jaunikliai žieduojami, kiekviena žalvarnių pora stebima bei tiriama ir. t.t.

Šitaip pavyko stabilizuoti populiaciją ir net padvigubinti žalvarnių skaičių. „Latvių darbai - pavyzdys, kad žalvarnius galima išgelbėti“, - sako R.Karpuška.

Lietuvoje vieni pirmųjų žalvarniais susirūpino Druskininkų miškų urėdijos darbuotojai. Jų iniciatyva jau keleri metai miškinguose Druskininkų apylinkėse yra keliami ir nuo plėšrūnų specialiomis priemonėmis apsaugomi inkilai žalvarniams, ieškomos naujos šių paukščių perėjimo ir maitinimosi vietos, stebimi ir saugomi perintys žalvarniai. Iškelta apie 90 inkilų šiems paukščiams. 2009 metais juose perėjo ir sėkmingai jauniklius užaugino 3 žalvarnių poros, o 2010 metais - 4 poros. Neatsitiktinai ir minėtasis paukščių mėgėjų susitikimas rengiamas prie Druskininkų.

Kodėl nyksta žalvarniai? Gamtininkų nuomone, šie paukščiai praranda maitinimosi buveines, nes nyksta brandūs medynai, keičiasi kaimai, mažėja tinkamų perėti uoksų. Žalvarnių gretas retina ir šių paukščių medžioklės Pietų kraštuose, kur jie migruoja, sparčiai besikeičiantis klimatas, nereguliuojamas plėšrūnų skaičius veisimosi vietose. Antai latvių ornitologų duomenimis, 2007 metais nuo kiaunių žuvo apie pusė visų žalvarnių dėčių inkiluose.

Daugiausia žalvarniams galėtų padėti valstybinės institucijos, jei priimtų šiems paukščiams saugoti tinkamus įstatymus bei kontroliuotų, ar jie vykdomi. Būtina išsaugoti brandžius medynus bent žinomose žalvarnių veisimosi vietose, reguliuoti plėšrūnų (ypač kiaunių) skaičių, drausti medžių kirtimus vasarą, kontroliuoti iškamšų gamybą, skatinti ekstensyvų žemės ūkį ir pan.

LOD pernai pradėjo įgyvendinti tarptautinės paukščių apsaugos organizacijos BirdLife International finansuojamą projektą „Žalvarnių apsauga". Pagrindinis jo tikslas - kaupti informaciją apie esamas ar dar neseniai buvusias žalvarnių perėjimo, maitinimosi vietas, ten iškelti šiems paukščiams tinkamus saugius inkilus, stebėti, ar jie užimti.

Susitikimo „Žalia varna“ dalyviams bus pristatyti projekto metu atlikti darbai bei pasiekti rezultatai, bus plačiau papasakota apie žalvarnių būklę Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse, jų apsaugos būdus, vyks diskusijos. Paukščių mėgėjai galės praktiškai prisidėti prie žalvarnių apsaugos – ieškoti jų perėjimo ir maitinimosi vietų, kelti šiems paukščiams skirtus inkilus.

Pasak LOD vadovų, ornitologų susitikimas „Žalia varna“ vyksta jau penktą kartą ir jį renginį atvyksta kolegų iš Latvijos, Baltarusijos bei kitų šalių.

Na, o tie, kuriems nusišypsojo laimė pamatyti vieną gražiausių mūsų šalies paukščių žalvarnį, kviečiami apie tai pranešti LOD. Jos interneto tinklapis – www.birdlife.lt. 

Lietuvos žinios, 2011 07 23

Gandrai jau rengiasi kelionei į Pietus (25)

Vis labiau trumpėjančios dienos ir rasoti rytmečiai primena, jog jau čia pat ruduo. Vis dažniau vakarais žemę užkloja rūko marška, pievose mažėja žiedų, o medžių lajose pasirodo pirmieji geltoni lapai.

Netrukus sparnus didžiajai kelionei į Pietus pakels baltieji gandrai. Rugpjūčio 24-oji – jų išskridimo iš mūsų krašto diena. Šią dieną lietuviai nuo seno išlydėdavo gandrus, išskrendančius žiemoti į šiltuosius kraštus. Jau dabar baltieji gandrai pradeda būriuotis - tarsi pasitarti prieš kelionę.

Į Lietuvą atėjus krikščionybei, gandrų išskridimo diena sutapatinta su Baltramiejaus varduvėmis. Baltramiejus buvo vienas iš dvylikos Kristaus apaštalų. Kaip ir kiti apaštalai, jis krikštydavo žmones. Už vieno karaliaus atvertimą į krikščionybę buvo nukankintas ir nužudytas, o paskui paskelbtas šventuoju, amatininkų globėju.

Liaudyje buvo paplitę oro spėjimai: Jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ir ruduo. Senbernius ir vienišius neretai pajuokdavo - „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“, mat po tos dienos likdavo tik vieniši sužeisti gandrai, nepajėgę išskristi kartu su kitais.

„Daugelis gandrų paliks Lietuvą dar ligi rugsėjo, tačiau masinė paukščių migracija prasidės tik rugsėjo viduryje, kai padangė aptems nuo išskrendančių zylių, kikilių, alksninukų. O kol kas mūsų gimtinę palieka tik kai kurios sparnuočių rūšys.

Dar birželio pradžioje pradėjo išskristi varnėnai, įkandin jų pakilo pempės, vėliau kuolingos, tilvikai, nendrinukės, krakšlės, pečialindos, jau pajudėjo ir devynbalsės“, -  vardijo Ventės rago ornitologinės stoties ornitologas Vytautas Jusys. Jis jau daug metų žieduoja iškrendančius paukščius.

Tačiau šio gamtininko auginamas gandras Grantas, priešingai negu jo gentainiai, šiomis dienomis ne išskris iš gimtinės, o parlėks į ją. „Dabar jis gyvena Nidoje, o prieš tai viešėjo Kaliningrado sričiai priklausančioje nerijos dalyje – Pilkopėje. Žmonės pasakojo, jog jis ten ir kitą vardą jau buvo gavęs. Netrukus grįš pas mane į Ventės ragą žiemoti“, - įsitikinęs V.Jusys.

Grantą, kai jis buvo dar mažiukas, rado žmonės iškritusį ar tėvų išmestą iš lizdo ir atnešė V.Jusiui. Nuo to laiko praėjo aštuoneri metai. Vytautas ir ir jo žmona Kristina Grantą užaugino ir dabar jis rudenį stipinėja pievoje prie jų namų, greta ten besiganančios karvės Jusių Blondinės, su kuria paukštis susibičiuliavo. Vasarą jis pasigauna varlių, laumžirgių, o žiemą globėjai pašeria jį žuvimis. Praėjusi žiema buvo gana šalta, tad Grantas buvo uždarytas tvarte.

„Ar žinai, kodėl Grantas neskrenda sykiu su visais gandrais į Pietus? - juokauja gamtininkas. - Todėl, kad dar pirmaisiais metais pakėlęs sparnus skristi padarė klaidą: perskridęs Kuršių marias pamanė, kad įveikė Raudonąją jūrą ir nusileido. Pamatęs smėlį už Nidos nusprendė, jog tai Sachara, kurią taip pat reikia perskristi. Tai padaręs, atsidūrė Kaliningrado srityje. Iš ten ir parlėkė namo, o dabar tai kartojasi kasmet“.

Rugpjūčio dienos vis dar šiltos, kai kuriose upėse žydi vanduo. Taip žmonės sako apie žalios spalvos vandenį, kurį nuspalvina vasaros pabaigoje pražystantys smulkieji dumbliai. Kai kurie vilniečiai jau buvo sunerimę, kai pamatė žalsvą Neries vandenį – gal iš Baltarusijos atbėgo daug teršalų?

Ištyrę šio vandens mėginius aplinkosaugininkai nustatė: tai – dumbliai. Jų kasmet daugėja, nes į vandenį patenka fosforo ir azoto, kurio yra pramoninėse ir buitinėse nuotėkose. Daug šios chemijos yra ir mūsų naudojamame muile, skalbimo milteliuose. Lietuvos gamtos fondo duomenimis, vidutinis lietuvis per metus sunaudoja apie 0,33 kg fosforo – daugiausia Europos Sąjungoje.

Tačiau dar savaitė kita, ir vandenys ims vėsti, taps skaidrūs. Prasidės geriausias povandeninį pasaulį pamėgusių nardytojų metas.

Pajutusios artėjantį rudenį, pradeda rujoti stirnos. O dauguma kitų žinduolių jau stengiasi maitintis sočiau – reikia žiemai sukaupti kuo daugiau riebalų. Išmintingoji gamta pasirūpina kiekvienu gyvūnu ir augalu.

Netrukus žiemaviečių pradės ieškoti šikšnosparniai ir varliagyviai. Vieni šikšnosparniai išskris piečiau, kiti sulįs į rūsius, palėpes ir kitas atokias vietas. Šiltesnėse vietose sumigs ir varlės bei rupūžės. Juk šaltuoju metų laiku joms beveik nebelieka maisto – vabzdžių.

Rudeniui pradeda ruoštis ir skruzdėlės: tvarko savo miestus-skruzdėlynus. Pažvelkite į juos ir pasvarstykite: kuo šios gyvenvietės iš esmės kitokios, negu Niujorkas, Paryžius arba mūsų Vilnius? Nieko žmogus neišrado geriau ir anksčiau, negu sukūrė, padiktavo gamta.

Pradeda gelsti pievos, skverai. Savaitė kita, ir įsivyraus rudeniška ramybė. Brandi ir graudi, papuošta ilgesingomis išskrendančių paukščių virtinėmis. Pievas ir klonius vis dažniau užkloja rūko marškos – tarsi gamta migdytų savo kūrinius kaip kūdikius. 

Lietuvos žinios, 2011 08 20

Ruduo gražus, kaip mūsų Lietuva (26)

Dienos dar nešaltos, tačiau vis daugiau paukščių palieka mūsų kraštą – biologinis jų laikrodis įsakmiai liepia kelti sparnus šiltesnių kraštų link, kur galima bus saugiai peržiemoti.

Mūsų šalyje jau tapo tradicija pirmąjį spalio savaitgalį palydėti išskrendančius paukščius. Ir šiandien bei rytoj šimtai žmonių linkės šiems laisvės simboliams gero kelio. Aišku, paukščiams tas linkėjimas buvęs nebuvęs, tačiau mums patiems nuo to sieloje tarsi tampa smagiau, ypač kai žinome, jog paukščiai, skirtingai negu mūsų sesės ir broliai, po keleto mėnesių sugrįš namo...

Šiemet paukščių palydos rengiamos Žuvinto ir Kamanų rezervatuose, Metelių, Dubysos, Kauno marių, Kurtuvėnų, Tytuvėnų, Vištyčio, Salantų regioniniuose parkuose ir kitur. Pavyzdžiui, Lietuvos ornitologų draugijos darbuotojai važiuos palydėti paukščių prie Kenos žuvininkystės tvenkinių.

Šios draugijos interneto tinklalapyje www.birdlife.lt galima rasti vietų, kur bus laukiami paukščių bičiuliai, sąrašą ir išsirinkti tinkamiausią kelionę. Per palydas paukščiai ne tik stebimi, bet ir skaičiuojami, šios apskaitos rezultatai perduodami Europos paukščių stebėtojų koordinaciniam centrui Šveicarijoje. Lietuvos ornitologų draugija – bene gausiausia visuomeninė gamtosaugos organizacija mūsų šalyje – paukščių palydas ir „reviziją“ rengia jau bene dešimt metų.

O tie, kas mėgsta dairytis ne į dangų, o į žemę, tikriausiai šį savaitgalį vėl trauks į miškus – kol šalnų nebuvo, vis dar galima rasti grybų. Tiesa, jų šiais metais nėra daug, bet vis dėlto tuščia pintine negrįši.

Kai kuriems žmonėms pasiseka prisigrybauti net prie savo namų. Antai Petras Dargis iš Kaltinėnų (Šilalės r.) neseniai prie savo sodybos, kurią globia jo senelio ir tėvo sodintos eglės bei kiti medžiai, aptiko gražių, bet nematytų grybų. Ar rinkti? Nufotografavo ir paprašė patarimo. Mes nuotrauką persiuntėme Botanikos instituto mikologui Jonui Kasparavičiui. Šis pranešė, jog nuotraukoje įamžintas grybas - auksuotoji smulkiažvynė.

Pasak mikologo, šis valgomas, giminingas pievagrybiams, žvynabudėms grybas auga rudenį miškų pakraščiuose, parkuose, soduose, daržuose ant žemės tarp žolių. Prieš keletą dešimtmečių buvo randamas labai retai, net norėta jį įrašyti į saugotinų grybų sąrašą. Tačiau pastaruosius du dešimtmečius smulkiažvynė "apsigalvojo" - auga labai gausiai, dažnai didelėmis grupėmis, augimo vietose iš vaisiakūnių neretai suformuodamas ratus, linijas, raides ir kitus ženklus.

„Visa tai kai kuriuos grybautojus stebino, o kitus net šiurpino. Antgamtinių ir paranormalių reiškinių mėgėjai ieškojo tame ateivių signalų, buvo, o gal ir tebėra įsitikinę, kad tai - geopatogeninės zonos, ateivių nusileidimo vietos, radiacijos poveikio pasekmė ir taip toliau. Teko su jais bendrauti, mačiau jų darytas nuotraukas.

Kadangi jie iš dviejų galimų paaiškinimų visuomet renkasi stebuklingą, fantastišką, o ne paprastą ir logišką, tai likome su savo nuomonėmis“, - pasakojo J.Kasparavičius. Anot jo, jokio stebuklo tame nėra, paprasčiausiai grybas auga tol, kol dirvožemyje yra jam tinkamų maisto medžiagų.

Gavęs šį mikologo paaiškinimą laimingas P.Dargis prisipjovė visą krūvą smulkiažvynių, juolab kad jos dar ir auksuotosios, dabar džiovina ir turės skanaus pagardo žiemą.

O Smalininkų miestelio, kurį Jurbarko rajone skalauja mūsų upių tėvas Nemunas, žmonės prieš keletą dienų prie savo namų buvo iškėlę vėliavas – trispalves ir Mažosios Lietuvos, nors valstybinės šventės lyg ir nebuvo. Kas gi taip nudžiugino smalininkiečius?

Ne tik įspūdinga šimtamečių ąžuolų alėja garsėja Lietuvoje šis miestelis, bet ir vandens matavimo stotimi, kuri - viena seniausių Europoje: šiomis dienomis jai sukako 200 metų. Ši stotis - akmeniniai laiptai, prie kurių pritvirtintos matuoklės, buvo pastatyta 1811 metais spalio 1 dieną Prūsijos, kuriai tada priklausė šis Nemuno krantas, karaliaus įsakymu.

Jau tuomet buvo nuspręsta Nemuno vagą valyti bei prižiūrėti, kad galėtų praplaukti laivai. Vandens lygis čia buvo matuojamas tris kartus per parą daug metų, išliko visi stebėjimai.

Lietuvos hidrometeorologai minėtąją datą įvardina Nemuno tyrimų pradžia ir sako, jog Smalininkų vandens matavimo stotis svarbi ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio hidrologams.

Prieš keletą metų Smalininkų vandens stotis buvo kapitaliai suremontuota ir įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Unikaliam jubiliejui paminėti išleistas proginis pašto ženklas su Mažosios Lietuvos dailininkės Lidijos Meškaitytės miniatiūra „Smalininkų vandens matavimo stotis“.

O praėjusį savaitgalį Smalininkuose vyko mokslinė konferencija „Smalininkų vandens matavimo stoties reikšmė krašto istorijoje“, kurioje pranešimus skaitė garsūs gamtininkai, kocertavo menininkai, miestelyje šurmuliavo amatininkų mugė, veikė kūrybingų vietos žmonių darbų paroda. Išdidūs, savo vertę žinantys vietos žmonės nepraleido progos papuošti savo namų vėliavomis.

Lietuvos žinios, 2011 10 01

Kol nešalta, tūnoti namuose neverta (27)

Vis labiau vėstantis oras, vis anksčiau apgaubianti žemę sutema paskatina galvoti apie mažuosius mūsų brolius: ar jiems nežvarbu? Tačiau galime būti ramūs – gyvūnai daug geriau prisitaikę gyventi gamtoje negu mes.

Žvėrys „mūvi“ šiltus kailius, paukščiai – plunksnas. Nemaža dalis pastarųjų, kaip žinoma, išskrenda žiemą praleisti šiltuose kraštuose. Kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, ropliai, varliagyviai, vabzdžiai, šaltąjį metų laiką pratūno šiltesnėse užuovėjose. Kai kurie (šikšnosparniai, mangutai, barsukai, miegapelės) net užmiega. Ir apskritai gyvūnams baisiausia yra ne šaltis, o badas.

Kol kas maisto pakanka visiems, o ir ruduo neblogas. Žinoma, gamtoje viskas vyksta pagal seniai jos nustatytą grafiką: vis sparčiau žalumą praranda medžiai, vis daugiau išplasnoja į šiltesnius kraštus paukščių.

Kaip praneša Viešvilės rezervate dirbantis gamtininkas Algis Butleris, jame vienas po kito iš gamtovaizdžio dingsta šilumamėgiai gyvūnai. Pasak jo, dar ne taip seniai palei vandens telkinius skraidė žirgeliai – jau jų nebėra. Paskutinių naktų šalnos sustingdė ir įkyrias kraujasiurbes briedmuses, jau nebematyti roplių, mažiau besigirdi paukščių balsų, tik  giedoti vis dar bando mūsų kraštą paliekanti dūminė raudonuodegė.

Gamtininkas taikliai pastebi, jog kiekvienas gyvybės krustelėjimas dabar kur kas labiau krinta į akis nei visokeriopo bruzdesio prisotintoje pavasario ar vasaros gamtoje.

Antai žiemai ruošiasi bebrai - renčia naujas arba stiprina senąsias savo užtvankas, graužia upelių pakrantėse medžius. Įpusėjusio rudens ženklas – gausiai išskrendantys kikiliai ir kiti sparnuočiai. Rujoja elniai, neršti traukia lašišos.

Giles jau išbarstė ąžuolai. Daug jų spėjo surinkti kėkštai, užteko paskanauti ir šernams, nes gilių derlius šiemet užderėjo toks gausus, kad net medžiotojai savo pašarais negalėjo  giles dievinančių šernų išvilioti į šėryklas-šaudyklas.

Pakako gilių ir miškininkams, kurie irgi skubėjo jas rinkti - padaugėjus norinčiųjų įveisti miškus išaugo ąžuolo sodinukų paklausa. Antai Kėdainių miškų urėdijoje  šiemet buvo planuota surinkti ir pasėti ne mažiau 5 tonų gilių. Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programa šią urėdiją įpareigoja iki 2021-ųjų kasmet atkurti po 63 hektarus ąžuolynų. Per dešimtadalį šios urėdijos miškų sudaro ąžuolynai su rinktiniais ąžuolais. Sodintų kėdainiečiai ir daugiau jų, tačiau trūksta žemės, todėl ąžuoliukais aprūpina kitas urėdijas, privačių miškų savininkus.

Sodžiuose jau nuimtas derlius, pabaigti svarbiausieji ūkio darbai. Tik gamtininkų darbų ratas sukasi be perstojo. Antai neseniai į Karšuvos girią išleisti keli kurtiniai, kuriuos pavyko išauginti dirbtinai, tarsi vištas, Viešvilės rezervate. Priminsime – šiuos paukščius nelaisvėje veisti yra labai sunku, ne vieno gamtininko pastangos ligi tol nedavė gerų rezultatų.

Tad kai pavyko išperinti ir užauginti iš kurtinių vados 8 kurtinukus, gamtininkai neslėpė džiaugsmo. Sugavę voljere paūgėjusius naujuosius gyventojus, paženklinę jų kojeles  numeruotais žiedais ir nuvežę į Karšuvos girios glūdumą, gamtininkai atidarė dėžučių dureles. Paukščiai nedrįso jų palikti... Tik paraginti pasileido pirmam nevaržomam skrydžiui į pušų šakas.

Prieš keletą dienų į laisvę Lietuvos pietuose paleista ir keletas veislyne išaugintų didžiųjų apuokų jauniklių. Tiek kurtiniai, tiek didieji apuokai – jau reti paukščiai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Antai didžiųjų apuokų, ornitologų duomenimis, mūsų šalyje tėra tik apie 20 porų. Todėl ir stengiamasi jų populiacijas gausinti.

Didysis dančiasnapis, kurį kai kurie žmonės vadina geltonąja antimi, dar nėra labai retas. Šis paukštis pamėgo Nerį Vilniuje. Lietuvos gamtos fondo specialistai sumanė iškelti jiems upės pakrantėje palei Žirmūnų mikrorajoną kelias dešimtis inkilų. Šią ornitologų iniciatyvą palaikė nekilnojamojo turto vystymo bendrovė „MG Valda“. Pirmoji talka jau įvyko – praėjusį sekmadienį žirmūniečiai kartu su ornitologais ir minėtos bendrovės darbuotojais iškėlė keletą inkilus.

O šiandien paukščių mylėtojų talka rengiama Vilniaus priemiestyje, Dvarčionyse. Čia plyti didelė pieva, kurioje anksčiau augo daug retų augalų, tačiau ilgainiui nešienaujama pieva užžėlė krūmais. Tai pastebėję, Baltijos aplinko forumo gamtininkai nutarė atkurti retenybes. Keletą metų iš eilės jie šienauja ir kerta krūmus, tad pavyko atgaivinti beveik trečdalį pievos ir ji jau pasipuošė rausvažiedžiais ir paprastaisiais kardeliais, pelkinėmis vingiorykštėmis, snapučiais. Nedažna valstybės sostinė turi savo pašonėje tokių retenybių.

Kol neprausia ilgi įkyrūs lietūs, kol nėra labai žvarbu, kol yra ką pažiūrėti bei veikti miškuose ir laukuose – neverta tūnoti visas dienas namie ar darbe. Bent savaitgalį išvažiuokime, išeikime į gamtą. Ji mums dosniai atsilygins.

Lietuvos žinios, 2011 10 22

Tamsiausias metų laikas (28) 

Pats priešžiemio vidurys. Stojo pilkiausios ir trumpiausios dienos bei juodžiausios naktys. Dienos vis trumpės, naktys – ilgės, kol Kalėdų žvaigždė praneš, jog tamsos kova su šviesa baigėsi šviesos pergale. Gyventi taps lengviau ir linksmiau. 

Daug svetur žiemojančių paukščių jau baigia išlėkti į šiltesnius kraštus, nuskaidrėjo atvėsę vandenys, laukus, girias ir pelkes sukaustė ramybė. Aišku, gamtos ratas sukasi be paliovos, tik tyliau:  po miškus klajoja elniai ir šernai, pamiškėse gali pamatyti stirnų, neršia lašišos, o vienur kitur dar aptiksi žaliuokių. 

Toji priešžiemio tykuma – tarsi gamtos suklusimas prieš  žiemos patalus ir speigus. Dar savaitė kita, ir  suplevens pirmosios snaigės, vandenis sukaustys ledo šarvai. Bent jau taip ligi tol Lietuvoje būdavo, kol nepradėjo šiltėti visame pasaulyje orai. 

Tą vėlyvo rudens metą Viešvilės rezervato darbuotojai pasirinko šiai saugomai gamtos  teritorijai „gydyti“. Deja, to prireikia net ir rezervatuose – itin griežtos apsaugos vietose. Kaip pasakoja Viešvilės rezervato vadovas Algis Butleris, rytinėje jo dalyje glūdintis Gličio pelkynas, kuriame  telkšo to paties pavadinimo ežeras, praeityje, dar prieš įkuriant šiose apylinkėse rezervatą, buvo apsausintas. 

Melioratoriai tada ištiesino iš ežero išvinguriuojantį upeliuką, per raistą nutiesė kastinkelį – sukastą kelią, abipus kurio žiojėja grioviai. Tikėtasi iškasti daug durpių. 

Suprantama, vandens pelkėje ir ežere sumažėjo, nemaža dalis aukštapelkės apaugo pušimis, jos pakraščiai - eglėmis. Sausinantys grioviai buvo išvagoję ir kai kurias kitas Gličio pelkės vietas. Nors jie ilgainiui iš dalies užslinko, tačiau drėgmės raiste vis dar trūksta. 

„Todėl prieš kelėtą metų ir suplanavome atkurti buvusį pelkės hidrologinį režimą. O šį rudenį prasidėjo darbai“, - sako gamtininkas A.Butleris. Grioviuose įrengta keliasdešimt užtvankėlių, uždaryta kelio pralaida, vietomis pravalyta upelio vaga. Darbai kainavo beveik 100 tūkstančių litų, jie buvo finansuojami iš ES struktūrinių fondų. 

„Be abejo, dėl sulaikyto pelkės vandens jos vaizdas kiek pasikeis. Gali nudžiūti keletas hektarų miško, pasirodys kitokios žolės ir samanos, lėčiau augs pelkinės pušys, vėl pradės formuotis durpės. Tačiau pašlapusios ežero prieigos privilios daugiau ir įvairesnių paukščių bei kitų gyvūnų“, - vardijo A.Butleris. 

Pokyčiai bus stebimi. Rezervato gamtininkai spėja, kad atsikurs apie 200-300 ha ligi tol regresavusių pelkių ir tikisi, kad sugrįš anksčiau čia gyvenę saugomi pelkių augalai bei gyvūnai. 

Prieš trejetą metų rezervato pašonėje, prie dviejų iš jo ištekančio Viešvilės upelio užtvankų, buvo įrengti žuvų takai – tikimasi, kad šlakiai ir lašišos ilgainiui vėl prisimins kelią į nerštavietes. 

Kita gera žinia atėjo iš Labanoro girios: pavyko išgelbėti itin retą paukštį – didįjį apuoką. Prieš mėnesį keliolika nelaisvėje įveistų ir užaugintų šių paukščių buvo išleista Labanoro girioje. Jų Lietuvoje jau labai mažai, gal tik dvi dešimtys, todėl ir buvo nutarta skubiai gaivinti populiaciją. Anksčiau didieji apuokai ūbaudavo Labanoro girioje, tik pastaraisiais metais išnyko – todėl gamtininkai ir nutarė veislyne užaugintų apuokų atvežti būtent į šią girią. 

Taip ir buvo padaryta. O prieš savaitę vietos žmonės paskambino miškininkams: Švenčionėliuose, sodybos kieme, tupi apuokas, kažkodėl neskrenda – bene sužeistas? Labanoro ir Lakajos girininkai nuskubėjo pas skambinusį Švenčionėlių gyventoją Sigitą Babrauską. Ant apuoko kojos žibėjo žiedas, liudijantis, jog tai – vienas iš veislyne užaugintų  paukščių. 

Paukštis buvo sulysęs, nusilpęs, šlubavo. Gamtininkai jį pamaitino, nuvežė pas veterinarą. Paaiškėjo, jog apuokas buvo susižeidęs koją, todėl ir negalėjo pasigauti lesalo. Sutvarstytas jis nuvežtas į buvusius savo „namus“ veislyne, iš kur sustiprėjęs vėl atkeliaus į Labanoro miškus. 

Lietuvos  žinios, 2011 11 26

Paukščių nerimas artina žiemą (29) 

Ornitologas Antanas Aleknonis spėja, kad šiltos gražios rudens dienos jau baigiasi – netrukus ateis žiema. Gamtininkas apie tai sprendžia iš paukščių elgesio. 

„Šiemet net ligi liepos devynioliktosios girdėjau kukuojant gegutes. Tuo jos išpranašavo ilgą vasarą. Ir tikrai ji tęsėsi ilgai. O dabar ruduo jau tuoj turėtų baigtis, nes anksčiau negu įprasta išskrido gervės“, - sako A.Aleknonis. 

Paskutiniąsias gervių vilkstines virš gimtojo Rūdšilio šis paukščių mylėtojas stebėjo spalio 26 dieną. Tada pralėkė 200 jų, o savaitę prieš tai gamtininkas matė virš Novaraisčio pelkės  plasnojant 600 gervelių būrį. 

Kitas, pasak jo, sparčiai artėjančios žiemos ženklas – praėjusį sekmadienį siautusi vėtra. Dažnai prieš šalčius ji atūžia, girias ir laukus suvirpina. „O ir paukščiai suklusę, nerimą jaučia. Šiandien mačiau, kaip mėlynoji zylė lesykloje pabertose kruopose maudosi – lyg prieš šaltį“, - svarsto A.Aleknonis. 

Jo pažįstami medžiotojai, medžioję kiškius panemunių laukuose, patiesė tik vieną kiškį. Tiesa, labai riebų. „Jie spėja, kad žiema gali būti šalta. Bet tokia prognozė gali ir nepasitvirtinti - juk visi žvėrys kaupia riebalus prieš žiemą. Arba šaltis gali spustelti tik vasario pabaigoje, kaip ne kartą yra buvę“, - sako A.Aleknonis. 

Kiškių Lietuvoje labai sumažėjo, ir kol kas niekas negali tiksliai pasakyti, kodėl. Nežino to ir Antanas. „Galbūt juos ir kokia liga retina, - spėlioja jis, - tačiau juk ir plėšrūnų dabar priviso – lapių, mangutų, kiaunių, šeškų, valkataujančių šunų. Išretina jie ne tik kiškučius, bet ir stirniukus, taip pat ant žemės perinčius paukščius – kurapkas, tetervinus, jerubes ir kitus“. 

Prieš keletą dienų keliaudamas, kaip yra įpratęs daryti kone kasdien, pėsčiomis giriomis ir laukais, A.Aleknonis nemažoje atkarpoje iš Rūdšilio iki Kazlų Rūdos miškų (tai daugiau kaip 30 kilometrų) pastebėjo tik vieną stirną. 

„Išstriksėjo ji iš girios į pamiškės žiemkenčių želmenis. Nuošalumoje stirnų jau labai mažai – iššaudė jas brakonieriai ir medžiotojai, kuriems dabar nė licencijų medžioti pateles ir jauniklius nebereikia. Be to, kaip sakiau, dalį stirniukų suėdė plėšrūnai, dalis šių žvėrių  neatlaikė praėjusios ilgos žiemos“, - tvirtina gamtininkas. 

Tik kitą dieną žygiuodamas kitu maršrutu - panemuniais Kauno link jis ant kalno netoli Vilkijos aptiko 3 stirnas, o pakalnėje prie pat šio panemunės miestelio žaliuojančiuose rugiuose ganėsi dar 5 stirnos. Tai rodo, kad jos glaudžiasi arčiau kaimų, miestelių – tik čia  dar gali išgyventi. O kurios nueina nuošaliau – brakonieriai nušauna. 

„Jei ir gyvena nuošalioje sodyboje dar kokie senukai, tai nei brakonieriai, nei medžiotojai jų nepaiso – nušauna stirną ar kitą žvėrį kad ir prie pat namo. Mano brolis pasakojo, kad prie jo namų išmedžiojo stirnas, kurias jis šėrė,  taip pat du elnius“, - dėsto Antanas ir daro gana kategorišką išvadą: „Kuo daugiau Lietuvoje aplinkos apsaugos inspektorių, tuo mažiau lieka žvėrių“.

Toje kelionėje nuo Lekėčių iki Kazlų Rūdos jis rado ir tik keliolikos kurapkų būrelį. „O anksčiau jų būdavo daug. Irgi plėšrūnų – keturkojų ir dvikojų darbas. 

Antai Novaraisčio ornitologiniame draustinyje  būdavo tetervinų, gulbių nebylių. Dabar  išnaikintos, nes net motorinės valtys po raisto vandenis plauko.Visas 827 ha draustinis liko be priežiūros ir apsaugos. Neberasdavo ramybės čia šį rudenį ir atlėkusios nakvoti gervės, todėl išplasnodavo nuošaliau – į Raudonplynio raistą ar girių ežerėlių link“, - sako A.Aleknonis. Jis anksčiau buvo šio draustinio sargas, vėliau šis etatas buvo panaikintas.

Gamtininko nuomone, kuo sparčiau išsivaikšto į užsienius Lietuva, kuo mažiau lieka  vienkiemiuose ir kaimuose žmonių, tuo mažiau šalies gamtoje lieka ir paukščių bei kai kurių žvėrių. O ir likusieji kaimiečiai jau retas augina gyvulius – maitinasi iš parduotuvių. Todėl ir nyksta paukščiai. 

„Būdavo – augina ūkininkai karvių, kiaulių, pilnos daržinės šiaudų, šieno, kiemai ir takai pribarstyti pelų, šieno nuobirų, tarp kurių pasitaiko ir grūdų, tai sodybos buvo nugultos geltonosiom startom, žvirbliais, šarkom, o dabar – tuščia, vieną kitą šarką pamatysi tik prie miesto ar miestelio. Gamta keičiasi kartu su žmogumi“, - daro išvadą A.Aleknonis. 

Be to, jo nuomone, dalis kai kurių mūsų paukščių, išskridusių pernai žiemoti į šiltesnius Europos kraštus, žuvo, nes praėjusi žiema juose kaip tik pasitaikė neįprastai šalta. Mažiau negu įprasta grįžo zylių, smilginių strazdų, lipučiai taip pat Suvalkijoje tapo retenybė. 

„Tik bukučių padaugėjo – įtariu, todėl, kad smarkiai girias kerta, o šiems paukšteliams kirtavietės patinka, jie ten randa genių išskobtų uoksų ir juose sėkmingai išperi“. Netrūko šią vasarą Sūduvos krašte ir juodgalvių devynbalsių, gegučių. 

Pasak Antano, dabar jei nori pamatyti daug ir įvairių paukščių – važiuok į Kauną, Vilnių ar kitą miestą. „Aš šarkų net Kauno Laisvės alėjoje mačiau“. Ornitologas skaičiuoja, kiek sparnuočių pastebėjęs šįryt Vilniuje eidamas paneriu iš Lazdynų į Žvėryną per Karoliniškių draustinį: „Paupyje uoginius obuoliukus smagiai lesė 15 smilginių strazdų, prie uosialapiais klevais apaugusios salelės plaukiojo 3 dančiasnapiai, keliolika didžiųjų ančių. Netoliese mačiau 8 uodeguotąsias zyles“. 

Tik ar labai gera paukščiams ir žmonių kaimynystėje? „Šį pavasarį prie mūsų kaimo suskaičiavau 18 valkataujančių kačių – tai kaip sparnuočiai gali išperėti? O laukus purškia pesticidais ir kitokiais nuodais, todėl nėra nei vyturių, nei kielių, net kranklių mažėja“. 

Tačiau netrukus gamtininko veidą nušviečia šypsena. „Ir vis dėlto gyventi gera. Štai ką atnešiau“, - ištraukia iš savo portfelio porą  karklo ir lazdyno šakelių. Ruduo toks šiltas, kad karklai, atrodo, jau tuoj pasipuoš baltais pūkuotais „kačiukais“, o lazdynai žirginiais. Bet tikriausiai šitas rudens gerumas tęsis jau nebeilgai... 

Lietuvos žinios, 2011 12 03

Gamtos fotografai – prieš tingulį (30)

Ne tik ekonominiai nepritekliai ir bėdos, bet ir tamsios dienos bei darganos užgulė mūsų kraštą. Jau daug kas tarsi išganymo ilgisi šviesos, šalčio ir sniego. Kai kuriose Lietuvos vietose jis jau nuklojo žemę, tik ar ilgam – kol kas nežinia. Tačiau be išvykų į gamtą negalintys ištverti ištikimiausieji jos bičiuliai ragina nepasiduoti tinguliui ir depresijai.

„Laukiu sniego... Negana to, kad ruduo fotografuoti buvo nevykęs - dar ir žiema neateina. Gal net iš viso neateis. Nuolat seku tiek trumpalaikes, tiek ilgalaikes prognozes. Jau, žiūrėk, už savaitės, už dviejų žadamos šalnos. Ir taip nuo pat rugsėjo. O šalnų kaip nėra, taip nėra. Per visą tą laiką nuo vasaros gal tik dvi temačiau, ir tai tik vos vos pašaleno“, - kolegoms Naturephoto.lt tinklalapyje guodžiasi šio gamtos fotografų klubo įkūrėjas Romualdas Barauskas.

Tokiu oru, pasak jo, tiktai žvėrys nesiskundžia - nesunku maisto susirasti, šonai nešąla. Dargana, lietus, vėjas, žinoma, niekam ne prie širdies, bet vis dėlto geriau nei 30 laipsnių šaltis.

„Tačiau miške žvėrims neramu: lapai nukritę, viskas persišviečia, vyksta medžioklės ir intensyvus miško kirtimas. Paguoda tik ta, kad ilgos sutemos - užtenka laiko ir pasimaitinti, ir pailsėti. Tad trumpas šviesus metas netrunka praeiti budraujant: jei tik kas, tuoj į kojas“, - pastebi R.Barauskas.

Nesunku suprasti, kodėl jis ir kiti žvėris bei paukščius fotoaparatais medžiojantys gamtos fanatikai laukia tikros žiemos. „Pašalus, iškritus sniegui žvėrys sakytum sutrinka: nejauku, neįprasta, pernelyg šviesu. Tad keletą dienų klajoja tarsi apduję – tik nežiopsok ir puikių kadrų gali prigaudyti“, - paaiškina gamtininkas.

Tačiau ir dabar, per darganas, R.Barauskas ir daugelis jo kolegų iš minėtojo klubo daug dienų, savaitgalių praleidžia gamtoje su fotoaparatu rankose. Jiems tai tarsi liga, priklausomybė, kaip dabar madinga sakyti – gyvenimo būdas.

„Visą dieną net toje pačioje vietoje būnant, kiekvieną minutę vis kažkas įvyksta“, - paprastai paaiškina savo pomėgį klajoti su fotoaparatu po mišką kaunietė gamtininkė Lina Marmaitė-Snitkienė.

Vieną rudens popietę tūnodama slėptuvėje miške – laukdama danielių tuoktuvių ji išvydo, kaip netoliese ant kelmo nusileido vidutinis margasis genys: pamatė gardžią ąžuolo gilę. Tačiau čia pat nutūpė ir kėkštas. Genys išskleidė sparnus ir puolė konkurentą. Šis nutvėrė gilę ir paspruko. „Dar kartą įsitikinau, kad kiekvienas kovoja už save“, - juokiasi šį gamtos vaizdelį įamžimusi L.Marmaitė-Snitkienė.

Kitokį nuotykį papasakojo druskininkietis gamtos fotografas Jonas Bilinskas. „Rudenį su draugu nuvažiavome į Novaraistį, užmaskavome palapines ir laukėme atskrendančių gervių. Tarp mūsų palapinių koks 100 metrų. Vakare kelios atskrido, bet dauguma apsistojo toliau nuo palapinių. Sutemo. Tylu, tik retkarčiais sugirgsi gervės.

Staiga jos suklegėjosios nuskrido. Supratau - artinasi kažkoks gyvūnas. Po to stojo ilga tyla ir – čia pat išgirdau ploną pratisą kauksmą. Pirmoji mintis - kažkas su garsiakalbiu ir įrašu į atėjo į raistą vilkų paerzinti. Tačiau prie pirmojo balso prisijungė antras, galingesnis, po to trečias, ketvirtas... Jaučiu - keturi vilkai pusračiu kaukia prie pat mano palapinės. Plaukai ant nugaros ir galvos pasistojo piestu, užčiuopiau peilį...

Apsiraminęs pradėjau patamsyje  ieškoti vaizdo kameros, kad tuos garsus įrašyčiau. Bet kol ją iš kuprinės iškrapščiau ir įjungiau, vilkai nutolo. Visą naktį iki aušros jie už kokio kilometro kaukė“, - prisiminė J.Bilinskas.

Druskininkietis vilkus tik girdėjo, o štai Nemuno kilpų regioninio parko vyriausiajam specialistui Renatui Jakaičiui pavyko ir nufotografuoti laisvėje gyvenantį vilką. Aptvaruose veisiamus šiuos žvėris užfiksuoja daugybė fotografų, 99 procentai nuotraukų, kuriose  pavaizduoti vilkai, padarytos, kai jie nelaisvėje, o štai sutikti vilką miške ir suspėti jį nufotografuoti pasiseka nebent tam, kas nepaprastai daug laiko praleidžia gamtoje. Kaip tik toks ir yra R.Jakaitis.

„Beveik visas Lietuvoje laisvėje gyvenančių vilkų fotografijas pavadinčiau neplanuotu atsitiktinumu. Galima labai norėti, planuoti, mėginti, bet padaryti gerą, kokybišką vilko nuotrauką beveik neįmanoma. Tam, sakyčiau, reikia paskirti visą savo gyvenimą.

Ir mano atveju buvo tik atsitiktinumas. Vilkas buvo labai įnikęs į savo reikalus, sekė kažkieno pėdsakais ir atsitokėjo tik tada, kai priartėjo prie manęs ir išgirdo fotoaparato užraktą. Stabtelėjęs mane įdėmiai nužvelgė ir metėsi bėgti“, - pasakojo R.Jakaitis.

O biologo Vytauto Knyvos ryškiausias prisiminimas – kilniojo erelio fotografavimas. „Ir fotografuoti buvo nelengva, ir raistas, kuriame vyko veiksmas, įsimintinas, ir paukštis išsvajotas – retas, niekada natūralioje aplinkoje nebuvau jo matęs, be to, toks greitas, stiprus ir drąsus, kad sugeba įveikti net vilką“, - sakė V.Knyva.

Kad nufotografuotų kilniuosius erelius, jam teko slėptuvę montuoti ant pušies raisto saloje 28 metrų aukštyje.

Paminėjome tik keletą žmonių, skiriančių daug savo laiko gamtai stebėti ir fotografuoti. Juos vienijantis klubas Naturephoto.lt kviečia visus neabejingus gamtai Lietuvos gyventojus įamžinti savo įspūdžius gamtoje, įstabiausias gyvūnų ir augalų gyvenimo akimirkas, netikėtus susitikimus, atradimus ar tiesiog gamtos grožį fotonuotraukose ir pateikti jas laukinės fotografijos gamtos fotografijų konkursui „Gintarinis žaltys“.

Šio nacionalinio konkurso tikslas - sutelkti Lietuvos gamtos fotografus ir skatinti visuomenę pažinti Lietuvos gamtą, nedarant jai žalos. Juk, skirtingai negu įprastiniai medžiotojai ir brakonieriai, gamtos fotografai savo „medžioklėse“ nenušauna jokio gyvūno, netgi nefotografuoja prie lizdų, kad jų nepaliktų paukščiai.

Išsamesnę informaciją apie konkursą galima rasti klubo interneto tinklalapyje, o aš tik pridursiu, kad jis vyksta jau antrą kartą. Pernai jame dalyvavo daugiau kaip 80 fotografų, kurie pateikė apie 1000 darbų. Prizininkais tapo keliolika gamtos fotografų. Geriausia metų fotografija paskelbta briedį įamžinusio V.Knyvos nuotrauka „Auštant“, o metų fotografu išrinktas R.Barauskas. Įspūdingiausios nuotraukos buvo eksponuojamos parodoje, kuri keliavo po šalį bei pateko į albumą „Lietuvos laukinės gamtos fotografija 2010“.

Lietuvos žinios, 2011 12 10

Vilties medžiai papuoš tūkstančius namų (31)

Jau netrukus daugybės žmonių namuose pakvips kalėdinės eglaitės. Papuošę jas ir išvydę danguje Vakarinę žvaigždę, sėsime prie Kūčių stalo. 

Vakarinė žvaigždė – tai Venera, trečias pagal ryškumą dangaus kūnas po Saulės ir Mėnulio. Vakarine ją žmonės pavadino turbūt todėl, jog ji ryškiai suspindi sutemose vakaruose, vos tik Saulė nusileidžia. 

Krikščionių biblijoje pasakojama, jog gimus Kristui, apie tai pirmoji pasauliui pranešė padangėje virš Betliejaus sutviskusi žvaigždė. Ji ir parodžiusi kelią trims karaliams-išminčiams, kurie, pamatę žvaigždę, suprato, jog gimė pasaulio Atpirkėjas ir iškeliavo pasveikinti kūdikį. Kūčių vakarą Venera ir siejama su šia žvaigžde. 

Kūčių ir Kalėdų šventės kildinamos ir iš mūsų proprotėvių pagarbos gamtai. Gruodžio pabaigoje stoja tamsiausias metas - trumpiausios dienos ir ilgiausios naktys. Tada visa Žemė, visa Gamta tarsi stabteli, užsnūsta tamsybėje. Laimė, ši „pauzė“  trunka neilgai – po keleto parų dienos pradeda pamažu ilgėti, naktys – trumpėti. 

Šis gamtiškojo lūžio metas - vasaros saulėgrįža dar nuo antikinių laikų buvo švenčiamas visame pasaulyje, džiaugiamasi šviesos pergale prieš tamsą. Įsigalėjus krikščionybei, ši pagoniškoji šventė katalikų kraštuose buvo sutapatinta su Kristaus gimimo diena – Kalėdomis. 

Kokios Kūčios ir Kalėdos be eglaitės? Dar nuo žilų laikų eglė turėjo žmonėms magiškos reikšmės, nes žaliuoja ir vasarą, ir žiemą, tad simbolizuoja gyvybės atsiradimą. Nuolatos žaliuojanti eglė tinka Saulėgrįžos–Kalėdų šventei ir kaip atgimimo bei vilties medis laukiant šviesos ir pavasario. Tuose kraštuose, kur eglių nėra, trumpiausią metų dieną žmonės savo namus puošia žalios palmės ar kitokio medžio šakelėmis. 

Tačiau senovėje prieš Saulėgrįžą-Kalėdas nekirsdavo ir nesitempdavo į namus visos eglaitės ar kito medžio – pakakdavo tik šakos. Be to, tuomet dar nekarstydavo, kaip dabar, žaisliukais – pačios medžių šakos savaime buvo puošmena, gražino ir gaivino namus. 

Vėliau gimė paprotys metų pabaigoje gražiausias miško egles apkabinėti obuoliais, kiaušiniais ir kitomis dovanomis. Taip norėta įsiteikti medžiuose gyvenančioms miško dvasioms, kad jos būtų draugiškos žmonėms. Tikėta, kad jos gali nulemti šeimos likimą ar derlių. Ar praversdavo šios lauktuvės dvasioms - nežinia, tačiau paukščiai ir kiti miško gyvūnai tikrai nudžiugdavo. 

Žmonės iki šiol tiki apsaugine spygliuočių galia. Eglių šakutėmis nubartomas takas į namus, kur pašarvoti numirusio žmogaus palaikai. Kūčių dieną kadagių šakelių primėtoma ant grindų – esą apsaugos namus nuo piktų dvasių. 

Tik maždaug XVI amžiuje pradėta eglaites kirsti, nešti į būstus, miestų aikštes ir puošti. Manoma, jog ši tradicija gimė Vokietijoje, paskui paplito ir kituose kraštuose. Mūsų broliai latviai didžiuojasi, jog viena pirmųjų kalėdinių eglių buvo pastatyta Rygos aikštėje 1510 metais. 

Puošdavo egles meduoliais, obuoliais, saldainiais, kartais  popierinėmis gėlėmis. Iš savo vaikystės kaime prisimenu, kaip prie kalėdinių eglaičių šakų tėveliai siūlais pririšdavo saldainių ir obuolių. Žiemą obuoliai būdavo skanėstas, nekalbant apie saldainius. 

Kalėdinės eglaitės praverčia ne tik kaip atgimimo ir vilties simboliai, bet ir tam, kad Kalėdų senelis turėtų kur palikti dovanas. Senesniais laikais jis jų atnešdavo tik geriems vaikams, o dabar dažnoje šeimoje dovanų po eglaite Kalėdų rytą randa ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Taigi laikai vis dėlto gerėja. 

Tačiau etnologai primena: pagal tradicijas eglaitės neturėtų būti puošiamos anksčiau, negu Kūčių dienos – gruodžio 24-osios vakare. Tad vargu ar etnologijos specialistams patinka dabartinė mada Kalėdų egles padabinti ir šviesas ant jų įžiebti kuo anksčiau. Kai kurie miestai net  lenktyniauja, kas anksčiau tai padarys. 

Be to, papuošta eglaitė ar jos šaka turi būti namuose ligi pat Trijų karalių – sausio 6-osios. Nereikėtų, kaip dabar neretai daroma, išmesti tų kalėdinių viešnių pro langus ar nublokšti į šiukšlių konteinerius, vos tik Naujųjų metų šventė baigiasi.  

Prieš Kalėdas miškų urėdijos, privačių girių augintojai parduoda daugybę kalėdinių eglaičių ir šakų. Be to, kai kurie žmonės puošia dirbtines eglaites. Šiuo metu diskutuojama, kas daugiau kenkia gamtai – eglaitės iškirtimas ar plastikinė jos imitacija, kuri nesuirs šimtus metų, be to, ją gaminant buvo teršiama aplinka. 

Nesileisdami į šias diskusijas tik norime patarti ieškoti miškininkų parduodamų ar dalinamų eglaičių bei jų šakų, o ne pirkti jas iš perpardavinėtojų, miškavagių ir panašių vertelgų, kurie  prieš Kalėdas nusiaubia valstybinius ir privačius eglių jaunuolynus. 

Miškininkų parduodamos eglaitės būna iš specialiai Kalėdoms auginamų jų plantacijų medelynuose arba išretintos iš tų vietų, kur augti neturi – po elektros linijomis ir pan. Šakos renkamos eglynų kirtavietėse. Įsigydami eglaičių ar jų šakų tokiu būdu, nenusikalsime nei gamtai, nei sąžinei. 

Žinoma, geriausia, kai kalėdiniam džiaugsmui pakanka tik eglės šakos. Ypač tuose namuose, kur vaikai jau užaugę. Kaip keletą pastarųjų metų, taip ir šiemet Generalinė miškų urėdija (GMU) ir visos šalies miškų urėdijos rengia akciją „Parsinešk Kalėdas į namus“, kurios metu nemokamai dalins žmonėms daugiau kaip 100 tūkstančių eglių šakų. Tai bus  gruodžio 21 d. 14 val. visoje Lietuvoje -  miestų ir miestelių entrinėse aikštėse. 

„Šios akcijos tikslas – paskatinti žmones saugoti miškus ir visą gamtą, taip pat įrodyti, jog savo būstą galima papuošti ir eglės šaka - nebūtina aukoti eglaitės, kuri augo kelerius metus ir galėtų augti dar kelias dešimtis“, - sako generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas. 

Lietuvos žinios, 2011 12 17

Rudenišką miškų ramybę drumsčia tik vėjai ir paukščiai (32)

Šiųmetė žiema, jeigu taip galima pavadinti užsitęsusį rudenį, stebina ne tik „eilinius“ žmones, bet ir gamtininkus, nors jie, atrodo, apie gamtą žino tiek daug, kad mažai kuo galėtų stebėtis.

Išsiskleidę sausį žiedai, dygstančios voveraitės, žaliuokės ir kiti neįprasti šio meto reiškiniai tikriausiai bus įrašyti į Lietuvos meteorologinių stebėjimų istoriją kaip unikalūs. Bet gal jau netolimoje ateityje tokios „žiemos“ taps įprastos? Nes nepaisant ginčų, kodėl keičiasi klimatas ir ar dėl to iš tiesų labiausiai kalta žmonių veikla, juk kiekvienas savo kailiu patiriame – orai šyla, kinta.   

Viešvilės valstybinio rezervato direktorius Algis Butleris pastebėjo, jog paskutinę gruodžio savaitę šiame rezervate ne tik tvyrojo rudens šiluma – tas tradiciškai niūrus mėnuo buvo kur kas saulėtesnis negu ankstesnieji, tarsi pratęsė giedros nestokojusio rudens nuotaikas.

„Nedidelis, kelias dienas trukęs šaltis buvo plonu ledu užtraukęs ežerus. Pelkių paviršius pasidengė įšalo luoba. Tačiau trumpam žiemą atnešusius šalčius vėl pakeitė šiluma, dargana ir vėjuotos dienos. Šalčio paliktų ženklų neliko nė pėdsako. Mūsų rezervate telkšantis Gličio ežeras darbar smagiai banguoja visu savo paviršiumi“, - pasakoja gamtininkas.

Jo žodžiais, dabar miškai pilni slogios tylumos. Tik medžių šakose krebžda, cicena, cypsi zylės bei kiti žiemojantys sparnuočiai. Tačiau bene įprasčiausias garsas šiluose dabar – didžiojo margojo genio stuksenimas snapu lukštenant kur nors sausuolio viršūnėje įspraustą pušies kankorėžį. Net kitu metu paprastai triukšmingi kėkštai dabar tylūs nardo medžių šakose. Tik balti antuodegiai bei dėmės sparnuose skrendant išdavikiškai blykčioja ir neleidžia kėkštui nunerti į tankumyną nepastebėtam.

Artosios pelkės karklyne čirškauja ilgauodegės zylės. Pavieniui šių sparnuočių paprastai nerasi, jos itin vertina skaitlingesnę gentainių draugiją. Miškų ramybę protarpiais sudrumsčia virš jų praplasnojantys žaliukių, eglinių kryžiasnapių, kartais ir svirbelių pulkeliai. Pastarieji, pasakoja A.Butleris, šį rudenį ir žiemą Viešvilėje reti svečiai. Pirmieji svirbeliai buvo pastebėti tik lapkričio paskutinėmis dienomis. Vėliau pulkelis šių paukščių aptūpė šalia rezervato direkcijos augančią Zyboldo obelį ir nulesė kekėmis kabojusius mažus geltonus vaisius.

„Sausus miškus pagyvina virš samanų iškilusių mėlynių belapių stiebelių žaluma, visžalių bruknių lapija, retmėse bei šilų laukymėse augantys viržiai. Netgi niūriame juodalksnyne ne taip jau labai ir nyku: čia tarp juostančių puvėsių žaliuoja pražangialapės blužnutės, pavieniui stypso karpyti karčiųjų kartenių lapai. O užlietame juodalksnių ir beržų miške vandens paviršiuje kai kur ištisai plūduriuoja ryškiai žali monažolių lapų kilimai“, - praneša A.Butleris.

Pastarosiomis savaitėmis siautusios vėtros paliko savo pėdsakų miškuose. Laimė, išvartyta ir išlaužyta ne tiek jau daug medžių. „Karšuvos šiluose tįsančias pušis aptiko elniai ir briedžiai. Tad virtuoliai dabar iš tolo boluoja, nes žvėrys jau spėjo apgraužti ne tik kamienus, bet ir storesnes šakas. Atrodo - dabar joks badmetis, taigi tokia gyvūnų elgsena tik patvirtina, jog žievė jiems – svarbus maistas žiemą, kokia ji bebūtų“, - aiškina Viešvilės rezervato vadovas.

Prie raisto ežerų ir Viešvilės upės pilna bebrų šliūžių ir šviežiai apgraužtų medžio šakų. Kol taip šilta, šie žvėreliai gali bet kur laisvai maitintis, maisto atsargų, kurių jie prisikaupė po vandeniu sunkmečiui, kol kas neprireikia. Gelsvame Viešvilės vandenyje plaikstosi žalios praujenių kasos. Šie upelio augalai yra puikios slėptuvės smulkesnėms žuvims. „O ramiame užutėkyje vandens paviršiuje ratais zuja juodi vabalai sukučiai - visai kaip pavasarį“, - stebisi gamtininkas.

Apie pavasarines gamtos „nuotaikas“ kalba ir Žuvinto valstybinio biosferos rezervato vadovas A.Pranaitis. Bet turi galvoje ne tik klimatą. Anot A.Pranaičio, galbūt pavasaris dabar prasideda Žuvinto, Dusios ir Simno ežerams ir dėl to, kad nuo šiol šių ežerų vandens lygį reguliuos ne žmogus, kaip būta ligi tol, o pati gamta.

Šie vandens telkiniai taps gerokai natūralesni. Ypač tai svarbu seneliui Žuvintui – juk jis ir jo apylinkės yra seniausias Lietuvoje rezervatas, įsteigtas dar profesoriaus Tado Ivanausko rūpesčiu.

„Neseniai Simno ežero šliuzas reguliatorius rekonstruotas į vandens nuopylą su žuvitakiu. Tai paskutinis iš rekonstruotų trijų hidrotechninių statinių, reguliavusių didžiausių Dovinės upės baseino ežerų vandenis - kiti du suręsti ant upių, ištekančių iš Dusios ir Žuvinto ežerų. Vandens lygis visuose trijuose ežeruose dabar svyruos tik priklausomai nuo lietaus kiekio ir į juos įtekančių upių ir upelių sraunumo, o migruojančioms žuvims nebus problemų įveikti Žuvinto ir Simno ežerus“, - pasakoja A.Pranaitis.

Šie darbai – projekto „Saugomų teritorijų tvarkymas (II etapas“ dalis,  finansuoti jie buvo Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei mūsų šalies biudžeto lėšomis. Rekonstraukcija kainavo beveik 226 tūkst.litų, ją atliko UAB "Alytaus melioracija".

Pasak A.Pranaičio, Žuvinto ežeras buvo patvenktas 1968 metais ant Dovinės upės pastačius šliuzą reguliatorių. „1972 metais taip pat pasielgta ir su Simno bei Dusios ežerais, esančiais tame pačiame Dovinės upės baseine. Šitaip siekta sukaupti daugiau vandens tuometinio Kapsuko (dabar Marijampolė) miesto pramonei, be to, norėta praskiesti užterštos Šešupės upės vandenis. O aplinkosauga tada liko antrame plane“, - aiškina gamtininkas.

Tačiau paaiškėjo, jog tai klaida. Beveik keturiasdešimt metų trukęs dirbtinis minėtųjų trijų ežerų, sujungtų vienos upės baseine, vandens lygio reguliavimas nepasiteisino. Ypač daug žalos jis atnešė Žuvintui. Šis senas ežeras toliau sparčiai pelkėja – kasmet iki 2 ha ežero pavirsta pelke, keletą kartų sumažėjo jame perinčių paukščių skaičius. Dirbtinis vandens lygio reguliavimas ir ežero baseino teršimas - vienos svarbiausių Žuvintą naikinančių priežasčių.

Alytaus melioratoriai Bambenos upėje darbų dar nebaigė: upės ruože žemiau Ąžuolinių gyvenvietės bus įrengti stambių akmenų (riedulių) slenksčiai. Jie leis pakelti vandens lygį Bambenos upėje, sumažinti tėkmės greitį, todėl mažiau teršalų pateks į Žuvinto ežerą.

 Lietuvos žinios, 2012 01 07

Globoti reikia ne drakonus, o kurapkas (33)

Sinoptikai pranašauja, kad jau šį savaitgalį žiema pagaliau įsikurs Lietuvoje, ir net ilgesniam laikui. Gal šį kartą jų prognozė išsipildys? Jeigu taip – mūsų paramos prireiks jau nykstančioms kurapkoms. 

Daug sparnuočių kol kas dar neišskrido į šiltuosius kraštus. Būdavo neįprasta tokiu laiku Lietuvoje matyti gulbes giesmininkes, didžiuosius baltuosius garnius. 

Kaip praneša ornitologas Vytautas Jusys, Ventės rage – šiame paukščių „slenkstyje“ tarp sausumos ir vandenų -  šiomis dienomis galima buvo išvysti ir pempių, varnėnų, pilkųjų ir kitokių rūšių žąsų, O Kniaupo įlanka net juoduoja nuo ančių.  Jei šalčiai vis dėlto įsitvirtins, šie paukščiai išplasnos į šiltesnius kraštus. 

Kad 2012-ieji pagal kinų horoskopą yra juodieji drakono metai, trimitavo visa žiniasklaida. Tačiau mūsų gamtininkai horoskopais ir drakonais nesižavi, jiems mielesni mūsų gyvūnai, juo labiau realūs, ne mistiniai. Lietuvos ornitologų draugija 2012 metus paskelbė Kurapkos metais. 

Ši bene gausiausia Lietuvos gamtos apsaugos organizacija, savo gretose vienijanti tūkstančius gamtos mylėtojų, kasmet skelbia tokias akcijas. Svarbiausias jų tikslas – atkreipti žmonių dėmesį, kad kuriems nors paukščiams reikia išskirtinės pagalbos, nes jų jau mažėja. 

Antai 2009 metai buvo skirti juodajam gandrui, 2010-ieji – jo broliui baltajam gandrui, 2011 -jie gulbei. Juodieji gandrai į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti dar nuo 1976 metų. Šių girių slapukų, kraunančių savo lizdus atokiausiuose miškų vietose, lizdai yra saugomi, miškininkai neturi teisės kirsti tose vietose, kur jie įsikūrę. 

Baltieji gandrai Lietuvoje gyvena kol kas neblogai, prieš keletą metų vykusioje jų apskaitoje buvo suskaičiuota, kad mūsų krašte peri apie 13 tūkstančių jų porų. Šių paukščių buvo sumažėję sovietmečiu, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę šis nacionalinis paukštis tuo tarsi labai apsidžiaugė – ėmė sparčiai veistis. 

Žinoma, nulėmė ne politika – paukščiai ja nesidomi – o tai, kad subyrėjus kolūkiams ir tarybiniams ūkiams atsirado daug nedirbamos žemės, užmirkusių plotų, o juose – varlių, kiškučių ir panašių baltojo gandro skanėstų. Tačiau pastaraisiais metais žemės ūkis vėl intensyvėja ir ornitologai jau nerimauja, kad baltieji gandrai vėl gali nykti. Danijoje, Švedijoje, Belgijoje ir kai kuriose kitose Vakarų šalyse šių paukščių jau labai mažai. 

Tas pats pasakytina ir apie praėjusių metų paukštį gulbę. Daugelis mūsų žmonių žino ir pažįsta tik gulbes nebyles ir nustemba išgirdę, kad Lietuvoje būna dar ir gulbių giesmininkių, mažųjų ir juodųjų gulbių. Tačiau mažųjų ir juodųjų gulbių nėra daug, jos  pastebimos tik tada, kai migruoja iš kitų šalių per mūsų kraštą. 

O gulbės nebylės ir giesmininkės įsikūrusios neprastai. Ypač pastarosios. Giesmininkės yra agresyvesnės už nebylės ir išstumia jas iš perėjimo vietų. Tuo labiau, kad daug žmonių šiuos paukščius šeria ir todėl jie neišskrenda žiemoti į šiltesnius kraštus. 

Kurapkų būklė – gerokai blogesnė. Vyresniojo amžiaus žmonės prisimena, kiek daug šių paukščių būdavo prieš keletą dešimtmečių. Mat buvo gausu mažų laukelių, pievų su krūmais, kur kurapkos ne tik rasdavo daug lesalo, bet ir galėjo pasislėpti nuo plėšrūnų, tarp jų ir nuo medžiotojų. Net ir po labai šaltų žiemų, kurių netrūko anksčiau, kurapkų skaičius sumažėdavo tik neilgam – netrukus jų ir vėl prisiveisdavo. 

O dabar kurapkų jau nebedaug. Kodėl? Juk, atrodo, apleistų žemių net padaugėjo, krūmynų - irgi? Ornitologai įtaria, kad nemažai kurapkų sudoroja valkataujantys šunys ir katės. Žiemą nusilpusią kurapką katė įveikia. Kurapkos lizdus suka ir kiaušinius peri ant žemės tarp žolių, tad kiaušinius ir kurapkiukus aptinka ir kiti plėšrūnai. 

Be to, nyksta vienkiemiai ir net kaimai, o ir tuose, kurie dar likę, vis daugiau žmonių nebeaugina gyvulių, nešienauja. Anksčiau sodybų pašaliuose ir net kiemuose netrūko įvairių grūdų, šieno pakratų, pabirų, pelų, kuriais džiaugdavosi paukščiai. Dabar to gero vis mažiau ir mažiau, tad mažėja ir paukščių. Juk stojus šalčiams, gausiai pasnigus, kurapkoms sunku pasiekti sniegu apklotus rugių želmenis, piktžolių sėklas. Tada šie patiklūs paukščiai glaudžiasi arčiau sodybų. Deja, ir čia lesalo jau nebedaug. 

Be to, šiais laikais kurapkas mažiau, negu sovietmečiu, globoja medžiotojai. Anksčiau jiems  net privaloma būdavo ręsti šiems paukščiams slėptuves, paberti jose lesalo. Dabar medžiotojų  jau daugiau, negu sovietiniais metais, tačiau dabartiniai šauliai tingesni, abejingesni. Kurapkos jau mažai kuriam iš jų rūpi. Menkas laimikis, ne šernas ar stirna. 

Vis dėlto Ornitologų draugijai pavyko susitarti su kai kuriais medžiotojų būreliais ir ūkininkais, kad jie paglobos kurapkas prie savo namų. 

Ornitologų draugija prašo kurapkas globoti ir kitus žmones – tiek gyvenančius kaime, tiek miestiečius. „Be žmogaus pagalbos peržiemoja tik pusė kurapkų, o įrengus šiems paukščiams slėptuves ir lesinant -  daugiau kaip 80 procentų“, - sako ornitologas Raimondas Karpavičius. 

Iš eglišakių laukuose suręstos slėptuvės apsaugo kurapkas nuo žvarbių vėjų ir šalčių, o svarbiausia – jose pabertų grūdai neužpustomi sniegu. 

„Dažnai manoma, jog statyti slėptuves ir lesinti kurapkas reikia tik kai sniego sluoksnis jau storas. Tačiau pradėjus šį darbą  anksčiau, slėptuves padaryti lengviau, nes nesunku karkaso kuolus įkalti į žemę“, - moko R.Karpavičius.

Pasak jo, įrengti kurapkų slėptuvę užtrunka maždaug pusvalandį – tereikia atsivežti iš miško keliolika eglišakių ir kuolelių. Kuolai įkalami į žemę, palenkiami vidun, o jų galai surišami. Ant kuolų storgaliais į viršų sudedama eglišakių ir viršuje jos pririšamos prie kuolų. Pietinėje pusėje paliekamas platesnis tarpas kurapkoms įlisti, be to, sienelėse tarp eglišakių paliekama mažų tarpų, kad šie paukščiai galėtų saugiai pasitraukti, jei užpultų plėšrūnas.

Statyti kurapkų namus ornitologas pataria ten, kur šie paukščiai buvo pastebėti, ir bent 150 metrų toliau nuo medžių grupių, pamiškių, krūmynų. Mat prie šių šėryklų netrukus pasirodo vištvanagiai, lapės, valkataujantys šunys ir katės. Kai didesnis atstumas, kurapkos greičiau pastebi pavojų. Slėptuves geriau statyti ant kalvelės ar bent nedidelės pakylos - teks rečiau nukasinėti sniegą.

Kurapkoms lesinti tinka visi grūdai ir piktžolių sėklos. Jei šalia yra žiemkenčių želmenų, galima pavalyti sniegą nuo jų. Be to, grūdlesiams paukščiams maistui virškinti reikalingi jį sumalantys smulkūs akmenukai, tad reikėtų papilti ir smulkaus žvyro.

Lietuvos žinios, 2012 01 14

Ledo varvekliai kausto stingstančius paukščius (34) 

Vis sparčiau ilgėjančios dienos, vis dažniau rytais pasigirstantis zylių cinksėjimas, kai kurių gyvūnų tuoktuvės primena – pavasaris ne už kalnų. Tačiau kol kas dar spaudžia šaltis ir šėlsta pūgos. 

Bepigu prie Lietuvos klimato prisitaikiusioms žolėms – jas nuo nušalimo saugo sniegas. Jis, beje, šildo ir peles, pelėnus, kirstukus, kurmius ir daug kitų po sniegu žiemojančių gyvių. 

Bet žvėrims sunkiau susirasti maisto. Tiesa, šią žiemą dar nebuvo taip, kad po atlydžio spusteltų šaltis ir sniegas apsitrauktų ledo pluta. Tuomet stirnos nebegali atsikasti želmenų ir pasistiprinti, per ledą sunku prasikapstyti iki žemės ir įsirengti nakvynės guolį (stirnos ilsisi būtinai ant žemės. Jei jos negali pasiekti – sušąla ir suserga). 

Šiemet tokių sunkumų stirnos dar nepatyrė, tačiau kai kurie žmonės gabena į miškus joms, elniams, danieliams, šernams pašaro. Skirtingai negu žmonės, žvėrys dėl maisto nelabai konkuruoja: stirnos ateina į šėryklas rytą, elniai ir danieliai – po pietų, o vakarop atsliūkina šernai. 

Yra įvairių nuomonių, reikia ar nereikia papildomai šerti žvėris. Kai kurie gamtininkai įsitikinę, kad tai kišimasis į gamtos nustatytą tvarką, o terminas „baltasis badas“ - propagandinis sovietmečio reliktas. Pasak jų, tradiciniai mūsų gyvūnai seniai prisitaikę prie lietuviškų žiemų ir sugeba jas ištverti, o jei kurie ir krenta – tai natūrali gamtos atranka, paliekanti gyventi ir veistis tik stipriausius.  

Priminsime: absoliučiai daugumai gyvūnų baisus yra ne šaltis, o badas. Šaltis juos pakerta tik tada, kai jie nusilpsta pristigę pašaro. O kai jo pakanka, gamtos padovanoti kailiai ir plunksnos puikiai gina žvėris ir paukščius nuo šalčio. 

Stirnas tyrinėjęs ir knygą apie jas parengęs gamtos mokslų daktaras Kęstutis Pėtelis  tvirtina, kad šių žvėrių globa žiemą – labiau moralinis negu racionalus dalykas. 

„Šienas, kurį žmonės kemša į šėryklas, stirnų neišgelbsti – joms kur kas labiau negu šieno reikia lapuočių medžių šakelių. Jeigu stirna ėda vien šieną, ji suserga skrandžio uždegimu. Dėl to nebegali ėsti, nusilpsta, o tuomet – plaučių uždegimas nuo šalčio ir mirtis. 

Kai kurie medžiotojų būreliai bandė rišti šakų šluotas ir šerti jomis stirnas, bet ir tai menkai pasiteisino – jos pačios geriau žino, kokių šakų joms reikia. Taigi žmonės stirnoms nelabai kuo gali padėti, šių žvėrių skaičių reguliuoja pati gamta“, - aiškino K.Pėtelis.  Beje, kai kurie gamtininkai mano, kad stirnų pastaraisiais metais mūsų šalyje sumažėjo. 

Tačiau kirtimų dabar miškuose daug, todėl stirnos sulindusios į kirtavietes ir ten skanių šakelių randa net žiemą. Nebadauja kol kas ir elniniai žvėrys. Na, o šernų šėrimas – medžiotojų reikalas. Jeigu jie nori užtektinai šių žvėrių turėti ir medžioti, tai ir pasišeria. 

Kas kita paukščių globa. Dabar daug kur upėse galima pamatyti į šiltus kraštus neišskridusių, žiemoti likusių gulbių, ančių. Antai nemažai jų būriuojasi sostinėje, Vilnios ir Neries santakoje, kuri ilgai lieka neužšalusi. Dar daugiau vandens paukščių Nemune žemiau Kauno hidroelektrinės. Dėl krentančio nuo aukštos užtvankos vandens čia nemažas plotas net šalčiausią žiemą neužšąla, todėl ir susiburia gulbės, antys bei kai kurie kiti vandens paukščiai. 

„Kraupus vaizdas: Nemuno vanduo stipriai garuoja dėl vandens ir oro temperatūrų skirtumo, krantai apledėję, upės srovė darosi vis lėtesnė, skaudžiame vėjyje blaškosi nuo garų šlampančios ir čia pat ledėjančios gulbės. Stresuojantys paukščiai spiečiasi į būrelius, vos judindami sustingusius savo sparnus, ledo varveklių sukaustytas plunksnas“, - praneša Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) interneto tinklalapis. 

Aišku, kodėl šie ir daug kitų panašaus likimo paukščių neišskrido kartu su kitais savo gentainiais į šiltesnius kraštus: juos lesino žmonės. Todėl sparnuočiai ir nepakėlė laiku savo sparnų. Jei ir pakėlė, netoli tenuskrido – pernelyg prišerti ir nusipenėję. 1960 metais Lietuvoje suskaičiuota 2 tūkstančiai žiemoti likusių ančių,  po 30 metų – jau 25 tūkstančiai,  o pastaraisiais metaia jų pasilieka dar daugiau. 

Tad dabar jau būtina šiuos mūsų „apgautus“, pasitikėjusius mumis paukščius maitinti, kitaip jie žus. Ir maitinti ne tik duona bei batonais, kaip daro dažnas žmogus. Kaip šienas stirnai, taip paukščiui duona ar batonas nėra labai geras maistas. Vien juo lesinami paukščiai ilgainiui išsenka, nusilpsta, prišąla prie ledo ir nugaišta. 

Ornitologai pataria gulbes ir antis lesinti suaugusiems paukščiams skirtais kombinuotaisiais pašarais. Prie Kauno HE geros širdies žmonės paukščiams per dieną dabar sulesina apie 100 kilogramų lesalų. Galbūt tai didžiausia paukščių lesykla Lietuvoje. 

Norisi priminti ir tiems žmonėms, kurie pakabino paukščių lesyklų sode ar balkone: neužmirškite papildyti jų lesalu. Nes jūsų globotiniai jau priprato rasti ten maisto ir skraido netoliese tikėdamiesi jo. Ypač zylės, žvirbliai – jie per šalčius glaudžiasi arčiau žmogaus. Neradę lesalo, jie žus. 

Tačiau kai kuriems gyvūnams būtent per šalčius „užverda kraujas“ - vasarį, kartais net sausį prasideda kiškių, voverių, lapių, vilkų ir kitų gyvių vestuviniai žaidimai. 

Storą šiltą lizdą jau suka ir tuoj kiaušinius dės, o galbūt kai kur jau ir deda, egliniai kryžiasnapiai, vestuvinius šokius raižo krankliai, apie šį svarbiausią savo gyvenimo įvykį ūbauja pelėdos. O kai kurios šernės vasario pabaigoje kartais net jau atsiveda šerniukų. 

Tai tarsi rodo: pavasaris čia pat. Jį primins ir antradienį būsiančios Užgavėnės – žiemos palydų ir pavasario sutikimo šventė. Po Užgavėnių Saulė pamažu, bet atkakliai budina visa, kas gyva, saulėtą dieną patyžusiame sniege pakrypsta rogių vėžės. 

Neužilgo į duris pasibelsiantį pavasarį liudija ir Vieversio diena, kuri Lietuvoje nuo seno  minima vasario 24-ąją. Tiesa, šie paukščiai retai kada tą dieną jau būna grįžę ir čirena padangėje. Vargu ar taip atsitiks ir šiemet. Liaudyje sakoma: jei vieversiai pasirodo iki savo dienos, dar ilgai bus šalta, jei po vasario 24-osios – pavasaris ateis anksti. Tikslus pastebėjimas. Mat per šalčius sugrįžę vieversiai dar kurį laiką negieda, tūno laukdami Saulės malonės. 

Lietuvos žinios, 2012 02 18

Gandrai patvirtino: tikrai jau pavasaris (35) 

Jau grįžta mūsų nacionaliniai paukščiai baltieji gandrai ir, kaip seni žmonės sako, po sparnais parsineša kieles. Šios išspardys dar vienur kitur miške užsilikusius ledus ir stos gražios šiltos dienos... 

Rytoj – Gandrų diena. Neveltui mūsų senoliai kovo 25-ąją paskyrė šiems sparnuočiams -  maždaug tuo metu jie parskrenda į Lietuvą. Tikėta, kad jei pirmą kartą pamatai gandrą skrendantį – viskas puikiai ir sparčiai seksis. Jei pirmą kartą pamatai gandrą tupintį – viskas  tais metais eisis iš lėto. 

Gilioje senovėje nuo Gandrinių net buvo pradedami Naujieji metai. Nieko nuostabaus - juk Gandro diena, arba Blovieščius, švenčiamas beveik tuo pačiu metu, kai ateina pavasario lygiadienis:  šviesusis paros metas prilygsta tamsiajam, o nuo lygiadienio jį net pralenkia. Šviesos pergalė prieš tamsą.

Lietuvos ornitologų draugija tvirtina, kad pirmasis baltasis gandras šiemet pastebėtas kovo 12 dieną Panevėžio rajone prie Vašuokos upelio. Apie tai jai pranešė ornitologas Rimantas Kaunietis. Po trejeto dienų dar vienas gandras buvo pastebėtas netoli Alytaus.

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius paskelbė konkursą: tas moksleivis, kuris šiemet pirmasis pastebės į ministro sodybą sugrįžusius gandrus, laimės visai klasei kelionę į Ventės rago ornitologinę stotį stebėti grįžtančių sparnuočių.

Ministras K.Starkevičius – paukščių mylėtojas. Jis vienas pirmųjų, o gal net pirmasis Lietuvoje, prieš trejetą metų pasirūpino, kad prie gandralizdžio, kurį šie paukščiai sukrovė Starkevičių sodyboje, būtų pritaisyta vaizdo kamera. Ji perduoda gandrų gyvenimo vaizdus į interneto tinklapį www.kazys.lt. 

K.Starkevičiaus pavyzdžiu pasekė Naisiuose įsikūręs ūkininkas Ramūnas Karbauskis, tad gandrų mėgėjai dabar net gali pasirinkti, kieno gandrus stebėti internete. 

Ornitologai primena, kad pirmieji iš šiltų kraštų grįžta gandrų patinai, nes jiems reikia pasirūpinti lizdu – sutvarkyti jį, parengti dar kelyje esančiai „šeimininkei“. Beje, gandrų patinai ir patelės žiemoja atskirai, o susitinka tik tam, kad pradėtų ir užaugintų vaikus. Po to pora vėl

Jau namie ir daugelis kitų pavasario paukščių. Ventės rago ornitologas Vytautas Jusys  pirmuosius vieversius pamatė kaip tik Vieversio dieną – vasario 24-ąją. Dabar jie čyrena jau daug kur.

Jau daug kur klykauja ir pempės. Prie Rūdšilio girios Šakių rajone gyvenantis ornitologas Antanas Aleknonis sakė pirmąsias pempes pastebėjęs kovo 13 dieną. Tik gaila, jog pempių ir vieversių mažėja. Galbūt šiems paukščiams pakenkia ant pasėlių purškiami pesticidai, be to, juos praretina krankliai, javinės lingės, lapės, valkataujančios katės ir kiti plėšrūnai. Mat vieversiai ir pempės lizdus krauna ir vaikus išveda ant žemės.

Jau švilpauja iš Pietų parlėkę varnėnai, čiulba juodieji ir giesmininkai strazdai, liepsnelės. Lizdus krauna varnos, kovai. Pradėjo perėti krankliai. O egliniai kryžiasnapiai jau išperėjo jauniklius ir dabar šie net skraido su savo tėvais. Tuoktuves kelia kėkštai – leidžia įvairiausius balsus, mėgdžioja, ką kada yra girdėję. Jau susiporavusios antys, dančiasnapiai...

Nors naktys dar šaltos, bunda ir augalija – pražydo lazdynai, žalčialunkiai, pietiniuose kalvelių  šlaituose sumėlynavo pirmieji žibuoklių žiedai. Žinoma, kol kas tik pietinėje šalies dalyje. Žiedadulkes barsto alksniai, drebulės – šie ir kai kurie kiti medžiai žydi dar nesulapojus miškams. Klevynuose jau galima paskanauti klevų sulos. Dar diena kita, ir sula pradės bėgti iš beržų, daug kur jau bėga.

Palieka žiemos guolius tie, kurie praleido juose šaltąjį metų laiką – ežiai, barsukai, varliagyviai. Netrukus pabus ir miegapelės, šikšnosparniai.

Pamažu, bet jau pradeda krutėti driežai, žalčiai, gyvatės, gluodenai. Vos ištirpus ledams, neršia lydekos. Bunda vabzdžiai – šiltesnėmis dienomis pasirodo pirmieji uodai, musės, drugiai citrinukai, dilgėlinukai. Saulėkaitoje šildosi pirmosios skruzdėlės. Įšilusios jos lenda į savo „miestą“, o iš ten į šilumą išropoja kitos. Taip pasikeisdamos jos prišildo savo namus.

Neršti rengiasi varlės ir rupūžės. Diena kita, ir jau bus verta ieškoti pirmųjų pavasario grybų – bobausių, briedžiukų. 

Kol dar pavasaris neįsidrąsino, kol neprasidėjo sėja, miškasodis ir kiti didieji pavasario darbai, mūsų tėvai ir seneliai laiką po lygiadienio skirdavo trobų, tvartų pašaliams aptvarkyti, per žiemą susikaupusioms šiukšlėms iškuopti. Galėtume sekti šiuo jų pavyzdžiu ir mes – pats metas pradėti tvarkyti savo aplinką.

Vilniuje įsikūręs Baltijos aplinkos forumas jau pakvietė vilniečius į talką Dvarčionių pievoje, kuri plyti netoli Kairėnų botanikos parko. Šioje pievoje auga gegūnės, kardeliai ir kiti reti augalai, tačiau juos pradėjo stelbti krūmai. Todėl gamtosaugininkai su savanoriais organizavo jau ne vieną talką krūmams kirsti. „Jūs galite užsiauginti savo orchidėją“, - šitaip kviečia į Dvarčionių pievą gamtininkai. Talka įvyks kitą savaitgalį.

Kas norėjo, bet nespėjo, dar gali iškelti inkilą – būstai paukščių lizdams visada pravers, jei ne vieni, tai kiti juose įsikurs. Kai kuriose mokyklose, miesteliuose dabar rengiamos net inkilų kėlimo akcijos.

Paklusdami Gamtos šauksmui, godžiai gerdami Saulės šilumą, dabar bunda visi, kas gyvas – augalai, gyvūnai, grybai. Ir kaip gaila, kad būtent per šį įsiplieskiantį pavasario šurmulį, prieš pat Žemės dieną, Anapilin iškeliavo vienas didžiausių gamtos mylėtojų ir metraštininkų, radijo laidos „Gamta visų namai“ vedėjas, publicistas Zenonas Butkevičius. Tarsi užleido vietą pavasarį ateinantiems, naujai gimstantiems. Didelis gamtos žinovas ir žodžio meistras Zenonas toks ir buvo:  nereiklus savo materialiniam gerbūviui, tačiau jautrus ir atidus kiekvienam gyviui.

Prieš keletą metų interviu mūsų laikraščiui Z.Butkevičius sakė: „Man nuostabiausia gamtoje - naujienų begalybė. Lavina stebėtinų dalykų, apie kuriuos dar vakar nė nenumanėme. O dar mane stebina gyvūnijos pasaulyje galiojanti tvarka ir disciplina“.

Taigi – amžinas Gamtos ratas sukasi nesustodamas, vieni užleidžiame vietą kitiems, jaunesniems ir gyvybingesniems, žiemas pakeičia pavasariai, šiuos vasaros ir rudeniai, ir taip be paliovos...

Lietuvos žinios, 2012 02 18

Skraidantys žvėreliai pradeda medžiokles (36)

Dalis žmonių tiki, kad šikšnosparniai yra vampyrai, kurie veliasi į plaukus ir geria kraują. Tiems neišmanėliams prasideda baimės metas, mat vieni šikšnosparniai jau parskrenda į mūsų šalį iš šiltųjų kraštų, o kiti pamažu bunda žiemavietėse.

Šiuos paslaptingus nakties gyvūnus tyrinėjantis, tūkstančius jų savo inkiluose užauginęs Vilniaus edukologijos universiteto docentas, gamtos mokslų daktaras Kazimieras Baranauskas iš tokių baimių juokiasi. Pasak jo, iš pasaulyje gyvenančių daugiau kaip 1200 šikšnosparnių rūšių tik trys rūšys mėgsta paukščių ir žinduolių kraują.

Pastarosios rūšys gyvena Centrinėje ir Pietų Amerikoje, bet ir ten žmonėms pavojaus nekelia. Žmonės nėra šikšnosparnių grobis ir jie mūsų niekada nepuola, nebent į rankas paimti gindamiesi gali įkąsti.

Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai yra mažyčiai, vos keleto gramų gyvūnėliai ir minta tik uodais, mašalais, grambuoliais bei kitais vabzdžiais. Jų jie savo naktinėse medžioklėse sudoroja tūkstančius. Turėtume tik džiaugtis - juk nemėgstame uodų, kraujasiurbių mašalų, taip pat sodų, daržų, miškų kenkėjų.

Tyrėjai yra suskaičiavę, kad keletą gramų sveriantis šikšnosparnis vandeninis pelėausis per naktį suėda apie 5 tūkstančius, o šiek tiek didesnis rudasis nakviša – apie 15 tūkstančių vabzdžių.

Prieš pastarąjį atšalimą buvo keletas šiltų dienų ir naktų, pasirodė pirmieji uodai, todėl kai kurie pas mus žiemojantys šikšnosparniai pabudo, o kai kurie parlėkė iš Pietų.

„Neseniai man skambino iš Aukštadvario regioninio parko, kad ten jau pastebėjo skrendantį šikšnosparnį“, - vakar man pasakojo K.Baranauskas. Ir nors sunku pasakyti, iš kur atlėkė tas gyvūnas – parskrido iš šiltų kraštų ar atsklendė iš kokio namo palėpės, kur pramiegojo žiemą – ši žinia reiškia, kad šikšnosparnių sezonas prasideda.

Tačiau kol pabus visi čia žiemoję bei iš Pietų parsiras ten žiemą praleidę mūsų krašto šikšnosparniai, praeis dar mažiausiai mėnuo.

Aukštadvario miškuose K.Baranauskas su vietos regioninio parko ekologu Talvydu Špiliausku yra iškėlę dešimtis inkilų šikšnosparniams. Juose šie skraidantys žinduoliai vasarą veda vaikus. K.Baranauskas jau iškėlė tiems gyvūnams apie 700 inkilų šešiasdešimtyje Lietuvos miškų, penkiolikoje regioninių parkų ir tęsia šį darbą toliau. Jo skaičiavimais, šiais inkilais jau pasinaudojo apie 30 tūkstančių šikšnosparnių.

Mokslininkas tiria, kurie būstai šikšnosparniams yra mieliausi, kuriuos privilioti sunkiausia ir kodėl. Dažniausiai inkiluose įsikuria Natuzijaus šikšniukai ir šikšniukai mažyliai. Per vasarą inkile jauniklius išveda apie 200 šių rūšių šikšnosparnių patelių.

„Kai kurie inkilai yra iš keleto kamerų, tad iš viso tokiame būste vasaros pabaigoje vienu metu gyvena 400-500 šikšnosparnių. Kai pradarau inkilą, tai atrodo – rojus“, - džiaugiasi mokslininkas.

Lietuvoje gyvena 14 rūšių šikšnosparniai. Dauguma jų mūsų krašte ir žiemoja – užmiega pastatuose pakibę ant sienų ar lubų žemyn galva. Kai kurie žiemą praleidžia medžio uokse. Antai praėjusį pavasarį genint Vilniuje tuopą, iš uokso pabiro net 98 rudieji nakvišos.

„Nustebome, nes prieš tai šių šikšnosparnių buvo aptikta žiemojant tik pastatuose, pavyzdžiui, Aplinkos ministerijos palėpėje. Matyt, šiltėjančios žiemos keičia jų įpročius“, - daro išvadą K.Baranauskas.

Keturių rūšių „lietuviškieji“ šikšnosparniai šaltąjį metų laiką praleidžia pietuose ir pavasariui atėjus kaip paukščiai parlekia į gimtinę. Jeigu vėl stoja šaltos dienos, kaip atsitiko dabar, šikšnosparniai sulenda į šiltesnes užuolandas rūsiuose, palėpėse ir tūno laukdami tikrosios šilumos bei vabzdžių.

Juos šikšnosparniai medžioja naktimis – pradeda netrukus po saulėlydžio ir baigia prieš saulėtekį. Mato jie prastai, tad orientuojasi pagal garsus, kuriuos patys skleidžia ir priima. Iš šių gautų signalų nustato, kur yra kliūtis, o kur grobis, ir jį pastveria. Tie garsai yra tokio aukšto dažnio, jog daugeliui gyvūnų (tarp jų ir žmonėms) negirdimi.

Jauniklių patelės atsiveda vidurvasarį. Dažniausiai po vieną. Tik šikšniukai, nakvišos ir dvispalvio plikšnio patelės – du. Mažylis maitinamas mamos pienu tol, kol tampa tokio dydžio kaip mama. Tai trunka maždaug mėnesį. Paskui jaunikliai pradeda skraidyti ir savarankiškai maitintis. Patinai jauniklių auginti nepadeda – laikosi atskirai.

Rudeniop prasideda šikšnosparnių tuoktuvės. Tada patinai įsitaiso itin patogiose, jų manymu, meilei vietose ir pradeda čirpti - vilioti pateles. Šios nėra labai išrankios - atlekia pas vieną patiną kelios ir net keliolika patelių bei kantriai laukia, kol patinas su kiekviena pasidžiaugs. Keletas dienų visiems tokios laimės, ir patelės lekia guosti kito patino.

Nors dauguma šikšnosparnių susiporuoja rudenį, užsimezgusi nauja gyvybė „miega“ ir pradeda vystytis tik pavasarį, kai atšyla oras ir patelėms atsiranda maisto. Atgavusios per žiemą prarastas jėgas, jos pradeda dairytis, kur geriausia būtų gimti vaikeliui. Tada ir praverčia K.Baranausko bei kitų gamtos bičiulių iškabinti inkilai.

Dienas šikšnosparniai praleidžia slėptuvėse – pastatuose, medžių drevėse. Nereikėtų tada trikdyti jų poilsio. Ypač šaltuoju metų laiku, kai jie įminga žiemos miegu. Pažadintas šikšnosparnis neras vabzdžių ir išsekęs žus.

Žmonių smalsumas ir nenuovokumas - vienos pagrindinių priežasčių, kodėl šikšnosparnių sparčiai mažėja. Iš Lietuvoje aptiktų 14 rūšių 11 jau įrašytos į Raudonąją knygą. Didžiausia ligi tol buvusi jų kolonija Kauno fortuose nyksta - vienus įmigusius gyvūnus pažadina fortuose besilankantys turistai, kitus sudoroja kiaunės ir katės.

Lietuvos žinios, 2012 04

Pavasario sprogimas (37) 

Taip galima pavadinti tai, kas vyksta Lietuvos gamtoje pastarosiomis dienomis. Išsiilgusi šilumos ir pagaliau jos sulaukusi, ir dar tiek daug iš karto, augalija žalėja ir didėja tiesiog akyse. Skleidžiasi slyvų, ievų, sedulų ir kitų medžių bei krūmų žiedai, geltonuoja purienos, šalpusniai, kiaulpienės, darželiuose pražydo tulpės. 

Kaipmat atkuto ir paukščiai. Užvakar žygiavau per Labanoro girią ir mane ilgai lydėjo gegutės kukavimas – net atrodė, tarsi ji sektų. Koks pavasaris būtų be šio paukščio, kurį išgirdę dairomės, ar pinigų turime arba skaičiuojame, kiek metų jis mums iškukuos?

Lietuvos ornitologų draugija primena, kad ir gegužės mėnesio pavadinimas kilo iš šį mėnesį ar kiek anksčiau užkukuojančios paukštės pavadinimo. Anksčiau ji buvo vadinama ne gegute, o geguže.

Gegutes išgirsi daug kur. Kur peri smulkūs giesmininkai, ten būna ir gegučių. Mat šie paukščiai patys lizdo nesuka, o po vieną padėtą kiaušinį deda į kitų mažų paukščių lizdus. Nuneša gegutė snapu savo kiaušinį į nužiūrėtą dėtį, o kad šios šeimininkė nesuprastų apgavystės, išmeta iš lizdo vieną svetimą kiaušinį.

Išsiritęs gegužiukas jau pirmomis dienomis išstumia iš lizdo kitus kiaušinius arba jauniklius ir lieka lizde vienas. Jis užauga toks stambus, kad „įtėviai” kartais bijo net prisiartinti.  „Vaikas“ net kapteli jiems snapu reikalaudamas pašerti.

Kukuoja tik gegučių patinai, o patelės - “kvatoja”. Gegutė yra baikšti, todėl pamatyti ją nelengva. Nuolat skrenda iš vienos vietos į kitą, žeme nevaikšto, nestraksi medžių šakomis. Maitinasi dažniausiai vikšrais, žiogais, vabalais. Labai akyla, iš tolo pastebi plaukuotus vikšrus, kurių nelesa kiti paukščiai. Mat vikšrų plaukeliuose yra nuodų, todėl paukščiai jų vengia. Bet gegutė turi stiprią imuninę sistemą, jai nuodai nepavojingi. Todėl ji - naudingas paukštis, nes praretina kenksmingus vabzdžius.

Patyręs gamtininkas, Žuvinto rezervato direktorius Arūnas Pranaitis primena, kad ankstyvajai fazei – pavasario „sprogimui“ Lietuvoje gamta skiria tik apie porą savaičių:  kol  sužydės obelys ir alyvos, žyminčios vėlyvąjį pavasarį. Tada vėl stos šalnos – šitaip gamta reguliuoja derlių, tausoja medžius. 

Pasak A.Pranaičio, per tą laiką parskrenda beveik visos vabzdžialesių giesmininkų paukščių rūšys. Šiomis dienomis rezervato vadovas džiaugiasi migruojančių kregždžių gausa Žuvinto ežere. Šie žvitrūs paukšteliai siuva virš ežero, gaudydami vabzdžius, vaikydami vienas kitą. 

„Kregždės masiškai grįžo tik dabar, taigi pasitvirtino sena patarlė, jog pirmoji kregždė pavasario neatneša. Ankstyviausia šelmeninė kregždė Žuvinte stebėta balandžio 13 dieną, o vėliau būta šaltų darganotų orų, rytmečio šalnų ir šiauraus vėjo“, - pasakoja A.Pranaitis. 

Jau matė Žuvinte gamtininkai ir retų šio pavasario svečių, pavyzdžiui, plėšriųjų žuvėdrų. Šie stambūs paukščiai pavasarį labai retai aptinkami Žuvinte ir visoje Lietuvoje. Keletą dienų ežere svečiavosi ir baltaskruostės berniklės. O balandžio pradžioje žuvintiškiai keletą kartų gėrėjosi sakalu keleiviu.

„Kai į Žuvintą atskrenda būriai ančių, sakalui keleiviui yra kur pasiganyti. Šis vienas greičiausiai skrendančių paukščių grobį gaudo tik ore. Kol antys plaukioja vandenyje, jos lyg ir saugios nuo sakalų, tad jiems antis tenka pabaidyti. Tada jos pakrinka į visas šalis“, - sako A.Pranaitis.

Tačiau labiausiai Žuvinto gamtininkus nustebino vėl, kaip praėjusį pavasarį, Žuvinto apylinkėse pasirodęs rožinis pelikanas. Tai bene didžiausias Europos skrajūnas: atstumas tarp išskleistų jo sparnų siekia beveik tris metrus.

Pelikanas atsklendė į „Atžalyno“ žemės ūkio bendrovės kūdras prie Alytaus rajono Verebiejų gyvenvietės, į kurias įleista žuvų, ir dabar ten žvejoja -  murkdo snapą su sterble į vandenį. „Tik sunku pasakyti, ar jam pavyksta sugauti kokią žuvį“, - juokauja A.Pranaitis.

Bendrovės vadovas Algis Žėkas nemano, kad reikia iš ten baidyti retą egzotišką paukštį, net jei jis ir sugaus keletą karpių.

Pasak A.Pranaičio, anksčiau pelikanas buvo nematytas mūsų krašte, o per pastaruosius dvidešimt metų Žuvinto rezervato darbuotojamsi tai - jau ketvirtasis stebėtas pelikanas. Šie sparnuočiai ieško baltųjų gandrų draugijos. „Greičiausiai ir šis paukštis atskrido kartu su pavasarį parskrendančiais gandais“, - savarsto A.Pranaitis. Didžiausios pelikanų kolonijos yra Viduržemio,  Kaspijos, Juodosios jūrų pakrantėse.

Jau baigiasi didysis miškininkų darbymetis – miškasodis. Miškasodžio talkos surengtos beveik visose šalies urėdijose. Šiemet urėdijos buvo numačiusios atkurti 9340 ha iškirstų valstybinių miškų ir įveisti 852 ha naujų miškų. Naujų miškų galėtų būti sodinama gerokai daugiau, tačiau urėdijoms trūksta tam žemių. Nemažai iškirstų ir naujų miškų sodina ir privačių miškų savininkai.

O miškininkas Antanas Aleknonis iš Šakių rajono Lekėčių kaimo įtaria, kad šiemet eglynai vėl gali patirti kinivarpų – žievinių tipografų antplūdį. „Pernai liko neiškirsta daug sausuolių, o žiema nebuvo ilga, tad speigai nors ir spaudė, bet kinivarpoms jie nepakenkė, tik jų priešų – keršvabalių ir kitų vabalų skaičių pamažino. Todėl kinivarpos vėl gali masiškai išplisti“, - būgštauja A.Aleknonis.

Paskutinį kartą didelį kinivarpų antplūdį eglynai patyrė 1995 metais - tada išdžiūvo ir teko iškirsti tūkstančius hektarų eglių.

Kasdien po gimtąją Rūdšilio girią vaikštantis A.Aleknonis pasakojo neseniai patyręs įdomų nuotykį.

„Pastebėjau eglėje, daugiau kaip 8 metrų aukštyje, voverės lizdą ir nutariau jį apžiūrėti. Įsikoriau. Lizdas žalių samanų, didelis ir šiltas, šone nedidelė angelė voveriai įlisti. Įkišau ten ranką ir užčiuopiau net 9 voveriukus. Jie pradėjo cypti ir tuomet ant mano galvos užšoko voverė – jų mama... Ligi tol ji mane nuo netolimos šakos stebėjo, o kai išgirdo savo vaikų balsą, neištvėrė.

Žinoma, sukroviau voveriukus atgal ir išlipau iš medžio. Daug metų tyrinėju gamtą, tačiau voverės užpuolimą patyriau pirmą kartą, o ir ligi tol apie  tokius atsitikimus nebuvau girdėjęs“, - stebėjosi A.Aleknonis. 

Lietuvos žinios, 2012 05 05

Svetur gražu, namie - gražiausia (38) 

Sužydę žiedai tarsi primena: jau nebetoli vasara – atostogų ir kelionių metas, kaip daug kas vadina tą metų laiką. Kai kurie žmonės jau suplanavo savo išvykas į užjūrio šalis. Kitur daug kas atrodo geriau, gražiau, šilčiau, smagiau, šilčiau. Ar ne todėl svajojame apie keliones svetur, o iš ten atvykstantys turistai giria žalią mūsų Lietuvą. 

„Didžiausia gėda nepažinti žemės, kuroje gyveni, o dar didesnė, kai svetimais kraštais domimasi labiau, nei savuoju“, - prieš pusantro šimtmečio rašė Vilniuje gyvenęs ir kūręs  poetas Vladislovas Sirokomlė. Šia eilute jis palydėjo savo kelionių užrašus apie Lietuvos gamtą, kultūros paminklus ir žmones „Nemunas nuo versmių iki žiočių” bei „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą”. 

Ar tikrai gerai pažįstame savo kraštą, ar pasvarstėme, jog neretai tik už keliolikos ar keliasdešimties kilometrų nuo savo namų galime pailsėti ne ką blogiau negu užjūriuose?  

Vilniuje įsikūrusi Verkių ir Pavilnių regioninių parkų direkcija kiekvieną savaitgalį rengia išvykas pėstiesiems ir dviratininkams po sostinės apylinkes. Žinoma, tai labai gerai. O ar daug vilniečių ir sostinės svečių yra keliavę ir po, pavyzdžiui, Neries regioninį parką?

Dabar, kol augalija dar nėra labai suvešėjusi ir nereikia pro ją brautis, geriausias metas žygiuoti palei upes ir upelius. Patyrę keliautojai žino: turizmo karalius – pėsčiasis. Automobiliu važiuodamas ar net dviratį mindamas pamatysi kur kas mažiau ir sekliau, negu kulniuodamas pėsčias. 

Tarkim, ar labai daug kas Vilniuje žino, koks puikus takelis vingiuoja palei Dūkštos upelį Neries regioniniame parke, kokia dabar vaiski pirmųjų ąžuolo lapelių žaluma šio parko Dūkšto ąžuolyne? Beje, tai didžiausias Lietuvos ąžuolynas, o pro jį čiurlenanti ir į Nerį įpuolanti Dūkšta – vienas skaidriausių ir gražiausių šalies upelių. 

Kaip, žinoma, ir Saidė, įtekanti į Nerį kitame krante negu Dūkšta. Prie Saidės Neries RP direkcija taip pat įrengė pažintinį taką. Aišku, žodis „įrengė“ čia tinka tik sąlyginai – takai palei Dūkštą, Saidę ir kitus upelius buvo nuo seno, juk žmonės visais laikais mėgo ir mėgs  gražiausias vietas, - parko direkcija tik tuos takus patvarkė, kur reikia – surentė tiltelį, laiptus ir panašiai. 

Antai Dūkšto ąžuolyne RP direkcijos paprašyta Vilniaus miškų urėdija priėš keletą metų nemokamai išklojo lentinį platų ir daugiau kaip 2 kilometrų ilgio taką, kuriuo gali riedėti ir neįgaliųjų vežimėliai bei kiūtinti senukai (juk ir jie gamtos pasiilgsta), o tautodailininkai išdrožė ir šalia tako pastatė kelias dešimtis pagoniškųjų dievų skulptūrų. Net žiemą šiame take sutiksi vaikštinėtojų, o dabar, pavasarį, jų ten itin daug. 

Geria žmonės tyrą orą, džiaugiasi bundančiais ąžuolais, skardenančiais paukščiais ir kitomis gamtos dovanomis. Neries RP vadovė gamtininkė Audronė Žičkutė prisipažįsta nesitikėjusi, kad takai palei Dūkštą ir ąžuolyną taps tokie populiarūs. Kaip, beje, ir neseniai šio parko direkcijos įrengta 23 kilometrų trasa dviratininkams per girią palei Neries kilpą kairiajame jos krante.    

Kauno marių regioninio parko direkcija taip pat organizuoja daug žygių po gražias pakaunės vietas. Kai kurie jų būna naktį – klausytis naktinių paukščių, pasitaiko išvykų norintiems pažinti augalus ir t.t. Mėgėjas rengti tokias keliones  - parko vyriausiasis biologas Giedrius Vaivilavičius. 

Praktiškai visose šalies saugomose gamtos teritorijose dabar kiekvieną savaitgalį organizuojamos išvykos į gamtą ar kitokie renginiai. Radviliškio rajono Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis šiandien Burbiškio dvare rengia tulpių žydėjimo šventę. Ji jau tradicinė ir suvilioja daug žmonių iš visos Lietuvos. Pažiūrėti įvairių veislių tulpių, kurių Burbiškyje kiekvieną pavasarį sužysta tūkstančiai, šiandien suplauks turbūt minios. 

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba šiemet iki rugsėjo net rengia konkursą „Kviečia Lietuvos regioniniai parkai“, kuriame siūloma aplankyti regioninių ir nacionalinių parkų įdomesnes vietoves, gamtos bei kultūros paveldo objektus ir fotoaparatu juos užfiksuoti.

Gražiausias Lietuvos vietas siūlosi parodyti ir valstybinės turizmo institucijos. Šį mėnesį prasidėjo ir ligi rudens truks Lietuvos, Latvijos ir Estijos turizmo įstaigų projektas „Didysis žygis po Baltijos šalis“. 

Jo tikslas, pasak mūsų šalies Valstybinio turizmo departamento direktorės Raimondos Banienės, - padėti keliautojams susipažinti su išskirtiniais, jau žinomais turistiniais objektais bei atrasti naujus ar nepelnytai primirštus objektus greta namų ar netoli jų – kaimyninėse šalyse. Be kita ko, tai ir kur kas pigiau negu skrydžiai į egzotiškas šalis. 

Lietuviškos įdomybės. Šis projektas rengiamas jau šeštąjį kartą. Pernai jo dalyviams buvo siūloma Lietuvoje aplankyti Grobšto ragą Neringoje, M.K.Čiurlionio memorialinį muziejų Druskininkuose, Energetikos ir technikos muziejų Vilniuje, Arklio muziejų Anykščiuose, laikrodžių muziejų Klaipėdoje, Rokiškio dvaro rūmus, grojantį Veisiejų fontaną, Pažaislio vienuolyną, Žaliūkių malūnininko sodybą Šiauliuose ir Sūrininkų namus Varėnos rajone. 

Į šių metų „Didžiojo žygio po Baltijos šalis“ maršrutą Lietuvoje įrašyta 10 įdomybių: dievdirbio Liongino Šepkos drožinių muziejus Rokiškio dvaro sodyboje, šviesaus atminimo gydytojo ir gamtininko Vaclovo Into unikalių akmenų muziejus Mosėdyje, Užgavėnių muziejus Platelių dvare, paslaptingoji Karvės ola Biržų rajone, jau minėtasis Dūkštų ąžuolynas, Molavėnų piliakalnių kompleksas Raseinių rajone, Ventės rago švyturys, Pašilių stumbrynas Krekenavos regioniniame parke, apžvalgos ratas prie Zaraso ežero ir 1863 metų sukilimo muziejus Paberžės dvaro sodyboje. 

Mėgstančiam keliauti nebrangiai patogu: išskirtinių vietų jo gimtinėje sąrašas paruoštas, telieka susikrauti kuprinę. Po 10 įdomių gamtos ir kultūros objektų siūloma aplankyti ir Latvijoje bei Estijoje. Aplankę juos ir nusifotografavę bei atsiuntę projekto organizatoriams savo nuotraukas, žygio dalyviai gali tikėtis prizų – nemokamų kelionių. 

Didžiojo žygio po Baltijos šalis rengėjai žada bilietus į projekto objektus parduoti perpus pigiau nei įprastai, žadama nuolaidų ir lankomuose objektuose. 

Be abejo, į šias keliones kviečiančios turizmo institucijos rūpinasi ne tik mumis –  ne mažiau jas domina ir pelnas. Pasak Valstybinio turizmo departamento, pernai po Lietuvą keliavo beveik 2,5 milijono turistų ir jie atnešė 1,3 milijardo litų pajamų. Šie skaičiai liudija – Lietuvoje yra kuo pasigrožėti. 

Lietuvos žinios, 2012 05 12 

Per Jonines gamta gražiausia (39)

Net kai po Joninių pradeda pamažu trumpėti dienos, nei augalai, nei gyvūnai, atrodo, šito kol kas nepastebi: veši ir kruta visi, kas gyvas. Vasara dabar, prieš savo vidurį,  pačiame gražume.  

„Aplink viskas klesti, auga, bręsta, gausėja. Žmonių gyvenimo įvykiai prieš gamtos atsinaujinimo jėgą ir mastus atrodo blankiai ir jiems neprilygsta nė iš tolo. O ir pokyčių sparta įspūdinga. Nespėjai ko nors pamatyti laiku – kitos tokios progos sulauksi tiktai kitais metais“, - šitaip svarsto apie vasarą Viešvilės valstybinio rezervato direktorius Algis Butleris.

Šio rezervato Artosios pelkėje neseniai paskutinius vainiklapius nubarstė ir dabar uogas nokina tekšės, pro kiminyne išsirikiavusias pušis vis rečiau kur suboluoja gailių žiedai. Čia pat ant liaunų stiebų supasi kupstinių švylių pūkinės kepurės. Joms suplyšus lengvi vėjo nešami sėklų skristukai paskleis sėklas po pelkę.

Pievose raudonosios gegūnės taip pat brandina sėklas, o štai šioms giminingos baltijinės gegūnės kaip tik dabar tarp žolynų laiko iškeltas ryškiai švytinčias žiedų burbuoles. Paežerės pelkėje lapų pažastyse geltonus žiedus išskleidė puokštinės poraistės, mėsingus vainiklapius jau barsto kriaušlapės, daug kur dar pamatysi tebežydinčias spanguoles.

„Gličio ežero seklumoje tarp smailiaviršūnių lapų slepiasi kukloki alavijinių aštrių žiedeliai, iškelti ant mėsingų žiedkočių vandens paviršiuje plūduriuoja geltoni lūgnių žiedai. Šiluose tvyro gaivus mėlynojų kvapas, tarp kurių žalumos pradeda juoduoti uogos.

Mėlynių žydėjimo, taigi ir uogų brendimo laikotarpis ištęstas ir tik visoms sunokus galima įvertinti tikrąjį jų derlių. Tarp uoginių augalų toks reiškinys gana dažnas. Štai dabar ant to paties šaltekšnio augalo šalia kybo ne tik didokos uogos, bet ir skleidžiasi smulkučiai žiedeliai“, - pasakojo apie gamtos ženklus A.Butleris.

Nors dauguma stirnų jauniklių susilaukė iki birželio pirmųjų dienų, tačiau jau šio mėnesio viduryje vėl buvo matyti pirmieji šių kanopinių rujos ženklai. Stirnos – tipiškos pamiškių, pievų gyventojos. Tačiau dideliame pelkių ir miškų masyve įsikūrę kai kurie šie žvėrys, ko gero, visą gyvenimą praleidžia glūdumoje misdami vien pelkių ir miškų augalija.

„Stebėjome, kaip stirninas, norėdamas surasti kiek įvairesnio maisto, brido palei pat vandenį klampia linguojančia ežero pakrante ten, kur tarpsta kitokia augalija nei aplinkui supančioje pelkėje. O labiausiai iš elninių žvėrių pelkes pamėgę briedžiai dabar dažnai net neišeina į sausumą. Juos įprasta pamatyti palei Viešvilės upelį skabančius suvešėjusias žoles.

Net sausumos žvėriui šernui dabar rūpi pelkėse augantys šiuo metu kiek pasausėję juodalksnynai. Praradę atsargumą, šie žvėrys nelaukia nakties ir ima sotintis dar gerokai prieš tamsą. Net ir dienoja šernai arti mitybos vietų.

Neseniai aptikome, kad apypelkio miškuose prieš kelis dešimtmečius brakonierių išnaikinti barsukai vėl bando kurtis senuosiuose urvuose. Jie juos išvalė, pagilino. Pavienių šių žvėrių pėdų matydavome ir anksčiau, tačiau, matyt, tai būdavo iš aplinkinių teritorijų užklystantys žvėrys“, - dalijosi įspūdžiais gamtininkas.

Miškai pilni lizdus palikusių paukščių jauniklių, net nejauku išgirsti pavojaus balsus skeidžiančius jų tėvus.

A.Butlerio nuomone, drąsiai ant šakų tupinėjantys juodgalvės devynbalsės jaunikliai, triukšmingai lesalo iš tėvų reikalaujantys ir pušies kamienu kopinėjantys didžiojo margojo genio palikuonys bei daugybė kitų naujosios kartos sparnuočių dar gerai nesuvokia, kad aplink ne vien draugiškai jų atžvilgiu nusiteikusi gamta. Labai dažnai rastos plėšrūnų sudraskytų sparnuočių plunksnos liudija, jog aukomis tapo būtent jauni paukščiai.

Gamtininkas pastebėjo, jog jau gerai skraido vėlyvesniųjų migrantų - paprastųjų raudonuodegių, pilkųjų musinukių jaunikliai. Kai kurių giesmininkų rūšių pirmosios vados jau savarankiškos ir dabar tėvų rūpestis – išperėti antrąją vadą.

 „Po Viešvilės rezervato direkcijos pastato langais lizdą antrąjai dėčiai ką tik sukrovė ir pirmuosius kiaušinius sudėjo sodinė devynbalsė, tuoj pat dar kartą kiaušinius ims dėti baltosios kielės. O trys naminės pelėdos jaunikliai jau nutolo nuo savojo inkilo ir antras mėnuo bastosi jo apylinkėse.

Šiemet šlapiuose juodalksnynuose, eglynuose gana dažnos šiaurinės pečialindos. Šis vienas mažiausių mūsų sparnuočių niekada nėra įprastas, kai kuriais metais beveik nesutinkamas. Tai šiauresnes vietas pamėgusi rūšis, todėl šiaurinė pečialinda rečiausia tarp pas mus perinčių savo giminaičių.

Gličio paežerėje stebėti penki krantiniai tilvikai priminė, kad kai kam veisimosi sezonas jau baigėsi. Šie sparnuočiai gyvena šalia smėlingų vandens telkinių ir pelkėtus rezervato ežerus negausiai aplanko tik keliaudami. Jų giminaičiai dirviniai sėjikai tebešvilpčioja Artojoje. Tačiau nedaug beliko iki jų atsisveikinimo su pelke. Šiemet perėjo trys poros, kurios kartu su išaugintais jaunikliais perimvietę paliks netrukus“, - vardijo A.Butleris.

Lietuvos žinios, 2012 06 30

Vidurvasarį sėdėti namie – nuodėmė (40)

Šį savaitgalį verta nukeliauti į Žagarę. Toloka, bet verta. Kaip žiemą garsios žirgų lenktynės ant Sartų ežero ledo, taip vasarą daug žmonių sutraukia Žagarės vyšnių festivalis.

Vienas seniausių Lietuvos miestų Žagarė garsėja ne tik įdomiu senamiesčiu, šio miestelio dvare kadaise gyvenusia dvarininkaite - vargšų užtarėja, o dabar kandidate į palaimintąsias Barboryte Žagariete, prie kurios esą stebuklingo karsto vietos bažnyčios rūsyje kasdien būriuojasi lankytojai, bet ir šiame krašte augančiomis ypatingomis vyšniomis, kurių vietinė veislė net taip ir vadinama – žagarvyšnės.

Pastaroji aplinkybė ir paskatino Žagarės regioninio parko direkciją sumanyti Žagarės vyšnių festivalį. Šiųmetis - jau aštuntasis, o jo tema - „Istorijos nesuklastosi”. Šventės organizatoriai kviečia svečius apsirengti vyšnine spalva arba bent jau turėti vyšnias simbolizuojantį aprangos akcentą ir žada ne tik skanių vyšnių, bet ir įdomių reginių.

Šiame užvakar jau prasidėjusiame ir ligi sekmadienio vakaro užtruksiančiame festivalyje bus tradicinis Vyšnių turgus, Kaliausių paradas, Pasaulio taurės žirgų lenktynės, koncertai, kuriuose dalyvaus garsios grupės ir atlikėjai.

Amatininkai, liaudies meistrai, ūkininkai pristatys savo krašto istorinį, kultūrinį ir kulinarinį paveldą, šventės lankytojai galės paragauti Žagarės krašto patiekalų, gaminamų rankomis tradiciniu būdu. Antai šiandien vyks Kaliausių ralis iš Žagarės dvaro parko į Žagarės  vyšnių sodą. Bus žirgų ir net šunų lenktynės bei kaliausių madų šou. Kas bus tos kaliausės, Žagarės regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas gudriai nutylėjo. .

Dauguma Žagarės svečių aplanko ir vietos įžymybės – tautodailininko Edmundo Vaičiulio, kurį žagariečiai kažkodėl vadina Muse, puodų namą. Jį pažinsite dar iš tolo: ant stogo ir sienų styro prikalti daugybė puodų, keptuvių, bidonėlių, lėkščių ir kitokių indų. Gal jums net pasiseks pamatyti ir keistų senovinių daiktų šio namo kieme.

Jeigu ryžto pasiekti Žagarę vis dėlto pritūktų – dabar, tokį gražų vidurvasarį, gera proga pasinaudoti ir kitais šalies saugomų gamtos teritorijų direkcijų pasiūlymais. Tarkim, pavaikščioti pažintiniais takais didžiausiame Lietuvoje Dūkštų ąžuolyne netoli Vilniaus ar palei Dūkštos upelį Neries regioniniame parke (RP).

Ir nebūtinai tik dieną. Neseniai šio parko darbuotojai sumanė žygius lankytojams Dūkštos upelio pakrantėmis rengti ir naktimis. „Tuo paros laiku galima pamatyti kitokią gamtą, pajusti naktinę upių ir upelių dvasią. Degančios žvakės ir fakelai jūsų rankose apšvies stačius Dūkštos upės šlaitus, leis nepaklysti ieškant tamsiuose šešėliuose skendinčių alkakalnių bei piliakalnių, nepaslysti brendant per tamsią Dūkštą ar einant stačia atodangos ketera“, - sako Neries RP direktorė Audronė Žičkutė.  

Dienos šviesai pasitraukus, tampa nebeatpažįstami ir net baugūs ir sraunūs Neries vandenys, kuriuos žygio pabaigoje ketinama pasiekti. Žygeiviai, kaip žadama, girdės ne tik Dūkšos ir Neries čiurlenimą bei nakties paukščių balsus, bet ir laumių šnabždesius.

Tačiau jei jūs nesate naktibalda – galite pakeliauti po šį parką dieną dviračiais, tuo labiau kad neseniai tam parengta 23 kilometrų trasa kairiajame Neries krante. Šismaršrutas vingiuoja per gražiausią Neries slėnio atkarpą ir ją supančius miškus. Šioje vietovėje Neris net 4 kartus keičia savo tekėjimo kryptį, o joje stūksantys akmenys, pušynai, pakrančių raguvos bei šaltiniuotos vietos nuo seno apipintos sakmėmis ir legendomis. 

Ypač patogus šis maršrutas vilniečiams, mat neseniai Neries RP paskelbė akciją „Riedėk į gamtą“: siūloma išsinuomoti su nuolaida dviratį netoli Vilniaus geležinkelių stoties, įsikelti jį į traukinį „Vilnius – Kaunas“ ir išlipti Lazdėnuose, o jau nuo čia trasą rodo rodyklės.  

O norintiems paklaidžioti po mišką ne pažintiniais takais, o savarankiškai Neries RP siūlo Velniakampio ežero apylinkių orientavimosi trasą. Čia keliautojų laukia mažai žinomos ir miško tankmės slepiamos kultūros ir gamtos vertybės. Norint surasti šiuos objektus, teks orientuotis tik pagal pateiktas jų koordinates.

Tačiau norintieji taip keliauti turėtų nepamiršti namie žemėlapio, kompaso ir GPS imtuvo, kurie padės surasti taškus Velniakampio ežero apylinkėse. Trasos žemėlapį, objektų lapą su jų aprašymais ir koordinatėmis bei interaktyvų žemėlapį su objektų nuotraukomis galima rasti šio parko internetinėje svetainėje.

 Lietuvos žinios, 2012 07 14

Uogautojai braunasi į rezervatus (41)

Karšuvos girioje esančiame Viešvilės rezervate dar daug kur šiluose tamsuoja mėlynių uogos. Jų derlius šiemet toje girioje buvo gausus. Rezervate, kur draudžiama uogauti, dauguma šių uogų išsilaiko iki vėlyvo rudens. Tuo tarpu aplink rezervatą žaliuojančiuose apsauginiuose miškuose jau pirmąjį vasaros mėnesį liko tik menki buvusio gausaus mėlynių derliaus likučiai. Uogautojai mėlynojus iššukavo tiesiogine to žodžio prasme - savadarbėmis ir parduotuvėse ar turguose pirktomis šukomis.

Kai kurie uogautojai nepabijojo įsibrauti ir į rezervatinę zoną. Viešvilės rezervato inspektoriai sakė neprisimenantys nė vienais metais tiek daug pažeidimų kaip šiemet.

„Rezervato apsaugos zonoje, Kaskalnio geomorfologiniame draustinyje ir šalia jo, per mėnesį nustatėme net 65 pažeidėjus, iš jų tris pakartotinai. Viena pažeidėja padarė tokį pat pažeidimą, už kurį jau buvo bausta, du kartus per valandą.

Kai ją vėl sulaikėme ir pradėjome vėl rašyti administracinės teisės pažeidimo protokolą, agresyvi, „Šnekorių alaus“ išgėrusi moteriškė pradėjo taip keiktis, kad nuraminome tik pagrasinę uždėti antrankius“, - pasakojo rezervato vyriausiasis inspektorius Saulius Bartminas.

Rezervato darbuotojai įsitikinę, kad tiek daug Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos pažeidimų skatina pernelyg maža bauda. Pirmą kartą pažeidus nustatytą uogavimo tvarką pareigūnai turi teisę nubausti tik 12,5 lito bauda. Tokią sumą „šukuotojai“ gali uždirbti pusvalandį parinkę ir pardavę uogas.

„Pažeidėjai laukia pažeidimo įforminimo pabaigos, tikėdamiesi atgauti „šukas“ ir surinktas mėlynes. Jų akys suspindi iš džiaugsmo, kai sužino, kad jiems paliekamos ir uogos, ir šukos, nes Administracinių teisės pažeidimų kodekse nenumatyta konfiskuoti neteisėtu būdu surinktų uogų ir šio pažeidimo įrankių. Pažeidėjai sėda į automobilius ir nuvažiuoja darbuotis kitose girios vietose“, - sakė S.Bartminas.

Pasak Viešvilės rezervato gamtininkų, panašiai jau tuštėja ir bruknynai. Nors šios uogos dar nesunokę, jos kibiruose jau masiškai keliauja iš girios į prekybos vietas.

„Dažnai sakoma, esą visi uogų rinkimo būdai nekenkia gamtai. Tačiau kodėl niekas nesvarsto, ar gerai, kad žmonės pasisavina iš jos beveik visą uogų derlių?

Mūsų dažnai klausia - kam reikia rezervate palikti „be naudos“, t.y. nenurinktas uogas? Tačiau nuolat matome uogienojuose jerubių, gervių, strazdų ir kitų gyvūnų. Uogomis savo mitybos racioną praturtina voverės, kiaunės, lapės, peliniai graužikai, net vilkai. Tai rodo, kad uogos jiems - maisto šaltinis, nuo kurio priklauso jų gyvybė.

Tad kodėl kai kurie žmonės į jas žiūri tik kaip į komercijos objektą? Kodėl nuskriaudžiami gyvūnai, paliekant jiems tik tiek uogų, kiek žmonės nespėja nurinkti?“, - piktinosi rezervato direktorius  Algis Butleris.

Kiek aprimęs rezervato vadovas pasakojo, jog nors dienos ligi šiol buvo dar vasariškos, tačiau akivaizdu, kad gamta jau ruošiasi naujam gyvenimui.

Daugybė augalų išbarstė ar tebesėja sėklas, gelsta ir vienas po kito pamažu džiūdami dingsta iki kitų metų. Viešvilės paupiuose žydi ištisi aukštaūgių kanapinių kemerų sąžalynai, svyra raudoklių žiedai, o Artosios aukštapelkėje ima žydėti viržiai. „Tai - vienas ženklų, kad vasara pasiekė brandos metą ir pasisuko rudens link“, - sakė gamtininkas.

Klampynėse sėklas brandina blyškiai gelsvais retais sąžalynais augančios baltosios saidros. Greta jų ant laibų stiebelių viršūnėse rusvas sėklų dėžutes laiko saulašarės. „Porą savaičių šiųmetį savo derlių barstė beržai. Pūstelėjus stipresniam vėjui, tiesiog snigo lengvomis šių medžių sėklelėmis“, - pastebėjo A.Butleris.

Girioje jau gerokai mažiau paukščių garsų, o ir šie kitokie. „Pavieniui dar gieda karveliai keršuliai, tarp medžių virtuolių suskardena karetaitės. Retsykiais lyg pavasarį vėl trumpai sušvilpčioja jerubės. Savaip triukšmauja volungės. Pamatyti šituos spalvingus paukščius sunku, bet rytais dažnai girdžiu savotiškus jų šūksnius“, - pasakojo A.Butleris.

Neseniai jis dar girdėjo ir miškinių kalviukų cypsėjimą. Taip, pasak Algio, šie paukščiai nerimauja dėl savo vis dar globojamų jauniklių. Pirmąjį rugpjūčio savaitgalį pamiškėje pavojaus balsu teksėjo ir pilkosios musinukės – išsidavė, kad lizde ant juodalksnio šakos dar augina jau stambokus savo jauniklius.

Tebeauga lizduose ir šelmeninių kregždžių jaunikliai, medžių lapijoje laukdami tėvų atnešamo maisto nekantrauja antrosios vados didžiųjų zylių palikuonys.

Tačiau, pasak A.Butlerio, daugumos paukščių rūšių jaunoji karta jau gyvena savarankiškai. Tik suopiukai, nors jau nebeglobojami tėvų, bet sklandydami virš miško sučiepsi tiktai tokio amžiaus jauniems sparnuočiams būdingais balsais, lyg prašytų iš tėvų maisto.

Lietuvos žinios, 2012 08 24

 Laukais, miškais ir kloniais ateina ruduo (42)

Ūkanoti rytai, pradedantys gelsti ir rausti medžių lapai, daugybė voratinklių pievose ir didelė rasa byloja – jau ateina ruduo.

Viešvilės rezervato direktorius Algis Butleris praneša, kad blankstančiose pievose dar kai kur žydi dirvinės buožainės, rudeninės snaudalės, pievinės žilės, pieviniai katilėliai ir dar kai kurie augalai, tačiau, pasak jo, tai jau tik nueinančios vasaros trupiniai.

„O štai viržynai dabar žydi visu gražumu. Miško laukymėse, pušynų retmiškiuose, aukštapelkėse jie iš tolo švyti alyviniais, rožiniais žiedais. Pasitaiko ir tamsiai raudonos spalvos ar priešingai – blankius ar netgi baltus žiedus išskleidusių viržių, bet šie reti“, - sako gamtininkas.

Šiltomis dienomis šiuose žieduose dūzgia kamanės ir kitų rūšių bitės, zvimbia musių spiečiai, praplazdena vienas kitas drugys. Šalia viržių augančios lanksčiosios šluotsmilgės jau išbarstė sėklas, dabar geltonuoja nuo vandens ir saulės blunkantys jų liauni stiebai.

Nešienautose pievose gausu voratinklių, kuriuos rezga įvairių rūšių vorai. Tarp jų yra ir vapsvavorių gaudyklių. Dar gana neseniai šie puošnūs vorai mūsų šalyje buvo labai reti, o dabar jų tiek daug, kad jie gamtininkų jau nebestebina. Šiems šilumą mėgstantiems, iš Pietų į mūsų šalį atkeliavusiems gyvūnams vasara buvo palanki ir jų aptikdavai vos ne kiekviename žingsnyje.

Viešvilės rezervato gamtininkai dar visai neseniai aptiko pievoje tarp žolių voratinklių, kuriuose grobio laukė daug vapsvavorių. A.Butleris spėja, kad šiems naujiesiems mūsų krašto gyventojams patiko šiltėjantis bei drėgnas Lietuvos klimatas ir daugybė žiogų pievose, kuriuos vapsvavoriai medžioja.

Neseniai braidžiodami su rezervato vadovu po Artosios pelkę įsitikinome - spanguolių uogų šiemet yra ir ten, kur sąlygos joms užaugti ne pačios geriausios. Spanguolės rausvėja net pelkinių pušynų properšose. Žinoma, rinkti rezervate jas draudžiama, tačiau netrūksta to gero ir netolimoje Laukesos pelkėje, kuri nėra rezervato teritorijoje.

Viešvilės rezervato gamtininkai džiaugiasi, kad jų prižiūrimose aukštapelkėse tebesiveisia tetervinai. Lietinga šiųmetė vasara nebuvo palanki šių paukščių jaunikliams, nes drėgnu oru labiau plinta ligos. Be to, ankstyvuoju jauniklių gyvenimo metu - birželio mėnesį buvo vėsu, tad sunkiau buvo susirasti lesalo. Tad smagu, kad būrelis tetervinų vis dėlto išsilaikė, užaugino jauniklių.

Užderėjo neblogas lazdynų riešutų derlius. „Dar rugsėjui neįpusėjus lazdynų krūmus patikrino voverės. Vėliau riešutus ėmė skainioti ir bukučiai. Šie šiek kiek už zylę didesni paukščiai savo tvirtu snapu praskelia tvirtą lukštą ir sulesa branduolį“, - pasakoja A.Butleris.

Riešutais minta ir didieji margieji geniai. Įspraudžia į medžių kamienuose esančius ar specialiai tam tikslui snapu išskaptuotus plyšius, siaurus tarpušakius ir ten juos išlukštena. Todėl kai kur po medžiais pūpso lukštų ir pamestų riešutų krūvelės.

Paskutinės į lazdynus atplasnojo riešutinės ir apie savo teises į riešutis paskelbė čaižiais čerškiančiais balsais. Prisikimšę gūžius, šie paukščiai iškaišioja riešutus po slaptavietes - kaupia atsargas žiemai.

Nuo ąžuolų žemėn jau krenta gilės. Jos dar ne visos sunokę, bet į ąžuolus atplasnojantys didžiausi tarp sparnuočių gilių mėgėjai kėkštai jau pradeda savojo derliaus nuėmimo sezoną.

A.Butleris praneša ir dar apie vieną įdomų dabartinio gamtos meto reiškinį. „Rudens pradžioje atsinaujina paukščių giesmės. Mūsų rezervato eglyne vėl pragydo juodosios zylės, lipučiai, ties miško laukyme pasigirdo skubi ankstyvosios pečialindos giesmė, vėsoką rytą tyliai nuskambėjo liepsnelės trelė. O atkakliausi giesmininkai – karveliai keršuliai. Jie dar kovo gale prasidėjusį giesmių maratoną be pertraukos tęsė iki šiol“, - pasakoja gamtininkas.  Tačiau pamažu prasideda ir sparnuočių migracija į šiltesnius kraštus.

O Kamanų valstybiniame rezervate rytoj užvirs talka - direkcijos darbuotojai kartu su talkininkais pradės rekonstruoti mokomąjį taką per Kamanų pelkę. Ne kartą ėjau šiuo prieš dešimtmetį iš lentų sukaltu taku ir man atrodė, jog jis – vienas puikiausių Lietuvoje, tačiau laikas ir po lentomis slūgsanti šlapuma daro savo: kai kurios lentos jau sutręšo ir lūžta, tose vietose atsidengė vinys.

Tokiu taku vaikščioti nepatogu ir net pavojinga. „Pradėjome remontuoti – keisti sutrūnijusias lentas, tačiau įsitikinome, kad tai beprasmiška – reikia rekonstruoti visą taką“, - sako rezervato direkcijos vyriausioji ekologė Aušra Urbonienė.

Šiek tiek lėšų medienai nusipirkti skyrė Akmenės rajono savivaldybė, truputis gauta ir iš valstybės biudžeto, tačiau kloti taką teks patiems direkcijos darbuotojams. Tai sužinoję, kai kurie rezervato lankytojai, vietos žmonės pasisiūlė padėti. „Taip mums gimė mintis paskelbti talkas“, - sako A.Urbonienė.

Numatyta lentų taką nutiesti kone dvigubai ilgesnį, negu jis buvo anksčiau – jis bus jau ne 1,2 km, o beveik 2 kilometrų ir darys kilpą, tad nebereikės grįžti tuo pačiu taku atgal. Galbūt greta jo bus suręstas bokštelis-regykla, iš kurios bus patogu apžvelgti savitą Kamanų raisto peizažą. Naujasis takas bus gerokai platesnis už senąjį, tad juo galės naudotis ir neįgalieji su vežimėliais.

Lietuvos žinios, 2012 09 14

Žvejų tinkluose - reti vandens paukščiai (43)

Tik nesakykime: šalta, niūru, nyku, tamsu, drėgna, šlapia. Netrukus dienos dar trumpės, o naktys tamsės, bet tai reikš, kad ir Kalėdų žvaigždelė jau čia pat. Kol kas ruduo Lietuvoje nešaltas ir neblogas. Ir jei ne toji ančių istorija...

Užvakar buvo Tarptautinė žvejų diena. Lietuvos žvejai šią savo šventę pasitiko neįprastais laimikiais, apie kuriuos pranešė garsus ornitologas, Suomijos garbės konsulas Lietuvoje Kristeris Castrenas. Jis prie Juodkrantės dairėsi pro žiūronus į jūrą ir išvydo, jog mūsų žvejai traukia iš vandens tinklus, kuriuose daugiau vandens paukščių negu žuvų.

Tarp nebegyvų sparnuočių buvo daug nuodėgulių - dėl juodos spalvos taip pavadintų ančių. Traukdamos iš Šiaurės, jos apsistoja žiemoti ir mūsų pajūryje. Šie paukščiai yra reti ir saugomi.

Maždaug šimto metrų ilgio tinkle ornitologas suskaičiavo 30 žuvusių nuodėgulių. Kai žvejai parplaukė į krantą, stebėtojas paklausė, kodėl jie merkia tinklus tokiose vietose, kur daug paukščių. "Mums tai nerūpi", - atšovė žvejai.

"O juk Kuršių nerijos priekrantė paskelbta tarptautine retų paukščių apsaugos zona", - stebėjosi lietuviškos žūklės ypatumais suomių ornitologas K.Castrenas.

Sovietmečiu verslinė žvejyba Baltijos priekrantėje buvo draudžiama ir retų paukščių čia netrūko. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, čia pradėta intensyviai žvejoti tinklais, į kuriuos įsipainioję žūsta daug paukščių.

Jei ne toji nesmagi istorija - kol kas ruduo geras. Meteorologai prisimena, kad būta ir dar šiltesnių lapkričių: 1968 metais to mėnesio pirmąją Kybartuose buvo net 18,5 laipsnio šilumos. Bet tai - mūsų lapkričių rekordas. Kaip ir tai, jog 1979 metų lapkričio 1 dieną Varėnoje buvo 17,3 laipsnio šalčio.

Kadangi lapkritis - slenkstis tarp rudens ir žiemos, jis turi kaprizų: ūžauja smarkūs vėjai, dažnai merkia lietus, dulksnoja, tvyro rūkas. Neretai būna ir lijundra bei plikledis, kartais iškrinta šlapias sniegas. Šį rudenį jo būta dar spalio pabaigoje, tačiau trumpai.

Vidutinė lapkričio temperatūra jau daug metų yra apie porą laipsnių šilumos. Taigi šiųmetis lapų kritimo metas - lapkritis - šiltesnis negu įprasta. Tačiau dauguma medžių jau be lapų, pasirengę žiemoti. Juk tuo metų laiku jų šaknys negaus iš dirvožemio vandens - pernelyg šalta, tad tenka paaukoti labiausiai drėgmę mėgstančius lapus, kad išgyventum.

Tiesa, kai kurių augalų lapai, tarkim, bruknių, viržių, spanguolių, nenukrinta visą žiemą. Šie smulkūs lapeliai, lėtai garindami vandenį, lieka po sniegu. Su žaliais lapais žiemoja ir daugelis žolių, pavyzdžiui, žemuogės, dobilai, ugniažolės.

Kad šaltuoju metų laiku reiktų kuo mažiau drėgmės, rudenį net maumedžiai numeta spyglius. Tačiau dar veši samanos, auga kai kurių rūšių grybai.

Kai kurie gyvūnai jau ilsisi savo būstuose - olose, urvuose, drevėse. Sumigo susiraitę, kad būtų šilčiau, ežiai, gyvatės, žalčiai, miegapelės. Akmenų krūvose, pelių urveliuose, duobutėse po lapais įminga rupūžės. Vienų rūšių varlės peržiemoja vandens telkinių dugne, kitų - pratūnos požemio slėptuvėse.

Pakibę žemyn galva namų rūsiuose, tuneliuose, palėpėse, ventiliacijos angose užsnūdo šikšnosparniai. Kol nelabai šalta, kai kurie jų dar būdrauja, tačiau spustelėjus 5-10 laipsnių šaltukui, šie skraidantys žvėreliai kietai įmigs iki pat pavasario.

Kodėl jie miega kabodami? Todėl, kad jų kojelės labai silpnos, nepritaikytos vaikščioti. Tačiau ant jų yra stiprūs nagučiai (tikriau, juos laikančios sausgyslės) - štai kodėl šiems gyvūnams patogiausia kaboti. Miegančių gyvūnų širdies pulsas labai sulėtėja, taip taupoma energija.

Arčiau žmonių būstų patraukė smulkiųjų graužikų armija - įvairių rūšių pelių, pelėnų, kirstukų. Paskui juos prisistato jų medžiotojai šeškai, šermuonėliai, žebenkštys. Daugelis žvėrių prieš žiemą gausiau maitinosi ir tapo riebesni, kad lengviau ištvertų rūstųjį metų laiką.

Kai kurie, sakysim, baltieji kiškiai, šermuonėliai, žebenkštys prieš žiemą pašviesina savo kailius, kad būtų mažiau matomi, o storesnį - žieminį - kailį užsiaugina visi žvėrys. Tad neturėtume stebėtis, kodėl tiems žvėrims nešalta - gamta jais pasirūpino.

Dauguma šilumą mėgstančių paukščių jau išskrido, jų vietą užėmė atplasnojusieji iš šiaurinių kraštų, kuriems Lietuvoje pakankamai šilta. Tarkim, svirbeliai - šių spalvingų, pasipuošusių kuodukais paukščių dabar galima pamatyti ištisus būrius.

Pasak ornitologo Antano Aleknonio, tai draugiški, pasitikintys žmonėmis paukščiai. Smagu žiūrėti, kaip jie lesa šermukšnių, kadagių, gudobelių, putinų, kitų medžių vaisius bei pumpurus, soduose nenuskintus obuolius. Pavydėti nereikėtų, nes šitaip tie paukščiai nemažai augalų ir pasėja.

Ne tik medžiai rudenį meta lapus - ragų dabar atsikrato senesni briedžiai, stirninai. Tik taurieji elniai dar ilgai bus raguoti. O šernams vėlyvas ruduo - tuoktuvių metas. Prieš jas patinai rungiasi, kuris stipresnis, kieno iltys aštresnės, sprandas stipresnis, tas ir turės savo "hareme" po 2-4 pateles. Tai vienas gamtos dėsnių: susilaukti palikuonių ir išgyventi lemta tik stipriausiems. Šio dėsnio nebepaiso tik žmonės.

Po savaitės, lapkričio 30-ąją, - Šv. Andriejus. Biblija pasakoja, jog kadaise Andriejus, lietuviškai Andrius, buvo, kaip ir jo brolis Petras, žvejys. Jiedu metė savo žūklę ir patraukė paskui Kristų, todėl laikomi žvejų globėjais.

Nuo Šv.Andriejaus prasideda Saulės grįžtuvių laukimas - pirmoji žiemos šventė ir Advento pradžia. Anksčiau žmonės sakydavo: jei lapkritis šiltas - gruodis bus šaltas; lapkritį purvą braidysi - vasarą šieno neišdžiovinsi; lapkritis sausas - vasara irgi tokia; jei lapkritį sninga ir šąla, sausis bus gražus. 

Tačiau dabar orai taip dažnai kaitaliojasi, kad liaudies išmintis jau menkai tepadeda juos atspėti.

Lietuvos žinios, 2012 11 24

Netrukdyk šikšnosparniui miegoti (44)

Gruodžio dienos vis trumpėja, vis dažniau sninga ir spusteli šaltukas. Tokiu metu reikėtų nelesinti ančių ir kitų vandens paukščių, kad jie spėtų išskristi į šiltesnius kraštus, netrikdyti žiemoti susirinkusių šikšnosparnių. 

Dar prieš žiemą dalis mūsų šalies šikšnosparnių išskrenda į šiltuosius kraštus. Pasak Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos vadovo mažeikiškio Deivido Makavičiaus, iš mūsų šalyje aptinkamų 14 šikšnosparnių rūšių į pietus išskrenda 5 rūšių atstovai.

„Net tos pačios rūšies šikšnosparniai elgiasi skirtingai: vieni lieka žiemoti Lietuvoje, o kiti   gali nuskristi iki pusantro tūkstančio kilometrų ir žiemoja Vidurio bei Vakarų Europoje - pasiekia Čekiją, Slovakiją, Austriją. Ten jie apsistoja kalnuose esančiuose urvuose, o Vokietijoje, kur žiemos ne tokios atšiaurios, – medžių drevėse“, - aiškino D.Makavičius.

Likę mūsų krašte šikšnosparniai, vėstant orams, iš pradžių glaudžiasi vadinamosiose laikinose slėptuvėse – medžių drevėse, pusrūsiuose ir kitur. Kai šaltis paspaudžia, jie susiranda geresnes žiemojimo vietas: rūsius, požeminius tunelius, senų namų palėpes, kur įminga ligi pavasario.

Kai kurie šikšnosparniai peržiemoja ir medžių uoksuose.  Antai prieš keletą metų ankstyvą pavasarį genint Vilniuje tuopą, iš uokso pabiro net 98 ten žiemos miegu snaudę rudieji nakvišos.

„Ligi tol šios rūšies šikšnosparnių aptikdavome žiemojant tik pastatuose. Matyt, šiltėjančios žiemos keičia jų įpročius“, - tada stebėjosi kitas šių gyvūnų tyrinėtojas Kazimieras Baranauskas.

Viena mėgstamų šikšnosparnių žiemojimo vietų - daugiaaukščių blokinių namų ventiliacinės angos, kur cirkuliuoja šiltas oras.

Gamtininkai pastebėjo ir kitą tendenciją - vis daugiau šikšnosparnių žiemoti lieka savo gimtinėje. Kol kas mūsų krašte neaptikta žiemojant tik 4 rūšių šikšnosparnių: mažųjų nakvišų, Natuzijaus šikšniukų, šikšniukų nykštukų ir šikšniukų mažylių.

 „Leiskite šikšnosparniams saugiai peržiemoti. Netrikdykite jų žiemos įmigio: nesilankykite jų žiemojimo vietose, o jei aptikote įsikūrusį jums priklausančiame pastate - neimkite jo į rankas, nešildykite, nekvieskite draugų ir kaimynų pažiūrėti. Jeigu šis žvėrelis iš tiesų  yra nesaugioje vietoje ir manote, kad iki pavasario neišgyvens – praneškite apie tai gamtininkams arba gamtosaugininkams“, - patarė D.Makavičius.

Beje, kai šikšnosparnis jūsų rankose pabus iš miego, gali įkąsti. Mat laikant šį gyvūnėlį horizontaliai, jam pritrūksta deguonies, todėl žvėriukas ima dusti, blaškytis bei kandžiotis.

Nežinodami šios anatominės priežasties, žmonės anksčiau laikė šikšnosparnius pavojingais gyvūnais, o paslaptingas jų gyvenimo būdas, išradingos naktinės medžioklės, kurių metu jie aptinka grobį „apsiginklavę“ ultragarsu, skatino sieti šiuos žvėrelius su magija, burtais. Baimę didino ir melagingi  holivudiniai filmai, kuriuose šikšnosparniai vaizduojami kaip žmones puolantys vampyrai.

Šikšnosparnių skaičius sparčiai mažėja Lietuvoje ir visame pasaulyje, nors jiems išsaugoti sudaromi saugotinų rūšių sąrašai, steigiami draustiniai. Iš mūsų šalyje žinomų 14 šikšnosparnių rūšių jau net 11 yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.

Keletas šikšnosparnių žiemaviečių pripažintos itin svarbiomis šiems žinduoliams. Tarp jų - Kaune išlikę fortų statiniai, o Vilniuje – nebenaudojamas Panerių geležinkelio tunelis ir bunkeriai  Pavilnių regioniniame parke.

Tačiau Kauno fortuose šikšnosparniams nėra saugu – vienuose fortuose rengiamos ekskursijos, o kiti, nors nenaudojami, bet smalsuoliai ten patenka. Tarp aštrių pojūčių mėgėjų dabar madinga landžioti po požemius, yra tam skirtų interneto tinklapių.

Šiek tiek geriau nuo smalsuolių, kačių ir kiaunių apsaugotos šikšnosparnių žiemavietės Vilniuje – Paneriuose ir Antakalnyje. Įėjimai į šias vietas užtverti grotomis ir užrakinti. 

Lietuvoje gyvena tik maži šikšnosparniai. Didžiausieji - rudieji nakvišos yra apie 8 centimetrų ilgio ir sveria maždaug 30 gramų.  Mažiausieji - šikšniukai nykštukai sveria apie 5 gramus.

„Mūsiškiai" šikšnosparniai minta uodais, mašalais, grambuoliais ir kitais vabzdžiais, kurių šiltuoju metų laiku kasnakt sudoroja tūkstančius. 

Nežadinti žiemą miegančių šikšnosparnių nereikėtų ne tik todėl, kad tuo metu nėra jų lesalo – vabzdžių, bet ir dėl to, jog gamta šiuos gyvūnus „sumeistravo“ taip, kad tada, kai jiems skirta miegoti žiemos miegu, jie negali virškinti. Jų organizmas tuo metu naudoja tik anksčiau sukauptas maisto medžiagas - poodinį riebalų sluoksnį. 

Net jei iš įmygio prikeltas šikšnosparnis instinktyviai pastvertų jam pasiūlytą lesalą,  organizmas jo neįsisavintų ir gyvūnas žūtų nesulaukęs pavasario. 

Daug žmonių šių skraidančių žinduolių bijo ar nemėgsta, tačiau turime pripažinti - šikšnosparniai yra labai naudingi gyvūnai. Kaip minėta, jie sunaikina daugybę kenkėjų vabzdžių.

„Iš šikšnosparnių seilių gaminama net 80 rūšių vaistų. Pasinaudojant sudėtinga šių gyvūnų orientavimosi sistema, kuriami prietaisai, kurie padės orientuotis akliesiems. Kaip ir kiekviena gyvūnų rūšis, šikšnosparniai yra būtina gamtos dalis. Tad leiskime jiems  saugiai peržiemoti, kad vasarą vėl galėtume grožėtis jų naktiniais viražais“, - ragino šių gyvūnų tyrinėtojas D.Makavičius.

© Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2012-12-08

Šio 44 rašinių ciklo "Gamtos kalendorius" autorius - Feliksas Žemulis