„Ar nugriausite nelegalias tvoras?“,- Paklausė Gedimino Kazlausko šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė prieš skirdama jį į aplinkos ministro pareigas. „Taip. Savavališkai pastatytų tvorų neliks“, - tada atsakė būsimasis ministras.
Tuo metu buvo pats skandalo dėl tvoros, kuri juosia uždarą kvartalą sostinės Laurų gatvėje, įkarštis. Šie Vilniaus priemiesčio miške tyliai „antrąsias Turniškes“ pasistatę turtuoliai prie savo namų savavališkai užsitvėrė apie 10 ha valstybinio miško.
Pasak interneto šaltinių, tai - verslo grupės „Maxima LT“ savininkai broliai Marcinkevičiai ir Numavičiai, buvęs Leo LT vadovas Rymantas Juozaitis, buvęs Seimo Teisės departamento vadovas Kęstutis Virketis, Nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius Gintautas Kėvišas ir kiti, iš viso 32 kotedžų savininkų.
Nemenčinės miškų urėdijos ir Vilniaus apskrities administracijos reikalavimai nugriauti 2 metrų aukščio tvorą jiems buvo kaip vanduo nuo žąsies. Pasamdyti teisininkai teisme pasiekė, kad apskrities administracijos įpareigojimai pašalinti nelegalią tvorą būtų sustabdyti.
Tik po to, kai šią istoriją plačiai nušvietė žiniasklaida ir daugybė šalies žmonių pasipiktino turtuolių arogancija, šie pagaliau nusileido - pagarsėjusi tvora praėjusių metų vasarį buvo nugriauta.
Tačiau dešimtys, šimtai kitų tvorų ir užkardų vis dar pastoja kelią žmonėms prie upių, ežerų ir kitur. Dauguma tokių užtvarų pastatytos neteisėtai, pažeidžiant įstatymuose nurodytus reikalavimus.
„Aplinkos ministras pažado neįvykdė. Laurų tvoros nugriovimas – ne tiek jo, kiek žiniasklaidos nuopelnas. Opozicijos rengiamoje interpeliacijoje G.Kazlauskui bus paminėtas ir šis neištesėtas pažadas“, - sakė Seimo narys Kazimieras Uoka.
Palieka tik pusmetrį
Kartu su K.Uoka ir keliolika Vilniaus keliautojų nuėjome keletą kilometrų pro privačias valdas palei Elektrėnų marias. Lietuvos teisės aktai nurodo, jog prie visų šalies vandens telkinių privalo būti paliktos neužtvertos vandens apsaugos juostos, kuriomis turi teisę eiti žvejai, turistai, poilsiautojai.
Kelionę pradėję Elektrėnuose prie šiluminės elektrinės, nužygiavome iki Pastrėvio kaimo. Daug kur mums kelią pastojo tvoros, tačiau pasisekė šias kliūtis įveikti - pralindome pro plyšius ar apėjome brisdami per sąžalynus. Tik elektrėniškio Romo Padlecko sklype įveikti krūmais apžėlusią tvorą nepavyko, teko eiti aplink.
„Toliau eiti jums bus sunkiau“, - užjautė kai kurių sklypų savininkai, stebėdamiesi mūsų ekskursija. I6 tiesų kai kurių sklypų savininkai savo valdas aptvėrė taip arti vandens, kad ligi jo liko ne keletas metrų praėjimo, kaip įstatymai įpareigoja, o gal tik pusmetris. Apkūnesnis žmogus šlumšteltų į vandenį.
Margio ežero ponai
Kitą dieną susiruošiau apeiti Trakų rajono Margio ežerą. Čia – vienas garsiausių Lietuvoje turtuolių rezervatų, įspūdingais namais nedaug nusileidžiantis Laurų kvartalui. Vasarnamius ant šio ežero kranto pasistatė daug garsių politikų bei verslininkų, mat Margis netoli nuo sostinės, be to, nesaugomoje gamtos teritorijoje, todėl čia mažiau apribojimų.
Tai buvo jau trečioji mano kelionė aplink Margį. Kai pirmąjį kartą prieš penketą metų bandžiau eiti šia pakrante, kelią pastojo aukšta tvora beveik iki pat vandens. Ji juosė tuometinio šalies premjero žmonos Kristinos Brazauskienės privačią valdą - sklypą su vasarnamiu ant ežero kranto.
Aukštos tvoros iki vandens buvo matyti ir verslininkės Nijolės Veličkienės bei kitose valdose. Kai kurios buvo nutiestos keletą metrų į vandenį. Jokio praėjimo. Tad tuomet teko grįžti ir prašyti aplinkos apsaugos inspektorių paramos.
Po keleto dienų kartu su Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotoju Juozu Dautartu ir Trakų rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėju Zigmu Butvilu sėdome į agentūros motorinę valtį. Tik taip buvo įmanoma apžiūrėti ežero apsaugos juostą, kurioje buvo priręsta tvorų, didžiulių pirčių ir kitokių statinių.
Tąsyk suskaičiavome nemažai nelegalių tvorų, o gamtosaugininkai grįžę jų šeimininkams surašė pažeidimo protokolus (bent taip jie tvirtino). Tvorų nebuvo tik ten, kur nuo seno įsikūrę vietos žmonės.
Pakartojęs šią kelionę aplink Margio ežerą prieš savaitę, išvydau tas pačias tvoras tose pačiose vietose, tačiau prie vandens jų tinklai daug kur jau atvynioti – praeiti galima. Gal padėjo paviešinimas spaudoje, o gal gamtosaugininkų baudos?
Šįkart K.Brazauskienės sklypą paežere pražygiavau lengvai, tik verslininkės Nijolės Veličkienės valdą kaip ir anksčiau teko apeiti: nors tvora jau kiek trumpesnė negu anksčiau, bet už jos pakrantėje želia tankūs švendrynai ir brūzgynai.
Ginklas - šuo
Tačiau sumanūs sklypų prie Margio savininkai sumanė kitą apsaugos nuo praeivių būdą – palaidus šunis. Artėdami prie K.Brazauskienės kaimynų sklypo dar iš tolo pamatėme atlekiant didžiulį šunį. Laimė, atskubėjęs šeimininkas čiupo augintinį už antkaklio ir palaikė, kol perėjome sklypą.
„Paskambinsiu kaimynams, kad ir jie savo šunis palaikytų, kol praeisite“, - pasisiūlė žmogus ir išsitraukė mobilųjį telefoną. Tad tąsyk likome sveiki. Tačiau kitiems keliautojams ar žvejams gali taip gerai ir nesisekti. Vienas meškeriotojas pasakojo nuo didžiulio šuns šokęs į vandenį...
Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 5 straipsnis nurodo: „Savininkai privalo garantuoti, kad gyvūnų ir pavojingų gyvūnų auginimas ir laikymas nekels grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeis kitų asmenų teisių ir interesų. Gyvūnų savininkai atlygina visas išlaidas, susijusias su jiems priklausančių gyvūnų padaryta žala žmonių sveikatai ir turtui“.
Tvoros nutiestos per laukus ir kalvas ir kitame sklypų prie Margio ežero gale. Jos išmargintos draudimais ir šunų atvaizdais. Vaizdas toks, tarsi čia - griežto režimo kalėjimas. Jame savo noru įsikūrusiems žmonėms ir patiems turbūt nemalonu šitaip gyventi. Ar ne todėl prie kai kurių sklypų jau pakabinti užrašai „Parduodama“.
Vis dažniau savo sklypus bei namus parduoda ir Laurų kvartalo turtuoliai – ko gero, nervai neatlaiko rezervato režimo. Užvakar buvau nuvykęs pažiūrėti šios gyvenvietės. Be abejo, įeiti nepavyko. „Privati valda“, - pareiškė iš apsaugos posto išėjęs sargybinis.
Tačiau dalį miško juosusi tvora iš tiesų atkelta arčiau namų, kurie labiau panašūs į koncertų sales negu į gyvenamuosius būstus. Vienoje vietoje jos jau net nebėra. Bet Neries pakrantėje, prie kurios glaudžiasi Laurų gyvenvietė, tvora tebėra suręsta ant pat skardžio – galbūt specialiai, kad „pašaliniai“ negalėtų praeiti net šalia.
Policijos asas pasikarščiavo
Tvorų ir užkardų paežerėse, paupiuose bei kitur pastaraisiais metais pridygo kaip grybų po lietaus, virš daugelio jų šviečia užrašai "Privati valda" ir saugos tarnybų pavadinimai. Kartais ši informacija papildoma įspėjimais „Vaikščiojimas nepageidaujamas“, "Teritoriją saugo piktas šuo", "Už savo šuns psichiką neatsakau", "Šausiu be įspėjimo", keiksmažodžiais.
Mūsų teisės aktai nereglamentuoja, ką galima rašyti informaciniuose ženkluose prie privačių valdų. Bene todėl juose būna grasinimų, nupiešiami ir savavališkai pakabinami eismą draudžiantys ženklai – vadinamosios plytos. Tokius ženklus turi teisę kabinti tik Lietuvos automobilių kelių direkcija, suderinusi tai su policija.
Jei prie upės ar ežero yra status šlaitas, privačias valdas ženklinančios tvoros dažniausiai nuvedamos iki pat šlaito krašto - kaip prie Laurų gyvenvietės.
Žvejų ir poilsiautojų pamėgtas Dusios ežeras Lazdijų rajone, Lūksto ežeras Telšių rajone ir daug kitų vandens telkinių „pašaliniams“ jau nebe visur prieinami. Pabandysi praeiti nors krašteliu aptvertos vietos – gali atskubėti vikšunis, sargybinis arba ir pats valdos šeimininkas.
Šitaip šią vasarą atsitiko garsaus Vilniaus keliautojo Vytauto Ikamo vadovaujamai žygeivių grupei, kuri traukė pro Dzūkijos nacionalinio parko Gilšės ežerą. „Iš vienos sodybos išpuolė žmogus ir ėmė mus vadinti vagimis, grasino suimti“, - pasakojo V.Ikamas.
Keliautojai paprašė nacionalinio parko direkciją informuoti, kas šios sodybos šeimininkas. Nesulaukę atsakymo, kreipėsi į Aplinkos ir Vidaus reikalų ministerijas. Pagaliau paaiškėjo – tai buvęs Kaišiadorių policijos komisariato viršininkas, Mykolo Romerio universiteto Kauno policijos fakulteto lektorius Gediminas Aleksonis.
Šių eilučių autorius neseniai rašė apie tvoras ir užkardas Vilniaus priemiesčiuose įkurtuose Pavilnių ir Verkių regioniniuose parkuose. Čia užtvertos net kai kurios gatvės, pavyzdžiui, Pragiedrulių. Neseniai Pavilnių parko lankytojams kelią pastojo nelegaliai suręsta tvora prie Filaretų gatvės. Jau ne pirmas mėnuo su aplinkosaugininkais teisme dėl tvoros bylinėjasi Vilniaus verslininkas Antanas Šapranauskas, prie Gulbinų ežero Verkių regioniniame parke užsitvėręs gabalą valstybinio miško.
Prie Vilniaus priemiesčiuose telkšančių Gineitiškių, Salotės ežerų liko jau tik keletas vietų, kur tvoros neužtveria kelio prie vandens poilsiautojams ir žvejams. Didžioji dalis pakrančių - privačios valdos. Tokių vaizdų Lietuvoje – šimtai.
Prisidengia Konstitucija
Mano pakalbinti kai kurie tvorų šeimininkai dėstė, jog teisę į privačią nuosavybę gina Lietuvos Konstitucija. „Mano žemė, tai ir tveriu. Vaikšto čia visokie ir šiukšlina“, - sakė pašnekovai.
Tačiau Žemės ir Saugomų teritorijų įstatymai įpareigoja žemės savininkus leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinių vandens telkinių pakrantės apsaugos juostomis. Jos tam, kad į telkinius nepatektų teršalai nuo kranto. Vyriausybės patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos draudžia šiose juostose tverti tvoras, statyti statinius, tiesti kelius, dirbti žemę, įrengti poilsiavietes, kirsti saugotinus medžius ir krūmus.
Kokio pločio privalo būti toji apsaugos juosta? Tai nurodoma aplinkos ministro patvirtintose "Vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų taisyklėse". Priklausomai nuo telkinio dydžio ir pakrančių šlaito nuolydžio kampo upių, ežerų ir tvenkinių pakrantės apsaugos juosta turi būti nuo 5 iki 25 metrų.
Jei vandens telkinys yra arčiau kaip 3 km nuo miesto arba 1 km nuo miestelio, valstybiniame parke arba draustinyje – apsaugos juosta dvigubai platesnė.
Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už vandens telkinių pakrančių apsaugos juostos režimo pažeidimą numato baudas piliečiams 50-100 Lt, pareigūnams – 100-200 Lt. Be to, aplinkosaugininkai turi teisę bausti 500-1000 litų bauda už į žemės nuosavybės dokumentus įrašytų sąlygų pažeidimus.
Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės Rūtos Baškytės, net privatų ežerą ar tvenkinį draudžiama aptverti taip, kad prie jo negalima būtų prieiti bei praeiti pakrante.
Įforminant žemės nuosavybės dokumentus, privačių valdų savininkams nurodoma, ką jie privalo leisti šiose valdose. Tačiau, aplinkos apsaugos specialistų nuomone, kadaise buvo padaryta klaidų, leidžiant privatizuoti žemes iki pat vandens telkinių.
Dėl to į kai kuriuos privačius sklypus pateko ir vandens telkinių apsaugos juostų. Ir nors žemės nuosavybės dokumentuose įspėjama šiose juostose netverti tvorų, nestatyti statinių, daug sklypų savininkų šių nurodymų nepaiso.
Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas J.Dautartas sakė, jog daugelyje Vakarų šalių privačių valdų savininkai privalo paklusti visuomenės interesams. „Keliavau po Skandinaviją – prie vandens telkinių palikti praėjimai, kuriais gali eiti nemokamai ir kas tik nori“, - pasakojo gamtosaugininkas.
Jo nuomone, tvoros rodo dabartinę mūsų moralę ir nesaugų gyvenimą. „Anksčiau jų mažai kur buvo. O dabar vieni tvoromis ginasi nuo nepageidaujamų žmonių, kurie neretai ir privačioje valdoje prišiukšlina, susikuria laužus, girtauja ir smurtauja, o kiti pyksta negalėdami dėl tvorų praeiti“, - sakė J.Dautartas.
Jo nuomone, kol nepasikeis mūsų moralė ir gyvenimas, tol nepavyks nugriauti visas nelegalias tvoras. „Tačiau jų jau mažėja. Vis daugiau sklypų šeimininkų supranta, kad pažeidinėti įstatymus beprasmiška ir brangu“, - svarstė gamtosaugininkas.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2010 11 02