2010 metais, man dirbant "Lietuvos žinių" dienraštyje, paskambino žurnalistikos studijų studentas. Klausė, ar galėtų parengti mano interviu apie gamtosaugą ir žiniasklaidą "Universiteto žurnalisto" laikraščiui, sakė, jog tai būtų jo kursinis darbas. Sutikau, juolab kad ir pats kadaise rašinėjau šiam Vilniaus universiteto laikraščiui.
Netrukus vaikinas elektroniniu paštu atsiuntė klausimus, aš parašiau ir pasiunčiau atsakymus. Ir vaikinas pradingo. Išspausdino laikraštyje ar ne - nežinau, tuo metu užmiršau pasidomėti, o paskui taip ir liko. Jo pavardę užsirašiau, bet ilgainiui pamiršau.
Tačiau mano atsakymai išliko, tad ir pateikiu. - F.Ž., 2024 m. pastaba
- Kaip vertinate aplinkosaugos temų atskleidimą Lietuvos žiniasklaidoje? Ar tokių straipsnių užtenka?
- 1985 metais baigdamas žurnalistikos studijas Vilniaus universitete rašiau diplominį darbą „Gamtosaugos publicistika respublikiniuose laikraščiuose“, kur bandžiau atsakyti į panašius klausimus kaip šie Jūsiškiai. Praėjo kelios dešimtys metų, tačiau ir dabar nežinau, ar tokių straipsnių užtenka. Matyt, užtenka, jei yra taip, kaip dabar yra. Kol nėra paklausos, tol nebus ir pasiūlos.
Pakanka prisiminti laikraštį „Žalioji Lietuva“: prieš 20 metų jis buvo kur kas piktesnis negu dabar, ir apskritai tada Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, dėl gamtos lieta gerokai daugiau emocijų negu dabar. Galbūt sąlygos dabar kitokios – bėgėjasi laukinis kapitalizmas, daug ką užvaldė Mamona, todėl gimtieji namai - gamta mažiau berūpi. O gal atėjo santūresnių pasvarstymų ir išvadų metas.
Mane labiau jaudina tai, kad žiniasklaida šiandien tėra klusni ir nuolanki turtingų bei įtakingų žmonių tarnaitė. Žinoma, daugmaž taip buvo visada, prostitutė ir žurnalistas – vienos seniausių pasaulyje profesijų, tačiau taip už virvelių žiniasklaida niekada nebuvo piniguočių valdoma kaip dabar. Daug ką, taip pat ir rašinius apie ekologiją, gamtą bei gamtosaugą dabar tenka skaityti „tarp eilučių“ - kas užsakė, kodėl, kieno interesai, ką atstovauja, kodėl reklamuoja ir pan. Daugeliui žurnalistų jau tenka rašyti reklaminius tekstus – taip pat ir apie aplinkosaugą, pvz., Aplinkos ministerija savo reklaminiam įvaizdžiui kurti skiria daug lėšų.
- Ar daug žinote žurnalistų, kurie rašytų vien gamtos ir ekologijos temomis? Jei tokių mažai, kodėl taip yra?
- Daug jų Lietuvoje niekada ir nebuvo, juk mūsų kraštas nedidelis. Prieš maždaug 20 metų lenkdavau vienos rankos pirštus: Henrikas Gudavičius, Romas Sadauskas, Alis Balbierius, dar vienas kitas. Panašiai ir dabar: Henrikas Gudavičius, Zenonas Butkevičius, dar šis bei tas... Labai džiugina jaunoji pamaina, pvz., Audra Čepkauskaitė, Vaida Pilibaitytė. O tokie stebuklai, kaip pernai išleista menininkės Eglės iš Paparčių (Eglės Jačkonytės) esė apie gamtą knyga „Kiek pakelia sparnai“ kilsteli ant sparnų: ne viskas yra blogai.
Be to, daug tomis temomis rašančių žurnalistų dirba periferinėje žiniasklaidoje – rajonuose, mažesniuose miestuose. Respublikiniuose laikraščiuose, TV kanaluose jų mažai matome, tačiau dėl to jų vaidmuo ne mažesnis, nes jie vietos žmonių labiau skaitomi, savesni ir mielesni negu didelių ir brangių laikraščių rašinėtojai. Žinau, nes kadaise pats keletą metų rajoniniuose laikraščiuose dirbau. Kartais pavartau rajonų spaudą - daug įdomaus pamatau.
- Kodėl Jūs pats mielai rašote gamtos temomis? Ar nejaučiate, kad tokie straipsniai Lietuvoje nėra nuvertinami, lieka kriminalų, politikos šešėlyje?
- Pirmasis mano rašinėlis spaudoje buvo apie teršiamą tėviškės upelį, jį išspausdino Radviliškio rajono laikraštis berods 1971 metais. Taip susiklostė, jog daugiausia šiomis temomis rašau iki šiol. Tačiau pats labiau vertinu ne tiek tokius rašinius apie gamtą ir jos bėdas, kiek pasakojimus apie ją gerbiančius, mylinčius žmones. Tokių žmonių pasisekė sutikti ir pažinti nemažai, tai stengiausi kaip galėjau bei mokėjau apie juos pasakoti. Problemos, aktualijos, kritikos, vadinamieji žurnalistiniai tyrimai – viendieniai „didvyriai“, tiksliau – tos dienos drugeliai, tuo tarpu pasakojimas apie gamtos gerbėją – nemarus. Ypač jei jis dar ir geras žmogus. Dažniausiai taip ir būna.
Kažkada ir aš širsdavau, kad rašiniai apie gamtą yra kriminalų, politinių aktualijų šešėlyje. Dabar taip nemanau. Daug kam tos politikos ir kriminalai seniai įgriso ir jie mieliau skaito apie gamtą. Ypač jei parašyta būna nekvailai.
- Kaip per dvidešimtmetį pasikeitė lietuvių požiūris į ekologiją ir gamtos apsaugą?
- Niekaip. 20 metų – tai labai mažai, smiltelė Sacharoje. Visais laikais buvo ir bus žmonių, kurių genuose yra pagarba gamtai. Šių dienų naujovės ir pastangos nelabai tam turi įtakos. Meilę gamtai įtraukiame su mamos pienu. Arba ne.
- Kokias opiausias aplinkosaugos problemas Lietuvoje įžvelgiate?
- Žmogus yra svarbiausia problema. Jis – irgi gamtos dalis, ir gana svarbi, juolab kad pats save laiko labai reikšmingu, siekia valdyti bei diktuoti, primesti valią mažiesiems savo broliams. Apie tuos jo brolius - gyvūnus ir augalus - prirašyta daugybė, tačiau, mano nuomone, vis dar stinga gilinimosi į žmogaus ekologiją, t.y. jo ryšius, santykius su motule gamta. Dalykinė informacija apie gamtosaugos pažeidimus ir pan. be analizės, be pasinėrimo į priežastis, kodėl žmogus pasielgia su kitais gamtos tvariniais vienaip ar kitaip, kodėl jis yra toks, o ne kitoks, - beprasmė ir nuobodi.
- Ar rašymas apie gamtą ir jos apsaugą keičia žmonių supratimą, priverčia susimąstyti?
- Tikriausiai. Jeigu parašo, parodo, papasakoja įtaigiai.
- Kaip manote, ar gamtą mylintis žmogus gali objektyviai rašyti aplinkosaugos temomis?
- Kodėl gi ne? Štai Anykščių rajono meru šiuo metu dirba toks Sigutis Obelevičius. Daug kam tai valdininkas, politikas, bet kartu tai - puikus botanikas, kurio žodžiais apie gamtą galima tikėti. Kai skaitau jo puikias augalų studijas „Žurnale apie gamtą“ - tikiu kiekvienu žodžiu.
- Lietuvoje vis daugiau žmonių mėgsta deklaruoti, kad gyvena ekologiškai, užsiima gamtiniu turizmu, rūšiuoja šiukšles ir pan. Ar tai užsienio žiniasklaidos įbrukta mada? Ar jums tai neatrodo dirbtina, apgaulinga?
- Tegul. Kas čia blogo, kai ragina gerti vandenį ne iš plastikinio butelio, o iš čiaupo? Arba pataria atsisakyti plastikinių maišelių? Ir t.t. Žinoma, tokie ir panašūs patarimai gali būti inspiruoti ir verslo konkurentų, tačiau vis tiek priverčia žmones susimąstyti. Juk viena didžiausių mūsų silpnybių – nemąstyti. Tarkim, jei mažiau naudotume pakuočių, mažiau būtų atliekų, jų rūšiavimų, perdirbimų ir t.t. Deja, dabar daugiausia dėmesio skiriama būtent pastarąjai veiklai. Natūralu – verslas, pinigai. Negi Aplinkos ministerija skatins vynioti silkes į laikraštį kaip 60-aisiais praėjusio amžiaus metais? Jei taip ir panašiai būtų, neturėtų iš ko verstis verslininkai, nebūtų darbo gamtosaugos kariuomenėms (valdiškoms ir visuomeninėms) ir t.t.
Gamtos mylėtojų Lietuvoje, o ir visame pasaulyje, yra daug, daugiau negu mums atrodo. Nesvarbu profesija, užimama kėdė.
- Kas gamtai naudingiau: rašymas apie padarytas skriaudas ar apie gražius jos saugojimo pavyzdžius?
- Visko reikia. Kaip sakoma, genys yra margas, o pasaulis dar margesnis. Jeigu rašinys ne sacharinas, tai sužinoti apie gero žmogaus gerus darbus argi neįdomu? Pranešimai apie gamtos skriaudas irgi auklėja.
- Ar valdžia Lietuvoje pakankamai rūpinasi gamtos reikalais?
- Gera proga būtų pasakyti, kad mūsų gamtosauga popierinė, bet ar būčiau teisus taip kategoriškai teigdamas? Per keletą rašinėjimo apie ją dešimtmečių turėjau laimės pažinti daug gerų gamtos ir gamtosaugos specialistų, kurie dirba ir padaro gamtos labui daug. Ir net kai matau, kad kuris nors nepakankamai daro arba galbūt net, mano galva, klysta, yra nenuoširdus, nesako tiesos ir pan. - dažnai suprantu, kodėl taip yra ir neskubu smerkti.
Pavyzdžiui, valstybinės gamtosaugos institucija prieš 20 metų ir dabar. Anuomet ji vadinosi Gamtos apsaugos komitetas (vėliau Aplinkos apsaugos departamentas), dabar – Aplinkos ministerija. 1989-1991 metais ten nuėjęs būdavai sutinkamas kone išskėstomis rankomis – šitiek entuziastų, bendraminčių rasdavai, mielai klodavo jie savo nuomones, kas gamtos apsaugoje negerai. Vienas kitas tų laikų žmogus ir dabar tebedirba Aplinkos ministerijoje, tačiau nueik į tą instituciją dabar: sargas praleis tik jei kas nors tave iš to pastato kvietė, o ir į kabinetą patekęs išgirsi menką dalį tau rūpimos informacijos. Jie bijo. Daug žmonių dabar bijo, dreba dėl savo darbo, šeimos, ateities. Pasakysi per daug - išmes; kur dingsi? Valstybės tarnybos įstatymas buvo vienas pirmųjų atkurtos Lietuvos įstatymų (vėliau dar labiau sugriežtintas), kuriuo užčiaupė valdininkams burnas ir surakino rankas. Nori užsidirbti duoną – būk lojalus, t.y. ištikimas savo vadams ir tylėk. Ir jie tyli.
- Ar teisinga, kad Aplinkos ministerijai tenka rūpintis ir namų renovacija?
- Aišku, kad neteisinga ir mūsų krašto gamta tai ministerijai jau seniai podukros vietoje. Bet statybos, renovacijos – tai didelė įtaka, galingas verslas ir nemaži pinigai, kaip viso to atsisakysi? Todėl Aplinkos apsaugos ministeriją kadaise ir sutuokė su Statybos ir urbanistikos ministerija, o dabar apie skyrybas nenori nė girdėti. Nors šios sritys – diametraliai priešingos, dusinančios viena kitą.
- Kaip įsivaizduojate Lietuvos gamtinės žiniasklaidos situaciją po 10 metų? Kokia pačios gamtos situacija bus po dešimtmečio? Ar įmanoma per tiek laiko smarkiai pakeisti žmonių savimonę?
- Tai toks mažytis laiko tarpas... Kai pažvelgiu į savo rašinių archyvą – lygiai tos pačios problemos, apie kurias rašiau prieš 10 metų, tebėra aktualios ir dabar. Ir prieš 20, 30 metų taip buvo, tas pat bus ir po tiek pat bei daugiau laiko. Gamta amžina, tad ir mūsų ryšiai su ja buvo, yra ir bus amžinai aktualūs ir – ką čia bepridėsi - iš esmės vis tokie pat.
Feliksas Žemulis, 2010 metų lapkritis