Vilniaus rajono Nemenčinės miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai bei Nemenčinės miškų urėdija pasipiktino sužinoję, jog už keliolikos kilometrų nuo sostinės žaliuojančioje girioje norima kasti žvyrą. Jie įtaria, jog tikrasis verslininkų tikslas – pastatyti miškuose gyvenvietę.
UAB „Baltijos karjerai“ užpernai paprašė Nemenčinės miškų urėdiją leisti žvalgyti žvyro išteklius daugiau kaip 200 ha teritorijoje netoli nuo Vilniaus esančiame Karveliškių miške. „Paaiškinau jiems, kad dalyje jų norimos teritorijos yra privatūs miškai, kurių urėdija nevaldo“, - LŽ pasakojo Nemenčinės miškų urėdas Eligijus Ryškus.
Po šio atsakymo „Baltijos karjerai“ panoro jau tik 109 ha žemės, būtinai tik valstybinės. Privati yra brangi, tad žvyrą ir kitas naudingąsias iškasenas eksploatuojantys verslininkai pirmiausia taikosi į valstybines žemes, ypač urėdijų miškus.
Dalyje to ploto, kurio panoro žvyro kasėjai, sovietiniais laikais jau buvo 6,9 ha žvyro karjeras. 1976 metais jis buvo uždarytas, Nemenčinės urėdija tą vietą apsodino pušaitėmis. Šiandien tai jau pribręstantis pušynas, kuriame mėgsta lankytis žmonės.
„Investavome pinigų į sodinimą, priežiūrą, auginimą, o pagal dabartinius įstatymus net kompensacijos negautume, perdavę tą plotą verslininkams“, - sakė urėdas.
Iškirsti tektų pačiai urėdijai, tačiau didelės naudos nebūtų – nesubrendusi mediena tinka nebent popiermalkėms ar malkoms, kurių kaina nėra didelė. Bet E.Ryškus sako, jog šiuo atveju ne pelnas svarbiausia.
Tikrasis tikslas kitoks?
„Širdis neleidžia kirsti pribręstančias pušeles. Be to, įtariame, jog tikrasis verslininkų tikslas tame miške - ne žvyras“, - sakė Nemenčinės miškų urėdas.
Kodėl miškininkai taip galvoja? Gavusi leidimą žvalgyti žvyro išteklius buvusiame karjere, UAB „Baltijos karjerai“, nė nepradėjusi to darbo, ėmėsi būsimo karjero eksploatacijos poveikio aplinkai vertinimo (PAV). „Kam to reikia, jei neišsiaiškinta, ar ten dar liko pakankamai žvyro, ar verta pradėti darbus – gal tik be reikalo toje vietoje bus nuteriotas miškas?“, - stebėjosi E.Ryškus.
Abejonių miškininkams sukėlė ir PAV medžiaga. „Kadangi Nemenčinės gyventojai iškart nesutiko, jog žvyro sunkvežimiai važiuotų per jų gyvenvietę, projekto rengėjai žvyrui išvežti parinko miško keliuką. Jį tektų platinti ir taisyti, nes didelės mašinos tokiu nepravažiuos ir neprasilenks. Tačiau tokiems darbams reiktų atskiro detalaus plano ir jo svarstymo. PAV ataskaitoje apie tai nutylima“, - dėstė miškų urėdas.
Tad spėjama, jog tikrasis UAB „Baltijos karjerai“ tikslas – ne kasti žvyrą, o gauti valstybinės miško paskirties žemės sklypą gražioje vietoje netoli Vilniaus. „Gavus leidimą jį eksploatuoti, galima pakeisti miško paskirtį į kokią nors kitą ir po kurio laiko ten gali išdygti gyvenvietė. Logiška – netoli asfaltuotas kelias, elektros linijos ir kitos komunikacijos, o aras žemės šioje vietoje, netoli Vilniaus, kainuoja ne vieną dešimtį tūkstančių litų“, - svarstė urėdas.
Kitas galimas variantas – žvyro neradus kiek reikia, plėsti darbus, kol esą iškasenų bus aptikta pakankamai. Tokio plėtimosi prodedūros jau daug paprastesnės.
Pasak LŽ pašnekovų, aplink Nemenčinę yra 3 veikiantys dar neišeksploatuoti žvyro karjerai – prie Punžonių, Skersabalių ir Raudondvario kaimų. Kodėl pirma nebaigus kasti žvyro ten?
„Žvyras neatsinaujinantis išteklis, tad jį reiktų pataupyti. Tegul baigia eksploatuoti tai, ką jau pradėjo, užsodina tas vietas mišku ir tik tada galima svarstyti, ar verta dirbti kitur“, - patarė E.Ryškus.
Vietos žmonės pasipriešino
Nemenčinės miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai viešame susirinkime, kuriame karjero iniciatoriai pristatė PAV ataskaitą, nepritarė bendrovės „Baltijos karjerai“ planams.
„Šiose gražiose vietose ne miškus kirsti ir žvyrą kasti reikia, o įkurti kurortą. Prieš karą čia jis ir buvo, ilsėtis atvažiuodavo inteligentų iš sostinės, o vietos žmonės gyveno iš jiems teikiamų paslaugų ir turizmo“, - paaiškino LŽ vietos žmonių poziciją Nemenčinės seniūnas Mečislovas Borusevičius.
Pasak jo, neseniai Nemenčinėje apsilankę kaimo turizmo specialistai iš Švedijos, Suomijos ir Lenkijos nustebo išvydę Neries ir Žeimenos upes ir miškus abipus jų. „Jie stebėjosi: visa tai tik už pusvalandžio kelio nuo oro uosto ir šalies sostinės? Čia ideali vieta kurortui, turizmui! Ir tokias vietas sugadinti žvyro karjerais? Mūsų žmonės tam niekada nepritars“, - kalbėjo seniūnas.
Be to, greta miško kelelio, kuriuo važiuotų žvyro sunkvežimiai, stūkso paminklas nacių šioje vietoje sušaudytiems Nemenčinės žydams atminti. Seniūno nuomone, paplatintas kelias atsidurtų prie pat paminklo. „Kasmet čia atvažiuoja sušaudytų žmonių giminės iš užsienio. Jie pasipiktintų pamatę, kaip negerbiamas aukų atminimas. Ar mums reikia tokių konfliktų?“ - klausė seniūnas.
O miestelio gyventojų bendruomenės pirmininkas Dalius Borusevičius prisiminė, jog toje vietoje, kur norima kasti žvyrą, neseniai atlikti archeologiniai tyrimai parodė buvus akmens amžiaus stovyklavietę. Galbūt netoliese yra ir pilkapių.
“Sovietiniais laikais keliui iš Vilniaus į Švenčionis tiesti prie Nemenčinės piliakalnio buvo kasamas žvyras. Dabar toje vietoje – negyva dykuma, turistai stebisi. Galime jiems paaiškinti, jog sovietmečiu taip buvo dirbama, o ką pasakysime dabar, kai bus suniokota kita istorinė vieta?” – svarstė D.Borusevičius.
Nepritaria karjerui Nemenčinės miškuose ir Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono departamentas. “Planuota ūkinė veikla Karveliškių žvyro telkinyje darytų neigiamą įtaką miško ekosistemoms”, - padarė išvadą ši institucija.
Departamento direktoriaus pavaduotojas Ričardas Lazarevičius priminė, jog Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 1 d. nutarime konstatavo: miškas yra vienas pagrindinių gamtos turtų, tarnauja visuomenės gerovei, todėl turi būti saugomas. Be to, Nemenčinės miškuose gausu grybų, uogų ir kitų gamtos išteklių, kurie labai svarbūs netoli šių miškų esančio Vilniaus didmiesčio gyventojams.
Vilniaus RAD atkreipė žvyro verslininkų dėmesį ir į Žemės gelmių įstatymo 15 straipsnį, kuriame sakoma, jog žemės gelmių išteklius galima naudoti tik nustatyta tvarka juos ištyrus, aprobavus ir įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai. Šiuo atveju žvalgyba dar nebaigta, tad ir PAV procedūros ankstyvos.
Miškininkų ir Nemenčinės gyventojų pusėje yra ir Geologijos tarnyba. Tarnybos direktoriaus pavaduotojas Jonas Satkūnas neneigia, jog ši tarnyba išdavė UAB “Baltijos karjerai” leidimą žvalgyti Karveliškių miško plotą, tačiau, pasak J.Satkūno, šis leidimas nesuteikia teisės naudoti išteklius – jis galioja tik žvalgybai. “Kol neatlikti detalūs geologiniai tyrinėjimai visame 109 ha plote, tol jokios šio ploto dalies naudojimas negalimas”, - daro išvadą J.Satkūnas.
Vilniaus rajono savivaldybės administracija, argumentuodama tuo, kad PAV ataskaitos svarstyme dalyvavę Nemenčinės seniūnijos ir bendruomenės atstovai bei aplinkiniai gyventojai nepritarė Karveliškių žvyro telkinio naudojimui, taip pat atsisakė suderinti PAV dokumentus.
“Vis tiek bus iškirsta“
Ar įmanoma, kaip įtaria pašnekovai, bendrovei “Baltijos karjerai” pakeisti miško žemės paskirtį Karveliškių miške? Pasak Generalinės miškų urėdijos vyriausiojo patarėjo Andriaus Vancevičiaus, Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus.
“Konstitucinis Teismas 2009 metų birželio 22 dieną sustabdė miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, kol nebus detalizuoti tie išimtiniai atvejai. Miškų įstatymo pataisos, kuriose jie aptariami, jau pateiktos Seimui, tačiau dar nepriimtos”, - sakė A.Vancevičius.
“Dauguma, gal net 90 procentų, naudingųjų iškasenų glūdi po žeme, ant kurios auga miškai. Manau, jos svarbesnės už mišką – juk iškasus žvyrą mišką galima atsodinti. Tad geriau naudoti savo krašto iškasenas, negu gabentis jų iš užsienio”, - įrodinėjo LŽ UAB “Baltijos karjerai” direktorius Vytautas Subačius.
Jis tvirtino, kad bendrovė Nemenčinės miškuose viską daro pagal įstatymus. “Visoje Lietuvoje, ne tik Nemenčinėje, daug žmonių nenori karjerų. Bet juk ten, kur ruošiamės kasti žvyrą, yra ūkinis miškas, kuris vis tiek bus kertamas. Ši urėdija, kaip ir kitos, miškus kerta. Kažkodėl to niekas nemato, o atkreipia dėmesį tik tada, kai prireikia kirsti tam, kad būtų karjeras”, - dėstė V.Subačius.
Paklaustas, kodėl bendrovė bando suderinti PAV, nors nebaigti detalūs geologiniai tyrimai, V.Subačius aiškino, jog poveikis aplinkai įvertintas tik nedideliam plotui, kuris anksčiau buvo eksploatuotas ir jame žvyro buvo. “Tai tik senos apleistos, priverstos šiukšlių duobės”, - piešė Nemenčinės miško vaizdą “Baltijos karjerų” vadovas.
Pasak jo, Nemenčinės miškininkų pasiūlytieji karjerai prie Skersabalių ir Raudondvario bendrovei netinka, nes priklauso kitiems savininkams, o Punžonių karjerą Vilniaus rajono savivaldybė eksploatuoti uždraudė.
V.Subačius neigė, jog UAB “Baltijos karjerai” rengiasi keisti toje vietoje žemės paskirtį, kad galima būtų ten statyti namus. “Tai neįmanoma. Įstatymai neleidžia keisti žemės paskirties į gyvenamąją ten, kur yra naudingųjų iškasenų, kol jos neiškastos”, - aiškino V.Subačius. Vadinasi, iškasus tai būtų galima padaryti?
Nei valstybei, nei gamtai
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno profesija – geologas. Todėl mums buvo ypač smalsu sužinoti jo nuomonę: reikia kirsti mišką prie Nemenčinės ir kasti ten žvyrą ar ne?
“Manau, naujus karjerus steigti verta tik tada, kai žvyro ir kitų naudingųjų iškasenų pireikia strateginiams valstybės objektams ir kai jau eksploatuojamuose telkiniuose žvyro nebeliko. Jei jis nebus naudojamas strateginiuose objektuose, o tik komercijai – nei prie Vilniaus, nei kitose Lietuvos vietose nereikėtų atimti žemę iš naudotojų”, - atsakė J.Šimėnas.
Seimo narys tikino nesąs nusistatęs prieš verslą. „Verslininkai, kaip ir visi kiti žmonės, turėtų paisyti darnumo: valstybės poreikis, nauda vietos žmonėms ir gamtosauga. Šiuo atveju to nematau. Nei valstybei to karjero labai reikia, nei vietos žmonėms nauda iš jo, nei gamtai. Vadinasi – kasti neverta”, - apibendrino J.Šimėnas.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2010 09 09