Embedded Files
Audriaus Zavadskio nuotrauka (Žurnalas "Mūsų gamta")
Iš vaikystės prisiminimų: pėdinu pavasario saulės pradžiovintu lauko keleliu iš mokyklos, anava jau ir Miegoto upelis, prie kurio gimtoji sodyba. Tereikia prasukti pro krūmelius, už kurių „skalbykla" - maža sietuvėlė upely, tokia patogi mamai skalauti skalbinius ir prie kurios pūpso keli dideli akmenys. Iš toli atsklinda keistas slogus kvapas. Ką, jau ir čia akmenis sprogdino? Vakar Kazokinėj, o šiandien jau čia? Taip - anava prie ganyklos nusėta aštriomis akmens skeveldromis, mėtosi laidų galeliai.
O prie Antanynės gulėjo itin didelis ir gražus akmuo, ant kurio mes, berniūkščiai, mėgome palaipioti. Kai ir į mūsų Vaitiekūnų kaimą atėjo melioracijos padūkimas - kiek vargo turėjo su juo zimagorai! Du stalinecai kriokdami galynėjosi, o mes apspitę džiaugėmės: prieš šitokią galybę atsilaiko mūsų draugas! Vis dėlto įveikė jį. Užstūmė ant geležies lakšto ir nuvilko prie kelio. Netrukus ant pilkojo riedulio atsirado metalo raidės „Spindulio" kolūkiui - 25 metai". Kada tik važiuoju tėviškėn - būtinai pasižiūriu. Negaliu priprasti, ir tiek, nenatūraliai, dirbtinai atrodo jis man toje kryžkelėje, dulkėm apneštas ir lietaus plakamas. Gal dėl tų į akmens kūną įsmigusių geležies raidžių, o gal todėl, kad buvau pratęs matyti jį įprastoje jo vietoje - pakrūmėje, netoli ąžuolo, su kiek apsamanojusiu vienu šonu, prie kurio ąžuolas rudenį paberdavo gilių. Jis ten buvo gamtos dalelė. O čia?
„Geriau nors šitaip, negu būtų pakištas po asfaltu", - žinau, šitaip atsidustų Vaclovas Intas, žemaičių daktaras iš Mosėdžio, įkūręs tame miestuke, ant Bartuvos kranto, akmenų karaliją. Dabar ši vieta vadinama skambiai - Respublikiniu unikalių akmenų muziejumi, o kai daugiau kaip prieš trisdešimtį metų Vaclovas Intas pradėjo juos po vieną tampyti čion iš pakrūmių, palaukių - visi aliai vieną laikė jį keistuoliu. Ė, koks slėpiningas dalykas tas gyvenimas, ar ne, kokiom keisčiausiom, netikėčiausiom aistrom užkrečia, visam gyvenimui susargdina! Štai jau trisdešimt trejus metus Vaclovas Intas klajoja po Mosėdžio ir tolesnes apylinkes, retesnių akmenų ieškodamas, kiekvieną seniai ir gerai pažįstamą riedulį vis aplankydamas, pakalbindamas (sako, ir vardus jiems sugalvojęs), ne vieną saugion vieton atsigabendamas, -jau ir jo plaukai, ypač ilga graži barzda, pabalo,- o toji liga kuo tolyn, tuo labyn ėda daktarą...
Na, bet mano kalba šiandien ne tik apie Vaclovą Intą, nors tai ir labai gerbtinas žmogus. Pašnekėkim apie sunkią akmenų dalią. Taip, dabar jų bet kur nebesusprogdina, kad išteškėtų gabalėliai į visas puses. Suvokė melioratoriai, kad šitaip gyvi nuostoliai ir didesniuosius gabena į poligonus, ten ir drioksi sprogimai, o paskui buldozeriai sugrūda nuolaužas į specialių malūnų rykles. Vien Skuodo rajone tokių poligonų du, o visoj Lietuvoj - beveik tiek, kiek rajonų. Vaclovas Intas pasakoja: kai jis, tada jaunas vyras, atvažiavo daktaraut į Mosėdį, - ne prie vienos sodybos stūksojo iš akmenų sukrautos sienos, tarytumei tvirtovės. Kur jos dabar, klausia Intas? Nagi po asfaltu. Ak, graužiasi jis, - tokios grožybės neišsaugojau, o kaip dabar būtų įdomu žmonėms pažiūrėt! Aš bandau nedrąsiai prieštaraut, kad ir tai, ką jis padarė, tiesiog neįmanoma vienam žmogui, bet, matau, vis tiek liūdnas sėdi Vaclovas Intas.
Taigi nebėra akmeningojo Skuodo rajono reliktų - akmens sienų palaukėse. Nebėra daugybės didelių, gražių, puikių, retų Lietuvos laukų papuošalų, kuriais mūsų kraštą kadaise apdovanojo ledynai - visaip raštuotų, keisčiausių, įmantrių formų, apipintų graudžiais, baisiais ar juokingais padavimais. Kiek apeiginių nebėra - tų šventų, su duobelėmis vidury, kuriose šventą ugnelę mūsų protėviai degino.
Vaclovas Intas prisimena, kaip prieš porą dešimčių metų jiedu su bičiuliu, dabar garsiu rašytoju Romualdu Granausku tik per vienos dienos žygį po Mosėdžio apylinkes aptiko keliolika tokių akmenų. Kur jie dabar? Vienų jau nebėra, kiti žemėje palaidoti (nors tiek), o kai kuriuos spėjo išgelbėti - muziejum priglaudė. O kas, sakykit, rūpinosi tomis ledynų dovanomis kitose Lietuvos vietose? Na, Orvydai Plungės rajone, Kazimieras Juknius - Šilalės, dar keletą entuziastų rastume, o daugiau - kas?
Beveik niekas. Gynėjų buvo vienas kitas, o puolė akmenis baisi galybė - melioracija. Tai dabar jai ragai aplaužyti, o tada... Tikslas buvo planas, visagalis dievas - planas, gyvenimo esmė ir prasmė - planas ir jokių ten pašalinių minčių bei kalbų. Kuo daugiau išvalyti ploto, kuo daugiau susprogdinti, sumalt, suvoluot į kelius ir užlieti asfaltu! Skutam dabar mūsų autostradom, patys džiaugiamės jomis ir svečiams rodom. O juk per savo krašto nuniokotą praeitį švilpiam, per kultūrą, istoriją, legendas riedam... Tataigi. Vaclovas Intas man pasakė, kad Skuodo rajone melioratoriai kasmet po dvidešimt tūkstančių kubinių metrų akmenų surinkdavę. Paskui Respublikiniame gamybiniame susivienijime „Lietuvos melioracija" patvirtino - taip, būta tokių planų. O tai yra, mielas skaitytojau, siena - metro pločio, metro aukščio ir dvidešimties kilometrų ilgio.
Kai tokie velniški apsisukimai - kas bepaisys, kad tas riedulys, atseit, istorijos, anas -geologijos paminklas? Ir ko plėšosi tas keistuolis Intas, ko blaškosi po rajoną su dviračiu ir fotoaparatu? Jei sakysime teisybę - geriau jį suprato eiliniai buldozerininkai negu viršininkai. Buldozerininkas už puslitrį prietemėlėj akmenį atvilkdavo, o su viršininkais susitart jau buvo sunkiau, neretai nė nusivožta nuo galvos kepurė nepadėdavo. Kad ir Gamtos apsaugos komitete, kuriam šis unikalių akmenų muziejus priklauso, - kiek sykių Vaclovas Intas jo vadovų prašė autokrano muziejui, o tie stebėjosi: pakvaišęs jis, ar ką, kad šitokio brangaus daikto prašo? Negalėjo suvokti jie, kad ne vieno akmens, kurį aptiko Vaclovas Intas, mokslinė vertė keleriopai didesnė. Todėl Ir negavo Intas autokrano. Ir, matyt, negaus.
Žinoma, akmenis rinkti nuo laukų reikėjo - jie iki gyvo kaulo buvo įsipykę žemdirbiams. Bet šitaip be atrankos, sunaikinant šitiek retuolių, puikuolių? Apie daugybę prarastų tokių akmenų - gamtos paminklų jums gali papasakoti ir Respublikinio ekologinių tyrimų centro vadovaujančioji geomorfologė Marytė Paskačimaitė, taip pat jau nebe vienas dešimtmetis besirūpinanti akmenimis. Kad ir apie Zarstos akmenį Prienų rajone, kurį vietos valdžia panaudojo tarybinių partizanų žygiams įamžinti. Arba apie be žinios dingusį nuostabiai gražų Pulstakų akmenį Šalčininkų rajone, kuriam, pasakoja ji, buvę šešiolika tūkstančių metų. Prapuolė jis tarsi vandenin, kiek beieškojo, raštų siuntė apylinkės tarybai - veltui... Utenos rajone iš kito įspūdingo akmens-gamtos paminklo jau buvo užsimoję nukalt paminklą revoliucionieriui J. Uborevičiul - gerai, kad ji sužinojo ir šiaip taip apgynė, nors teko net Ministrų Tarybon kreiptis. Ir ji tvirtina: be kelių entuziastų, niekam tie akmenys nerūpi, niekas už juos juridiškai neatsako. Prapuolė akmuo, kaip tas minėtasis granito gražuolis Šalčininkų rajone - ką bausti? Kolūkį? Neatsakingas. Kitą žemės naudotoją? Irgi ne. Gamtos apsaugos inspektorių? Beje, šie todėl ir vangūs, ir neskuba ieškoti retesnių, gražesnių akmenų bei siūlyti vietos deputatų tarybų vykdomiesiems komitetams skelbti juos gamtos paminklais, - kad paskui nereikėtų jais rūpintis.
Vaclovas Intas primygtinai prašė: parašyk, kad vyriausybė įsakytų melioratoriams sutempti didesnius akmenis kur ant prastesnės, nenaudojamos žemės plotelio ir palikti. Ateity labai pravers tas turtas. Persakiau tą jo siūlymą Marytei Paskačimaitei, o ji tarsi pritaria, tarsi abejoja - kas, sako ji, juos saugos? Juk bemat ištampys kolūkiai, kooperatyvai, paminklų dirbėjai ir šiaip kas netingi. Nebent artimesniam gyventojui sumokėtume, kad saugotų. Tik kas leis tai daryti, kas duos pinigų? Ji pradeda garsiai svajoti - kaip gerai, sako, būtų pavažinėti po skaldyklas, patikrinti, ką ten melioratoriai išdarinėja. Ne vieną paminklinį akmenį išsaugočiau. Tačiau - kuo važiuot?
Teoriškai retesnius, didesnius akmenis tarsi ir galima buvo išsaugoti, nes įstatymų, įsakymų, instrukcijų ir kitų popierių apie tai išleista lyg ir nemažai. Visokių žinybų - pradedant Aukščiausiąja Taryba ir baigiant buvusia Melioracijos ir vandens ūkio ministerija. Tik kas iš tų popierių, jei visa turėdavo paklusti didžiajam magui-Planui? Deja, ir dabar taip pat. Pernai „Lietuvos melioracijos" gamybinio susivienijimo vadovai išleido įsakymą, draudžiantį melioratoriams sprogdinti, skaldyti akmenis, didesnius kaip vienas kubinis metras. Tik kas iš to draudimo, jei tame pat dokumente Melioracijos statybos montavimo valdybos įpareigotos „įvykdyti 1990-1995 metų akmenų surinkimo ir realizavimo apimtis".
Tiesa, susivienijimo gamybinio skyriaus viršininkas Aloyzas Mitrikevičius kalba, kad tas paliepimas jau mažai beįpareigoja, kad pernai melioratoriai akmenų surinkimo plano neįvykdę ir centras jų už tai nebaudė, o ir šiems metams šis planas gerokai mažesnis. Anksčiau būdavę metų, kai pagal planą tekdavę surinkti Lietuvoje daugiau kaip 400 tūkstančių kubinių metrų akmenų, o šiemet numatyta surinkti tik 150 tūkstančių (pernai surinkta 237 tūkstančiai). Melioratoriai jau nebetiekia akmenų kelininkams, tie gauna žaliavą skaldai iš Ukrainos. Praktiškai, sako Aloyzas Mitrikevičius, renkam akmenis jau tik savo gelžbetonio gamykloms. Aštuoniasdešimt tūkstančių kubų yra žemutinė riba, mažiau jau negalim, sustos mūsų gamyklos.
Jo kolega inžinierius Remigijus Burinskas tvirtina, kad akmenų naikinimą tegali sustabdyti - jei panorėtų - vyriausybė, o Aloyzas Mitrikevičius abejodamas kraipo galvą: o jei ukrainiečiai mūsų kelininkams neduotų skaldos? O kaip mūsų gelžbetonio gamyklos - ką, tiltų nestatysime, šaligatvių netiesime?
Tada aš bent prašau jų pasakyti, kas anksčiau nustatinėjo tuos milžiniškus akmenų surinkimo planus, kas organizavo tą globalinį Lietuvos laukų riedulių pavertimą skalda. Tiedu atsako - Valstybinis plano komitetas.
Išsiskiriam draugiškai tarytum sąjūdininkai, bet mano mintys nelinksmos. Gal ir tiesa, kad melioratorių centras Vilniuje pavaldiniams jau nebe baubas, bet, ko gero, tai tik todėl, kad ir ši sistema decentralizuojama, kad melioracijos valdybos tampa vis savarankiškesnės. O akmenis jos, žinoma, renka ir sprogdina, nes turi pagal sutartį atsiskaityti su partneriais, kitaip nukentėtų finansiškai. Todėl nyksta ir, matyt, dar nyks gražūs mūsų laukų rieduliai, ir vargu ar kas sukontroliuos - trupina melioratoriai didesnius akmenis ar ne. Be to, juos kaip statybos medžiagą vis labiau vertina ūkiai, kooperatyvai, šiaip vertelgos.
Todėl aš dar labiau gerbiu sizifišką daktaro Vaclovo Into bei jo bendraminčių įvairiuose Lietuvos kampeliuose triūsą. O kadangi šiuo metu Vaclovo Into negaliu niekuo nei pradžiuginti, nei paguosti, tai bent viešai sakau: tikėkit, kaip ligi šiol tikit, kad kada nors ateis į protą Lietuvos valdininkija, o kol tai bus - tęskit šventą savo darbą, širdimi ir delnais globokit tą nykstantį mūsų krašto turtą - kultūros, istorijos, gamtos dalelę.
Feliksas Žemulis, Žurnalas "Mūsų gamta", 1990 m. balandis, Nr.4, p. 2-3
Page updated
Google Sites
Report abuse