Gamtininko likimą išbūrė volungė (1-2)

Gamtininko likimą išbūrė volungė (1)

Gamtos riteris – tokį titulą prie savo pareigų ir mokslinio laipsnio dabar turi teisę nurodyti Aukštaitijos nacionalinio parko (ANP) Gamtos skyriaus vyriausiasis specialistas, gamtos mokslų daktaras Bronius Šablevičius.

Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pasiūlius interneto vartotojams balsuoti, kas Lietuvoje nusipelnė šio titulo, gamtininko B. Šablevičiaus kandidatūra gavo daugiausia balsų.

Didžiojoje Britanijoje, kur ligi šiol suteikiamas riterio titulas, jį gali gauti tik išskirtinių nuopelnų tautai turintis žmogus. Į riterius jį iškilmingoje ceremonijoje įšventina pati karalienė, paliesdama priklaupusio kandidato petį karališkuoju kardu. Nuo tada prie riterio pavardės nurodoma „seras“ ir tai sukelia didžiulę britų pagarbą jam.

Paklaustas, kokių lengvatų ir privilegijų gavo su naujuoju titulu – pavyzdžiui, gal Palūšės kaimo, kuriame yra ANP direkcija, „Piratų bare“ vaišinamas nemokamai, - B. Šablevičius nusijuokė. „Niekam čia jokie titulai nerūpi ir niekas nieko už juos neduoda. Aš net priedo prie algos už mokslinį laipsnį negaunu. Jis mokamas tik tiems mokslininkams, kurie dirba mokslo įstaigose“.

Naktinis

„Naktį nuslopsta žmogaus buitis, bet iškyla tai, kas verta gyvenimo. Todėl naktį esame tikri, be kaukių“. „Miegosiu vidurdienį, kad vakarai, naktys ir saulėtekiai būtų mano".

Mėgstamiausias B. Šablevičiaus paros metas - naktis. „Esu naktinis“, - juokauja gamtininkas. Net Naujuosius metus jis mėgsta sutikti vienas prie laužo eglyne.

Vieną žiemos naktį Bronius vedė mane paklausyti pelėdų. Buvo ankstyvas pavasaris, todėl dar spaudė šaltis, o po kojomis girgždėjo sniegas. Mėnulio pilnatis liejo į žemę keistą šviesą, tarp medžių tysojo baugūs šešėliai. Vaikščioję po Ažvinčių girią per naktį, rytui išaušus buvome pavargę ir raudonais veidais.

- Aš kaip pelėda: ateina naktis - mane traukia gyventi, judėti. Pavyzdžiui, kaip galima miegoti Joninių naktį? Man tai antroji šventė po Naujųjų.

Naktį ir auštant atsiskleidžia didžiausias gamtos grožis, be to, tada vyksta tai, ko niekada nebūna ir nepamatysi dieną. Ypač mėgstu Mėnulio pilnatį. Keista, kad dauguma žmonių tokį įdomų metą pramiega. Net ir šunys skalija tik ligi maždaug pusės antros nakties, vėliau ir jie suminga. Man tada geriausias laikas paieškoti pelėdų.

- Bene todėl ir tyrei šiuos paukščius?

- Iš dalies ir todėl. Be to, pelėdomis susidomėti pasiūlė mano buvęs dėstytojas, tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto docentas Vytautas Logminas. Sykį kapojom su juo krūmus Kretuono ežero saloje, kad ten galėtų veistis paukščiai, ir jis sako: „Broniau, o kodėl tau nesiėmus pelėdų? Jos nedaug tyrinėtos“. Aš ir kibau į šį darbą. Ieškojau jų ne tik Aukštaitijos nacionaliniame parke bei visoje Lietuvoje, bet ir TSRS šiaurėje, kur gyvena kitokių rūšių pelėdų, negu pas mus.

- Radai?

- Kaip nerasi, jei mažai kas jų ieško, nes naktį, kai jos medžioja, miega. Kai pirmą kartą bene 1978 metais išgirdau lututę, nesupratau, kad tai jos balsas. Profesorius Tadas Ivanauskas rašė per visą savo gyvenimą gal tik tris kartus girdėjęs šį paukštį Lietuvoje, - nesitikėjau išgirsti. O po poros metų ir lizdų radau. Pateikiau leidyklai „Lututė“ knygos apie šią pelėdą rankraštį, galbūt neužilgo išspausdins.

- Vieni šiais paslaptingais paukščiais žavisi, kiti jų bijo....

- Bijo tie, kurie mažai apie jas žino arba prisiklausę nesąmonių. Tai labai įdomūs ir naudingi paukščiai. Pavyzdžiui, lututė – ji labai skiriasi nuo kitų pelėdų savo elgesiu, biologija. Naminių, uralinių pelėdų elgsena nesunkiai nuspėjama, o lututė – niekada nežinai, ką ji iškrės. Beje, lutučių patinėliai lieka žiemoti, o patelės išskrenda. Kur rasi kitą tokį paukštį? Pavasarį vėl poros susidaro, tačiau jau kitos. Būna, kad patinėlis turi dvi pateles arba atvirkščiai – patelė tuokiasi su dviem patinėliais.

O kokia išdidi žvirblinė pelėda! Ji ignoruoja žmogų, lyg jo net nematytų. Ne kartą man teko prie jos uokso pasilenkti, kad skrisdama neužkliudytų. Tarsi būtum stuobrys, jos dėmesio nevertas. Gyvena savo gyvenimą – cypauja, švilpauja, o tu jai tarytum nerūpi.

Kitokia yra naminė pelėda. Ne vieną naktį sėdėjau prie jos gūžtų su pelėdžiukais – kaip sunku buvo maskuotis! Nes be galo atsargi.

Sukurta daug mitų apie pelėdas - esą tai nelaimės, šėtono paukštis ir t.t. Didžiojoje Britanijoje paskutinės dvi lututės buvo nušautos dar 18 amžiuje. Didesnieji Anglijos miškai jau seniai iškirsti, lutučių buvo užsilikę tik Škotijoje, tai ten tas dvi paskutines vargšes ir sumedžiojo. Britai labai prietaringi (galbūt dėl to, kad saloje gyvena), todėl ir bijo net tokios mažos pelėdos kaip lututė. Gal buvo įsitikinę, kad šėtono paukštį sunaikino, o gal šovė dėl įdomumo...

- Kaip žinai, kur jų ieškoti?

- Jos savo balsais išsiduoda. Belieka nukeliauti į tokį mišką, kuriame dar nesi buvęs, ir naktį pasiklausyti. Daugiausia tikimybės jas išgirsti spygliuočių miškuose, be to, pavasarį, kai prasideda jų tuoktuvės. Bet ne visada. Sykį su kolega Deividu Makavičiumi po Kamanų rezervatą visą naktį vaikščiojome – nė vieno balso! Jei oro slėgimas netinkamas – jos tyli, jeigu žiema buvo sunki ir paukščiai išvargę, alkani – irgi tyli...

Dvikojai - baisesni

"Kartą bendradarbė kalbėjo: "Vienas miške? O jeigu kas atsitiks - iškirsi iš medžio, apendicitas, širdis sustos, - durniau tu, durniau". Kas iškeis minkštą lovą į drėgnos žemės patalus, kas taps uodų donoru? Reikia labai norėti čia būti. Tada sunkūs kilometrai, klampynės, vabzdžiai, karštis ir neįveikiamas troškulys tėra tarsi tik aštrūs prieskoniai egzotiškoje sriuboje".

- Ar nebaisu naktį miške, ir dar vienam?

- Apie tai net negalvoju. Pavyzdžiui, niekada nebijau vilkų, nors žinau, kad jų yra, jie mane iš toli mato ir galbūt net seka. Tačiau jie atsargūs - ypač naktį, kai medžioja. Bent man nė karto tada jų sutikti neteko. O lūšį mačiau ne kartą, prie vienos buvau netyčia visai arti. Ėjau miško keleliu, išgirdau lututę ir prisėdau ant samanų paskaičiuoti, kiek kartų per valandą ji suriks. Vos atsisėdau – šlumšt greta didžiulė lūšis ir nutreškėjo... O kitąsyk Biržų girioje perbėgo keliuką, kai ieškojau ten žvirblinių pelėdų.

- Brakonieriai gali netyčia nušauti.

- Taip gali atsitikti. Ir apskritai šiais laikais miške baisiau sutikti ne keturkojį, o dvikojį padarą. Bet paprastai dar iš tolo pamatau brakonierių mašinų šviesas ir spėju pasislėpti. Tik kartą buvo taip, kad jie jau netoli, o man įlisti nėra kur – nei krūmų, nei kitokios priedangos, tai susigūžiau prie kelio griovyje. O jie kaip tyčia prie pat sustojo ir išlipo... Bet nepastebėjo.

Man labiau rūpi nesutikti miške kokio bandito ar kad pats nebūčiau tokiu palaikytas. Sykį jau panašiai buvo. Ėjau per Biržų girią vakare ir sutikau grįžtančius iš miško kirtimo darbininkus. Jau trys dienos toje girioje ieškojau paukščių, tai, matyt, suvargęs atrodžiau, nes jie pasimetė, išsigando pamatę... Paskui prisipažino pamanę, kad sutiko iš kalėjimo pabėgusį tuomet garsų banditą Zamolskį.

- Esi kritęs iš medžio?

- Ką tu! Įlipęs virve prisirišu. Žinoma, baisių akimirkų buvo ne kartą. Vieną žiemą Ažvinčių girioje kėliau ereliams dirbtinius lizdus. Medžio šakos apledėjusios, apsnigtos. Šiaip taip įsikoriau, o kaip nulipti? Tada sau pažadėjau: jeigu dabar nulipsiu, tai daugiau nelipsiu, nelipsiu... Bet kur ten.

- Dažnai tenka lipti?

- Kai jaunas būdamas ieškodavau lizdų, per dieną įsikardavau ir į dešimtį medžių. O kai eini stebėti paukščių lizdą, tai privalai įlipti į gretimą medį naktį, kol jie tavęs nemato, ir paskui visą dieną iškentėti užsimaskavęs. Antraip išbaidysi ir jaunikliai gali žūti. Tai dažna pradedančių ornitologų klaida.

Kadaise bijojau aukščio. O paskui tapo - kuo aukščiau, tuo geriau, net nebesinori išlipti.

Niekšingi būna tik žmonės

„Gamtos šventovė didingesnė už civilizaciją. Aš šiandien tikrai gyvenau. Buvau gamtos dalimi. Plušau, pjoviau šakas, raizgiau vielas, sukūriau du lizdus ereliams (kai parskris, atras), bet nė sekundei neišsilaisvinau iš Gamtos nelaisvės. Lyg pirmąjį kartą regėjau šią žemę“.

Daug valandų B. Šablevičius stebėjo erelius žuvininkus. Tai dar sunkiau negu tyrinėti pelėdas: tenka susirasti girių platybėse erelio žuvininko lizdą, įkopti į medį netoliese, susiręsti jame palapinukę ir pro plyšį joje stebėti paukščių gyvenimą. Ereliai žuvininkai lizdus krauna aukščiausiuose medžiuose, tad ir stebėtojas turi pakilti į keliasdešimties metrų aukštį, kur viršūnė linguoja ir traška, atrodo - neišlaikys...

Bet kai kadaise skaičiau 1988 metais išleistą B.Šablevičiaus knygą „Erelis žuvininkas“ (apie šį paukštį jis parašė ir mokslinę disertaciją), man labiau už šiuos pavojus įsiminė, su kokia nuostaba ir pasigėrėjimu gamtininkas pasakoja apie tą paukštį. Apie jo grožį, kilnumą, ištikimybę, meilę, pasiaukojimą ir net protą.

- Daug metų manyta, jog protas, meilė ir panašūs dalykai gali būti tik tarp žmonių, bet dabar vis dažniau svarstoma, kad galbūt tuo pasižymi ir mūsų mažieji „broliai“ gyvūnai. Antai austrų mokslininkas etologas Konradas Lorencas „žmogiškumo“ įžvelgė kuosų gyvenime. 

- Ir apie pilkąsias žąsis K. Lorencas nuostabiai parašė, kaip jos moka džiaugtis ir liūdėti, net panirti į depresiją. O aš daug mačiau erelių žuvininkų gyvenimo ir taip pat kai kurių momentų negaliu paaiškinti vien tik paukščių instinktais.

Antai tupėjau kaip įprasta savo palapinukėje, o ta diena buvo itin bjauri – šaltas lietus, stiprus vėjas. Stebėjau pro plyšį į erelio žuvininko lizdą, kuriame patelė aptūpusi šildė prieš keletą dienų išsiritusius jaunikliukus. Jau seniai taip tupėjo, todėl išalko, sušalo, pradėjo rėkti gailiu balsu... Ir parlėkė patinas su žuvimi kojų naguose, nutūpė ant lizdo krašto.

Tokiais atvejais paprastai būna taip: patelė atsikelia, nusineša žuvį į gretimą medį ir ten pasisotina, o patinas tuo metu aptūpęs šildo kiaušinius arba jauniklius. Tačiau tąkart buvo taip šalta, kad patelė, nors ir labai alkana, nedrįso pakilti nuo jauniklių. Jie pradėjo kaišioti galvytes iš po jos. Ir patinas prinešė žuvį prie pat, pradėjo skabyti ją gabaliukais ir dalinti jaunikliams bei patelei... Labai neįprasta. Kas čia – gailestis, meilė, supratimas, kad vaikai gali sušalti?

Kitas atvejis. Užsiropštęs į savo sekyklą ir pažvelgęs pro plyšį matau – guli abu ereliukai negyvi, o jų tėvai stūkso kaip suakmenėję, į nieką nereaguoja. Vienas prie pat kito, ko šiaipjau niekada nebūna (šie paukščiai mėgsta atstumą net tarpusavyje). Juos ištiko šokas. Betgi tokios emocijos prisikiriamos tik žmonėms...

Netrukus ereliai šakelėmis užkrovė savo vaikų kūnus ir, šitaip juos palaidoję, išskrido, ir niekada į tą lizdą nebegrįžo.

Širvintų rajono girioje buvau radęs fantastišką erelių žuvininkų lizdą. Nepaprastai aukštai – užlipus į gretimą medį atsiverdavo puikūs Alionių raisto vaizdai. Matydavau - kai atskrenda kranklys, patelė tampa labai nerami, pradeda klykti. Nes kranklys erelių priešas, gali sulesti jų kiaušinius ir jauniklius.

O kai atlėkdavo gervė, man atrodydavo dar baisiau. Juk ji didesnė už kranklį, be to, plasnodavo tiesiu taikymu į erelio žuvininko lizdą – numuš patelę. Tik paskutinę sekundę kryptelėdavo į šalį ir praūždavo didingai linguodama lyg laineris.

Bet erelio žuvininko patelė tuomet nebijodavo! Nei klykdavo, nei iš lizdo pasitraukdavo. Vadinasi, žinojo, kad gervė jai nepavojinga.

Mačiau, kaip pešasi vištvanagių jaunikliai, kai tėvai jiems parneša kokį pastvertą paukštelį. Čiumpa kuris pirmasis, nusitempia grobį nuo savo brolių ir vienas sutvarko. O žuvininkų lizde tvarka kitokia. Kai parlakdina tėvas žuvį, tai tas ereliukas, kuris labiausiai išalkęs ir gailiausiai rėkia, prieina, palesa, o paskui užleidžia vietą savo broliams.

Nors apie gyvūnus sakoma, kad jie neturi proto, tačiau kaip tik protingo elgesio gamtoje mes galėtume iš jų pasimokyti. Jie nekenkia gamtai kaip žmonės.

- Kartą esi sakęs: žmogus – gamtos klaida. Ir dabar taip manai?

- Aš tuo neabejoju. Galiu įrodyti ir tiems, kurie tiki Dievu, ir tiems, kurie pripažįsta tik evoliuciją. Žmogus gamtą naikina, todėl ir pats nebegalės gyventi. Kur logika? Kodėl jis nepaklūsta gamtos dėsniams, kaip kiti gyvūnai?

Joks padaras - vilkas ar kitas plėšrūnas - nėra niekšingas, kaip žmogus. Visi gyvūnai žino ribas, o žmogus – ne. Be to, jis dar ir savo protą naudoja tam, kad kenktų kitiems ir sau. Tarytum nežinotų, kad kitus griaudamas ir pats neišliks. Civilizacija jau aklavietėje.

Stebėdamas paukščius ar kitus gyvūnus ne kartą suvokiau: mes, žmonės, esame laikini, o jie - amžini.

Bet ar daug kam tai išaiškinsi? Man sako: jeigu visi gyventų taip, kaip tu - žmonija išnyktų. Na, ir kas? Milijonus metų žmogaus nebuvo, o gamtoje visko užteko ir buvo dargi geriau.

Pašaukimą surado negreitai

„Gerai nebuvo niekada. Visada yra kas nors. Nežinau, ar čia tikrai mano žodžiai, bet aš juos išgyvenau iki galo. Negi taip ir turi būti gyvenime? Gal tai yra tai, kas skatina eiti į priekį per kliūtis?“

Du aukštojo mokslo diplomai, mokslinė disertacija ir 35 metų darbo stažas Aukštaitijos nacionaliniame parke – jau vien tai B. Šablevičių išskiria iš jo kolegų. Mano akimis žiūrint, Bronius unikalus ir savo universalumu. Daugelis gamtininkų yra siauros specializacijos – arba botanikai, arba mikologai, ornitologai, entomologai, ichtiologai ir t.t. Neklausk tokio apie kitą gamtos sritį – pečiais gūžtels.

B.Šablevičius parašė keliasdešimt leidinių apie retuosius augalus, paukščius, žvėris, sfinksus, vabalus, varliagyvius ir roplius, taip pat apie ANP ir kitas Lietuvos gamtos vietas. Jo „aruode“ - ir beletristikos rinkiniai „Paklausyk griežlės“ bei „Dugne pasaulis kitoks“ bei keletas fotoalbumų, nes Bronius ne tik gamtininkas ir literatas, bet ir fotomenininkas.

„Parke dirbdamas turi būti universalus, - lyg kaltas aiškina B. Šablevičius. - Atėjęs dirbti į šį parką 1977 metais (įkurtas jis 1974-aisiais), gana ilgai darbavausi gamtoje vienas, tik vėliau buvo priimta daugiau žmonių“.

Sumanęs surinkti parko lankytojams pasižiūrėti didelių ir puošnių vabalų kolekciją, gamtininkas taip paniro į šį darbą, kad ištyrė daug Lietuvos vabzdžių, ypač straubliukų, drugių sfinksų. Surado ir naujų rūšių.

- 35-eri metai parke. Kaip apibūdintumei jo gamtosaugą anksčiau ir dabar?

- Gal prieš 30 metų tuometinėje „Komjaunimo tiesoje“ parašiau, jog nacionalinio parko miškai perdaug kertami, tai vos neišmetė iš darbo. Koks buvau naivus... Šiais laikais du trečdaliai parko miškų priklauso ir rezervuota privatiems savininkams, valstybė valdo tik trečdalį parko miškų, tad kertama kur kas daugiau negu tarybiniais metais, o parką daug kur išmargino užrašai „Privati valda“, kur net parko darbuotojai sutinkami priešiškai. Ir draustinių mažėja. Antai Ažvinčių girios botaninio-zoologinio draustinis dabar dvigubai mažesnis.

Kad ir kaip ten buvo negerai tarybiniais metais, bet tada nors parko žemė buvo valstybinė, todėl gamtosaugos uždavinius lengviau buvo įgyvendinti. O dabar net vyksta užkulisinė kova, kaip visus miškus privatizuoti. Tada gamtosaugai galima būtų dėti tašką. Kartais pagalvoju - ką dabar pasakytų šio nacionalinio parko kūrėjai amžinatilsį profesoriai Česlovas Kudaba, Vytautas Gudelis?

Neneigiu – pasitaiko klaidų ir dėl saugomų teritorijų darbuotojų kaltės, tačiau jei tų teritorijų nebūtų, Lietuvos gamtai būtų dar blogiau – žmonės visiškai laisvai kirstų miškus ir statytų namus. Jos dar šiek tiek pristabdo gamtos naikinimą.

- Kam tau prireikė dviejų aukštojo mokslo diplomų? Dauguma saugomų teritorijų darbuotojų puikiai išsiverčia ir su vienu.

- Savąjį pašaukimą suradau gana vėlai. Mano tėvus sovietinė valdžia po karo ištrėmė: tėvą į Karagandą (Kazachstanas), mamą į Krasnojarsko kraštą (Sibiras). Sesė ir aš tada buvome dar maži ir tėvai spėjo mus palikti giminėms - augome pas tetas. Po keliolikos metų tėvai pagaliau galėjo grįžti į gimtąjį Anykščių rajono Devenių kaimą, tačiau prieš tremtį pasistatyto namo nebeatgavo.

Galbūt dėl tokios sunkios vaikystės labai skubėjau tapti savarankiškas. Baigęs Anykščių rajono Dabužių septynmetę mokyklą, Buivydiškių žemės ūkio technikume šalia Vilniaus įsigijau sodininko ir daržininko specialybę. Važiuodamas į Buivydiškes, turėjau tik 14 metų. Ar daug gali rinktis tokiame amžiuje? Manęs netraukė matematika ir kiti tikslieji mokslai, todėl visada stojau ten, kur jų nėra.

Po tarnybos sovietinėje armijoje sumaniau studijuoti Vilniaus universitete psichologiją, bet netrukus ją iškeičiau į istoriją. Laiku spėjau pabėgti, mat psichologus anais laikais paskirdavo dirbti į gamyklas, kur jie turėdavo formuoti komunistines darbininkų pažiūras, sekti juos, ar neprotestuoja prieš tarybų valdžią.

Tapęs istoriku, gavau paskyrimą dirbti Anykščių rajono kultūros skyriuje. Man buvo pavesta inventorizuoti ir prižiūrėti rajono kultūros paminklus. Tai įdomu ir reikalinga, tačiau greitai supratau – ne man. Vieną žiemos dieną tarytumei šventa dvasia apšvietė: turiu būti gamtininkas. Įsidarbinau tuometiniame Lietuvos TSR nacionaliniame parke ir tais pačiais metais pradėjau studijuoti biologiją Vilniaus pedagoginiame institute. Jį baigęs, apsigyniau mokslinę disertaciją. Istorijos studijos labai pravertė, tačiau mano likimas – gamta...

„Kažkada, toli vaikystėje, kai vos tik pradėjo reikštis protas, atmenu: miške pamačiau visai nerealų, geltonumu žėrintį paukštį. Jis pralėkė ugine strėle, palikęs nuostabą ir dingo ne tik sodrioje eglių žalumoje, bet ir mano gyvenime.

Atpažinau jį po trisdešimties metų – tai buvo volungė. Dabar žinau: taip praskrido likimas, apsireiškęs konkrečiu pavidalu prieš pat akis manojo kelio pradžioje.

Gyvenimas mums kalba reiškinių kalba, vaizdais, garsais, bet dėl savo netobulumo nesugebame laiku perskaityti lemties siunčiamų laiškų. Argi jūs niekada nesate gavę tokio laiško?“

Rašinyje pacituotos ištraukos iš B.Šablevičiaus beletristikos knygų „Paklausyk griežlės“ ir „Dugne pasaulis kitoks“.

Lietuvos žinios, 2012 02 20

https://www.alfa.lt/straipsnis/13837676/gamtininko-likima-ispranasavo-volunge

Aukštaitijos ornitologas Naujųjų metų naktį švenčia gamtoje (2)

Aplinkui laužą -- eglės 

Aukštaitijos nacionalinio parko vyriausiasis mokslinis bendradarbis, gamtos mokslų daktaras, trijų knygų autorius Bronius Šablevičius Naujuosius metus labiausiai mėgsta sutikti miške. 

"Svarbiausia -- iš anksto prisiruošti daug malkų. Ir kad eglynas būtų. Eglės ir vėją sulaiko, ir tarsi sustoja aplink, kai laužas įsidega -- susidaro kambario iliuzija", -- pasakojo gamtininkas. 

Kartais tokią naktį su Broniumi būna geriausieji jo draugai. Ligi šiol jis mena šią šventę su kolega ornitologu Eugenijumi Drobeliu, kuris dabar dirba Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotoju. 

"Tada Naujuosius sutikome Anykščių rajono Niūronių miške. Buvo nuostabu: gilus sniegas, Mėnulio pilnatis. Išsikepėm kepsnį, iššovėm šampaną -- ir dabar matau, kaip jo kamštis lekia lig pat eglių viršūnių. Naktis prabėgo labai greitai", -- prisiminė B. Šablevičius. 

Tačiau dažniausiai jis ir per tokias šventes miške renkasi vienatvę. "Bet ir tuomet būnu su tais žmonėmis, kuriuos mėgstu, nes apie juos galvoju", -- tvirtino gamtininkas.

-- Užsiminei apie egles. Mėgsti šiuos medžius? 

-- Taip. Nors tvirtinama, kad eglė -- mirties medis, aš kaip ornitologas nieko be jos nebūčiau padaręs. Ji mane dengia, slepia, padeda stebėti paukščius. 

Paslaptys paukščių pasaulyje 

Turįs du aukštojo mokslo (istorijos ir biologijos) diplomus bei daugiau kaip du dešimtmečius dirbantis Aukštaitijos nacionaliniame parke B. Šablevičius pagarsėjo retųjų paukščių tyrinėjimais. 

Ypač -- erelio žuvininko, apie kurį jis parašė knygą. Nuo daugelio kitų ornitologijos knygų B.Šablevičiaus "Erelis žuvininkas" skiriasi šio paukščio "sužmoginimu": priešingai zoologijos postulatams, Broniui atrodo, jog žuvininkas geba mąstyti, užjausti, pergyventi ir netgi mylėti. "Daug paslapčių lyg barjerai kliudo paaiškinti sudėtingus paukščių polegius", -- rašo jis. 

-- Erelis žuvininkas -- mėgstamiausias tavo paukštis? 

-- Taip. Ir lututė. Jų išvaizda, elgesys, gyvenimo būdas prašyte prašosi simpatijų. Kiti mane mažiau domina. 

Kadaise buvau susižavėjęs zoologo N. Tinbergeno knyga "Sidabrinio kiro pasaulis": šis gamtininkas taip ilgai stebėjo tuos paukščius, kad netgi pažino juos iš veidų (kolonijoje!), nors jie visi atrodo vienodi. Ir aš patyrinėjęs 16 metų erelius žuvininkus iš arti po keliolika valandų per dieną pažindavau juos iš veidų, net kai jie parskrisdavo po žiemos. 

Prie aukščio priprantama 

"Kartą bendradarbė kalbėjo: "Vienas miške? O jeigu kas atsitiks -- iškirsi iš medžio, apendicitas, širdis sustos, -- durniau tu, durniau". Kas iškeis minkštą lovą į drėgnos žemės patalus, kas taps uodų donoru? Reikia labai norėti čia būti. Tada sunkūs kilometrai, klampynės, vabzdžiai, karštis ir neįveikiamas troškulys tėra tarsi tik aštrūs prieskoniai egzotiškoje sriuboje", -- rašė B. Šablevičius. 

Be šių sunkumų, kuriuos tenka iškęsti paukščių stebėtojui ištisas valandas palaikėje palapinėje karštyje ar pilant lietui, gresia ir pavojus netekti gyvybės. Juk toji palapinė -- medyje, keliasdešimties metrų aukštyje. Netikslus judesys ar nuvargęs nuo karščio bei nuovargio snustelsi, ir... 

-- Esi kritęs iš medžio? 

-- Ką tu! Įlipęs į jį virve prisirišu. Žinoma, baisių akimirkų buvo ne kartą. Vieną žiemą Ažvinčių girioje kėliau ereliams dirbtinius lizdus. Medžio šakos apledėjusios, apsnigtos. Šiaip taip įsikoriau, o kaip nulipti? Tada sau pažadėjau: jeigu dabar nulipsiu, tai daugiau nelipsiu, nelipsiu... Šiaip taip nusileidau. Kiek fanatizmo būta! 

-- Dažnai tenka lipti? 

-- Ieškodamas lizdų, per dieną įsikardavau į dešimt – vienuolika aukščiausių tame miške eglių. O kai eini stebėti paukščių lizde, tai turi įlipti į gretimą medį naktį, kol jie tavęs nemato, paskui visą dieną iškentėti sekykloje, kitaip išbaidysi. 

Kadaise ir aš bijojau aukščio, baisu buvo lipti į medžius. O paskui -- kuo aukščiau, tuo geriau, net nebesinori išlipti. 

Žmogus už vilką baisesnis 

B. Šablevičiaus knygų skaitytojai atsimena jo aprašytus nuotykius: sykį naktį miške ant gamtininko galvos vos nenutūpusi lututė, miško kelyje susitikęs kurtinį... O gal tai pasakos? 

-- Ne, nors tuo patikėti nelengva. Sykį naktį buvau prie pat lūšies priėjęs. Žinoma, jos ligi tol nemačiau.

-- Nebijojai? 

-- Nei lūšių, nei vilkų niekada nebijojau, nors žinojau, kad jų netoli yra ir mane mato. Žvėrys man duodavo kelią. O žmonių bijodavau. Įsivaizduok: naktis, giria, sniegas, mėnesiena ir staiga matai -- ateina žmogus... 

Dar išsigandau lokio, kai mūsų girioje aptikau jo pėdas kvartalinėje linijoje ir pasekiau jomis apie pusantro kilometro: 33 centimetrų ilgio pėda! Sako, kad jie vengia žmogaus, bet ką gali žinoti? 

Gamta gražiausia auštant 

Mėgstamiausias B. Šablevičiaus paros metas -- naktis. Savo novelių apie paukščius knygoje "Paklausyk griežlės" jis rašė: "Miegosiu vidurdienį, kad vakarai, naktys ir saulėtekiai būtų mano". 

Bene prieš penketą metų žiemos naktį klaidžiojome abu su juo po girią klausydamiesi pelėdų. Buvo skaisti mėnesiena, spaudė šaltis, po kojomis girgždėjo sniegas, miško laukymėse tysojo keisti baugūs šešėliai. Rytą buvom pavargę ir raudonais tarsi virti vėžiai veidais. 

-- Aš kaip pelėda: ateina naktis -- mane traukia gyventi, judėti. Pavyzdžiui, kaip galima miegoti Joninių naktį? Man tai antroji šventė metuose po Naujųjų. 

Auštant atsiskleidžia didžiausias gamtos grožis, be to, naktį vyksta tai, ko nepamatysi dieną. Kai man to grožio būna perdaug, kviečiuosi į naktinius žygius draugus, kolegas. 

Kai labai įsijauti į gamtos stebėjimą, atrodo, tarsi būtumei nebe žmogus -- žmogiškasis pasaulis išnyksta. 

Žmogus -- gamtos klaida? 

-- Pamenu, sykį per vieną mudviejų žygį esi sakęs: žmogus -- gamtos klaida. Ir dabar taip manai? 

-- Aš tuo įsitikinęs. Bet ar daug kam tai išaiškinsi? Man sako: jeigu visi gyventų taip, kaip tu -- žmonija išnyktų. Na, ir kas? Milijonus metų žmogaus nebuvo, o gamtoje visko užteko ir buvo dargi geriau. 

-- Tai kam jis sutvertas? 

-- Aš ir sakau, kad tai klaida. Galiu įrodyti tai ir tiems, kurie tiki Dievu, ir tiems, kurie pripažįsta tik evoliuciją. Žmogus gamtą naikina, tad pats nebegalės gyventi. Tai kur logika? Kodėl jis nepaklūsta gamtos dėsniams, kaip kiti gyvūnai, kodėl ją niokoja? 

Joks padaras -- vilkas ar kitas plėšrūnas -- nėra niekšingas, kaip žmogus. Jie žino ribas, o žmogus -- ne ir savo protą naudoja tam, kad kenktų ir kitiems, ir sau: juk kitus griaudamas ir pats neišliksi. Civilizacija jau aklavietėje. 

Stebėdamas paukščius ar kitus gyvūnus suvokiu: mes, žmonės, esame laikini, o jie -- amžini. Norėčiau apie tai parašyti knygą. Šiuo metu mane domina tik laikas ir žmogus jame. 

-- Kuris susitikimas su retuoju gyvūnu labiausiai įsiminė? 

-- Kolos pusiasalyje, prie Baltosios jūros, per vieną dieną aptikau ir laplandinės, ir raibosios pelėdų lizdus. Tai labai reti paukščiai. Tokios laimingos dienos jau nebebus. Laimingas buvau ir pirmasis Lietuvoje radęs lututės lizdą. Beje, savo paties įkeltame inkile. 

-- Tačiau dažnai pergyveni, kad paukščiams trukdai. 

-- Einu prie jų su gera intencija, bet juk vis tiek būnu įsiveržėlis. Kai reikėdavo įlipti į žuvininkų lizdus Labanoro girioje, man galvą pradėdavo skaudėti nuo gailesčio, kad jiems trukdysiu, sau atrodydavau esąs galvažudys. Beje, ornitologai paukščiams padaro daug žalos. 

Nerija rūpi mažai kam 

B. Šablevičius vienintelis iš Lietuvos mokslininkų ir Aplinkos ministerijos darbuotojų viešai sukritikavo aerodromo Kuršių nerijoje plėtimą. Ar nebijojęs tai daryti, kai kiti šios ministerijos darbuotojai ligi šiol apie šią aferą kalba pakuždomis, nors ją pasmerkė ir aukščiausioji Lietuvos valdžia? 

-- Tačiau tas aerodromas anksčiau ar vėliau ten bus išplėstas. Ir tiltą nuties per marias. Aš tuo neabejoju. 

Man baisiausia štai kas: mes, dabartiniai žmonės, žinome, kokia nerija buvo anksčiau ir yra dabar -- trapi trapi, sukurta iš vėjo, smėlio ir vandens. Bet tie, kurie dabar guli lopšiuose ir tie, kurie dar gims, po 30 metų Neringą turbūt matys jau urbanizuotą ir dėl to nepergyvens, nes nežinos, kokia ji buvo. 

Lietuvos rytas, 1998 12 18