Žmonių kova su žiurkėmis - be didelių pergalių

Klysta tie, kurie mano, jog Lietuvoje seniai nebeliko ne tik maro, bet ir šią "juodąją mirtį" platinančių žiurkių. Taip, jų armija šiais laikais mažesnė, negu prieš keletą dešimtmečių, tačiau vis dar įspūdinga ir galinga.

Koks siaubas yra alkanos žiurkės, neseniai įsitikino Kauno rajono Eigirgalos kaimo gyventojai Audronė ir Ivanas Ulbinai: šie graužikai sudorojo daugiau kaip 80 prieš savaitę išsiritusių žąsiukų, kuriuos šie žmonės laikė tvarte. Po graužikų antpuolių ūkininkai teigė patyrę 1200 litų nuostolį.

Žiurkės ir pelės jau daug amžių gyvena greta žmonių. Priežastis paprasta - šie graužikai labai jautrūs alkiui, o prie žmogaus visada ko nors valgomo rasi. Antraip 3-5 parų pakaktų, kad žiurkė ar pelė nugaištų iš alkio.

Mokslininkai tvirtina, jog šie graužikai pasirodė Žemėje 48 milijonais metų anksčiau negu žmonės ir išliktų joje net ir po atominės katastrofos.

Žmonės, ypač moterys, šiais gyvūnais šlykštisi ne tik dėl ilgos uodegos ir kito atstumiančio vaizdo. Graužikai gali žmones ir gyvulius užkrėsti daugiau nei 200 ligų. Pavojingiausia jų - maras, kuriuo dažniausiai užkrečia žiurkių ir pelių blusos. Viduramžiais maro epidemija pražudė daugiau kaip pusę Europos gyventojų. Baisi "juodoji mirtis" tebėra ir dabar - neseniai maras buvo pratrūkęs Indijoje.

Daug žmonių gyvybių nusineša ir leptospirozė. Tai geltligė, kurią sukelia bakterijos, gyvenančios žiurkių kepenyse ir į aplinką patenkančios su žiurkių šlapimu. Graužikai platina ir salmoneliozę, hemoraginę karšligę, toksoplazmozę ir kitas infekcines ligas.

Užteršia tonas maisto

Dideli ir ekonominiai žiurkių bei pelių žmonėms daromi nuostoliai. Įsikūrę visur, kur tik yra gaminamas, perdirbamas ar laikomas maistas, šie graužikai daug jo suėda ir dar daugiau užteršia išmatomis, šlapimu, plaukais, gaišenomis. Viena žiurkė per dieną sudoroja apie 25 gramus maisto, tad 100 žiurkių kolonija per metus – toną.

Tačiau nuostoliai dėl užteršimo išmatomis ir šlapimu apie 10 kartų didesni negu šie graužikai suėda maisto. Juk žiurkė tuštinasi apie 40, pelė - apie 80 kartų per dieną, tad 100 pelių ir tiek pat žiurkių tuštinasi apie 4,5 milijono kartų per metus.

Aštrūs ir nepaprastai tvirti graužikų dantys padeda šiems gyvūnams iškilus pavojui prasigraužti net per betoną, aliuminį ir šviną. Pragraužusios elektros kabelius, žiurkės ir pelės sukelia gaisrus, suardo ryšių sistemas, kanalizacijų sistemomis patenka praktiškai visur, kur tik užsinori.

Štai kodėl visame pasaulyje, taip pat ir mūsų šalyje įnirtingai kovojama su šiais graužikais. Šimtai firmų gamina daugybę cheminės ir mechaninės kovos su tais gyvūnais priemonių, tūkstančiai higienistų yra sumanę daugiau nei 1300 kovos su graužikais "receptų", kai kurie jų - net iš 30 komponentų.

Tas karas trunka jau ne vieną šimtą metų, tačiau žmonės vis dar negali didžiuotis pergale. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žiurkės - neprisitaikę gyventi gyvūnai: jų regėjimas silpnas, klausa irgi prasta. Spalvų jos neskiria, uoslė silpnesnė negu daugelio kitų gyvūnų.

Tačiau apie jų protą, sumanumą ir išmonę sklinda net legendos. Antai tikinama, kad iš žiurkės sugeba išėsti aliejų iš butelio įkišdamos ten uodegą, o paskui ją nulaižydamos. Jei stiklainyje yra kas valgomo, esą jos jį pastumia, kad tas sudužtų.

Žiurkių urvuose dažnai randama kiaušinių. Kaip jie ten atsidūrė? Ogi štai kaip: viena žiurkė priešakinėmis kojomis apkabina kiaušinį ir virsta ant nugaros, o kita dantimis griebia ją už uodegos ir velka drauge su kiaušiniu į lizdą.

Tyrinėjantys žiurkes mokslininkai stebisi, jog jos randa kelią iš painių labirintų net užrištomis akimis ir nukirpus ūsus, kurių pagalba šie gyvūnai orientuojasi erdvėje. Jos atpažįsta figūras bei piešinius ir juos įsimena, o jei "suvokia", kad už tai bus atlyginta, yra nesunkiai dresuojamos.

Atkeliavo laivais iš Rytų

Lietuvoje gyvena pilkosios žiurkės, kurios dar vadinamos rudosiomis, ir juodosios, arba kitaip - stogo žiurkės. Kanalizacijos sistemose gausu vandeninių žiurkių. Mokslininkai jas vadina vandens pelėnais. Pasitaiko atvejų, kai šie padarai išlipa pasivaikščioti po jūsų butą iš klozeto.

Žiurkės - atėjūnės iš Azijos. Jos paplito visame pasaulyje laivais, traukiniais, lėktuvais ir kitokiomis transporto prieminėmis. Šiandien jų yra net Antarktidoje.

Pilkosios žiurkės (Rattus norvegicus) nugara juoda, o pilvo spalva gali varijuoti nuo pilko ir gelsvai balto atspavio, kartais pasitaiko ir albinosų. Tai vienas stambiausių graužikų - kūno su uodega ilgis siekia 35-45 centimetrus. Plika, padengta žvyneliais. Suaugusi žiurkė sveria apie 400 gramų.

Pilkosios žiurkės gali misti net oda, gumos produktais, audiniais, medžiu, knygomis, muilu, elektros laidų izoliacija, pastatų medinėmis dalimis. Be to, jos mėgsta kaupti atsargas.

Labiausiai aktyvios pilkosios žiurkės prieblandos metu. Ieškodamos maisto, gali įveikti didelius atstumus. Ypač mėgsta įsikurti šiukšlynuose, netvarkinguose, nešvariuose būstuose. Šiltuoju metų periodu pilkoji žiurkė gali persikelti į gyvulių ganyklas, o šaltuoju - grįžti arčiau žmonių.

Pilkosios žiurkės gyvena neuilgai, tik 2-4 metus, tačiau tiesiog šiurpą kelia jų nepaprastas vislumas: poruotis jos pradeda būdamos dar keleto mėnesių amžiaus, maždaug po mėnesio patelė atsiveda nuo keleto iki 20 jauniklių. Tuoj po to ji vėl poruojasi ir taip vėl ir vėl - per metus viena pora žiurkių atsiveda net keletą šimtų jauniklių. Šis vislumas – pagrindinis žiurkių kariuomenės ginklas.

Agresyvios ir gudrios

Juodųjų, arba stoginių, žiurkių (Rattus rattus) Lietuvoje jau mažėja - jas išstūmė agresyvesnės pilkosios. Juodosios žiurkės kiek mažesnės už pilkąsias, tačiau jų uodega itin ilga. Snukis smailus, akys didelės, juodos ir blizgančios. Ausys - didelės, apvalios ir plikos.

Priešingai negu pilkosios, juodosios žiurkės labiau mėgsta sausas vietas, tad apsigyvena aukštutiniuose pastatų aukštuose, palėpėse, sandėliuose. Mėgsta įsikurti laivuose. Šios žiurkės puikiai karstosi lynais, laidais, medžiais, moka plaukti. Gyvena pavieniui ir yra agresyvios net viena kitai. Jos aktyviai persekioja peles ir jas suėda - kur yra juodųjų žiurkių, pelių nebus.

Žmonės bando įveikti graužikus juos gaudydami spąstais, nuodydami. Tačiau žiurkės greitai perprato šis gudrybes ir neretai pirma patikrina ėdalą, pasiųsdamos kurį nors gaujos narį - dažnaiusiai seną arba ligotą.

Prancūzijos mokslininkai padarė tokį bandymą: žiurkėms davė pasaldinto vandens. Po to vienai žiurkei buvo suleista nuodų ir ji nugaišo. Po to visos kitos žiurkės nustojo gerti vandenį - nutarė, kad jis užnuodytas. Vėliau į narvelius buvo įleista naujų ištroškusių žiurkių. Senosios gentainės neleido naujokėms prisiartinti prie vandens - saugojo jas nuo mirties.

Bandant apeiti šias žiurkių gudrybes, išrasti uždelsto veikimo nuodai - kad jos nesusektų ryšio tarp mirties ir maisto. Tačiau žiurkės vis tiek neretai pergudrauja žmones - jos genetiškai tampa atsparios kurios nors rūšies nuodams ir tenka kurti vėl kitą chemikalą.

"Įveikti graužikus daug sunkiau negu tarakonus ar kitus neprašytus įnamius", - patvirtino akcinės bendrovės "Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis" direktorės pavaduotoja Jurgita Kaminskaitė. Maisto gamybos įmonėse šios stoties darbuotojai žiurkes ir peles gaudo vadinamaisiais gyvagaudžiais spžstais, o kitose vietose dažniausiai nuodija rodenticidais - lėtai veikiančiais nuodais. Kai graužikai paėda vylių su šiais nuodais, jų kraujas labai suskystėja, kraujagyslės sprogsta ir gyvūnas nudvesia.

J.Kaminskaitė patarė norintiems atsikratyti žiurkių ar pelių paramos ieškoti ne parduotuvėse, o dezinfekcijos stotyse. "Žmonės prisiperka parduotuvėse ar turguose ne tokių nuodų, per mažai arba per daug, nežino, kaip, kiek ir kada jų padėti. O mes gaminame savus nuodus, kurie mažiau pavojingi žmonėms ir lengviau įveikia graužikus", - aiškino specialistė.

Pasitarnavo eksperimentams

Tačiau esti žmonių, kurie žiurkes net mėgsta ir augina. Tiesa, ne pilkąsias ar juodąsias, o vadinamąsias laboratorines - baltos spalvos. Jos išvestos iš pilkųjų žiurkių ir jau daugybę kartų pasitarnavo mokslui kaip eksperimentiniai gyvūnai.

Antai naujausias pranešimas - Italijos mokslininkai atliko tyrimus su žiurkėmis, kurios, kaip ir žmonės, iš prigimties linkusios vartoti alkoholį. Mokslininkai septynias dienas šioms žiurkėms davė šalavijų ekstrakto, o paskui vėl leido atsigerti alkoholio. Vartodamos šalavijus žiurkės jautėsi gerai, o kai joms vėl buvo duota alkoholio, ragavo jo kur kas mažiau. Taigi antialkoholinė terapija su žiurkėmis pasirodė veiksminga ir nesukėlė šalutinio poveikio.

Daug laboratorinių žiurkių auginama namuose, jų mėgėjai net turi įsteigę interneto tinklapį. Tačiau šio laboratorinių žiurkių mėgėjų tinklapio kūrėjai vis dėlto savo kolegas perspėja: nesipykite su savo augintinėmis - ne kartą buvo, jog jos užpuolė vaikus, o išgąsdintos atakuoja net lokius.

Taigi jeigu jūsų name nei iš šio, nei iš to pradeda neveikti elektros prietaisai - galbūt tai žiurkės darbas. O jeigu auginate žiurkes, privalote žinoti, kur arčiausiai jūsų gyvena gydytojas.

 Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2005 06 10