Tėviškėje mūsų šaknys (1-3)

 Kur medžio šaknys (1)

,,Keliai ir toliau bus išminami iš sodžiaus sodybų, o ne į jas. Juk svarbiau, ką mes pasiimame išeidami iš tėviškės į mūsų amžiaus vieškelius... Ar pasiimame su savimi bent kiek ilgesio jai? Mums to kartais tiesiog nereikia... 0 juk nugyventa vaikystė - tai ne sausa žolė, ne pernykščiai lapai. Tai medis, jo šaknys. 0 mūsų dienos - jo ošianti žalia viršūnė. Ar gali ji žaliuoti ir derėti be šaknų?" (Č.Kudaba)

Lietuviškose enciklopedijose rašoma, kad Česlovas Kudaba gimė Ignalinos rajone, Vaiciekavo kaime. 0 iš tiesų jo gimtinė - Kobylniko miestelis (taip anksčiau vadino Naročių) prie Naručio ežero Gudijoje, anapus didžiojo kalvyngūbrio, skiriančio lietuvių ir gudų sodžius. Čia jo mama Juzefa dirbo Kobylniko klebonijos virtuvėje, čia ji ištekėjo už atkeliavusio į šį kraštą uždarbiauti lietuvio Prano Kudabos. 1934 m. liepos 24 d. gimė jų pirmasis sūnus Česlovas, kiek vėliau - duktė Zuzana, o 1938 m. - jauniausias sūnus Tadas (mirė vos vienuolikos metų).

Č. Kudabos tėvai savos žemės beveik neturejo, tad kampininkavo daugelyje vietų, kas antri metai kraustydavosi vis kitur.

Česlovas dar mažas buvo, kai jo tėvai vėl į vežimą susikrove savo varganą mantą, susodino ten vaikus, apkaišė juos pagalvėmis ir iškeliavo į kitą kalvyngūbrio pusę - į Lietuvą, į Padysnio lygumas. Tačiau Česlovą visą gyvenimą kankino gimtinės prie ežero ilgesys.

Vėliau, jau būdamas profesorius, vienoje apybraižoje liūdnai atsidus: ,,Sudie, gimtine, atminimui įdavusi nepamirštamą vakarėjančio ežero viziją su piemenuko dainele, paprastą ir išmintingą, dar daugiau - gimtają čionykščių šnektą, keletą mamos krašto pasakų ir liūdnų dainų".

Dysnos lyguma - Č. Kudabos tėvo tėviškė. Čia, balų,  šlapių pievų ir miškų krašte, dar jo senelis buvo gavęs dešimtinę žemės. Pamiškę, kur, be Kudabų gryčiutės, glaudėsi dar kelios sodybėlės, vadino Vaiciekavu.

Šiandien jau nebėra nei tos gryčios, nei kaimo - sausino laukus, tiesė geležinkelį į Didžiasalį, tai užkliuvo ir tie vienkiemėliai. Labai sielojosi dėl to Profesorius, kaip ir dėl kitų mūsų krašto sodybų, kurias ištiko panaši lemtis.

Pasakoja Leonas Gylys, gyvenęs Petrašiūnų kaime:

- Mūsų kaimelis buvo prie pat Vaiciekavo, o mano tėvų ir Kudabų laukai - greta. Česlovo tėvai buvo labai sąžiningi ir dori žmonės. Gyveno itin sunkiai. Motina, kaip mes sakydavome, Prancisienė, labai mokėdavo gražiai pasakoti. Tėvas - nepaprastai ramaus būdo, sakyčiau, netgi pernelyg lėtas. Apsišvietęs - kaimynams knygų, laikraščių paskaitydavo. Ir Česlovas tuo savo ramumu gal į tėvą. Jau toks tykus buvo, jog negaliu prisiminti kad ką būtų iškrėtęs...

Mes su juo kartu Tverečiaus progimnazijoje mokėmės, kelerius metus tuo pačiu keliu keturis kilometrus į ją kulniuodavome. Kelias buvo – neduok, Dieve: palijus purvynas, brisdavome tamsoje pasišviesdami uždegtu šiaudų kūleliu. Labiausiai ir prisimenu tą mūsų drauge eitą vargo kelią. Česlovas buvo labai gabus. Vien penketais mokėsi. Mėgo eilėraščius deklamuoti. Prisimenu, ruošdavome klojime ar kokioje didesnėje kamaroje ir vaidinimus. Česlovas juose būtinai dalyvaudavo. Dar ir šiandien menu keletą jo sakytų monologų.

Baigus Tverečiaus progimnaziją, mūsų keliai išsiskyrė - aš išvažiavau mokytis į Švenčionių gimnaziją, jis – į mokytojų seminariją. Bet matydavomės neretai.

Prisimenu, susitikom tėviškėj bene prieš trisdešimt metų. Jis tada buvo ką tik apgynęs mokslų kandidato (dabar – mokslų daktaro) disertaciją. Tai mes, du Leonai - aš ir kitas Kudabų kaimynas, Skrebutėnas, - sumanėm juokais ta proga išmaudyti Česlovą Svylos upėje. Bet kad stiprus - tik kojas pamerkėme. Vėliau jis vis gailėdavos: ,,Kodėl taip priešinaus, kodėl neįmetėt manęs į tą atavarą..."

Mūsų kaimų žmonės jį ir vėliau matė vis paprastą, nesididžiuojantį - su kuprine ant pečių, su kastuvėliu dirvožemiui tirti. Nors visi žinojome, jog jis pasidarė žymus, net profesorius. 0 kai 1990 m., per Atgimimą, Aukščiausiosios Tarybos deputatu išrinko, tai vaiciekaviškiai ir petrašiūniskiai labai džiaugės: štai kaip aukštai mūsų Česlovas!

Dar neseniai, 1991 m., vėl mes, kraštiečiai, buvome susirinkę jau vieninteliame Petrašiūnuose likusiame Alekso Skrebutėno, mūsų vadinto Valiusiu, name. Suvažiavo ar ne šešiasdešimt žmonių. Kaip gerai, kad tąsyk susirinkome - po mėnesio Valiusiaus nebeliko...

Buvom su Česlovu sutarę parašyti Vaiciekavo ir Petrašiūnų kaimų istoriją. Surinkome duomenis, kada buvo pastatyti namai, kur išsikėlė gyventojai, kas kada mirė ir t.t. Net septynių lapų sąrašas išėjo. Česlovas po kiek laiko pasidžiaugė, kad pirmą straipsnį jau parašęs, sakė: ,,Duosiu paskaityti". Nesuspėjo...

,,Tolsta jau ir man ,,dedės metai", tolsta... Vis geriau matau, kokie jie svarbūs, lemtingi buvo kelyje į mano dabartį. Kartais, būdamas vienas, ypač eidamas pėsčias, galvoju: ,,Ar nebuvo tai lieptas į šį mano taką? Taigi ir vienintelis. Turbūt būčiau likęs Ažubalyje (taip vadino balotą Profesoriaus kraštą. - F.Ž.), savo namuose, kaip kad ir daugelis, kam trūko ryžto pasiduoti nežiniai, kam niekas nepadavė rankos, kad pavedėtų į kitokį gyvenimą." (Č. Kudaba)

Tas gerasis žmogus, pavėdėjęs Č. Kudabą į kitokį gyvenimą, - jaunesnysis jo tėvo brolis Antanas. Iki pat gyvenimo pabaigos Profesorius vadino dėdę antruoju savo tėvu ir nepaprastai jį gerbė.             

Dėdė Antanas tebegyvena Švenčionėliuose, nedidukame name Ateities gatvėje. Nors jam jau daugiau kaip aštuonios dešimtys metų, nors jau vienas liko tame geltoname namelyje (žmona pasimirė prieš keletą metų, - vaikų jiems Dievas nedavė), nors didelių mokslų neragavęs, tačiau tokio proto aiškumo ir inteligencijos daugelis galėtų pavydėti. Kalba tyliai, tas ramumas, matyt, įgimtas Kudabų bruožas. Braukia ašaras: „Ir kodėl Dievas taip pasirinko - ne mane pirmą, o Česlovą..."                                                               

- Kai Česlovas baigė Tverečiuje progimnaziją, tai ir jis pats, ir visa mano brolio šeima pradėjo svarstyti, ką toliau daryt. Česlovas gabus ir darbštus vaikas ir nori toliau mokytis, bet iš ko? Brolis labai varganai gyveno, o dar tada tokie sunkūs laikai, aplinkiniai miškai buvo pilni visokių partizanų. Pamenu, brolis sykį skundėsi: ,,Kaip jie ir suuodžia, kad duoną kepam? Vos išsikepam – ateina ir atima..."

Tai Česlovui tėvas patarė: važiuok į Švenčionėlius pas dėdę, gal jis tau ką patars.

0 aš ką tik buvau atsikėlęs čia iš Marcinkonių, kur dirbau miškų urėdijoje. Darbas ten sekėsi ir uždirbau neblogai. Bet kai pradėjo žmones vežti į Sibirą, nutariau bėgti. Tikrai - vos pasitraukiau iš ten, kitą dieną išvežė beveik visus miškininkus... Švenčionėliuose šiaip taip gavau geležinkelyje iešmininko darbą. Ir kambarį dar tik nuomojau, ir jokio turto, net geresnio drabužio neturėjau - viskas liko Marcinkonyse.                             

Tokį mane ir rado Česlovas. Klausia: ,,Ar padėtum, dėde? Norėčiau mokytis Švenčionių mokytojų seminarijoje“. Pasakiau: ,,0 kodėl ne? Jei stengsies mokytis, geras būsi - kiek galėsiu, padėsiu". Suradau jam šiokius tokius geležinkelininko drabužius - kitokių neturėjau ir negalėjau nupirkti. Apsiilko, toks patenkintas: ,,Štai ir aš geležinkelininkas".

Važinėjo siauruku vienus metus mokytis į Švenčionis, paskui seminarija buvo perkelta čia, į Švenčionėlius, ir pavadinta pedagogine mokykla. Sunkoka mudviem buvo – uždarbis mano nekoks, iš brolio daug paramos irgi negalėjau laukt.

Pamenu, sykį atvežė jis maišą bulvių, atsisėdo ir apsiverkė: ,,Daugiau nieko neturiu, Antanai. Ar galėsi su Česlovu išsiverst?“ – „Galėsiu", - sakau. Tikrai, išsivertėme, visus tuos ketverius metus, kol Česlovas mokyklą baigė, ir, rodos, pavalgę buvome, Česlovas nesiskundė. Geras vaikas buvo. Labai darbštus ir geraširdis. Ir paklusnus - pasakei kokią pastabą, kartoti nereikia. Kaip greit prabėgo tie ketveri metai...

Baigęs pedagoginę mokyklą, nusprendė stoti į Vilniaus universitetą. Kaip čia, manau, įtaisyti jam geresnį drabužį? Nupirkau medžiagos, kiek turėjau pinigų, ir nunešiau siuvėjui. 0 tas sako: ,,Mažai, juk Česlovas už tave didesnis. Geriau pasiūsiu iš jos tau, o juo per daug nesirūpink - vis tiek užmirš jis paskui tave". Neatspėjo - neužmiršo Česlovas manęs niekad... Vis dėlto priprašiau pasiūti jam eilutę, nors ir trumpoką.

Išleidau Česlovą į Vilnių. Po kiek laiko grįžo toks patenkintas ir pasakoja: ,,Kaip gerai, dėde, kad sakei man gerai mokytis. Laukiau sykiu su kitais koridoriuje egzaminų, bijojau, ogi pradarė duris ir sako: ,,Kurie buvot pirmūnai - ateikit pirmieji". Tai ir nuėjau. Ir net be egzaminų priėme". Na, džiaugsmo tada abiem buvo...

Paskui jau gyveno Vilniuje, studentų bendrabutyje. Ir ten sunkoka jam būdavo. Žinojau tai ir kai tik atvažiuodavo, duodavau, kiek sutaupydavau... Ir ten jis gerai mokėsi.

A, dar štai ką prisiminiau. Kai čia jį mokė ateizmo, tai aš jam vis primindavau negarsiai: „Klaidina jus, ne šitaip yra“. Garsiai negalėjau sakyti – na, ką aš prieš mokyklą? Ir kai Česlovas jau buvo bebaigiąs Universitetą, pasitaikė jam su ekskursija išvažiuoti į Suomiją. Nuo tada jis labai pasikeitė. Parvažiavęs sako: ,,Dėde, atleisk, kad netikėjau, ką sakei, o kartais net pasiginčydavau. Dabar nebesiginčysiu".

Ar dažnai aplankydavo mane? 0, dažnai. Juk vis važiuodavo į tėviškę, tai ir pas mane užsukdavo. Vis rūpindavosi manimi, vis sakydavo: ,,Dėde, tik tu nebijok senatvės - važiuosim pas mane, tau vieta ten užtikrinta". Ir pernai siūlė: ,,Šalta žiema, gal važiuokim?"

Jis toks darbštus buvo, kad nė išsikalbėt gerai nebūdavo kada. Atsisės kambary, su manimi šnekasi ir - jau kokią knygą varto ar lapely rašo. Labai nemėgo tuščiai laiko leisti. Tai daugiau pasikalbėdavome, kai jį lydėdavau į stotį.

Sykį einame - guli toks girtas žmogus. Česlovas sustojo ir sako man: ,,Toks brangus laikas, dėde, o va, tas jį gaišta..."

Labai norėjo ginti kaimus nuo naikinimo. Bet kur apgins? Ir Vaiciekavo kaimo nebeliko. Tai Česlovas sukvietė po to kraštiečius į Tverečių, - mat rado ten sklypelį laisvos žemės, - ir kiekvieno sunaikinto kaimo žmonės pasodino ąžuoliukų. Tas prieš pat Atgimimą buvo.

Man jis sakė: ,,Ačiū, dėde, kad mane pavedėjai už rankos keliu". Ir spaudoje parašė: ne kiekvienas toks laimingas, ne kiekvieną vaikystėje taip pavedėjo. Kartais pamanau: kaip būtų buvę, jei būčiau tąsyk atsisakęs, nepadėjęs? Kaip dabar sąžinė graužtų...

0 kai jis mirė - tai taip netikėtai, ir taip mane jo mirtis pribloškė. Sirgau po to...“

,,Šitiek metų. Gražiai menu mūsų gyvenimą dviese. Tie mūsų metai, kai neturtingoje Tavo pastogėje gavau gražiausias vyriškumo pamokas, kurioms lygių gyvenime neturėjau. Juo labiau tolsta tos mūsų dienos, eina metai, juo jų dovanos didesnės, brangesnės. Kai būname pas Tave, ant stalo stovi senasis mūsų termosas, jau kadai netekęs savo spalvos. Aš vis noriu, bet nesiryžtu pasakyti Tau, padėkoti. Turbūt ir nepasakysiu. Keista, bet jaučiu, kad, nepasakius to, lyg tęstųsi kažkas mūsų bendra, nebaigta. Tegul tik kuo ilgiau..."

,,Tik mes, lietuviškai gudiški ir gudiškai lietuviški šių kalvų žmonės, viską žinome. Anas, jau nuėjęs mūsų gyvenimas ir dar sunkesnis būtų buvęs, jei ne paprastų žmonių tarpusavio gerumas, abipusė pagarba. Ta pagarba labai vertinga, nes, svarbiausia, buvo nuoširdi, o ne tik įrodyta. Tad ir tas vargas buvęs perpus padalytas iš nedalios, meilės ir užuojautos..." (Č. Kudaba)

Taip rašė Profesorius apie savo tėviškę ir jos žmones. Jo šaknys ten. 0 viršūnė - visa Lietuva: daugsyk jo žvilgsniu glostytos mūsų krašto kalvos bei kloniai ir jo ne kartą išvaikščioti tėvynės keliai.

Straipsnyje cituotos ištraukos iš Č. Kudabos apybraižų „Prie pradžios šaltinio“ (Nemunas, 1987, Nr.7) ir „Dėdė Antanas“ (Šeima, 1986, Nr.1. – F.Ž.).

,,Mūsų gamta", 1993, birželis, Nr.6;

Taip pat knyga „Profesorius Česlovas Kudaba“. – Vilnius, leidykla „Mintis“, 1996.

Sodink medį, negalvodamas apie jo vaisius ar ūksmę sau

1994 m. liepos 24 d. geografui Česlovui Kudabai būtų sukakę šešiasdešimt metų. 

Lemtingi ,,dėdės metai"

Lietuviškose enciklopedijose parašyta, kad Česlovas Kudaba gimė Ignalinos rajone, Vaicekavo kaime. O iš tiesų jo gimtinė - Kobylnyko miestelis (taip anksčiau vadino Naročių) prie Naručio ežero dabartinėje Baltarusijoje, anapus didžiojo kalvyngūbrio, skiriančio lietuvių ir gudų sodžius. Čia jo mama Juzefa dirbo klebonijoje ir ištekėjo už Prano Kudabos, atkeliavusio į šį kraštą uždarbiauti. 1934 metų liepos 24 dieną gimė jų pirmasis sūnus Česlovas.

Č. Kudabos tėvai savos žemės neturėjo, tad kampininkavo daugelyje vietų, dažnai kraustydamiesi vis kitur. Česlovas buvo dar mažas, kai jo tėvai vėl sukrovė savo varganą mantą į vežimą, susodino vaikus, apkaišė pagalvėmis ir iškeliavo Lietuvon, į Padysnio lygumas, kur buvo Č.Kudabos tėvo tėviškė. Pamiškę, kur, be Kudabų gryčiutės, stovėjo dar kelios sodybėlės, vadino Vaicekavo kaimu. Šiandien jau nebėra nei tos gryčios, nei kaimo.

Ir Lietuvoje Č. Kudabos tėvai gyveno labai sunkiai. Tad kai Česlovas baigė Tverečiaus progimnaziją, nebuvo pinigų leisti jį į didesnius mokslus, nors Česlovas ir labai norėjo. Liko vienintelė viltis - jaunesnysis tėvo brolis Antanas, kuris gyveno Švenčionėliuose.

Jis ne tik priėmė gyventi sūnėną savo mažame kambarėlyje, kurį tuo metu pats nuomojo, bet ir rengė, maitino jį. Todėl Č. Kudaba galėjo baigti Švenčionėlių mokytojų seminariją ir įstoti į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Visą gyvenimą jis buvo dėkingas savo dėdei Antanui už tuos drauge praleistus, kaip pats sakė, ,,dėdės metus".

,,Vis geriau matau, kokie jie svarbūs, lemtingi buvo kelyje į mano dabartį. Kartais, būdamas vienas, ypač eidamas pėsčias, pagalvoju: ar nebuvo tai lieptas į šį mano taką? Taigi ir vienintelis. Turbūt būčiau likęs Ažubalyje (taip vadino aną balotą kraštą. - F.Ž.), savo namuose, kaip kad daugelis, kam niekas nepadavė rankos, kad pavėdėtų į kitokį gyvenimą“, - rašė vėliau Č .Kudaba.

Dėdė - Antanas Kudaba tebegyvena Švenčionėliuose. Neseniai aplankiau. Jam jau daugiau kaip aštuonios dešimtys metų, jau liko vienas (žmona pasimirė prieš keletą metų, o vaikų Dievas nedavė). Kalba jis tyliai, tas ramumas, matyt, įgimtas Kudabų bruožas: ,,Ir kodėl Dievas taip pasirinko - ne mane pirma, o Česlovą"...

Ir kelyje, ir namie

Būdamas ketvirtame universiteto kurse, Č. Kudaba vedė trečiakursę Dalią, iš Plungės atvažiavusią Vilniaus universitete studijuoti biologiją. Vien penketais baigęs studijas, Č.Kudaba buvo paskirtas dirbti asistentu, vėliau vyresniuoju dėstytoju Vilniaus universiteto Gamtos fakultete.

Botanikė Dalia Kudabienė irgi turėjo neblogų perspektyvų tapti mokslininke, tačiau paliko darbą Augalų anatomijos ir fiziologijos katedroje.

,,Aš supratau, kad dviese dirbti negalime, kad turiu sudaryti sąlygas Česlovui, - pasakoja D. Kudabienė. -Tai man visada buvo svarbiausia. Česlovas šitą suprato ir buvo man labai dėkingas. Kai atsirado vaikai, ir jie nuo mažų dienų žinojo - tėtukas dirba, negalima jam trukdyti, reikia žaisti tyliai“.

0 dirbo Č. Kudaba daug. Kudabų šeima nepamena nė vieno vakaro, net valandos, kad būtų matę jį atsipalaidavusį, tinginiaujantį. Rytą kėlėsi anksti, nežiūrint, koks oras, bėgo krosą, paskui šaltas dušas ir - skaityti paskaitų. Po jų vėl namie prie rankraščių. Sakytumei, būtų jautęs, kad teks per anksti palikti šią žemę.

Č. Kudabos penkiasdešimtmečio proga Knygos bičiulių draugija ir Vilniaus M.Mažvydo klubas išleido jo knygų ir straipsnių, išspausdintų 1958-1984 metais, bibliografiją: joje - 955 pozicijos. Dabar baigta ir antroji šios bibliografijos dalis. Pasak D.Kudabienės, Č. Kudaba parašė apie 1500 straipsnių.

Jo knygos ,,Kur Nemunas teka", ,,Kalvotoji Žemaitija", ,,Ignalinos apylinkės", ,,Upelių pakrantėmis", ,Jei iš Vilniaus keliausi", ,,Geografinės kelionės ir atradimai", ,,Lietuvos aukštumos", ,,Nerimi", ,,Nemune, Nemunėli", ,,Septyni keliai iš Varnių" ir kitos (iš viso jų 16) gerai žinomos gamtos bičiuliams. Pastaroji knyga išėjo jau po autoriaus mirties. Jos tituliniame puslapyje - dedikacija žmonai: ,,Dalytei, mano ilgų kelionių lydėtojai ir laukėjai".

Keliavo Č. Kudaba irgi labai daug. „Jis visada buvo lyg kelyje", - prisimena daugelio Č.Kudabos kelionių (ypač paskutiniųjų) bendrakeleivis, zoologas, docentas Jurgis Stašaitis. Profesorius išvaikščiojo, ir ne kartą, visą Lietuvą, žvilgsniu apglostė kone kiekvieną jos kalvą.

„Tačiau tėtis visada keliavo ne iš namų, o į namus", - sako Č. Kudabos dukra Eglė. Tai liudija ir profesoriaus laiškai artimiesiems, kurių labai daug - Č. Kudaba, išvykęs į ekspediciją ar studentų praktiką, jau rytojaus dieną arba ir tą pačią sėsdavo rašyti namiškiams.

,,Mieli ir mylimi, praėjo viena diena be Jūsų, žinot, nyku man", - rašo 1980 m. liepos 15-osios rytą. ,,Mylimi ir pasiilgtieji - mano mažas bemiuk, paaugusi dukryt, Mama (tai apie žmoną. - F.Ž.), kuri man nežinant tris apelsinus į kuprinę įdėjai", - rašyta 1975-aisiais iš Kegų kaimo (Telšių raj.). ,,Atsiskyrėlis šaukiasi namų"... - rašo 1986 m. iš Greifsvaldo (Vokietija). Laiške iš Tiuringijos atsidūsta: ,,Namie gerai - nėra ką sakyti", o vos išvažiavęs ekspedicijon į Pilkopą, pareiškia: „Jau noriu namo. Koks darausi naminis".

Kol vaikai buvo maži - Č. Kudaba ilgai kas vakarą rašė jiems skirtus dienoraščius. Iš pradžių dukrai: ,,Laiškai is Lūksto (ežeras Telšių ra-jone. - F.Ž.) pakrančių mano Eglutei"; vėliau sūnui ,,Laiškai iš Varnių mano bemiukui Ąžuolėliui" (taip vaikystėje jis vadino Gintarą. - F.Ž.).

,,Kultūros barų" redakcijos skyriaus redaktorius Antanas Staponkus planuoja iš Č. Kudabos laiškų sudaryti atskirą knygą vaikams. Dar šiemet turėtų pasirodyti ir A. Staponkaus sudaryta Č. Kudabos publicistikos rinktinė. 0 ,,Santaros" žurnalo vyriausiasis redaktorius Romualdas Norkus parengė žymių žmonių - poeto Justino Marcinkevičiaus, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, politiko Justo Vinco Paleckio ir kitų - prisiminimų apie Č. Kudabą rinkinį ,,Pėsčiojo riterio dalia".

Č. Kudabos bendražygis, Vilniaus pedagoginio universiteto docentas geografas Rimantas Krupickas šiomis dienomis baigė sudaryti 42 autorių straipsnių apie Č.Kudabą rinkinį „Profesorius Česlovas Kudaba“. Be to, norima išleisti Č .Kudabos parengtą „Lietuvos geomorfologinį žemėlapį" – didžiulį spalvotą atlasą, jo daktarinės disertacijos pagrindą.

Labiausiai viliojo aukštumos

1972 m. apgynęs geografijos daktaro disertaciją, Č. Kudaba buvo vienas jauniausių mokslų daktarų Lietuvoje, o 1974 m. tapo vienas jauniausių profesorių. Nuo 1978 m. jis vadovavo Vilniaus universiteto Bendrosios geografijos ir kartografijos katedrai.

Profesorių labiausiai žavėjo Lietuvos aukštumos - jis tyrinėjo jų reljefą, sandarą, siūlė racionalius dirvožemio naudojimo ir apsaugos kalvotose Lietuvos vietose būdus. Jis tyrė Kauno marių krantų stabilumą ir pripažino, kad Žalieji nepagrįstai sukėlė ažiotažą, jog Kaišiadorių hidroakumuliacinė elektrinė labai pakenks Kuršių marioms. Panašius tyrimus Č. Kudaba organizavo ir Drūkšių ežere, jo iniciatyva buvo pradėti Mažeikių naftos įmonės poveikio aplinkai tyrimai.

Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus V. Dvarecko, Č. Kudaba daug nuveikė aiškinant Kuršių nerijos pustomų kopų kilmę, dabartinio kitimo priežastis, pasiūlė, kaip pristabdyti kopų nupustymą į marias. Be to, Č. Kudaba daug metų vadovavo Gamtos apsaugos draugijos Vilniaus skyriui.

1987 metais Č. Kudaba buvo išrinktas pirmuoju besikuriančio Lietuvos kultūros fondo pirmininku, vėliau - ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. 1990 metais Ignalinos krašto žmonės šį savo kraštietį išrinko Aukščiausiosios Tarybos deputatu.

Pastaroji našta, kaip prisimena jo žmona, profesoriui buvo itin sunki: nepatiko jam Parlamento rietenos, ne kartą jis sakydavo namiškiams, jog gaila laiko tiems beprasmiams ginčams Parlamente.

,,Norėjo grąžinti deputato mandatą, bet jį nuo šito atkalbėjo", - prisimena D. Kudabienė. – O kai prie Parlamento rūmų atsirado jo nuotrauka užrašu ,,Su kuo jūs?", nieko apie tai mums nesakė - atsitiktinai sužinojome. Jis nuoskaudas malšindavo darbu".

Buvo profesorius gavęs paskyrą automobiliui, bet kiek pavažinėjęs, jo atsisakė - ,,kai vairuoju, negaliu stebėti gamtos".

Vilniaus universitete liko profesoriaus sukaupta nemaža biblioteka, o namuose - dienoraščiai, kuriuos Č. Kudaba rašė visą gyvenimą. Liko nebaigta rašyti knyga ,,Kelias“ (ją ekranizuoja profesoriaus sūnus, Baltijos TV režisierius Gintaras Kudaba), taip pat nebaigtos liko jo suplanuotos knygos apie gamtosaugininką V. Adamkų, Minijos upę, geografijos vadovėlis vidurinei mokyklai.

Profesorius mirė 1993 metų vasario 19-ąją. Liga buvo sunki ir neilga - skrandžio vėžys. Lygiai kaip jo mamai. Dar tų pačių metų pavasarį už kraštotyrinių monografijų ciklą Č. Kudaba po mirties buvo apdovanotas valstybine J .Basanavičiaus premija ir V. Kudirkos žurnalistikos premija. Po mirties jam buvo paskirta gamtosaugininko V. Adamkaus premija. ,,Česlovas tarytumei ir dabar mumis rūpinasi. Juk mums sunku ne tik dvasiškai, bet ir materialiai", - sako D. Kudabienė.

Per profesoriaus penkiasdešimties metų jubiliejų nebuvo didelių iškilmių. 1984 m. jo dienoraštyje užrašyta: ,,Pasveikino katedra su gimtadieniu. Be didelių ceremonijų, taip, kaip aš ir norėjau". Kartu su šeima kepė šašlykus sode, o paskui išvyko dirbti į Nidą. Ten ir sužinojo, jog jam paskirta Valstybinė premija.

M. Mažvydo bibliotekoje atidaryta Č. Kudabai skirta paroda. Oficialus jo 60 metų jubiliejaus minėjimas nukeltas į rugsėjo mėnesį.

,,Kodėl taip prastai surėdytas žmogaus gyvenimas, ypač nevykusi pabaiga. Kai viskas mene, muzikoje baigiasi iškilmingai, monumentaliai - gamtoje gi mirtimi, kurią dar ilgai, iš lėto prisileidžia vargai, bejėgiškumas. Kodėl?" - stebėjosi profesorius Č. Kudaba viename savo laiškų dukrai Eglei iš Lūksto pakrančių. 

Lietuvos rytas, 1994 07 23

Vilniečiams gamta rūpi, tik valdžia jai nebeturi laiko (3)

Praėjus keletui metų po profesoriaus Česlovo Kudabos mirties, pavyko išspausdinti „Lietuvos ryto“ dienraščio priede „Sostinė“ ciklą profesoriaus Česlovo Kudabos rašinių apie Vilniaus gamtą „Šimtmečiais sugyvenę su gamta, dabar vilniečiai tampa jos priešais“. Šiam pavadinimui panaudojau eilutę iš Profesoriaus rašinio. Kai kurių šių rašinių radau išspausdintų anksčiau vienur kitur, kitus tekstų rankraščius pateikė jo žmona, dabar jau amžinatilsį botanikė Dalia Kudabienė, labai mylėjusi savo vyrą (kaip ir jis ją – jiedu buvo graži pora). Profesorius tuose tekstuose aiškino, kokia unikali yra Vilniaus ir jo apylinkių gamta, kaip gerai anksčiau vietos žmonės tai supratę bei su ja sutarę ir pergyveno, kad dabar to supratimo ir sutarimo likę nedaug, ypač tarp politikų ir valdininkų. 

Išspausdinus šiuos rašinius, paprašiau kai kurių vilniečių pasakyti savo nuomonę. - F.Ž.

                                                                                   --------------------------

Č. Kudaba. Šimtmečiais sugyvenę su gamta, dabar vilniečiai tampa jos priešais („Lietuvos ryto“ priedas "Sostinė", 1996 07 02--11).

"Lietuvos rytas" baigė spausdinti 1993 metais mirusio geografo, Vilniaus universiteto profesoriaus Česlovo Kudabos rašinių apie Vilniaus gamtą ciklą. Ši publikacija sukėlė nemažai atgarsių, viena Kauno leidykla pasisiūlė ją išleisti atskira knyga.

Pateikiame kai kurių gamtosaugininkų, kultūros veikėjų, dvasininkų mintis apie Č. Kudabos straipsnius. 

Romualdas GRANAUSKAS, rašytojas: "Su Kudaba kartu gydžiausi Antakalnio ligoninėje, prie vieno stalo valgydavome. Menu, penktadienį išslinkome mudu į netoliese esantį "Atžalyno" knygyną. O jau buvo prasidėjusi naujoviškų knygų mada - ant viršelių plikos mergos, pistoletai... Tylėdami išsliūkinome iš knygyno, aš užsirūkiau, o profesorius sako: "Pirmą kartą gyvenime išėjau iš knygyno nenusipirkęs jokios knygos". Po poros dienų jis mirė.

Pažinojau Kudabą seniai. Ir man jis yra padėjęs. Kai mano bičiulis Vaclovas Intas sumanė Mosėdyje steigti unikalių akmenų muziejų, Kudaba per dvi dienas 35 pritariančių geologų parašus surinko ir valdžiai nunešė.

Man gaila mindomos Vilniaus gamtos, bet dar labiau gaila, jei nebebus tokių žmonių, kaip Č.Kudaba, kuriems skaudės dėl to širdį“.

Monsinjoras Kazimieras VASILIAUSKAS, Arkikatedros bazilikos klebonas, Lietuvai pagražinti draugijos garbės pirmininkas: "Porą kartų važiavau drauge su Kudaba. Jam kiekvienas upelis, kiekviena kalva buvo tarsi knyga -- rodė, džiaugėsi, pasakojo. O sykį kalbėjo, jog gražiausia jam yra "Tėve mūsų" malda. "Joje viskas pasakyta", -- sakė jis.

Buvau pas Kudabą ir paskutinėmis jo gyvenimo dienomis. Įeinam kartu su profesoriumi Albertu Zalatoriumi, kuris pasisiūlė mane nuvežti -- Kudaba, nors labai silpnas, rašo straipsnį. "Viena koja esu aname pasaulyje, tai ruošiu dovaną Lietuvos jaunimui", -- pasakė. Kalbėjomės, patarnavau jam kaip kunigas. Įstrigo jo žodžiai: "Norėjau, jog žmonės matytų gražų pasaulį". Meiliai atsisveikinome ir sutarėme susitikti ilgesniam pokalbiui...

Kudabai buvo aišku, kad gražią aplinką gali kurti tik gražus žmogus. Jei jo viduje purvas, chaosas -- jis nepajėgs mylėti gamtos, viską daužys ir laužys. Net Katedros šventoriuje neretai medžiai nuniokojami, sienos išterliojamos -- lankėsi tas, kurį tvarka ir grožis erzina, nes jo sieloje nėra harmonijos. Šventas Paulius rašė, jog tik geras žmogus gali sergėti gamtą. Ir F. Dostojevskis tvirtino, kad pasaulį gali išgelbėti tik grožis.

Kaip mokėjo mūsų senoliai įkvėpti meilę gamtai! Užtat ir kitokie buvo žmonių santykiai su ja. O dabar daugeliui svarbesni kitokie poreikiai".

Krescencijus STOŠKUS, filosofas: "Gyvenu miesto centre ir matau, kaip naikinami jo želdiniai. Stebėjau, kaip kirto medžius skveruose ir nesodino naujų. Vyksta stichiškas, tačiau kartu lyg ir sutartinis karas prieš gamtą. Tik trupiniukai liko iš tos Vilniaus gamtos, kokia ji buvo anksčiau.

Klausimas "Ką daryti?" jau smarkiai pavėluotas. Reikėjo šito klausti bent prieš dešimtį metų, kai architektai sakydavo: "Želdiniai užgožia pastato architektūrą". O ką vertingesnio už gamtos kūrybą jie suprojektavo?

Pirmiausia reikėtų pradėti nuo senų automobilių. Kol jie viešpatauja Vilniuje -- kaip atgims želdiniai? Antai netoli mūsų namo prie "Pergalės" kinoteatro buvo medžių, gyvatvorių -- iškirto ir pastatė dvi automobilių stovėjimo aikšteles. Kitoje gatvės pusėje irgi iškapojo medžius ir surentė garažą. Pataikaujama automobilių invazijai.

Man rodos, miesto valdžia neturi nei gamtosaugos, nei želdynų priežiūros, nei projektavimo strategijos. Gal būsimoji priims specialią Vilniaus gamtos apsaugos programą?"

Bronius BRADAUSKAS, Lietuvos aplinkos apsaugos ministras: "Man didžiausią įspūdį padarė paskutinės Kudabos rašinio eilutės, kur jis teigia, jog didesnio turto už gamtą Lietuvoje neturime ir jeigu jį apsaugosime, išliks tauta bei valstybė. Ši profesoriaus mintis ypač aktuali dabar, kai Lietuvoje vyksta kapitalo kaupimas visomis formomis ir gamtos užkariavimas.

Tačiau nenorėčiau sutikti, kad vilniečiai tapo gamtos priešais. Palyginus su kitomis Europos valstybių sostinėmis, daug Vilniaus gamtos yra išsaugota. Todėl turėtume deramai įvertinti žmonių, kurie tai darė sovietiniais laikais, pastangas. Ko gero, anuomet jiems dirbti netgi buvo lengviau, negu dabar.

Dabar gamtą saugoti turime ekonominiais ir teisiniais metodais. Jeigu nebus gamtosaugos ekonominio mechanizmo bei teisinės sistemos -- neišsaugosime ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos gamtos, nes tai yra labai brangu.

Seime guli net aštuoni Aplinkos apsaugos ministerijos parengti gamtosaugos įstatymų projektai. Tačiau pagrindinių norminių dokumentų, rodos, pakaktų. Netrūksta teisių saugoti gamtą ir savivaldybėms -- tegul tik dirba. Antai kiek daug šiukšlynų Vilniaus priemiesčių miškuose, paežeriuose -- kas trukdo sostinės savivaldybės gamtosaugininkams jų atsikratyti?

Liūdna, kai matau Č. Kudabos aprašytuose Pavilniuose ir kitose gražiausiose vietose išdygusias vilas -- beje, pačių architektų, kurie gerai žino, jog pažeidžia įstatymus. Taip yra ne tik Vilniuje. Savavališkos statybos saugomose teritorijose -- viena didžiausių dabartinės gamtosaugos problemų".

Irena DAUJOTAITĖ, kraštovaizdžio architektė: "Išsaugoti gamtą mieste kainuoja, ir nemažai. O lėšos priklauso nuo valdininkų. Tarkim, ar bus tam numatyta atskira eilutė miesto biudžete. Daug metų dirbau sostinėje landšafto architekte, -- anais laikais tą gamtosaugai skirtąją eilutę pačią pirmąją išbraukdavo, kai gaudavo nurodymą sumažinti lėšas. Arba -- jei skirdavo jų aplinkai tvarkyti, tai prikaišiodavo už jas medžių ir laikė pareigą įvykdę. O juk medį reikia ir prižiūrėti.

Dabartinis laikmetis labai nepalankus gamtai. Pinigų jos priežiūrai ir apsaugai miestas neturi, ir apskritai finansiškai jis nesavarankiškas. Todėl dabar svarbiausia -- bent išsaugoti laisvąsias erdves mieste, kad jos nebūtų užstatytos namais. Kad vėliau, kai būsime turtingesni, turėtume kur įveisti želdynų. O kur juos veisim, kai visur pastatų pristatysim? Neliks nė kuo kvėpuoti.

Šveicarijos, Vokietijos ir kai kurių kitų šalių miestuose jau atkasa kadaise į vamzdžius sukištus upeliukus, griauna namus ir sodina tose vietose medžius. Pamatė, jog žmonės, gyvendami negyvoje aplinkoje, degraduoja. Gamtos reikia ir miestiečiui".

Juozas DAUTARTAS, gamtosaugininkas: "Man atrodo, jog Kudabos mintys, gyvenimas ir darbai dar nėra įvertinti. Kartais jį kaltindavo, neva neturėjęs griežtųnuostatų. Netiesa. Skaitydamas šiuos jo straipsnius mačiau labai aiškias gamtininko nuostatas. Jis tiktai nemėgo kraštutinumų, ko nemėgsta ir gamta. Man Kudaba -- peraugusio savo laikmetį žmogaus pavyzdys. Tai gamtos formų žiniuonis -- eina per kalvas, raguvas ir tarsi iš rašto skaito Lietuvos žemę ir kraštovaizdį.

Šiandien atsitiko tai, ką Kudaba numatė jau gerokai anksčiau – ta dabartinė statybų invazija į Pavilnių, Verkių regioninius parkus, Valakampius, Žvėryno mirtis... Dar padidėjo pavojus Karoliniškių kraštovaizdžio draustiniui. Miestas plėsis ir Neries regioninio parko link.

Kur ateina žmogus, ten gamtai tenka pasitraukti. Bet dar likę skverų, parkų. Tai nors išsaugokim tuos, kuriuos paveldėjom, nebekapokim, neskaldykime tų žaliųjų masyvų. Antai sako, jog Jamonto parką sunaikino kinivarpos. Tačiau iš tikrųjų jis pradėjo mirti jau tada, kai buvo iš abiejų pusių suskaldytas gatvėmis. Matyt, urbanistai nesupranta, jog parkas, giraitė turi turėti savo gyvenimą, kurio negalima apriboti -- kitaip jie išnyks. Parkui reikia turėti pakankamai galios atsispirti miesto spaudimui. Jis nusilpo, ir užpuolė kinivarpos.

Ką daryti? Skatinti keisti mąstyseną, ką visą gyvenimą ir darė profesorius Kudaba. Tik tuomet suvoksime, jog būtina nenaikinti žaliųjų plotų -- priešingai, reikia juos plėsti; tada mokesčiais ir kitais būdais imsimės tramdyti transporto srautus mieste.

Gamtosaugininkams reikia pakeisti savo mentalitetą, o tam jie turi išlįsti iš savo kiautų ir eiti pas kultūros žmones, pas filosofus -- kalbėtis, aiškintis. Medžioklių jau užtenka".

Rimantas KRUPICKAS, geografas, Vilniaus pedagoginio universiteto docentas: "Man teko laimė ir keliauti su Kudaba, ir vieną knygą kartu su juo rašyti. Esu sumanęs išleisti įvairių žmonių atsiminimų apie profesorių rinkinį -- būsimoji knyga jau spaustuvėje, rudenį pasieks skaitytojus.

Skaitydamas pastarąjį Kudabos ciklą pasijutau esąs skolingas Vilniaus gamtai -- prieš kurį laiką su Vilniaus gamtos apsaugos draugijos aktyvistais nutarėme kurti Pavilnių regioniniame parke mokomuosius takus, kad vilniečiai galėtų jais eidami pažinti tuos erozinius kalvynus, apie kuriuos taip gražiai rašė Kudaba. Bet taip ir liko... Reikės grįžti prie to sumanymo.

Nežinau kito tokio žmogaus, kaip Kudaba, kuris būtų taip gražiai sulydęs gamtinį ir kultūrinį Vilniaus savitumo suvokimą. Tie jo rašiniai, kuriuos spausdino "Sostinė", galėtų būti kiekvieno vilniečio geografijos žinių minimumas -- reikėtų, kad kiekvienas miestietis tarsi studentas turėtų išlaikyti jų įskaitą. Ypač Kudaba mėgo XIX amžiaus kultūrą, o Vilniuje jos buvo apstu".

Romas PAKALNIS, Botanikos instituto direktorius, Vilniaus gamtos apsaugos draugijos pirmininkas: "Nuo to laiko, kai Kudaba parašė savo straipsnius, praėjo jau keliolika metų, tačiau teigiamų poslinkių Vilniaus gamtosaugoje beveik nematau.

Miesto valdžia savąją miesto valdymo politiką turėtų glaudžiai sieti su ekologija. Tarkim, žalieji plotai. Kiek dar laiko Vilniaus valdininkai žiūrės į juos tik kaip į rezervą miestui plėsti? Dykros ar žalieji plotai -- mūsų architektams beveik tas pats.

"Lietuvos rytas" tuos Kudabos straipsnius galėtų nusiųsti kiekvienam sostinės savivaldybės pareigūnui -- merui, skyrių vadovams, kad pasiskaitytų ir atsakytų. Mat kai mes, Vilniaus gamtos apsaugos draugija, dėl miesto gamtos niokojimo priekaištaujam, meras sako: "Tai kalba opozicija". Lengviausia kritiką atmesti, prilipdžius opozicijos etiketę. Miesto valdžiai reikia turėti tvirtą ir juridiškai įteisintą ekologinę politiką. Ir kad ji nesikeistų, keičiantis valdininkijai".

Lietuvos ryto priedas Sostinė, 1996 07 20