Spanguolėle, rūpesčių uogele

Vasarai baigiantis, vis neramiau Žuvinto rezervato direktoriui Vytautui Nedzinskui: atakon pakyla spanguoliautojai. Vargo dienelės tada pra­sideda ir kituose Lietuvos rezervatuose. Pernai, pėsčiuojant mudviem su Kamanų re­zervato vadovu Antanu Krasausku po Kamanas, jis pasakojo, kad įsibrovėliai kartais būna net­gi pavojingi. Nežinai, sakė jis, ar, paban­dęs juos sulaikyti, liksi sveikas. Jam to­kių susitikimų buvę.

Šįkart žingsniuojame per Čepkelių raistą su Jonu Klimavičiumi, ne taip seniai išrinktu šio rezervato direktoriumi. Prie mažos pušelės stabtelim - jis rodo boluojančią lygiojo žalčio išnarą ir džiaugiasi, kad dar neiš­nyko tas retas roplys Čepkeliuose.

O aš jam pasakoju, kad vieną savo pažįstamą vadi­nu „Čepkelių siaubu" - kiekvieną rudenį jis atvažiuoja čia traukiniu, jam žino­mais takeliais prasiskverbia į rezervato gi­lumą ir tylutėliai, dairydamasis kaip kiškis, prisibraukia spanguolių.

- Labiausiai patyrę spanguollautojai darbuojasi po vieną, - linguoja galvą Jonas Klimavičius. - Tokius sunkiausia pastverti. O jeigu ir pagauni, dažniausiai nesunkiai išsisuka - spanguolių su savimi turi nedaug, visas kitas paslėpęs, meluoja savo pavardę, slepia, kur gyvena, dirba... Tas jūsų pažįstamas tik sau renka ar parduoda?

- Sau.

- Tai dar pusė bėdos. Kiek sau terei­kia. Baisiausia tie, kur renka pardavimui. O jų vis daugiau - spanguolės brangsta. Šiemet jas superka ne tik valstybės paruošėjai, bet ir kooperatininkai. Važinėja jie po mūsų rajoną ir vilioja, kad uogų parduotų. O paskui jas išveža į užsienį ir perparduoda už valiutą, ir žymiai brangiau. Tas pats ir su grybais. Jau daug kas neatsilaiko toms vilionėms. Pasiima atosto­gų ir skiria jas šiam verslui. Arba vieti­nius prikalbina, kad parodytų derlingas vietas. Sudaro specializuotas brigadas - moterys uogas renka, vyrai jas paslepia, paskui naktį išneša.

- O jei nutveriat?

- Rezervatas didelis, o mūsų, jo darbuotojų, mažai, tai ar visus vagis pamatysi? Tiesa, kviečiame talkininkus. Šįmet padės Žemės ūkio akademi­jos studentai miškininkai. Ir šiaip šį rude­nį bus lengviau - pavasarį daug žiedų nušalo, tad spanguolių uogų mažai.

Be to, jau bus galima bausti didesnėmis baudomis negu pernai. Vien už vaikščiojimą po re­zervatą be leidimo - iki penkiasdešimties rublių (anksčiau buvo iki dešimties), dar pusaštunto rublio bauda už kiekvieną pri­rinktų spanguolių kilogramą. Bet kas iš to - uogų paklausa kyla, tad plėšikai nieko nepaiso. Tik kova žiaurėja. Mūsų tarnybi­niams automobiliams padangas bado, miš­ką keršydami padega.

Argi mes kalti, kad savo darbą dirbame? Juk ne dėl savęs kaunamės, ne sau tas uogas ginam. Pelkės gaila. Žinot, kai atė­jau čia dirbti prieš septynerius metus ir pirmą kartą pamačiau spanguoliautojų brydes - net išsigandau: tarsi stumbrų goglinta!

Pelkė labai jautri, tie juodi ta­kai ją tuoj sendina: susidaro kupstai, pasi­keičia vandens režimas. O juk Čepkeliai - didžiausia pelkė Lietuvoje, ir kiek čia retų augalų, paukščių. Svarbiausia - dar jauna ji, perspektyvi.

Nelygi ir beprasmiška kova. Draudimai ir baudimai čia nepadės. Reikia kito kelio.

Prieš mane - 1971 metų liepos mėnesį „Mūsų gamtoje" išspausdintas straipsnis „Span­guolių laukai". „Juose dar niekas nerinko derliaus, bet rinks. Tikrai. Jei netikite, paklauskite Lietuvos botanikos instituto vyresnįjį mokslinį bendradarbį Vytautą Butkų", - įsitikinusi rašė straipsnio autorė.

Deja, nerinko.

Vytautas Butkus pirmasis Tarybų Są­jungoje pradėjo steigti dirbtinę spanguolių plantaciją. 1966 metų pavasarį Baltosios Vokės durpyne pasodino pirmąsias pap­rastosios spanguolės gyvašakes, parsivež­tas iš Čepkelių. Prigijo; suruseno ir viltys.

Bet kai perskaitė apie tai pranešimą sąjungi­nės Mokslų Akademijos koordinaciniame posėdyje - Tarybų Sąjungos mokslininkai šypsojosi: ką tas lietuvis paisto? Juk pilna laukinių spanguolių!

O ir tame laukelyje nesisekė jau iš pat pradžių. Vandens siurblys, drėkinąs sodi­nukus, buvo per silpnas. Gavo didesnį - kažkas pavogė. Galop susirado kitą aukš­tapelkę Trakų rajone, Merkio tarybiniame ūkyje. Suieškojo ir projektuotojus, tie suprojektavo plantaciją, o kai reikia pradėti dirbti - niekas neduoda pinigų. Melioratorlai negali - ne jų objektas. Kra­tosi ir Miškų, Žemės ūkio ministerijos: ne mūsų daržas, ne mūsų pupos.

Laimė, atsitiktinai, iš Maskvos mokslininkų, apie Vytauto Butkaus darbą sužinojo tuometinis šalies vadovas Antanas Sniečkus. Paskambino - kaip sekasi? Vytautas Butkus pasiguodė, kad nekaip. „Kaip tik šalia manęs dabar sėdi Songaila (tuo metu R. Songaila buvo Ministrų tarybos pirmininkas. F.Ž.) - jis padės". Netrukus Ministrų taryba išleido nutarimą įrengti spanguo­lių plantaciją Merkio tarybiniame ūkyje.

O ir šio ūkio direktorius tuo domėjosi.

Bet po trumpo pragiedrulio vėl užgriū­na debesys: Merkio ūkio vadovą pakeitė. Nauja­jam tos spanguolės - kaip apendicitas. Vanduo prasigraužia pro prastai pastatytą užtvanką, žūna du šimtai įvairių spanguolių formų, kurias Vytautas Butkus ilgai buvo rinkęs. „Tada pradėjau rūkyt", - prisimena jis.

Ištisus metus buvo projektuojama, kaip atstatyti plantaciją, pagaliau vargais negalais pradedama. Planavo, kad tai kainuos 40 tūkstančių rublių, o kainuoja tris šimtus tūkstančių. Tik 1973 metais galima vėl sodinti gyvašakes. Bet tai daryti nėra kam, ūkio vadovai sako, kad yra svarbesnių darbų. Vis dėlto šiaip taip pasodina. Tas pats ir kai reikia ravėti piktžoles. Vytau­tas Butkus vežasi talkon bičiulius, kole­gas, bet kiek tai gali tęstis?

- Sniečkui nepasiskundėt?

- Norėjau, bet iš pradžių mano virši­ninkai atkalbėjo, o kitais metais jis mirė.

Per tą laiką, kol vargo vargelį Merkio tarybiniame ūkyje, kažkas išarė aną pir­mąją spanguolių plantaciją Baltojoje Vo­kėje.

Vėliau darsyk pabandė laimę. Sutarė su Švenčionėlių sodininkystės tarybinio ūkio direktore įrengti spanguolyną jos vadovaujamame ūkyje.

Ir vėl tas pat - direktorė išėjo, o kito vadovo ta idėja nežavėjo. Be to, Gamtos apsaugos komitetas neleido drėkinti spanguolyno Žeimenos, kuri yra ichtiologinis draustinis, vandeniu.

Daugiau kaip dvidešimt metų štai to­kio varginančio ir tuščio darbo. Beldimasis į valdininkų duris, prašymai padėti. O nie­kam nė motais tos spanguolės. Žemės ūkio ministerijos mokslo valdybos viršininkas rėžė tiesiai: „Tavo darbas bus reikalingas tik po penkiasdešimties metų!"

Kiek gali daužyti kakta sieną?

- Aš pavargau. Perdegiau, - tyliai kalba Vytautas Butkus. - Bet Merkio ūkio vadovų gal nekritikuokit...

Išties ne jie labiausiai kalti šioje liūdno­je istorijoje. Argi gali kaltinti žemdirbį, kad jam labiau apsimoka auginti ne span­guoles, o miežius ir kiaules?

Miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto sumedėjusių augalų išteklių tyrimo sektoriaus vedėja Danutė Budriūnienė gerai žino Vytauto Butkaus vargus. „Padėjau jam sodinti gy­vašakes", - prisimena.

Ir vis dėlto ji ne­pabijojo leistis į tą patį kelią. Prieš pen­ketą metų pasiekė, kad netoli Girionių, Dubravos miškų tyrimo stočiai priklausan­čiame nebenaudojamame žvyro karjere, buvo įkurta bandomoji spanguolių planta­cija. Mokslininkė įsitikinusi, kad šįkart pavyks. Pirma, sako ji, - augins ne mūsiškę, paprastąją spanguolę, bet „amerikonišką" - stambiauogę. Mūsiškė įnoringesnė - jai reikia labai tinkamo dirvožemio, daug vandens. Stambiauogę auginti paprasčiau. Antra, pasak jos, - pažiūra į šių uogų auginimą keičiasi.

Važiuojam į tą jos plantaciją. Projektas buvo geras, bet darbai, rodo Danutė, atlikti blogai. Mat darbininkai stebėjosi: kam toks tikslumas - išlyginti laukelių paviršių milimetrų tikslumu? Et, nieka, - dirbsim kaip mokam! Taip padarė daug ką. Užtat netruko pasi­pilti bėdos. Dabar kai kur sodinukai jau žuvę, kitur taip apžėlę piktžolėmis, kad vos matyti.

Kol vaikštinėjame palei spanguolyną, atrieda ir Dubravos miškų tyri­mo stoties inžinieriaus Vytauto Jackaus, kuriam pavesta globoti spanguolyną taip, kaip rekomenduoja mokslininkai, „viliu­kas". Išlipęs jis liūdnai žiūri į šlapius, piktžolėm aptekusius laukelius ir atsidūsta: „Katorga".

Smulkutė Danutė Budriūnienė jam kantriai aiškina, ko dabar griebtis, o mano galvon jau braunasi mintis: ar ne­sikartoja anoji istorija? Tarsi atspėjusi mano abejones, Danutė Budriūnienė kres­teli šviesius plaukus:

- Nenusileisiu. Jei dubraviečiai nepri­žiūrės tinkamai spanguolyno - kooperaty­vą steigsim.

Vėliau, jau Vilniuje, Vytautas Butkus pasakys: „O, ji atkakli".

Greit paaiškėjo, kad tie, kurie prieš du dešimtmečius ranka mojo į sumanymą steigti dirbtinius spanguolynus, klydo. Užgriuvus milžiniškai melio­racijos bangai, pelkės, taigi ir spanguolynal, tirpo kaip sviestas karštoje keptuvė­je. Lietuvoje teliko tik kiek daugiau kaip trisdešimt tūkstančių hektarų aukštapelkių. Žinoma, tas pats darėsi visoje Tarybų Sąjungoje. Tie, kurie kažkada juokėsi iš lietuvio mokslininko idėjos veisti spanguoles, patys šoko kurti tai daryti. Ir greitai mus aplenkė. Dabar dirbtinių spanguolynų yra Rusijoje, taip pat pas mūsų kaimynus - Baltarusijoje, Latvijoje, o ir netolimoje Estijoje.

Latvijoje ši naujovė pradėjo plisti tarp sodininkų, kurie įsiveisė spanguolių savo sklypeliuose, o paskui jomis susidomėjo ir kai kurie ūkiai. Taigi daryta kitaip negu pas mus ir išvengta daugelio nusivylimų. Ne mažiau įdomus estų patyrimas: jie apsėja paprastosiomis spanguolėmis (stambiauogės ten mažiau tinka, nes joms reikia daugiau šilumos) rekultivuotus durpynus (plačiau apie tai D. Budriūnienė su savo kolegomis rašė „Mūsų gamtoje" 1987 metais, 11 numeryje). Ir pigu, ir priežiūros mažai tereikia, o nauda ne tik ekonominė, bet ir gamtosauginė: nors iš dalies grąžinama skola gamtai. Žinoma, derlius ne toks didelis kaip plantacijoje. Betgi kol kas mes apie tokią, kokia, pavyzdžiui, aprašyta mūsų žurnale šių metų rugpjūtį, tegalime tik pasvajoti.

Baltarusiai pasuko dar kitu keliu - pasirašė sutartį su amerikiečiais spanguo­lių augintojais. Dabar, sako Vytatas Butkus, jų spanguolynas prie Pinsko atro­do gražiai, bet kainavo daug - už tiek galima ir daugiau padaryti.

O mes? Žinoma, nebuvo visai šuniui ant uodegos tie praėję dešimtmečiai. Mokslininkai ištyrė ir atrinko veislių, kurias būtų galima Lietuvoje auginti, ir šiaip daug apie spanguoles sužinojo - tik pradėk kalbėtis su Vytautu Butkumi ar Danute Budriūniene, tai jie tave užvers įdomybė­mis „iš spanguolių gyvenimo". Šis tas daroma Dubravoje, taip pat Šiaulių durpių įmonei priklausančiame sklype. O ir paskiriems sodininkams, norintiems savo sklypuose auginti spanguolių, nešykštima nei sodinukų, nei patarimų. Bet apskritai tai, be vieno kito entuziasto, nieko daugiau nesudomino, matyt, todėl, kad neapsimo­kėjo auginti spanguoles. Ir šiandien dar taip pat.

Argi nevertėtų pasiųsti mūsų žmonių į kurią nors užsienio valstybę, kur yra pui­kių spanguolių plantacijų, kad perimtų patyrimą ir pritaikytų namie? Juk, anot Danutės Budriūnienės, šiame versle daug techniškų paslaptėlių, apie kurias nerašo­ma, tačiau jos daug lemia. Taigi reikia visa tai pamatyti savo akimis ir pačiupinė­ti rankomis. Bet kas finansuos?

Ir apskritai - kas augins spanguoles? Kolūkiai, tarybiniai ūkiai? Jie dabar traš­ka braška, daugelio ateitis neaiški. Be to, žinome, kas išėjo iš komandų priversti juos tai daryti. Kooperatyvai? Dauge­lį jų kol kas labiausiai domina ne ką au­ginti ar gaminti, bet ką pelningai perpar­duoti. Kam vargti, jei galima nugraibyti grietinėlę? Tikėtis, kad kooperatininkai greitai imsis nelengvo spanguolių augini­mo, kur pelnas ateina tik po trejų pen­kerių metų, kažin ar verta.

Paskiri sodi­ninkai? Vargu ar ir čia išeitis. Turbūt ne­daugeliui prie širdies bus toks darbas, ku­riam reikia ir žinių, ir kruopštumo, ir kantrybės. Ieškok durpių (ir ne bet ko­kių), sugalvok, kaip drėkinti sodinukus ir t. t. O ir kas padės tiems entuziastams bent iš pradžių, kol jiems bus nelengva? Ar neužkraus jų dideliais mokesčiais, ar gaus jie paskolos, technikos?

Sekti estais - sodinti spanguoles iš­kastuose durpynuose? Tai daryti, žinoma, reiktų, bet to negana. Vis tiek šių uogų trūks. Pavyzdžiui, per žydėjimą spustelės šalnos, kaip šiemet, ir derlius bus menkas (dirbtinėse plantacijose tokiu atveju sodi­nukai išgelbstimi užliejus vandeniu).

Be to, pasak Danutės Budriūnienės, dabar durpės iš durpynų tiesiog gramdyte išgramdomos ir spanguolių sodinukai prastai auga. Reikėtų, kad durpininkai tose vie­tose, kur galima būtų įkurti spanguolynus, paliktų daugiau durpių. Be kita ko, šitaip bent kiek apsaugotume ir vanden|.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tereikia pakelti spanguolių kainą ir suinteresuotų atsiras. Taip - bet rinkti, o ne auginti. Tad ką daryti, kad apsimokėtų būtent jas auginti, o ne plėšti? Ir kas šito imsis?

O kol šitaip svarstom, skrieja metai ir rudeniop pi­lasi į draustinius ir rezervatus spanguoliautojai. Ir suraižo žaizdos pelkes, ir kly­kia pabaidyti paukščiai, ir stveriasi už galvų gamtosaugininkai. O parduotuvėse vis tiek ir su žiburiu nerasi produk­tų iš spanguolių, tų stebuklingų uogų, gelbstinčių, sako, nuo šimto negalių.

Žurnalas "Mūsų gamta", 1990 m. spalis, Nr. 10