Karšuvos Šventoji slepiasi girioje

"Ne stebuklai ta Lietuvos gamta - nei čia didžiulių krioklių, nei alpinių pievų ar svaiginančių prarajų. Netgi lokiai, ir tie seniai iššaudyti", - apgailestauja aštrių pojūčių mėgėjai. Jiems vidutinio klimato juostoje mažai kas įdomu.

O vadinamiesiems "minimalistams", kurie pirmenybę teikia ne užjūrio, o Lietuvos kraštovaizdžiams, taip pat tiems, kuriems stinga pinigų kelionėms į egzotiškus kraštus pasiūlysiu nedidukę iškylą palei beveik 7 kilometrų ilgio Šventosios upokšnį Karšuvos girioje (Jurbarko r.).

Didelių nuotykių čia kažin ar patirsime, nebent koja įstrigtų brakonieriaus paspęstoje kilpoje, kaip tai atsitiko man. Didelių sunkumų irgi ne, jei jais nelaikysime keberiojimosi per medžių išvartas bei brovimosi per brūzgynus (tiesa, ne visur).

Kodėl kviečiu prie Šventosios? Lietuvoje taip vadinasi trys upės: upė, plukdanti vandenis į Nerį iš Aukštaitijos; upelis, skiriąs Lietuvą nuo Latvijos; na ir minėtasis upokšnis. Tikėkime, kad mūsų senoliai joms tą vardą parinko neatsitiktinai, tad būtų neprastai tas upeles pažinti.

Didžiąja Šventąja aš, kaip ir daug kas, esam skuodę baidare. Mažesniąja Šventąja, kuri yra nepaprastai graži, domėtis anksčiau kurį laiką trukdė pasieniečiai, dabar nebetrukdo. O prie Karšuvos girioje srovenančio Šventosios upokšnio (beje, kadaise čia taip pat buvo siena - su Vokietija) galima būti ir be paso.

Be to, nemažoje atkarpoje tai natūralus miško upokšnis, o tokių Lietuvoje liko ne tiek daug.

Paskutinė aplinkybė – dabar, ankstyvą pavasarį, pats metas keliauti palei upelius. Vėliau sukils žolės, suvešės brūzgynai ir prasibrauti bus sunku.

Pradėti siūlyčiau ne nuo plento ties Smalininkais, kuris kerta Šventąją, ar šio miestelio apylinkių, kur iki upelio vagos prisibrauti nelengva, o paėjėti asfaltu kokį kilometrą Tauragės link iki Pašvenčio girininkijos. Šalia jos yra autobusų stotelė.

Dar pažygiavę Tauragės link apie porą šimtų metrų, kairėje pusėje randame miško kelelį palei Šventąją. Mus apstoja seni medžiai, baltuoja plukių kilimai ir plyšauja paukščiai.

Galima žengti beveik palei pat upelio vagą - nuves kairėje takelis, vingiuojantis į sodybą kitoje Šventosios pusėje, kur gyveno įdomi liaudies dailininkė Lidija Meškaitytė.

Netrukus į Šventąją įvirvena Juodšakio upelė. Maža, tačiau santakoje neperšoksi. Susirandame pagalį ir pasiremdami juo pereiname vienu iš medžių, kurių skersai upelio kiek tiktai nori.

Tuoj už santakos galima tokiu pat būdu patekti į kitą Šventosios pusę bei apžiūrėti medžiotojų pasidarytą medžioklės bokštelį prie pušies ir eglišakių palapinę po egle.

Panašių medžioklės įtaisų netrūks visą kelionę palei Šventąją. Daugelis jų barbarų daryti: pagaliai prikalti prie medžių vinimis.

Šventoji vingiuoja, blaškosi daugybe kilpų, tarytum kažkada būtų norėjusi išvengti kiekvieno medžio pakely. Visą kelią lydi čiurlenimas - tarp statokų šlaitų upokšnis gana sraunus.

Už keleto kilometrų tiltas. Nuo čia vieškeliu kairėn galima grįžti į Smalininkus (pora kilometrų), galima žygiuoti ir toliau, tiktai bus sunkiau: abipus upelio kirtavietės, dalis medžių tebeguli. Kai kurių eglių žievė nusilupusi - jas buvo apnikę kinivarpos.

Upelis vis siaurėja, abipus jau pelkėta, tad gal jau laikas peršokti į kitą pusę ir patraukti atgal: arba vėl palei upokšnį (artėjant prie Smalininkų, kitoje pusėje bus pievų), arba per mišką plento link.

Šioje kelionėje pravers prastesni drabužiai, kadangi mes ne indėnai ir nemokame išsilenkti kiekvienos šakelės, taip pat guminiai batai ir, žinoma, kompasas.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1998 05 01; Žaliasis pasaulis, 2020 04 29

https://zpasaulis.lt/ankstyva-pavasari-zygiuok-palei-upelius-nenusivilsi/?highlight=%C5%A1ventoji