Gruodis valstybinių miškų prižiūrėtojams - rūpesčių metas: čia pat Kalėdos, kai į eglynus įninka vagys. Be to, šalies miškininkystė prie dar vienos pertvarkos slenksčio, tačiau miškininkai nežino, kas planuojama ir kodėl, tik girdi gandus: esą norima valstybinių miškų valdymą perduoti Žemės ūkio ministerijai, likviduoti Generalinę miškų urėdiją, įsteigti vieną valstybės miškų įmonę.
„Su siaubu kasmet laukiu Kalėdų – prieš jas prasideda kasmetinis eglių vagių siautėjimas ir želdinių žalojimas“, - Kaune įvykusiame Lietuvos girininkų suvažiavime kalbėjo Šiaulių miškų urėdijos Rėkyvos girininkė Aurelija Jočienė.
Aptarti miškininkystės aktualijas į šį suvažiavimą iš visų šalies kampelių atvyko 297 girininkai, 32 urėdai, Seimo, Aplinkos ministerijos ir kitų įstaigų atstovai.
Pernai Rėkyvos girininkijoje buvo nuniokotos keliolikos metų eglaitės. Vogta naktį, skubėta, dalis nukirstų eglaičių palikta. A.Jočienė įtaria, jog vagys eglaites iš valstybės miškų kerta ne sau, o parduoti. „Matydami kasmet prie didžiųjų prekybos centrų vykstančią prekybą svarstome: negi tos eglaitės iš privačių miškų, kaip tikina pardavėjai?
Aš Rėkyvos girininkijoje šiemet radau tik šešias eglaites, kurias galima būtų išretinti. Iš kur tiek daug jų savo miškuose prieš Kalėdas randa privačių miškų savininkai? Gal jų eglynai stebuklingai produktyvūs, gal jie veisia eglaičių plantacijas?“, - stebėjosi miškininkė.
Pagal dabartinius įstatymus subrendusiam medžiui nukirsti leidimas privalomas, o kirsti kalėdinę eglaitę jo nereikia. „Argi ji nevertinga, nereikalinga miškui?“ - klausė girininkė. Ji pasiūlė ir kalėdines eglaites kirsti bei parduoti tik su leidimu. Anot A. Jočienės, šį dokumentą galėtų išduoti privačių miškų inspektoriai, pagal miškotvarkos medžiagą patikrinę, ar savininko miške gali būti kirstinų eglaičių.
Šiuo metu pardavėjui pakanka turėti dokumentą, kad jis turi miško, tačiau neretai jame – beržynas ar pušynas.
Dirbti trukdo biurokratija
Girininkijos kasmet privalo apskaičiuoti elninių žvėrių žalą miškams. „Darbo daug, o naudos – jokios, nes į girininkų pasiūlymus mažinti žvėrių skaičių neatsižvelgiama. Antai užpernai išretinome eglių ir ąžuolų medyną, tačiau įniko elniai, todėl kas antrą medį teko nukirsti. Likusius pribaigė audros. Kas atlygins nuostolius? Kada girininkai galės auginti mišką, o ne pašarų bazę žvėrims?“ - klausė Rėkyvos girininkė.
Dar vienas jos siūlymas – supaprastinti leidimų miškui kirsti tvarką. Šiuos dokumentus išduoda Aplinkos ministerijos regionų departamentų darbuotojai. „Jie turėtų tikrinti, ar urėdijos neviršija kirtimo fondo, ar laikomasi kirtimo taisyklių, ar pagrįstai atrėžiamos biržės. Tačiau stinga net programos apskaičiuoti medienos tūrį, tad leidimai išduodami formaliai ir neoperatyviai“, - kalbėjo miškininkė.
Jos nuomone, geriau būtų išduoti leidimus pagrindinio naudijimo kirtimams kiekvienai urėdijai pagal jų pateiktą biržių sąrašą visiems metams. Urėdijose dirba kvalifikuoti specialistai, kurie ne blogiau už aplinkosaugininkus žino miškų teisės aktus ir pažįsta mišką.
Reformos – tik priedanga?
Dar daugiau diskusijų sukelia planuojamos miškininkystės permainos. Daugelis girininkų įtaria, jog jomis prisidengus siekiama pasiglemžti valstybės miškus.
Lietuvos girininkų bendrijos tarybos pirmininko, Raseinių miškų urėdijos Viduklės girininkijos girininko Raimondo Juzikio nuomone, šiuo metu sąmoningai – ir atvirai, ir anoniminiais skundais - formuojamas neigiamas valstybinių miškų sistemos įvaizdis, siekiama supriešinti jų darbuotojus tarpusavyje ir su privačių miškų savininkais.
„Keisti miškų žinybos priklausomybę būtų neapgalvotas, trumparegiškas žingsnis. Mes, girininkai, tam kategoriškai nepritariame“, - pareiškė girininkų vadovas. Girininkų bendrijos taryba pasiuntė laišką šalies vadovams, kuriame pasiūlė reformas, jeigu jų labai reikia, įgyvendinti ne revoliucijomis, o evoliuciniu būdu.
Pasak R.Juzikio, girininkų darbas pastaraisiais metais kardinaliai pasikeitė. Dabar svarbiausias jų darbo rodiklis - ne iškirsti kuo daugiau medienos, o gerai prižiūrėti miškus. „Tačiau susižavėjus technikos ir technologijos galybe atsisakoma vis daugiau dirbančių miške žmonių. Atleista daug girininkijų darbuotojų, ypač eigulių. Apkrautiems darbu prie popierių girininkams mažai laiko lieka pabūti miške“, - apgailestavo Girininkų bendrijos pirmininkas.
1994 metais Lietuvoje buvo 500 girininkijų, dabar – 354. Miškininkui specialistui tenka prižiūrėti vidutiniškai 1632 ha miškų. R.Juzikis siūlė sumažinti biurokratiją - supaprastinti miško kirtimų leidimų išdavimą, biržių atrėžimą, medienos tūrio nustatymą, nematuoti daug kartų tos pačios medienos, tobulinti miško kirtimo taisykles.
Miško sergėtojų mažėja
„Kadaise Lietuvos kaimuose garbingiausi žmonės buvo kunigas, viršaitis ir girininkas. O dabar – masiškai emigruojama užsienį, nyksta bibliotekos ir kiti kultūros židiniai. Tik girininkijos vis dar tampriai susijusios su kaimais. Tačiau norėtųsi, jog girininkai būtų reikalingi ne tik malkautojams. Mūsų patarimai praverstų ir privačių miškų savininkams, nes dauguma jų neturi miškininkystės žinių, įgūdžių, o neretai ir galimybės racionaliai prižiūrėti savo miškus“, - dėstė R.Juzikis.
Girininkijų darbuotojai ir dabar konsultuoja privačių miškų savininkus, pasirengę tai daryti ir ateityje, tačiau, R.Juzikio nuomone, reikėtų tam skirti daugiau etatų ir lėšų.
Kai kurių gamtos mylėtojų pasiūlymu jau parengtas naujų miško kirtimo taisyklių projektas, kuriame numatoma nekirsti miško keletą mėnesių per metus. Tačiau dauguma girininkų suavažiavime balsavo už draudimą nekirsti miško tik 2 mėnesius – nuo balandžio iki birželio.
Miškininkų sąjungos prezidentas, Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius informavo, jog dabar daugumai miškininko profesiją pasirinkusių jaunuolių už studijas tenka mokėti patiems. Tokią tvarką nustatė neseniai pakeistas Mokslo ir studijų įstatymas. Suvažiavime nutarta prašyti Švietimo ir mokslo ministeriją skirti miškininkystei studijuoti daugiau valstybės lėšų.
Milžinui reikia padėti
Buvęs miškų ministras, Privačių miškų savininkų tarybos pirmininkas Gintautas Kovalčikas dėkojo girininkams ir kitiems valstybės miškų prižiūrėtojams. „Jeigu ne jūsų pagalba, privačių miškų savininkams dirbti būtų sunkiau“, - pripažino G.Kovalčikas ir siūlė nekeisti miškų pavaldumo – tai kainuotų daug, o naudos nebūtų.
„Praktiškai tik valstybinių miškų darbuotojų dėka mes turime garantuotas medienos pardavimo sutartis, galime planuoti savo verslą“, - džiaugėsi smulkias įmones vienijančios Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius Juozupas Zimnickas. Jis neslėpė - su privačių miškų savininkais rasti bendrą kalbą sunkiau. J.Zimnickas taip pat kritikavo siūlymus reformuoti valstybės miškų valdymą.
Girininkų suvažiavime kalbėjo ir girininkais bei miškų ministrais dirbę Rimantas Klimas bei Albertas Vasiliauskas. R.Klimo nuomone, ūkininkauti miškuose trukdo pernelyg daug saugomų teritorijų. A.Vasiliauskas perskaitė savo ir keletos kolegų laišką aplinkos ministerui, kuriame siūlo reorganizuoti Generalinę miškų urėdiją. Tačiau akademikas miškininkas Leonardas Kairiūkštis paprieštaravo. Jo nuomone, tokia pertvarka pablogintų miškininkystės būklę.
„Valstybiniai miškai – vienintelis ir paskutinis didelis dar neišsidalintas valstybės turtas. Buvo ir bus įvairių bandymų jį išdraskyti. Man miškas panašus į geraširdį milžiną, kuris pats negali apsiginti nuo grobikų - reikia jam padėti“, - dėstė keletą dešimtmečių Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijai vadovavęs Rimantas Kviklys.
Jo iniciatyva suburtas girininkų veteranų klubas, kurio nariai padės ginti valstybės miškus.
Rezultatai - geri
Keliolikos metų darbo girininku patirtį turįs generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas kolegoms pranešė, jog, nors šalį stingdo krizė, daugelis valstybės miškų urėdijų šiemet dirbo sėkmingai. Prekyba mediena atsigavo, pirkėjų populiarumo sulaukė ir rudeninis medienos pardavimo kitais metais konkursas. „Nepasitvirtino gandai, esą urėdijos bankrutuos“, - džiaugėsi urėdijų vadovas B.Sakalauskas.
Pasak jo, Generalinė miškų urėdija apsvarstys visus girininkų suvažiavime pateiktus siūlymus. „Jei reikia, galima girininkijų skaičių padidinti. Pavyzdžiui, Nemenčinės urėdijoje iš vienos didelės girininkijos daromos dvi. Svarstytinos pastabos dėl pernelyg didelės žvėrių žalos miškams, kirtimų draudimų, popierizmo bei kiti pasisakymai“, - kalbėjo B. Sakalauskas.
A. Vasiliausko pasiūlymą reorganizuoti Generalinę miškų urėdiją B. Sakalauskas pavadino kerštu. „Keršijama už mano pasipriešinimą didinti kertamų medžių amžiaus ribą, už nesutikimą leisti privatizuoti valstybės miškus“, - pareiškė šalies urėdijų vadovas.
Internete galima rasti studiją, kurioje atvirai siūloma privatizuoti valstybinius miškus. Esą iš pradžių būtų galima privatizuoti tik vieną kitą miškų urėdiją, bet tam trukdanti Konstitucija.
„Tarp šios studijos autorių yra ir tų, kurie dabar siekia reorganizuoti Generalinę miškų urėdiją“, - kalbėjo B. Sakalauskas.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2009 12 23