Sunku būtų mūsų šalies gamtą įsivaizduoti be stirnų. Juo labiau, kad jos – vienos gražiausių mūsų krašto žvėrių, kuriuo gėrisi ir maži, ir dideli. Ir neretos. Stirną laisvėje yra matęs turbūt kiekvienas.
Patinka šie žvėrys ir legaliems medžiotojams, ir nelegaliems - brakonieriams. Tiesa, juos labiau traukia tai, kad stirna – vienas dažniausių ir lengviausiai sumedžiojamų laimikių, jos mėsa gardi ir nesunkiai paruošiama. “Gražiausia stirna – puode”, - kartą man aiškino vienas medžiotojas, beje, parašęs nemažai apybraižų apie gamtą.
Medžiotojai savo populiariąją teoriją “žmogus privalo reguliuoti žvėrių skaičių” grindžia tuo, jog stirnos padaro žalos miškams, ypač jaunuolynams. Kas tiesa, tai tiesa - jos apkandžioja jaunų eglaičių, ąžuoliukų, uosiukų viršūnėles, aplaupo žievę ir apskabo šakeles, o stirninai dar ir aptrina kamienus valydami bei mesdami ragus. Mėgsta stirnos ir įvairias žoles, tarp jų - dobilus, liucerną, tad neretai ganosi ūkininkų pasėliuose, lankosi pamiškių gyventojų soduose.
Aplinkos ministerijos pareigūnai aiškina, jog dėl to ir buvo nuspręsta nuo šių metų stirnų patelių ir jauniklių medžioklės laimikių nebelimituoti. Aplinkos ministro Gedimino Kazlausko 2011 m. gegužės 17 d. įsakyme „Kanopinių žvėrių, kurių medžioklė limituojama, sumedžiojimo per 2011-2012 m. medžioklės sezoną limitai", be kitų rūšių kanopinių žvėrių, nurodytas tik stirnų patinų limitas - leista nušauti 6 tūkstančius jų. Stirnų patelių ir jauniklių medžioklės pagal naująją tvarką jau prasidėjo spalį ir truks iki kitų metų sausio.
Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriaus Laimučio Budrio, stirnų Lietuvoje daug: medžiotojų ir miškininkų apskaitos duomenimis, šių metų pradžioje buvo apie 112 tūkstančių stirnų. (Tiesa, 2010 m. stirnų buvo dar daugiau - beveik 118 tūkstančių).
Nors kasmet sumedžiojama apie 20 tūkstančių šių žvėrių, stirnų populiacija, L.Budrio nuomone, gausėja ir gerėja.
“Tiek daug stirnų ir žalos padaro nemažai, todėl ir leidome medžiotojų kolektyvams patiems nuspręsti, kiek patelių ir jauniklių sumedžioti. Netikiu, kad jie iššaudys paskutines stirnas. Viską kontroliuoti, drausti – atgyvenęs sovietinis metodas, reikia pamažu to atsisakyti. Kitose šalyse net nesupranta, kas yra licencija ir kam jos reikia”, - sako L.Budrys.
Tiesa, jo duomenimis, kaimyninėse šalyse - Latvijoje, Baltarusijoje ir net Lenkijoje stirnų patelės ir jaunikliai medžiojami tik gavus valstybinės aplinkosaugos leidimus.
Reguliuoja pati gamta
Medžioklėtvarkos specialistas, gamtos mokslų daktaras, docentas Kęstutis Pėtelis prisipažino buvęs vienas tų, kurie patarė Aplinkos ministerijai naują stirnų medžioklių tvarką.
“Pastarosios žiemos nebuvo šaltos ir sniegingos, todėl stirnos nesunkiai susirasdavo pašaro. Be to, dabar miškuose daug plynų kirtimų, o kirtavietėse – šakų, tai stirnos daug kur iš laukų, pamiškių sulindo į miškus. Jų labai padaugėjo”, - tvirtina K.Pėtelis.
Jis džiaugiasi, kad nuo šiol ir šių žvėrių apskaita bus tikslesnė, nes daugiau laisvės gavusiems medžiotojams nebus reikalo meluoti - mažinti ar didinti jų savo plotuose skaičių.
“Anksčiau 70 procentų medžiotojų nepanaudodavo licencijų. Tai kam tada reikalingi tie popieriai? Kai kurie būreliai, klubai tik užpildydavo juos, o patelių ir jauniklių nemedžiodavo, nes daug kas bijo vietoje jų nušauti patiną. “Ožį” pažinti ne visada lengva. Ne vienoje medžioklėje su varovais mačiau – pamatęs stirną medžiotojas nerizikuoja šauti, kad nebūtų nubaustas pataikęs į stirniną, jeigu licencijos šiam nėra. Taigi stirnų nė dabar nebus sumedžiojama per daug”, - daro išvadą K.Pėtelis.
Pasak šio mokslininko, stirnų skaičių reguliuoja ne medžiotojai, o pati gamta – sniegingos žiemos, vilkai. “Jei žiema sunki - ne mažiau kaip 100 dienų sniego storis siekia per 10 centimetrų - stirnos masiškai krenta, kaip atsitiko 1995-1996 metų žiemą.
Tokiais atvejais nepadeda nė raginimai ginti jas nuo baltojo bado, nė pilnos šieno ėdžios miškuose. Net jei stirna ir priės vien tik to šieno ar grūdų - sutriks jos skrandis, ji išseks, prasidės plaučių uždegimas ir stirna nugaiš. Jai ne šieno reikia, o medžio, net 80 procentų jos pašaro turi sudaryti šakelės.
Žmogus tiek ir tokių šakelių, kokių reikia stirnoms, neparuoš. Bandėme rišti šluoteles, bet paaiškėjo, kad jos stirnų neišgelbsti, jei šie žvėrys patys negali susirasti jiems reikalingo pašaro. Taigi stirnų populiacijai daugiausia įtakos turi ne medžioklės, o gamta. Antai Praviršulio tyrelio pelkėje gyvena nemažai vilkų, tai stirnų ten retai pamatysi”, - sako docentas.
Įrodymas - trofėjai
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei zoologas Eugenijus Tijušas irgi nemato grėsmės stirnoms.
E.Tijušo stebėjimais, dabar stirnų populiacija Lietuvoje itin gausi ir gera, o medžiotojai – kultūringi. “Neseniai buvo panaikintos šernų medžioklės licencijos. Tada irgi gąsdintasi, kad šie žvėrys išnyks, tačiau atsitiko priešingai – šernų net padaugėjo”, - primena šalies medžiotojų vadovas.
Pasak jo, geriausias gero stirnų gyvenimo Lietuvoje įrodymas - medžioklių laimikiai. “Prieš 20-30 metų medžioklės trofėjų parodose būdavo tik viena kita dešimtis gerų stirnų trofėjų, o prieš dvejus metus Bistrampolyje surengtoje parodoje suskaičiavome net 900 medaliais įvertintų stirnų trofėjų. Jos buvo sumedžiotos tik per pastaruosius trejus metus”, - įrodinėja E.Tijušas.
“Norėčiau išgirsti argumentus tų, kurie tvirtina, jog stirnų mažėja. Mūsų klimatas kuo toliau, tuo labiau joms palankus – žiemos šiltėja. Aišku, gali atsitikti ir taip, kaip praėjusią žiemą buvo Estijoje – sniego privertė tiek daug ir jis išsilaikė taip ilgai, kad stirnų liko mažai.
Tačiau kol taip pas mus nėra, tol nematau priežasčių jaudintis. Bus kaip su šernais: daugelyje medžiotojų kolektyvų įsivyravo kiaulės kultas – sumedžiojusiam šerno patelę kolegos skiria baudą, nes jei nesaugosi patelės, tai neliks nė bandos. Tad ir stirnos dabar bus saugomos net labiau negu anksčiau”, - prognozuoja pašnekovas.
Paklaustas, gal vertėtų stirnas medžioti nebent tik ten, kur jos daro daug žalos, E.Tijušas tvirtino, kad praktiškai tai padaryti nelengva. “Daugelis žmonių įsitikinę, jog stirna – ramus žvėrelis, absoliučiai nekonfliktuojantis su žmogumi, todėl mums priekaištaujama: “Kaip jums negaila į tokį gyvulėlį šauti?”
Tačiau iš tikrųjų stirnos gali taip nusiaubti miškus, kad atkurti jų nebūtų įmanoma. Todėl jei iš kurių nors miškų savininkų, valdytojų bus daug pretenzijų dėl stirnų padarytų nuostolių, tose vietose medžioklę gali tekti intensyvinti”, - svarsto E.Tijušas.
Jam pritaria ir Dubravos eksperimentinės miškų urėdijos darbuotojas, Girionių medžiotojų būrelio vadovas Vytautas Ribikauskas. Jo žodžiais, pakaunėje stirnų tiek daug, kad šie žvėrys “Dubravos medelyną apgraužė, o Panemunės plente lenda po mašinų ratais”.
“Bet nereikia manyti, kad medžiotojai yra šakalai ir viską iššaudys. Jie juk nori medžioti ne tik šiandien, bet ir rytoj. Nereikalingos jokios licencijos, pakanka ir medžioklės lapo. Kam dubliuoti dokumentus? Nebent tam, kad inspektoriai turėtų progų dažniau prikibti prie medžiotojų, nes, pavyzdžiui, jei užpildysi licenciją, bet neįrašysi medžioklės lape – nubaus. Skirtų bendrą kvotą, o toliau mes, medžiotojai, viską susitvarkytume vietose”, - siūlo V.Ribikauskas.
Pranašauja stirnoms liūdnas dienas
Dažną savaitgalį miške su fotoaparatu praleidžiantis gamtininkas Romualdas Barauskas sako labai konkrečių argumentų, jog stirnų Lietuvoje mažėja, neturįs, nes jų ir neįmanoma turėti.
“Kas gali pasakyti, kiek Lietuvoje yra stirnų ar kitokių žvėrių? Patikimos jų apskaitos nėra – juk žvėris skaičiuoja medžiotojai ir miškininkai, kurių dauguma yra medžiotojai, tad skaičius nurodo tokius, kokie jiems labiau apsimoka.
Aš per pastaruosius trejus metus stirnų mačiau mažiau, negu ligi tol, nors gamtoje būnu ne rečiau negu medžiotojai, gal net dažniau ir ilgiau negu jie. Štai vakar visą dieną ir vakarą praleidau miške, jame nakvojau, nemažai vaikščiojau ir pamiškėmis – nė vienos stirnos nepastebėjau. Žinoma, ši mano nuomonė apie stirnų kiekį yra subjektyvi, kaip ir Aplinkos ministerijos tvirtinimas pagal medžiotojų apskaitą, kad jų daugėja. Kiek stirnų yra iš tiesų ir ar daugėja, ar mažėja – Dievas težino”, - svarsto R.Barauskas.
Be abejo, nėra blogai, kad Kūrėjas viską žino, tačiau – jei eiliniams mirtingiesiems patikimų duomenų apie žvėrių kiekį stinga, tai kuo remdamiesi valstybės gamtos sergėtojai nusprendžia, kuriuos medžioti reikia daugiau?
Tuo labiau, kad netrūksta ir kitokių nuomonių. Štai ką sako Seimo narys Bronius Bradauskas: “Iš tiesų stirnų Lietuvoje sumažėjo. Aplinkos ministerija paskubėjo atšaukti licencijas. Kol jos buvo visoms stirnų medžioklėms, tol klubai, būreliai, jų vadovai galėjo lengviau kontroliuoti padėtį. O kai dabar licencijos nereikia – šauna bet kuris ir bet kada ir niekas apie tai nesužino.
Padaryta klaida. Ministerija arba neklausė specialistų nuomonės, arba klausė ne tų, kurie gerai žino padėtį, arba jie turėjo savo interesų. Dabartinis aplinkos ministras nėra gamtos specialistas, todėl lengva ranka pasirašo tai, ką jam Gamtos apsaugos departamentas paduoda”.
B.Bradauskas yra garsus medžiotojas, tad sunku įtarti, jog nežino situacijos. Beje, būdamas aplinkos apsaugos ministru, jis sniegingą ir ilgą 1995-1996 metų žiemą stirnas medžioti uždraudė, nes daug jų tuomet nusilpo ir net krito.
“Tada stirnos nebuvo medžiojamos dvejus metus, - pataiso mane B.Bradauskas, - medžiotojai rėkė “Numirsime be stirnų!”, bet nieko panašaus neatsitiko. Nebūtų blogiau ir dabar, jei liktų ankstesnė licencijų tvarka, bet ne – norima išdaužyt žvėris iki paskutinio. Dėl tokios politikos kiškių jau beveik nebeliko, o dabar pribaigs ir stirnas”.
B.Bradauskas priminė, jog stirnienos geidžia daug restoranų. “Jie užsako jos pristatyti brakonieriams, šie ir siaučia, pyškina. Tai apart brakonierių leido pasipinigauti ir medžiotojams”, - apmaudavo parlamentaras.
Jo įsitikinimu, ne visada verta pamėgdžioti kitas šalis. “Nereikia kopijuoti to, kas yra pas švedus ar vokiečius. Žiūrėkime, kokia padėtis pas mus ir koks mūsų žmonių mentalitetas. Vokiečiai medžiotojai vienas kitą seka, kontroliuoja, nusikalsi – būsi pasmerktas visame kaime ar mieste, o paleisk vadžias pas mus – kas dėsis?”, - pranašauja liūdnas dienas Lietuvos stirnoms B.Bradauskas.
Kiek atsargiau, tačiau irgi skeptiškai naująją stirnų medžioklių tvarką vertina ir patyręs medžiotojas, dotnuviškis Antanas Mališauskas. “Nežinau, ar šis sprendimas teisingas, - abejoja jis, - nes nedaugelis medžiotojų yra sąžiningi. Tarybiniais laikais drausmės buvo daugiau. Na, ateitis viską parodys”.
Feliksas Žemulis, “Žurnalas apie gamtą”, 2011 Nr.5
http://www.naturephoto.lt/straipsnis/ministerijos_eksperimentas