Ar reikia tako, kuris vingiuotų poeto Antano Baranausko apdainuoto Anykščių šilelio medžių viršūnėmis? Dėl to nesutampa net aplinkos sergėtojų nuomonės. Vieni sako – tai bus svetimkūnis sakralinėje gamtos vietoje, kiti tikina, jog toks įrenginys pritrauktų daug turistų.
Neįprastą taką Anykščių pašonėje ošiančiame garsiajame šilelyje, Anykščių regioninio parko kraštovaizdžio draustinyje, sumanė nutiesti Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (VSTT) ir Anykščių rajono savivaldybė. Tokio dar nėra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje, tik vienas kitas neseniai atsirado Vokietijoje ir Austrijoje.
Takas prasidėtų žemėje, netoli Puntuko akmens, ant kurio iškalti garsiųjų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai, paskui medžio ar metalo konstrukcijomis kiltų aukštyn palei medžių kamienų, kol išsistiebtų virš jų viršūnių ir nuvestų į apžvalgos bokštą.
„Eidami šiuo taku draustinio lankytojai galėtų iš arti apžiūrėti medžius, prisiglausti prie jų, o pakilę virš lajų pamatytų gražią šios vietos panoramą – žaliuojantį šilą ir per ji tekančią Šventosios upę“, - sumanymu žavisi Anykščių regioninio parko direktorius Kęstutis Šerepka.
Jo nuomone, būtent Anykščių šilelyje, prie Puntuko akmens, geriausia tiesti šį taką, nes čia atveda kelias, kuriuo pažiūrėti šių gamtos ir istorijos paminklų atvažiuoja nemažai žmonių. „Tačiau jiems akmuo ir miškas nepadaro įspūdžio – akmuo kaip akmuo, miškas kaip miškas, tokių daug kur yra. Tai sėda žmonės į mašiną ir išvažiuoja, retai kas pavaikšto po šilą. O lajų takas pritrauktų daugiau lankytojų“, - planuoja K.Šerepka.
Pasiilgo ekstremalių įspūdžių
Abejojančius, jog takas bus per arti Puntuko akmens, VSTT direktorė Rūta Bakytė nuramina: „Lajų tako nuo akmens net nesimatys. Medžių tiesiant jį būtų iškirsta mažai. Gal net nė vieno neiškirstume“.
Jai pritaria Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras. „Atvažiavę į Anykščius žmonės nepajunta jų dvasios. O ir Antano Baranausko poemą paskaičius nelabai suprasi, koks yra tas Anykščių šilelis. Pavyzdžiui, man, kauniečiui, Kleboniškio miško pušys ir aukštesnės, ir stambesnės. O lajų takas padėtų žmonėms, ypač vaikams, geriau pajusti Anykščių šilą. Jiems neįdomu tai, kas domina mus, jie nori veiksmo, atrakcijų“, - dėsto V.Bezaras.
Anykščių rajono meras botanikas Sigutis Obelevičius neslepia, jog tai būtų intervencija į gamtą. „Tačiau naudos būtų daugiau negu žalos, nes gamtos grožis atsiskleistų tokiu kampu, kokio nėra visoje Rytų Europoje“, - pritaria idėjai meras. Anykščių rajono savivaldybė jau skyrė kelias dešimtis tūkstančių litų surengti lajų tako konkursui.
Beje, pasak V.Bezaro, iš pradžių tiesti tokį taką siūlyta Vilniaus rajono savivaldybei, tačiau šiai delsiant idėją stvėrė Anykščių vadovai. Konkurso sąlygos jau padalintos 52 dalyviams, netrukus tikimasi sulaukti jų pasiūlymų. Atrinkus geriausius, pagal juos būtų parengtas lajų tako projektas. Šiam įrenginiui tiesti VSTT numačiusi skirti apie 5 milijonus litų europinių lėšų, skirtų Lietuvos biologinei įvairovei saugoti.
Medžiai taką praaugs
Tačiau idėjai tiesti šį taką Anykščių šilelyje pasipriešino vietos žmonės. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas šiomis dienomis gavo kelių dešimčių anykštėnų pasirašytą laišką. „Bet koks statinys griautų šio miško natūralumą ir kirstųsi su gaivališka poezijos dvasia, kuri dabar gaubia šilelį ir išskiria jį iš kitų. Čia turi viešpatauti didžioji Gamta ir žmogui nereikėtų į jos karalystę brautis su savo gamybos poilsio atributika.
Tik rūpestingai saugodami turimas vertybes, neskubėdami jų užgožti naujovėmis, kurios svetimos unikaliam mūsų kraštui, palikime ateinančioms kartoms pavyzdį, kaip branginti ir puoselėti gimtinės gamtą“, - rašoma laiške.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariai praėjusią savaitę apžiūrėjo vietą, kur norima tiesti lajų taką, aptarė šią idėją su anykštėnais Anykščių regioninio parko direkcijoje. Anykščių rajono tarybos narė konservatorė Aldona Daugvilytė, kuri kartu su kitais anykštėnais pasirašė minėtąjį laišką, parlamentarams pareiškė nesanti iš principo nusistačiusi prieš tokį taką šiame rajone – ji protestuojanti tik prieš jo tiesimą šilelyje.
„Anykščių šilelis, Puntukas turi savo aurą, savo istoriją ir mes nenorime, kad ji būtų teršiama. Čia neturėtų būti atrakcijų. Mes, anykštėnai, čia vaikštome kone basi. Tad nedarkykime šios vietos naujovėmis, užtenka joms vietos kitur“, - kalbėjo A.Daugvilytė.
Ji prisiminė, kaip Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui vadovavusi kraštotyrininkė, literatė, nusipelniusi Lietuvos kultūros veikėja Teresė Mikeliūnaitė dar sovietiniais laikais priešinosi tuometiniės valdžios užmačioms pastatyti Anykščių šilelyje poilsio namus, restoraną. 1984 metais ši anykštėnų gerbiama moteris išėjo Anapilin, tačiau vis dėlto šilelį apginti pavyko.
„Kaip nustebtų Teresė dabar, kai pavojus šileliui iškilo jau nepriklausomos Lietuvos laikais! Mes prišauksime jos vėlę vėl šileliui ginti. Jei reikės, prikelsime ir patį Antaną Baranauską, tačiau savo šventovę apginsime“, - neslėpė ryžto A.Daugvilytė.
Anykštėnus palaikė ir Anykščių miškų urėdas Sigitas Kinderis. „Geresnė vieta šiam takui būtų prie paminklo Jonui Biliūnui – ten aukšta vieta, lankytojai matytų daugiau panoramos, o ir infrastruktūra ne blogesnė. O Anykščių šilelį, kurio pušims beveik 160 metų, siūlau saugoti ir toliau.
Be to, primenu - medžiai auga. Takas, kurį nuties virš lajų, po keliolikos metų atsidurs gerokai žemiau – medžiai jį praaugs ir žmonės panoramos nematys“, - perspėjo miškų specialistas.
Anykščių rajono miškininkai jau išgyveno panašią istoriją. S.Kinderis mus nuvedė pažiūrėti atrakcionų vadinamajame pramogų parke „Dainuvos nuotykių slėnis“, kurį verslininkai prieš miškininkų valią įkūrė Anykščių šilelyje. Žmonės šias dabar madingas laipynes tarp medžių vadina „tarzankėmis“.
„Kadangi tai buvo neteisėta statyba, paprašėme Seimo Aplinkos apsaugos komitetą ir kitas gamtosaugos institucijas išginti savivaliautojus iš valstybinio miško. Tačiau šie sugebėjo draudimus apeiti ir vis dėlto pastatė atrakcionus šile“, - rodė laipynes tarp medžių urėdas. Ištrypti tarp pušų takai rodė, kad jos kenčia. Koks čia bus šilelis po keleto metų, urėdas nesiryžo spėti, tai galėtų parodyti moksliniai stebėjimai.
Nustebino slaptumas
Seimo narė Aurelija Stancikienė sakė nematanti nieko blogo, jei lajų tako konstrukcijos iškils tarp šilo medžių. „Kas čia tokio? Niego blogo nematau. Smagu bus“, - prognozavo parlamentarė, pagal profesiją – architektė restauratorė, ligi išrinkimo į Seimą vadovavusi Kuršių nerijos nacionaliniam parkui.
Jos kolegos, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto nariai Vincas Babilius ir Andrius Burba praėjusią savaitę dar nebuvo apsisprendę, ar tinka lajų takas šioje vietoje. „Mes turime per mažai informacijos. Atrodo, lyg ją nuo mūsų būtų slėpę. Tačiau manau, jog dėl šios statybos turi nuspręsti vietos bendruomenė, o ne valdžia“, - siūlė A.Burba.
Daugiausia kritikos VSTT sumanymui pažėrė iš Anykščių rajono kilęs geologas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas. Pirmiausia jį nustebino darbų Anykščių šilelyje slaptumas ir skubėjimas. Seimo nariams net prieš kelionę čia nepavyko sužinoti, kas rengia konkursą tako projektiniams siūlymams – Anykščių regioninis parkas ar rajono savivaldybė.
„Paskambinus savivaldybės darbuotojams šie aiškino, jog konkursą rengia regioninio parko direkcija, o ši pranešė, kad konkurso autorė – savivaldybė. Tai kaip yra iš tikrųjų?“ - klausė J.Šimėnas. Tik išvykos į Anykščius metu jam pavyko gauti konkurso sąlygas, kurios buvo išdalintos daugiau kaip 50 konkurso dalyvių, tačiau, J.Šimėno nuomone, slėptos nuo Seimo.
„Kas draudžia padaryti įprastinius, mažiau žalojančius gamtą pažintinius takus Anykščių šilelyje, kodėl prireikė kišti į šį mišką metalines konstrukcijas? Juk kad takas virš lajų būtų saugus, neabejotinai teks naudoti metalą. Ir tai kraštovaizdžio draustinyje, kur pagal įstatymus tokios statybos draudžiamos!
Kai pernai Seimas tvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko ribų planą, kuriame paženklintas kelias iš Klaipėdos į Nidą per rezervatą, VSTT sakė – nieko blogo, kad kelias per rezervatą. Šiuo atveju irgi sakoma – nieko blogo, kad metalo konstrukcijos iškils kraštovaizdžio draustinio miške.
O kai vienas žmogus norėjo pastatyti Šakių rajone, Gelgaudiškyje, prie Nemuno valčių prieplauką, VSTT paaiškino, jog toje vietoje – europinės svarbos gamtos apsaugos teritorija, tilvikai peri, todėl prieplaukos statyti negalima. Tai kodėl taikomi dvigubi standartai – vienais atvejais negalima, o kitais atvejais – galima? Ir dažniausiai negalima būna tada, kai ko nors prašo pavienis žmogus, o galima – kai ką nors sumano daryti pati VSTT“, - kalbėjo J.Šimėnas.
Įžvelgia korupciją
Supeikė J.Šimėnas ir norą pritraukti tokiu būdu į Anykščių šilelį daugiau turistų. „Jei viską darysime tik vardan turistų, tai prarasime esmę, – kieno čia žemė ir kodėl čia gyvename. Tam, kad prisišlietum prie medžių ar apžvelgtum šilą, nebūtina ręsti tako virš medžių, galima jį pamatyti ir palypėjus ant kalno ar šlaito“, - siūlė parlamentaras.
Jis stebėjosi, kaip galima tokiu projektu pretenduoti į lėšas biologinei įvairovei saugoti. „Kaip metalo monstras saugos draustinio biologinę įvairovę? Stendais, užrašais, kur koks medis auga? Betgi to moko ir mokykliniai vadovėliai.
Aš matau čia korupciją. Šis lajų takas – dar vienas pavyzdys įsišaknijusios Aplinkos ministerijoje tvarkos, kai „pats inicijuoju, pats nusprendžiu, pats finansuoju ir pats kontroliuoju“. Niekas daugiau tame procese nedalyvauja, tik Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios įstaigos“, - kritikavo J.Šimėnas.
Pasak jo, tuos 5 milijonus galima būtų išleisti vertingesniems darbams, negu metalo konstrukcijų statyba kraštovaizdžio draustinio miške. „Pavyzdžiui, už juos galima būtų nupirkti gyvulių ūkininkams, kad jie ganytų juos saugomose teritorijose – jos daug kur užželia karklais. Arba auginti vaistažoles. Padėti saugomose teritorijose gyvenantiems žmonėms reikia, o ne vien tik drausti, o patiems vykdyti statybas draustiniuose, prisidengus viešuoju interesu ir turizmu“, - kalbėjo J. Šimėnas.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2011 09 19