Pavojaus nuojauta gelbsti gyvūnus nuo stichinių nelaimių

Prieš cunamį pasitraukė

"Mes, žmonės, manome esą labai stiprūs, daug pranašesni už mūsų mažuosius brolius gyvūnus. Tačiau banga ar vėtra mus nuteškia kaip šapus. Tuo tarpu gyvūnai išlieka, nes yra prisitaikę prie gamtos ir žino, ko iš jos laukti", - tvirtina eigulys Petras Dabrišius iš Telšių rajono.

Pietų ir Pietryčių Aziją nusiaubusių žemės drebėjimo ir cunamio aukas registruojančias gelbėjimo tarnybas stebina tai, jog ši katastrofa palietė mažai gyvūnų. Žmonių žuvo tūkstančiai, o gyvūnų – tik vienas kitas. Dauguma spėjo pasitraukti.

Antai Šri Lankoje po cunamio nerasta nė vieno gyvūno lavono. Šios salos Jalos nacionalinio parko rezervatą, kuriame gyvena šimtai laukinių dramblių ir keletas leopardų, bangos nuniokojo neatpažįstamai, tačiau nerasta nė vieno negyvo gyvūno.

Prieš pat cunamį Indijos vandenyne plaukioję nardytojai stebėjosi neįprastu žuvų elgesiu - jos sparčiai skubėjo iš pakrančių į gelmes. Prie Tailando "devintoji banga" iš vandenyno išsviedė į krantą tik vieną delfiną. Vietos žmonės jį užrideno ant neštuvų ir nugabeno į jūrą.

Tokios keistai mažos aukos paskatino gamtininkus spėlioti, jog gyvūnai turi vadinamąjį šeštajį jausmą, kuriuo nujaučia nelaimę.

Praėjusį savaitgalį Lietuvą nusiaubęs uraganas "Ervinas" tarsi patvirtina tą spėjimą. Kone visoje Lietuvos teritorijoje virto medžiai, skrido namų stogai, kelių ženklai, vanduo sėmė gatves ir plentus. Sužalotas ne vienas žmogus. O gyvūnų - tik vienas kitas. Žemaitijoje virstantis medis prispaudė stirną, Mažeikiuose - katiną.

Keistos banginių mirtys

"Žuvys jaučia vandens sroves vadinamąja šonine linija. Tai pagrindinis žuvų jutimo organas, kuriuo jos orientuojasi", - sako ichtiologas, Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Greičiūnas. Jis spėjo, jog žuvys tokiu būdu galėjo nuspėti ir cunamį. "Jos net oro permainas nuspėja iš anksto ir pasitraukia į gelmes", - pasakojo ichtiologas.

Tačiau glumina ir keistos kai kurių vandens gyvūnų - delfinų, banginių - mirtys ant kranto: tarsi jie sžmoningai plauktų ant seklumos. Kartais taip žūva net dešimtys banginių, delfinų.

"Tai vis dar neįmintas reiškinys. Kai kurie gamtos mylėtojai įsitikinę, jog gyvūnai šiomis savižudybėmis protestuoja prieš vandenų teršimą", - sakė V.Greičiūnas.

Klauso nematomo dirigento

Vienas labiausiai patyrusių šalies meškeriotojų, devintąjį gyvenimo dešimtį įpusėjęs vilnietis Juozas Savickas su museline meškere yra vaikščiojęs palei daugybę upių ir upelių. J.Savickas patvirtino, jog žuvys puikiai jaučia gamtos pulsą ir jam paklūsta.

"Ne kartą patyriau - nei iš šio, nei iš to, tarsi dirigento lazdele mostelėjus, per gamtą tarsi nuvilnija kažkokia nematoma banga: pūsteli vėjo šuoras, neįprastai - itin garsiai - sučiulba paukščiai. Tada skubėk užmesti meškerę - žuvis kaipmat užkibs, nes jos tada ūmai tampa nepaprastai aktyvios", - pasakojo senas žvejys.

Ir priešingai - J.Savickui teko ne sykį pajusti viską aplink sukaustančią tylą, kai staiga viskas aplink nuščiūva. Žvejok tada kiek nori - nieko nesugausi.

J.Savickas atkreipė dėmesį, jog tam galingajam neregimam dirigentui tarnauja ne tik gyvūnai, bet ir augalai, vėjai - visa gamta. "Daug kas mano, jog augalai negyvi, o iš tikro yra kitaip. Gėlininkai gali papasakoti istorijų apie augalų jausmus, apie tai, jog jie vienus žmones mėgsta, kitų bijo", - dėstė mokslų daktaras J.Savickas.

Girioje stebi šimtai akių

Šimtus gamtos vaizdų nuotraukuose ir filmuose įamžinęs gamtininkas Kęstutis Verbickas yra įsitikinęs, jog gyvūnai turi puikią pavojaus nuojautą.

"Rusų gamtininkas ir žurnalistas Vasilijus Peskovas rašė, jog būdamas girioje jaučia, jog yra jos gyventojų atidžiai stebimas. Aš irgi ne kartą pajutau, jog gyvūnai tarsi žinotų, su kokiais ketinimais atėjai į jų valdas. Mane su fotoaparatu ar vaizdo kamera jie prisileidžia daug arčiau negu medžiotoją su šautuvu.

Tačiau vis tiek lieka riba, kurios nevalia pažeisti. Tarkim, susirenčiu palapinę už 6 metrų nuo paukščio lizdo ir pro plyšelį filmuoju – viskas gerai, paukščiai elgiasi natūraliai, maitina vaikus ir taip toliau. Patraukiu palapinę dviem metrais artyn - paukščiai pajunta pavojų ir harmonijos nebėra", - pasakojo gamtininkas.

"Arčiausiai gamtos yra vilkai", - tvirtina Telšių rajono Laukstėnų kaime gyvenantis medžiotojas P.Dabrišius. Jis augina keletą jų bei kitokių žvėrių aptvare netoli savo namų.

P.Dabrišiaus globotiniai šiuo metu yra kino režisieriaus Vyto Jankevičiaus kuriamo filmo apie vilkus "aktoriai". V.Jankevičius tarsi pratęsia garsaus kino menininko velionio Petro Abukevičiaus kūrybą apie šiuos žvėris.

"Išleidžiu vilkus palakstyti, kad V.Jankevičius galėtų juos filmuoti tarsi gyvenančius laisvėje. Kai filmavimas baigiasi, vos spėju pagalvoti - eisim namo, metas vilkams užmauti pavadžius - ir jie metasi į šalį. O juk tik pagalvojau, ne pasakiau!" - stebisi P.Dabrišius.

Japonai seka salamandras

Grėsmę jaučia ir net žmogaus mintis tarytumei skaito ir šunys. "Kai mano žmona pagalvoja, jog mūsų šunelį metas numaudyti, šis iškart sprunka po lova", - juokėsi J.Savickas.

O Kinijoje, Japonijoje nuo seno žinomas gyvūnų gebėjimas nuspėti žemės drebėjimus ir kitas nelaimes. Inde auginami vijūnai, šamai prieš oro permainas, pavyzdžiui, liūtis tampa neramūs, blaškosi.

Ypač gerai žemės virpesius nuspėja varliagyviai ir ropliai. "Jei žmonės pamato didžiąsias salamandras ropojant iš vandens, kur jos mėgsta būti - žino, jog greitai ims dundėti žemė, tad skuba į saugią vietą", - pasakojo zoologas, Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius.

Tačiau kai kurie gamtininkai kalbas apie nuostabius gyvūnų sugebėjimus nujausti pavojų vertina skeptiškai. "Viskas yra paprasčiau. Azijos gyvūnai yra puikiai prisitaikę prie tenykščių sudėtingų išgyvenimo gamtoje sąlygų: žemės drebėjimų, dažnų liūčių, potvynių.

Jie puikiai plaukia, išsivystė net specialios gyvūnų rūšys – vandens stirnos, vandens elniai, kurie net daug laiko praleidžia vandenyje. Todėl ir nelaimės juos dažniau aplenkia", - tvirtino teriologas (žinduolių specialistas), Ekologijos instituto mokslininkas Kazimieras Baranauskas.

Sušąla šimtai paukščių

Tuo tarpu apie mūsų krašto gyvūnus to nepasakysi - jų nemažai nuskęsta per potvynius pamaryje ir kitose šalies vietose. "Kiekvieną pavasarį vanduo Nemuno deltoje paglemžia daug stirnų ir kitokių žvėrių. Štai ir vakar mačiau miške tris vandens atkirstas stirnas - stovėjo lyg nesuprasdamos pavojaus, nors vanduo kilo.

Galbūt mūsų žvėrys to pavojaus nejaučia todėl, kad jis kyla ne staiga, o ateina palaipsniui?", - svarstė ne vieną dešimtmetį Šilutės rajono Ventės ornitologinėje stotyje dirbantis ornitologas Vytautas Jusys.

Tik paukščiams kas - jie suplasnoja sparnais ir nelaimės vieta jau toli. "Tačiau klysta tie žmonės, kurie tiki, jog paukščiai ar kiti gyvūnai nuspėja orų pasikeitimus. Jei taip būtų, kiekvieną pavasarį nežūtų nuo šalčio šimtai paukščių.

Tereikėtų jiems iš anksto tik truputį pasitraukti piečiau – pavyzdžiui, iki Lenkijos tik 3 valandos skrydžio - ir jie liktų gyvi, tačiau kasmet daugybė jų sušąla", - pasakojo V.Jusys.

Gamta žmones baudžia labiau

Gamtininkai sutaria tik dėl dviejų dalykų - akivaizdu, jog gyvūnai yra prisitaikę prie gamtos kur kas geriau negu žmonės, todėl ir jos signalus jaučia. Žmogus, susikūręs komfortiškas civilizuoto gyvenimo sąlygas, ryšį su gamta prarado. Bausmė - tūkstančiai aukų per gamtos kataklizmus.

Antras dalykas, dėl kurio neabejoja gamtininkai - gyvūnų, augalų ir kituose gamtos pasauliuose tebėra daugybė neįmintų paslapčių. "Mes kasmet vis akivaizdžiau sužinome, kiek mažai apie gamtą žinome", - apibendrino gamtininkas K.Baranauskas.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2005 01 14