Kontrolierės augintiniams - lygios galimybės

Populiarus posakis "Nesutaria kaip šuo su kate" netinka, kai kalbama apie šalies Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vadovės Aušrinės Burneikienės ir jos vyro Viačeslavo būstą - Burneikų šuo ir katė ne tik sutaria, bet ir draugauja.

Vokiečių aviganė Cala ir turkų angoros veislės katė Snaigė kažkokiu tik joms žinomu būdu pajunta, kada šeimininkai grįš iš darbo - tada jos ateina laukti jų prieškambaryje.

Šeimininkus toji pora pasitinka audringai, ypač Cala. Ir tuoj pat subeda nosis į jų krepšius - kas skanaus parnešta? "Visai kaip vaikai", - juokiasi A. Burneikienė.

Paskui Snaigė įsitaiso snausti ant lentynos, o Cala pradeda laižyti savo draugės kailį. Katei tai patinka. Betgi ir didžiausi gyvenime malonumai kada nors nusibosta. Tuomet Snaigė užtvoja šuniui, kuris didesnis už ją daug kartų, per nosį. Tiesa, draugiškai. Atsiprašydama dar strykteli nuo lentynos ir pasiglausto apie šuns kojas, po to jie abu sugula šildydami vienas kitą.

Paklausta, kaip pavyko užtikrinti lygias galimybes tokiems skirtingiems augintiniams, kontrolierė pradeda kvatoti.

"Jeigu šeimoje nesipyksta žmonės, tai pradeda bičiuliautis ir gyvūnai. Jie protingesni, negu mums atrodo", - tikino 43 metų moteris.

Kalė Cala pas Burneikas pateko būdama dar tokia maža, jog šeimininkai ją saugojo nuo Snaigės nagų, mat toji iš pradžių buvo skeptiškos nuomonės apie šuniuką.

Tačiau jis sparčiai augo, buvo visiems draugiškas ir dėmesingas, tad aviganės kerams neatsilaikė ir katė.

Šeimos lyderiu šuo laiko šeimininką, o labiausiai sergėja bei gina šeimininkę ir septyniolikametę Burneikų dukterį Jolantą.

"Kai mūsų šeima grybauja, Cala deda visas pastangas suburti mus į krūvą, o ypač sukiojasi apie mane ir Jolantą", - pasakojo A. Burneikienė.

Atėjus laikui miegoti, šuo mėgsta įsikraustyti į lovą pas Burneikų sūnų 22 metų Paulių. Aviganės simpatija Pauliui gimė bene tada, kai jis ją prieš keletą metų mažą parnešė savo delnuose. Gi katė Snaigė ypač vertina Jolantos draugystę.

"Kartais bekeliaudama į darbą pastebiu, jog prie manęs prilipę šuns ar katės plaukų. Bet tai niekis palyginti su jų teikiamais malonumais", - šypsosi A.Burneikienė. Anot jos, jau vien tik pažvelgus į Calą ar Snaigę pagerėja nuotaika.

Ne mažiau gyvūnus mėgsta ir A. Burneikienės vyras Viačeslavas. Tai liudija ir toks faktas: 50-mečio proga žmona ir vaikai padovanojo jam porą papūgų.

Virš šių žalių čiauškančių paukščių narvo - akvariumas, kuriame plauko auksinė žuvytė. "Anksčiau turėjome net penkis akvariumus", - kiek liūdnai prataria Viačeslavas: aiškiai ilgisi tų dienų.

Tačiau vienam akvariumui sudužus, vanduo sugadino parketą. Nuo tada akvariumais šiame būste šiek tiek nepasitikima.

Burneikos augino ir stepinius vėžlius, žiurkėnus. "Pas mus niekada netrūko gyvūnų", - linksmai konstatuoja A. Burneikienė.

Pirmasis Burneikų šuo, kurį jie įsigijo prieš keliolika metų, buvo Mirta, o katinas - Pranas.

"Duktė parsinešė jį šventojo Pranciškaus Asyžiečio dieną – lapkričio ketvirtąją, tai jo vardu ir pavadinome", - paaiškino A. Burneikienė.

Ji prisipažino nuogąstavusi, jog Pranukas nutampys langų užuolaidas ir gal net nukąs vėžliukui galvą, bet duktė užtikrinusi, jog tokią dieną parsineštas gyvūnas negali būti blogas. "Paaiškėjo, jog ji neklydo", - sako Jolantos mama.

Ypač A. Burneikienė stebisi šuns prieraišumu ir puikia nuojauta. "Viačeslavas dar tik pakeliui į namus, o Cala jau pradeda rodyti džiaugsmo ženklus. Kai jo automobilis įsuka į kiemą, kalė jau skuba į prieškambarį.

Sudūzgus liftui, Cala kone užgula buto duris plakdama uodega – taip nekantrauja ir džiaugiasi tuoj pamatysianti savo šeimininką", - pasakojo moteris.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2005 02 05