PROFESORIUS ČESLOVAS KUDABA

Kur medžio šaknys 

Feliksas Žemulis

"Keliai ir toliau bus išminami iš sodžiaus sodybų, o ne į jas. Juk svarbiau, ką mes pasiimame išeidami iš tėviškės į mūsų amžiaus vieškelius... Ar pasiimame su savimi bent kiek ilgesio jai? Mums to kartais tiesiog nereikia... 0 juk nugyventa vaikystė - tai ne sausa žolė, ne pernykščiai lapai. Tai medis, jo šaknys. 0 mūsų dienos - jo ošianti žalia viršūnė. Ar gali ji žaliuoti ir derėti be šaknų?" (Č. Kudaba)

Lietuviškose enciklopedijose rašoma, kad Česlovas Kudaba gimė Ignalinos rajone, Vaiciekavo kaime. 0 iš tiesų jo gimtinė - Kobylniko miestelis (taip anksčiau vadino Naročių) prie Naručio ežero Gudijoje, anapus didžiojo kalvyngūbrio, skiriančio lietuvių ir gudų sodžius. Čia jo mama Juzefa dirbo Kobylniko klebonijos virtuvėje, čia ji ištekėjo už atkeliavusio į šį kraštą uždarbiauti lietuvio Prano Kudabos. 1934 m. liepos 24 d. gimė jų pirmasis sūnus Česlovas, kiek vėliau - duktė Zuzana, o 1938 m. - jauniausias sūnus Tadas (mirė vos vienuolikos metų).

Č. Kudabos tėvai savos žemės beveik neturejo, tad kampininkavo daugelyje vietų, kas antri metai kraustydavosi vis kitur.

Česlovas dar mažas buvo, kai jo tėvai vėl į vežimą susikrove savo varganą mantą, susodino ten vaikus, apkaišė juos pagalvėmis ir iškeliavo į kitą kalvyngūbrio pusę - į Lietuvą, į Padysnio lygumas. Tačiau Česlovą visą gyvenimą kankino gimtinės prie ežero ilgesys.

Vėliau, jau būdamas profesorius, vienoje apybraižoje liūdnai atsidus: ,,Sudie, gimtine, atminimui įdavusi nepamirštamą vakarėjančio ežero viziją su piemenuko dainele, paprastą ir išmintingą, dar daugiau - gimtają čionykščių šnektą, keletą mamos krašto pasakų ir liūdnų dainų".

Dysnos lyguma - Č. Kudabos tėvo tėviškė. Čia, balų,  šlapių pievų ir miškų krašte, dar jo senelis buvo gavęs dešimtinę žemės. Pamiškę, kur, be Kudabų gryčiutės, glaudėsi dar kelios sodybėlės, vadino Vaiciekavu.

Šiandien jau nebėra nei tos gryčios, nei kaimo - sausino laukus, tiesė geležinkelį į Didžiasalį, tai užkliuvo ir tie vienkiemėliai. Labai sielojosi dėl to Profesorius, kaip ir dėl kitų mūsų krašto sodybų, kurias ištiko panaši lemtis.

Pasakoja Leonas Gylys, gyvenęs Petrašiūnų kaime:

- Mūsų kaimelis buvo prie pat Vaiciekavo, o mano tėvų ir Kudabų laukai - greta. Česlovo tėvai buvo labai sąžiningi ir dori žmonės. Gyveno itin sunkiai. Motina, kaip mes sakydavome, Prancisienė, labai mokėdavo gražiai pasakoti. Tėvas - nepaprastai ramaus būdo, sakyčiau, netgi pernelyg lėtas. Apsišvietęs - kaimynams knygų, laikraščių paskaitydavo. Ir Česlovas tuo savo ramumu gal į tėvą. Jau toks tykus buvo, jog negaliu prisiminti kad ką būtų iškrėtęs...

Mes su juo kartu Tverečiaus progimnazijoje mokėmės, kelerius metus tuo pačiu keliu keturis kilometrus į ją kulniuodavome. Kelias buvo – neduok, Dieve: palijus purvynas, brisdavome tamsoje pasišviesdami uždegtu šiaudų kūleliu. Labiausiai ir prisimenu tą mūsų drauge eitą vargo kelią. Česlovas buvo labai gabus. Vien penketais mokėsi. Mėgo eilėraščius deklamuoti. Prisimenu, ruošdavome klojime ar kokioje didesnėje kamaroje ir vaidinimus. Česlovas juose būtinai dalyvaudavo. Dar ir šiandien menu keletą jo sakytų monologų.

Baigus Tverečiaus progimnaziją, mūsų keliai išsiskyrė - aš išvažiavau mokytis į Švenčionių gimnaziją, jis – į mokytojų seminariją. Bet matydavomės neretai.

Prisimenu, susitikom tėviškėj bene prieš trisdešimt metų. Jis tada buvo ką tik apgynęs mokslų kandidato (dabar – mokslų daktaro) disertaciją. Tai mes, du Leonai - aš ir kitas Kudabų kaimynas, Skrebutėnas, - sumanėm juokais ta proga išmaudyti Česlovą Svylos upėje. Bet kad stiprus - tik kojas pamerkėme. Vėliau jis vis gailėdavos: ,,Kodėl taip priešinaus, kodėl neįmetėt manęs į tą atavarą..."

Mūsų kaimų žmonės jį ir vėliau matė vis paprastą, nesididžiuojantį - su kuprine ant pečių, su kastuvėliu dirvožemiui tirti. Nors visi žinojome, jog jis pasidarė žymus, net profesorius. 0 kai 1990 m., per Atgimimą, Aukščiausiosios Tarybos deputatu išrinko, tai vaiciekaviškiai ir petrašiūniskiai labai džiaugės: štai kaip aukštai mūsų Česlovas!

Dar neseniai, 1991 m., vėl mes, kraštiečiai, buvome susirinkę jau vieninteliame Petrašiūnuose likusiame Alekso Skrebutėno, mūsų vadinto Valiusiu, name. Suvažiavo ar ne šešiasdešimt žmonių. Kaip gerai, kad tąsyk susirinkome - po mėnesio Valiusiaus nebeliko...

Buvom su Česlovu sutarę parašyti Vaiciekavo ir Petrašiūnų kaimų istoriją. Surinkome duomenis, kada buvo pastatyti namai, kur išsikėlė gyventojai, kas kada mirė ir t.t. Net septynių lapų sąrašas išėjo. Česlovas po kiek laiko pasidžiaugė, kad pirmą straipsnį jau parašęs, sakė: ,,Duosiu paskaityti". Nesuspėjo...

,,Tolsta jau ir man ,,dedės metai", tolsta... Vis geriau matau, kokie jie svarbūs, lemtingi buvo kelyje į mano dabartį. Kartais, būdamas vienas, ypač eidamas pėsčias, galvoju: ,,Ar nebuvo tai lieptas į šį mano taką? Taigi ir vienintelis. Turbūt būčiau likęs Ažubalyje (taip vadino balotą Profesoriaus kraštą. - F.Ž.), savo namuose, kaip kad ir daugelis, kam trūko ryžto pasiduoti nežiniai, kam niekas nepadavė rankos, kad pavedėtų į kitokį gyvenimą." (Č. Kudaba)

Tas gerasis žmogus, pavėdėjęs Č. Kudabą į kitokį gyvenimą, - jaunesnysis jo tėvo brolis Antanas. Iki pat gyvenimo pabaigos Profesorius vadino dėdę antruoju savo tėvu ir nepaprastai jį gerbė.             

Dėdė Antanas tebegyvena Švenčionėliuose, nedidukame name Ateities gatvėje. Nors jam jau daugiau kaip aštuonios dešimtys metų, nors jau vienas liko tame geltoname namelyje (žmona pasimirė prieš keletą metų, - vaikų jiems Dievas nedavė), nors didelių mokslų neragavęs, tačiau tokio proto aiškumo ir inteligencijos daugelis galėtų pavydėti. Kalba tyliai, tas ramumas, matyt, įgimtas Kudabų bruožas. Braukia ašaras: „Ir kodėl Dievas taip pasirinko - ne mane pirmą, o Česlovą..."                                                               

- Kai Česlovas baigė Tverečiuje progimnaziją, tai ir jis pats, ir visa mano brolio šeima pradėjo svarstyti, ką toliau daryt. Česlovas gabus ir darbštus vaikas ir nori toliau mokytis, bet iš ko? Brolis labai varganai gyveno, o dar tada tokie sunkūs laikai, aplinkiniai miškai buvo pilni visokių partizanų. Pamenu, brolis sykį skundėsi: ,,Kaip jie ir suuodžia, kad duoną kepam? Vos išsikepam – ateina ir atima..."

Tai Česlovui tėvas patarė: važiuok į Švenčionėlius pas dėdę, gal jis tau ką patars.

0 aš ką tik buvau atsikėlęs čia iš Marcinkonių, kur dirbau miškų urėdijoje. Darbas ten sekėsi ir uždirbau neblogai. Bet kai pradėjo žmones vežti į Sibirą, nutariau bėgti. Tikrai - vos pasitraukiau iš ten, kitą dieną išvežė beveik visus miškininkus... Švenčionėliuose šiaip taip gavau geležinkelyje iešmininko darbą. Ir kambarį dar tik nuomojau, ir jokio turto, net geresnio drabužio neturėjau - viskas liko Marcinkonyse.                             

Tokį mane ir rado Česlovas. Klausia: ,,Ar padėtum, dėde? Norėčiau mokytis Švenčionių mokytojų seminarijoje“. Pasakiau: ,,0 kodėl ne? Jei stengsies mokytis, geras būsi - kiek galėsiu, padėsiu". Suradau jam šiokius tokius geležinkelininko drabužius - kitokių neturėjau ir negalėjau nupirkti. Apsiilko, toks patenkintas: ,,Štai ir aš geležinkelininkas".

Važinėjo siauruku vienus metus mokytis į Švenčionis, paskui seminarija buvo perkelta čia, į Švenčionėlius, ir pavadinta pedagogine mokykla. Sunkoka mudviem buvo – uždarbis mano nekoks, iš brolio daug paramos irgi negalėjau laukt.

Pamenu, sykį atvežė jis maišą bulvių, atsisėdo ir apsiverkė: ,,Daugiau nieko neturiu, Antanai. Ar galėsi su Česlovu išsiverst?“ – „Galėsiu", - sakau. Tikrai, išsivertėme, visus tuos ketverius metus, kol Česlovas mokyklą baigė, ir, rodos, pavalgę buvome, Česlovas nesiskundė. Geras vaikas buvo. Labai darbštus ir geraširdis. Ir paklusnus - pasakei kokią pastabą, kartoti nereikia. Kaip greit prabėgo tie ketveri metai...

Baigęs pedagoginę mokyklą, nusprendė stoti į Vilniaus universitetą. Kaip čia, manau, įtaisyti jam geresnį drabužį? Nupirkau medžiagos, kiek turėjau pinigų, ir nunešiau siuvėjui. 0 tas sako: ,,Mažai, juk Česlovas už tave didesnis. Geriau pasiūsiu iš jos tau, o juo per daug nesirūpink - vis tiek užmirš jis paskui tave". Neatspėjo - neužmiršo Česlovas manęs niekad... Vis dėlto priprašiau pasiūti jam eilutę, nors ir trumpoką.

Išleidau Česlovą į Vilnių. Po kiek laiko grįžo toks patenkintas ir pasakoja: ,,Kaip gerai, dėde, kad sakei man gerai mokytis. Laukiau sykiu su kitais koridoriuje egzaminų, bijojau, ogi pradarė duris ir sako: ,,Kurie buvot pirmūnai - ateikit pirmieji". Tai ir nuėjau. Ir net be egzaminų priėme". Na, džiaugsmo tada abiem buvo...

Paskui jau gyveno Vilniuje, studentų bendrabutyje. Ir ten sunkoka jam būdavo. Žinojau tai ir kai tik atvažiuodavo, duodavau, kiek sutaupydavau... Ir ten jis gerai mokėsi.

A, dar štai ką prisiminiau. Kai čia jį mokė ateizmo, tai aš jam vis primindavau negarsiai: „Klaidina jus, ne šitaip yra“. Garsiai negalėjau sakyti – na, ką aš prieš mokyklą? Ir kai Česlovas jau buvo bebaigiąs Universitetą, pasitaikė jam su ekskursija išvažiuoti į Suomiją. Nuo tada jis labai pasikeitė. Parvažiavęs sako: ,,Dėde, atleisk, kad netikėjau, ką sakei, o kartais net pasiginčydavau. Dabar nebesiginčysiu".

Ar dažnai aplankydavo mane? 0, dažnai. Juk vis važiuodavo į tėviškę, tai ir pas mane užsukdavo. Vis rūpindavosi manimi, vis sakydavo: ,,Dėde, tik tu nebijok senatvės - važiuosim pas mane, tau vieta ten užtikrinta". Ir pernai siūlė: ,,Šalta žiema, gal važiuokim?"

Jis toks darbštus buvo, kad nė išsikalbėt gerai nebūdavo kada. Atsisės kambary, su manimi šnekasi ir - jau kokią knygą varto ar lapely rašo. Labai nemėgo tuščiai laiko leisti. Tai daugiau pasikalbėdavome, kai jį lydėdavau į stotį.

Sykį einame - guli girtas žmogus. Česlovas sustojo ir sako man: ,,Toks brangus laikas, dėde, o va, tas jį gaišta..."

Labai norėjo ginti kaimus nuo naikinimo. Bet kur apgins? Ir Vaiciekavo kaimo nebeliko. Tai Česlovas sukvietė po to kraštiečius į Tverečių, - mat rado ten sklypelį laisvos žemės, - ir kiekvieno sunaikinto kaimo žmonės pasodino ąžuoliukų. Tas prieš pat Atgimimą buvo.

Man jis sakė: ,,Ačiū, dėde, kad mane pavedėjai už rankos keliu". Ir spaudoje parašė: ne kiekvienas toks laimingas, ne kiekvieną vaikystėje taip pavedėjo. Kartais pamanau: kaip būtų buvę, jei būčiau tąsyk atsisakęs, nepadėjęs? Kaip dabar sąžinė graužtų...

0 kai jis mirė - tai taip netikėtai, ir taip mane jo mirtis pribloškė. Sirgau po to...“

,,Šitiek metų. Gražiai menu mūsų gyvenimą dviese. Tie mūsų metai, kai neturtingoje Tavo pastogėje gavau gražiausias vyriškumo pamokas, kurioms lygių gyvenime neturėjau. Juo labiau tolsta tos mūsų dienos, eina metai, juo jų dovanos didesnės, brangesnės. Kai būname pas Tave, ant stalo stovi senasis mūsų termosas, jau kadai netekęs savo spalvos. Aš vis noriu, bet nesiryžtu pasakyti Tau, padėkoti. Turbūt ir nepasakysiu. Keista, bet jaučiu, kad, nepasakius to, lyg tęstųsi kažkas mūsų bendra, nebaigta. Tegul tik kuo ilgiau..."

,,Tik mes, lietuviškai gudiški ir gudiškai lietuviški šių kalvų žmonės, viską žinome. Anas, jau nuėjęs mūsų gyvenimas ir dar sunkesnis būtų buvęs, jei ne paprastų žmonių tarpusavio gerumas, abipusė pagarba. Ta pagarba labai vertinga, nes, svarbiausia, buvo nuoširdi, o ne tik įrodyta. Tad ir tas vargas buvęs perpus padalytas iš nedalios, meilės ir užuojautos..." (Č. Kudaba)

Taip rašė Profesorius apie savo tėviškę ir jos žmones. Jo šaknys ten. 0 viršūnė - visa Lietuva: daugsyk jo žvilgsniu glostytos mūsų krašto kalvos bei kloniai ir jo ne kartą išvaikščioti tėvynės keliai.

Cituotos ištraukos iš Č. Kudabos apybraižų „Prie pradžios šaltinio“ (Nemunas, 1987, Nr.7) ir „Dėdė Antanas“ (Šeima, 1986, Nr.1. – F.Ž.).

Iš knygos „Profesorius Česlovas Kudaba“. – Vilnius, leidykla „Mintis“, 1996, p. 17.

Daugiau apie Č. Kudabą žr. čia:  (spausti sąvaržėlę)