Lietuviškų kryžių Sibire lieka vis mažiau

Politinių kalinių ir tremtinių amžino poilsio vietas ženklinantys kapų kauburiai baigia užželti ir susilyginti su žeme, o paminklai virsta ir pūna.

"Meškos nesudraskė, virstantys kryžiai neprispaudė - visi likome gyvi ir sveiki", - juokavo lietuvių tremties vietų buvusioje SSRS teritorijoje tyrinėtojas mažeikietis Gintautas Alekna, grįžęs iš paskutinės šiais metais kelionės po Sibiro kraštą.

Šis nenuilstantis 52 metų keliautojas vasarą vadovavo trims ekspedicijoms į tremtinių amžino poilsio vietas Sibire, kurias jaunuoliams organizavo Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), o paskui, lyg būtų nepavargęs, į Irkutsko sritį surengė ir savo ekspediciją. "Tai buvo viena derlingiausių vasarų mano gyvenime ", - džiaugiasi Alekna.

Per 17 pastarųjų metų Alekna dalyvavo 21 ekspedicijoje į Sibirą, kurių metu buvo inventorizuojami ir nuotraukose bei vaizdo filmuose įamžinami sparčiai nykstantys lietuvių tremtinių kapai.

Parvykęs į Lietuvą, Gintautas Alekna pravėrė "Lietuvos žinių" redakcijos duris - mat mūsų laikraštis spausdino reportažus apie pirmąją šios vasaros ekspediciją po šį atokų kraštą.

Šildo sibiriečių nuoširdumas

- Kai vasaros pradžioje iš Irkutsko srities grįžo pirmoji šių metų ekspedicija, kitai grupei į Krasnojarsko sritį Rusija atsisakė išduoti vizas. Tačiau darbas nenutrūko?

- Laimė, kitoms ekspedicijoms kliūčių nebuvo. Keliavome po Rusiją visą vasarą, ir šios šalies valdžia mums netrukdė, nekilo jokių politinių sunkumų. O buitinius įveikti padėjo ir mūsų patirtis - po Sibirą keliauju jau daug metų - ir to krašto žmonių nuoširdumas, gerumas.

Ypač daug mums padėjo Irkutsko lietuvių bendruomenės nariai Strižniovai - Liudmila ir jos sūnūs Vitalijus bei Jurijus, taip pat šios bendruomenės pirmininkas Jonas Vilkevičius. Jų dėka turėjome kur gyventi, nestigo transporto. Neretai Vitalijus ir Jurijus patys veždavo mus, padėjo tvarkyti lietuvių tremtinių kapus.

Tiesa, maršrutus teko pakoreguoti, bet kelionėse tai atsitinka neretai. Antai su Vitalijumi vis dėlto pasiekėme tremtinių kapines buvusiame Irkutsko srities Srednios kaime taigoje, kurių nepavyko rasti per pirmąją ekspediciją. Į šią nuošalią vietą ne vieną kilometrą ėjome meškų pėdsakais. Kadangi buvome neginkluoti, kėlėme triukšmą, jog lokiai pasitrauktų. Vienoje vietoje patekome į pelkę - tyvuliuoja vanduo, o jame kupstai. Šokinėdami ant jų šiaip taip išsikapstėme.

Srednios kapinėse radome dar tebestovinčius 7 lietuviškus maumedžio kryžius. Nufotografavau, nubraižiau kapinių schemą - liks istorijai. Kai kurie kryžiai trūnijo jau nuvirtę, tai nuėmiau nuo jų pora aptrupėjusių rūpintojėlių ir perdaviau Kauno IX forto muziejui, kuriame renkami tremties eksponatai.

Žmonių kaulai - ant žemės

- Antroji ekspedicija buvo prie Uralo - į Komiją. Ką ten patyrėte?

- Syktyvkaro oro uoste pirmą valandą nakties sėdome į lėktuvą, kuris turėjo mus nuskraidinti į Vorkutą. Jam riedant pakilimo taku, kairėje eilėje sėdintis vyras mane klausia: "Ar jūsų pusėje irgi rūksta lėktuvo variklis, ar tik mūsų?" "Čia tik jūs degat", - pajuokavau ir žiūriu: lėktuvas apsisuko ir grįžo - tikrai variklis sugedo. Visą naktį taisė, išskridome tik rytą.

Jaunuoliams padarė didelį įspūdį ne tik bekraštė tundra, bet ir Vorkuta - anglių kasybos centras, aplink kurį buvo koncentracijos stovyklų tinklas. Šiose stovyklose kalėjo ir anglis kasė daugybė lietuvių, tarp jų ir garsusis vienuolis tėvas Stanislovas.

Šalia Syktyvkaro, Kortkeroso mieste, aplankėme lietuvį tremtinį Anatolijų Smilingį. Jam jau 79 metai, gimė Plungėje, į tremtį buvo išvežtas kartu su tėvais ir seserimi. Tėvai čia mirė, o Anatolijus liko gyventi, vedė komę ir dabar jiedu su žmona garsėja tarp vietos žmonių kaip menininkai, originalaus meno dirbinių muziejaus įkūrėjai. Be to, Smilingis rūpinasi politinių kalinių ir tremtinių kapais, stato prie jų paminklus.

Smilingis mus nuvedė parodyti buvusį lagerį Nydz Vyčegodskajos kaime. Beeidami pamatėme žmogaus kaulų. Vienas, kitas... Visą maišelį jų pririnkome ir prie bendro, Smilingio iniciatyva pastatyto, kryžiaus palaidojome. Pasirodo, toje vietoje, kur anksčiau buvo lagerio kalinių kapinės, buvo kasamas smėlis, tad kaulus vėjas išpusto.

Aptvarkėme kapus Intos mieste ir buvusioje Kožimo gyvenvietėje. Intoje tremtinių kapinės vienur jau slūgso po vandeniu, o kitur ant jų - sodai, namai, auginamos bulvės. Nyksta ir Kožimo kapinės - čia labai drėgnas miškas, todėl beveik visi lietuvių tremtinių pastatyti kryžiai jau baigia supūti, apžėlę krūmais ir aukštomis žolėmis. Greitai jų neliks.

Ilgas žygis per taigą

- O kuo įdomi buvo ekspedicija į Tomsko ir Irkutsko sritis?

- Planavome aplankyti buvusio Kurolino kaimelio kapines. Tačiau iki jo - jokio kelio, klampios pelkės ir gūdi taiga. Reikia apie 70 kilometrų plaukti Ketės upe, paskui brautis per taigą 45 kilometrus. Tačiau neradome, kas mus nuplukdytų upe - vieni sibiriečiai girti, kiti šienauja, treti katerio neturi. Teko kelionę atidėti. Aptvarkėme tremtinių kapus Rybinsko, Kliukvenkos kaimeliuose, taip pat 86 ir 102 kvartaluose.

Iš Tomsko traukiniu išvykome į Irkutsko srities Taišeto rajoną - aplankyti Sajanų kalnų priekalnėse nykstantį Jelankos kaimą, į kurį 1948 metais iš Alytaus, Lazdijų, Marijampolės rajonų buvo atitremta beveik šimtas lietuvių. Žygis į šį kaimą jaunuoliams buvo nelengvas - eiti teko 38 kilometrus per taigą, be to, pradėjo lyti. Kelias, jei jį galima taip vadinti, toks blogas, jog į Jelanką važiuoja tik traktorius kartą ar du kartus per mėnesį su pensijomis bei būtiniausiais maisto produktais. Bridome jo vėžėmis.

Mažą kaimelį pasiekėme pavargę temstant ir lietui pliaupiant. Vietos žmonės nustebo mus išvydę, apnakvyndino, vaišino ką tik iškepta duona. Merginos buvo taip pavargusios, jog jau net nebesirūpino švara - laimingos sulipo į purviną lovą ir bemat užmigo. Kitą dieną sutvarkėme apleistus šio kaimo lietuvių tremtinių kapus. Jų čia radome net 36, taigi keliauti vertėjo.

Išlepusiems Sibire sunku

- Kaip atlaikė ekspedicijų sunkumus jaunuoliai?

- Kai kurios merginos, matyt, tikėjosi ekskursijos: buvo nepasirengusios fiziškai, neturėjo tinkamų batų, todėl pėdos išmirko, susidarė nuospaudos ir merginos negalėjo paeiti. Pasitaikė išlepusių, zirziančių: "O jei meška užpuls?" Atrėždavau: "Juk žinojot, kad važiuojat ne į kurortą". Jaunimas lengvabūdiškai vertina savo galimybes, todėl taip ir atsitinka.

Bet keisčiausia, jog vos sulipusios į mašiną ar traukinį merginos kaipmat užmigdavo. Stebėjausi - pirmą kartą gyvenime važiuoja per tundrą ar taigą ir miega! Aš ten keliavau jau kelioliktą kartą ir vis tiek negalėjau atitraukti akių nuo nuostabių gamtos vaizdų.

Visose grupėse geriausiai pasiruošę buvo vaikinai, su jais nebuvo jokių problemų - nesiskundė, kantriai žygiavo ir dirbo.Ypač patiko Vytis Mockus. Kai sužinojau, jog jis - garsaus Lietuvos verslininko sūnus, pamaniau: turėsiu vargo, juo labiau, kad šis vaikinukas ir jaunesnis už kitus - tik 18 metų. Tačiau jokių rūpesčių jis nesukėlė. Kur paguldysi, ką paduosi valgyti - viskas gerai, nė karto iš jo neišgirdome "kieta", "neskanu", "blogai", "pavargau" ir panašiai. O dirbti, kapus tvarkyti - pirmasis puola, nebijo rankų susitepti. Labai gerai išauklėtas vaikinas.

Šiurpino apanglėję kryžiai

- Kai baigėsi šios LiJOT ekspedicijos, jūs tuoj pat vėl išvykote į Sibirą - į dar vieną ekspediciją... Nejaugi nepavargote?

- Turbūt aš užsigrūdinęs. Ši ketvirtoji ekspedicija truko ne dešimtį dienų, kaip kelionės su jaunuoliais, o mėnesį. Joje talkino kolegė, tremtinių bendrijos "Lemtis" narė Gražina Žukauskienė iš Mažeikių. Ji patyrusi žygeivė, seniai keliauja po lietuvių tremties vietas.

Padedami Irkutsko lietuvių, aplankėme 54 kapines maždaug 250 kilometrų spinduliu nuo Irkutsko, padariau daugiau kaip 3 tūkst. nuotraukų. Svarbiausia - visos tos kapinės man ligi tol nebuvo matytos. Dabar ir jose besiilsinčių mūsų tremtinių kapai yra suregistruoti, schemose nurodytos jų tikslios koordinatės, jie užfiksuoti.

Keliones ataskaitą pateiksiu šią ekspediciją parėmusiai Lietuvos kultūros ministerijai. Beje, vienam žmogui parvežiau žemės iš Biriulkos kaimo kapinių, kur yra palaidota jo motina. Tokių prašymų šią vasarą gavau keletą.

Daugelio mūsų tremtinių kapinės jau labai blogoje būklėje, dar vienas kitas dešimtmetis, ir jų gali nebelikti. Antai Pivovarichos kaimelio lietuvių tremtinių kapinėse - šiukšlynas, vietos žmonės čia verčia nuo kitų kapų surinktas šiukšles. Taiturkoje, Talnikuose ir kitur mūsų tremtinių kapavietėse jau laidojami kiti žmonės. Sukrėtė vaizdas Sibiro Usolės kapinėse: kai kurie kryžiai apanglėję - galbūt buvo padegti. Laužų pėdsakų radome ir ant antkapių - matyt, valkatos šildėsi.

Reikia profesionalių ekspedicijų

- Galbūt kuris skaitytojas, skaitydamas šį mūsų pokalbį, svarsto: ir kuriam galui tų kapų ieškoti, juos tvarkyti? Laiko nenugalėsi - nyks ir išnyks, užaugs krūmais ir medžiais...

- Vis dėlto turėtume kiek galėdami ilgiau puoselėti šį mūsų tėvų ir senelių atminimą. Jų kančios to vertos. Tačiau tyrinėti bei tvarkyti kapus geriausia būtų ne trumpomis akcijomis, o rengiant periodiškas profesionalias ekspedicijas. Užtektų, jog į šias ekspedicijas dviem mėnesiams nuvyktų 2-3 žmonės. Pasitelkę vietos lietuvius, jie nemažai padarytų.

Be to, duomenys apie mūsų tautiečių kapus Rusijoje praverstų sėdant su šios šalies atstovais prie derybų stalo. Antai Rusija suinteresuota, jog būtų prižiūrimi rusų kapai Lietuvoje. Visiškai pagrįsti norai, o mes mainais galėtume pateikti savuosius bei argumentuoti juos surinkta medžiaga.

- Kur keliausite kitą vasarą?

- Reikėtų baigti tremties vietų paieškas Irkutsko srityje - liko dar keletas rajonų, kur kapai dar nesuregistruoti. Daug nelankytų rajonų ir Krasnojarsko srityje. Noriu apžiūrėti tremties vietas prie Laptevų jūros, šiauriausioje buvusios SSRS teritorijoje. Žinau, jog ten liko jau tik nedidelė dalis lietuviškų kryžių ir paminklų - vienus nuplovė bangos, kiti sunyko ar buvo sunaikinti. Tačiau tuos, kurie dar yra, reikėtų užfiksuoti, įamžinti. 

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2006 10 19