Kai pikti žmonės, tai pikti ir jų gyvūnai

Pokalbis su Lietuvos gyvūnų globos draugijos pirmininku, Veterinarijos akademijos prorektoriumi, profesoriumi  KAZIU TRAINIU. 

"Mylinčių gyvūnus žmonių buvo ir bus. Tai vidinis poreikis", - pasakė pradėdamas mūsų pokalbį profesorius.

 - Bet ir valkataujančių kačių, šunų juk netrūksta?

 -Tokiais juos padarė žmonės. Ir tą netikusį pavadinimą jiems žmonės pri­lipdė. Mes, Gyvūnų globos draugijos na­riai, tuos nelaimingus padarus vadiname benamiais, beglobiais. Jų Lietuvoje pilna, nes daug žmonių jau nebejaučia pareigos rūpintis gyvūnais.

Vaikai zirzia: tėti, mama, nu­pirkit šuniuką! Nuperka. Bet greit paaiškėja, kad tą gyvą žaislelį reikia šer­ti, išvesti rytais laukan, surinkti jo kakučius ir taip toliau. O vaikelis tingi. Iš pradžių prižiūri tėvai. O kai ir jiems nusibosta - išstumia gy­vulėlį gatvėn, išveža miškan. Anksčiau to nebuvo. Atsivesdavo ūkininko katė ka­čiukų - ūkininkas pasvarstydavo,  kiek jam kačių reikia. Kitus, kol dar ak­li, likviduodavo taip, kad vaikai nežinotų. Tai humaniškiau, negu išmesti gyvūnėlį ir taip pasmerkti jį vargams.

O kad  beglobiai šunys ar katės daž­nai pavojingi - irgi tiesa. Apnikti para­zitų, grybelinlų ligų, nuplikę, šašuoti - o mūsų valkai vis tiek jų nori, rankutes tiesia...

- Tai ar naikinti tuos benamius, kaip kai kas siūlo?

 - Tai paprasčiausia, bet anaiptol ne išeitis. Žinoma, reguliuoti benamių gyvū­nų skaičių reikia. Iš pradžių bent padarykime tvarką jais besirūpinančiose tarnybose. Kad nešaudytų, kaip anksčiau, šunų bei kačių tiesiog gatvėse, matant vaikams (taip buvo daroma todėl, kad trū­ko šungaudžių -  jų darbas sunkus ir menkai apmokamas). Reikia, kad tuos sugautus gyvulėlius kurį laiką palaikytų gyvus - gal atsiras kurio nors šeiminin­kas, juk taip neretai būna. O jei neatsi­rado ir kol kas nėra kitos išeities - ką gi, tegul užmigdo. Bet be skausmo.

- Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyriaus konfe­rencijoje viena gyvūnų mylėtoja sakė: „Šėriau benames kates gatvėje ir šersiu. Aš net tarakono neužmušu".

 - Tai jau neprotinga meilė. Kas iš to, kad šersime benamius gyvūnus gatvėje, laiptinėje, rūsyje? Problemos neišspręsi­me, tik paaštrinsime - juk tie gyvūnėliai dauginasi. Bet kol kitos išeities nėra, tegul šeria.             

Kultūringame krašte benamių gyvūnų neturi būti.

- Beje, kai kurie Gyvūnų globos drau­gijos nariai buvo sunerimę, nes įžiūrėjo dviprasmiškumų jūsų draugijos įstatuose. Ar draugija globos tuos benamius gyvūnus?

 - Taip. Mes norime steigti tokių gyvūnų prieglaudas. Tenai būtų ga­lima juos ir šerti bei prižiūrėti, ir sterili­zuoti, kad nesiveistų. Šito irgi pas mus beveik nedaroma, o užsienyje juos sterili­zuoja tiek prieglaudose, tiek patys gyvū­nų savininkai. -

- Girdėjau kalbant: dabar tokie sun­kūs Lietuvai laikai, o jie namų katėms ir šunims užsimanė.

 - Tokių šnekų ir mes prisiklausome. Kai kas aiškina, kad ir draugiją atkūrėme per anksti. Bet juk visą laiką taip nebus, kaip dabar? Tikime, kad turėsime turtingų rėmėjų (labdara populiari visame pasau­lyje, be to, labdaringi biznieriai mažiau apmokestinami), tad sustiprėsime. Ir tu­rėsime ne tik prieglaudų, bet ir gyvūnų kirpyklų, jų maisto parduotuvių ir taip toliau. Taip yra visame pasaulyje.

O pas mus dabar yra tokių, kurie juokiasi išgirdę apie šunų kirpyklas. Kas čia juokingo? Kitose šalyse yra ne tik jų, bet ir siu­vyklų, kuriose šunims siuva drabužėlius, batus.

Arba - argi reikia stebėtis šunų tualetais? Švedijoje jų daug. Šunys išmo­kyti jais naudotis. O kurie nemoka - tų savininkai neišeis į lauką su šuneliu be šluotelės, samtuko ir maišelio. Užtat ten švarios gatvės, parkai, skverai. O pas mus? Rytą šunys vejas ir smėlio dėžes pridergia, o dieną vaikai ten žaidžia.

- Teko kalbėtis su jūsų Akademijos Veterinarijos klinikos vedėju Juozu Bakūnu, kurį daug kas Kaune vadina „daktaru Aiskau­da". Įsiminiau jo žodžius: „Pražiopsom tą palankiausią metą, kai vaikiškos sielos imliausios gėriui, kai jie trokšta globoti, auginti gyvulėlius. Kiek daug suaugusių tai niekina, draudžia, o paskui stebisi - kodėl toks žiaurus jaunimas?"

 - Teisybė. Juk meilė gyvūnams mums yra įgimta. Todėl mažas žmogutis ir nori globoti gyvūnus. Žinot, net yra zoologinė psichoterapija - kai sergančiam kuria nors liga vaikui duoda glostyti, pavyzdžiui, katiniuką, ir tas valkas bemat prašvinta.

Ir iš kur tas kai kurių vaikų žiauru­mas? Kodėl kala kačiuko letenėles prie medžio? To, kuris kala, reikėtų patikrinti sveikatą - greičiausiai jis ligo­nis. O tie, kurie spokso, turbūt tai daro tik iš smalsumo, bet kodėl nesudraudžia?

Be to, yra ir tokių žmonių, kurie gyvūnų nemėgsta. Ir jei tokių tėvų vaikas girdi - „bjaurybė katė!", „neglostyk - apkrės!" ir taip toliau - argi tas vaikas mylės gyvūnus? Arba -  jei tėvas net neglosto savo vaikelio, bet ir prisigėręs muša jį, jei ant to vaiko nuolatos šaukia motina - argi tas vaikas glostys katiniuką? Gal dargi jam atkeršys, išlies ant jo susitvenkusią nuoskaudą.

Mūsų vaikams labai trūksta švelnumo. Ir visiems mums jo labai trūksta.

- Kai pernai išspausdinome "Mūsų gamtoje" straipsnį „Nežudyk", skaitytojai klausė - kodėl nėra įstatymų, baudžiančių už gyvūnų kankinimą?

 - Šis tas buvo, tik kad nesinaudota. Net Baudžiamasis kodeksas numato bausmę už žiaurų elgesį su gyvūnais - iki pusės metų pataisos darbų. O Administracinis kodeksas už tai numatė pini­gines baudas. Dabar jos smarkiai padidintos.

Mūsų draugija jau parengė ir Aukš­čiausiajai Tarybai pateikė ir Gyvūnų globos įstatymo projektą.

- Kartą girdėjau Jus sakant: mūsų draugiją ne visi mėgs.

- Nes kišimės ten, kur bus skriaudžia­mi gyvūnai. Eisim'e į visuomeninių ūkių fermas - kokiomis balsiomis sąlygomis ten laikomi gyvuliai! Tvartai suprojek­tuoti ne taip, kad gyvuliams būtų patogu, o tik kad jų daugiau tilptų. Jiems tenka stovėti daugiausia ant pliko, šalto betono, vietos labai mažai, šeriami prastais pašarais, mušami ir panašiai.

Eisim į ūkininkų so­dybas - ar negraužia gyvulių pakinktai, ar nearia arkliu tol, kol jis paeina, ar jo nedaužo? Žinokit, yra ligonių - sadistų, kurie pasimėgavimui, pavyzdžiui, lupa arklį per galvą ar bado yla. Ir jie kaip tik braunasi prie gyvulių, stengiasi įsidarbin­ti fermose, net pas mus ateina. Reikia juos išaiškinti.

Eisime į gyvūnų vivariu­mus - jų yra mokslo įstaigose, ligoni­nėse, sanatorijose. Ir kokių tik žiaurių ir beprasmiškų eksperimentų su gyvūnais ten nedaroma! Ir kartais be narkozės!

Nemėgs mūsų ir kai kurie medžiotojai, nes ir jiems turime priekaištų. Tiesa, jie ne visada kalti. Nes ar lengva iš lygiavamzdžio šautuvo pakloti vietoje žvėrį? Aš pats bu­vau medžiotojas ir žinau: nelengva. Už­tat ir medžiotojo bilietą padėjau, nes tai nesuderinama su gyvūnų globa.

Net ofi­cialūs duomenys rodo, kad kas penkto sužeisto žvėries medžiotojai neranda (ar tingi ieškoti), taigi palieka kančioms, o iš tikrųjų tokių turbūt kur kas daugiau. Aš ne prieš medžioklę, bet medžioti rei­kia profesionaliai, stambų žvėrį šauti tik iš graižtvinio šautuvo, kad žvėris kristų vietoje, o ne sužeistas ilgai kankintųsi.

Užsienyje gyvūnų globos draugijos galingos. Štai Ispanija pernai norėjo užsidirbti pinigų - surengti koridą Mask­voje. Bet Tarptautinė gyvūnų globos organizacija uždraudė.

 - O kol kas pirmieji jūsų draugijos žingsniai, matyt, nelengvi?

 - Taip, užtat ir kol kas tokie mažučiukai tie mūsų žingsniai. Bet nėra ko norėti po penkiasdešimties metų pertraukos iškart šuoliuoti. Tenka pradėti vėl nuo nulio.

Kol kas mūsų draugijoje nedaug narių, bet tikime, kad bendra­minčių atsiras nemažai. Pagaliau ne skai­čius svarbu. Mūsų organizacija nepanaši j kitas, nes jon buriasi žmonės ne dėl politinės ar materialinės naudos, kaip į daugelį kitų dabar madingų sambūrių.

Mes dar labai neturtingi. O reikia daug ko - net ir vėliavos, emblemos, ženkliuko; reikia popieriaus mūsų periodiniam leidiniui, kitai animalistinei literatūrai (beje, prieš karą veikusi Gyvūnų globos draugija jos leido nemažai).

Bet svarbiau­sia, žinoma, ne tai. Mes prašome, kad mums padėtų dvasi­ninkai, pedagogai. Žinoma, ateityje bus mūsų krašte tokių prieglaudų, apie kokias čia kalbėjau, gyvūnų aptarnavimo įstaigų ir taip toliau. Bet dabar, kol mūsų rankos tuščios, daugiausia dėmesio reikėtų skirti žmonių auklėjimui, švietimui. Juk kiek daug jau tokių, kurių ryšys su žeme, su gyvąja gamta yra nutrūkęs. Net ne kiek­vienas kaimo valkas jau moka pamelžti karvę, pakinkyti arklį.

Kas buvo Švedijoje, tas matė - ten ramūs, gero būdo ne tik žmonės, bet ir jų šunys. Net antsnukių jiems gatvėse nereikia. O pas mus? Pikti žmonės - pikti ir mūsų gyvūnai. Pastebėjote?

- Pastebėjau. „Mūsų gamtos" skaity­tojų, kurių dauguma tikrai neabejingi gyvūnams, vardu linkiu Jūsų vadovaujamai draugijai geros kloties. 

Feliksas Žemulis, Žurnalas "Mūsų gamta", 1991 m. vasaris, Nr. 2