Žiemą sparnuočiai glaudžiasi arčiau žmonių

Vis rūstesnė žiema jau kelia pavojų kai kuriems paukščiams, ypač mažiesiems. Kai laukus užkloja stori sniego patalai, sparnuočiams sunkiau rasti lesalo. O palesti žiemą jie turi gerokai daugiau nei šiltuoju metų laiku, kitaip pritruks energijos palaikyti pakankamą kūno temperatūrą, kuri kartu su plunksnomis gina juos nuo šalčio.

Normali paukščių kūno būna didesnė negu žmonių – siekia apie 40 laipsnių. Štai kodėl jie lengviau negu žmonės atlaiko šaltį. Tačiau tik tuo atveju, jei nebadauja.

Žiemą dienos trumpos, greitai temsta, tad iki nakties, kai šaltis dar labiau paspaudžia, paukščiams reikia suspėti pakankamai pasimaitinti, kad ištvertų ilgą šaltą naktį.

Todėl šaltuoju metų laiku kai kurie paukščiai skraidžioja po sodybas, sodus, šmirinėja apie namų langus, nutupia ant kelių, kur ne tik randa sėklų, bet ir, deja, kartais patenka po automobilių ratais.

Sparnuočiai žino: ten, kur gyvena žmonės, galima rasti ko nors lesamo. Kai kur - net lesyklą ar ant šakos pakabintą lašinių gabalėlį.

Jei pradėjai - nesustok

Knygą "paukščių globa žiemą" parašęs ornitologas Gintaras Riauba sako, jog prieš pradedant lesinti paukščius svarbiausia yra tvirtai apsispręsti: nemesiu šio darbo tol, kol stos šiltos dienos ir atsiras vabzdžių.

O neretai būna taip: pakabino žmogus lesyklą, keletą dienų pabėrė į ją lesalo, o paskui ranka numojo - "Et, nusibodo. Tegul susiranda patys".

Kai spaudžia šaltis, net vienos dienos pertrauka, per kurią lesykla bus tuščia, gali būti pražūtinga keliolikai paukščių. Tyrimais nustatyta, jog per speigus net porą valandų neradę lesalo žūva keletas paukščių. Mat jie priprato rasti lesykloje grūdų ar kitokio lesalo ir ilgai skraidys aplink jo tikėdamiesi. Jei nakties speigas užklups juos tuščiais gūžiais - mirtis neišvengiama.

Tad išvykdami kur nors ilgiau kaip dienai turite savo namiškių ar kaimynų paprašyti, jog šie pripildytų lesyklą.

Tinka ne visokios atliekos

Kuo lesinti paukščius? Pasak G.Riaubos, jiems tinka beveik visas mūsų valgomas maistas, svarbu tik, kad jis nebūtų sugedęs, per sausas, per sūrus ar per saldus (tokiam virškinti sunaudojama daug vandens). Štai kodėl batoną ar baltą duoną ir jos trupinius, sausainių likučius, net džiovintas uogas reikia truputį sudrėkinti.

Nelesinkime paukščių juoda, iš raugo kepama duona, ypač – supelijusiais jos likučiais. Jais sparnuočiai gali apsinuodyti.

Daugelis grūdlesių paukščių noriai lesa virtas miežių, kviežių, sorų, avižų, manų ir kitas kruopas, virtas bulves. Į šių produktų košes įpylus gyvulinių riebalų ar aliejaus, jos bus ir maistingesnės, ir nesušals. Tačiau per atlydį toks lesalas gali sugesti, todėl jo paruošti reikia tik tiek, kiek paukščiai gali sulesti per dieną. Tinka jiems ir nevirtos smulkios kruopos, avižiniai dribsniai.

Ypač mėgsta paukščiai juodų saulėgražų sėklas, mat jos aliejingos, sočios. Tinka jiems ir stambesnės, kurių lukštas pilkas ar dryžuotas, tačiau juodųjų lukštas plonesnis, branduolėlis didesnis. Be abejo, ir kitų augalų sėklos paukščiams yra vertingos. Pavyzdžiui, piktžolių, kurių gausu šieno ir šiaudų pabirose, peluose.

Lašiniai - tik nesūdyti

Daugeliui vabzdžialesių paukščių vertingiausias lesalas yra vadinamasis paukščių pyragas - riebalai, į kuriuos lydant įmaišyta įvairių sėklų, džiovintų vaisių, duonos gaminių trupinių, varškės bei kitokio maisto.

Ypač šiam "pyragui" tinka galvijų taukai. Jų galima įdėti ir lesyklon greta kitokio lesalo, ir, pripylus skystų riebalų į gėlių vazonėlį bei palaukus, kol jie atauš, pakabinti šį vazonėlį medyje ar greta lango.

Ornitologas G.Riauba pataria vazonėlį kabinti taip, jog jo dugnas būtų viršuje. Prieš tai per skylutę vazono dugne reikia prakišti pagaliuką taip, jog jo galas kyšotų už vazonėlio apačios. Įsikibę į pagaliuką, paukščiai pasieks lesalą vazonėlyje.

Be abejo, paukščius pradžiugins žali lašiniai. Tačiau jie turi būti nesūdyti ir nerūkyti.

Lašiniai bei kai kurie kiti maisto produktai nepigūs. Patyrę paukščių globėjai moka savo globotiniams pagaminti skanėstų ir iš pigių žaliavų. Tarkim, į miltus įpila aliejaus ir sulipdo kukulių - zylės juos noriai lesa.

"Galima patrupinti ir balto sūrio ar varškės, labai smulkiai sukapotų virtos ar žalios kiaulienos odelių, smulkiai pjaustytos virtos mėsos", - aiškino G.Riauba.

Geltonosios startos ir žvirbliai žiemą stengiasi lesti ant plikos žemės, tad šiems paukščiams lesalo nedėkime į lesyklą - nuvalykime nuo lopinėlio žemės sniegą ir paberkime ten kruopų, įvairių kitų sėklų, šieno pabirų.

Kaip apginti nuo varnų?

Kad lesyklų neokupuotų varniniai paukščiai ir balandžiai, reikia ant lesyklų šonų prikalti pagaliukus ar apvynioti viela. Penkių centimetrų tarpo tarp pagaliukų ar vielos užteks, kad pralįstų smulkieji paukščiai.

Lašinių gabaliukus reikia kabinti taip, jog nebūtų šalia kokios nors atramos, kitaip juos nugvelbs didieji paukščiai. Lesyklas reikia įrengti ten, kur paukščiai būtų apsaugoti nuo plėšrūnų ir stipraus vėjo.

Kai ypač šalta, G.Riauba pataria paukščius lesinti du kartus: anksti rytą ir tuoj po pusiaudienio.

Labai gerai, kai yra keletas (ir įvairių konstrukcijų) lesyklų. Mat prie vienintelės kai kurie paukščiai savo gentainių neprileidžia. Be to, skirtingose galės lesti įvairūs paukščiai.

Nesulestas atliekas reikia periodiškai išvalyti, kad paukščiai sugedusiu lesalu neapsinuodytų.

Žiemojančius vandens paukščius pradžiuginsite pabėrę jiems įvairių grūdų, pelų, virtų bulvių, smulkintų daržovių, duonos. "Geriausia vandens paukščius maitinti seklumose (iki 10-15 cm gylio), nes ant ledo papiltą lesalą dažnai sulesa varniniai paukščiai", - mokė ornitologas G.Riauba.

Grūdai, pabiros, bet koks augalinis maistas tinka ir kurapkoms lesinti. Bet tam geriausia iš medžių šakų, šiaudų ar nendrių padaryti atvirose vietose palapines. Jose reikėtų paberti ir smėlio ar smulkaus žvyro.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 2002 01 04