Meilė neaplenkdavo ir sovietinių lagerių

Už Lietuvą kentėję laisvės kovų veteranai jau seniai žili, bet optimizmo ir energijos turi daugiau už daugelį dabartinių jaunuolių.

Kaip pranešė "Lietuvos žinios", keletas tūkstančių sovietinio režimo politinių kalinių ir tremtinių buvo susirinkę į tradicinį kasmetinį sąskrydį Ariogaloje (Raseinių r.). Vaizdingame Dubysos upės slėnyje šie daug kančių patyrę žmonės dalijosi prisiminimais ir rūpesčiais, aptarė politinius įvykius, teikė šalies valdžiai patarimų ir reikalavimų - apie tai jau rašėme.

Keletą pašnekovų paprašiau pasidalinti savo mintimis. Nors nebejauni, o kai kurie jau ir paliegę, laisvės kovų veteranai neslėpė, jog džiaugiasi šalies laisve ir tvirtino: jei tėvynė pašauktų - gintų ją ir dabar.

Laiškai malkose

"Daug Lietuvos žmonių dabar yra sugadinti. Ypač valdžioje. Ten tokia korupcija klesti! Matyt, paprastų žmonių gyvenimas pagerės tik tada, kai prie valdžios vairo stos jaunesnės kartos", - svarstė buvę politiniai kaliniai Stasė ir Vytautas Liorentai.

Stasė ir Vytautas į Sibirą pateko tiesiai iš mokyklos suolo - Stasė buvo Radviliškio gimnazijos abiturientė, Vytautas mokėsi Šakių rajono Lukšių miestelio mokyklos baigiamojoje klasėje. Šie moksleiviai skaitė ir kitiems platino antisovietinius atsišaukimus.

Ėjo dar tik 1948 metai - pats sovietinio teroro įniršis, tad Stasei ir Vytautui nemažai teko iškentėti Vologdos, Intos lageriuose. Bet čia jie rado ir savo laimę - įsimylėjo vienas kitą. "Aš Staselę pamačiau, kai mūsų kolonos prasilenkė - tokia graži mergaitė", - šypsojosi Vytautas Liorentas, prisimindamas pirmąjį jų pasimatymą. "Meilės laiškelius vienas kitam siuntinėjome paslėptus išskobtose malkose", - atviravo ir Stasė.

Lageryje jie ir susituokė. Kai Stasę išleido į laisvę pirmąją, ji Sibire pusantrų metų laukė, kol paleis Vytautą ir jie kartu grįš į tėviškę. Dabar Liorentai gyvena Kuršėnuose (Šiaulių r.) ir kasmet važiuoja į Ariogalą susitikti su senais draugais.

Ragino vyti komunistus

Panevėžietis Albertas Pilka Mordovijos lageriuose penkerius metus kalėjo irgi už tai, jog pokariu rašomąja mašinėle parašė ir padalijo antisovietinių atsišaukimų. "Juose raginau išvyti lauk komunistus, kad Lietuva būtų laisva", - prisiminė Pilka.

Sovietiniais laikais mašinėlių šriftai buvo registruojami, tad KGB nesunkiai nustatė, kuria jų išspausdinti atsišaukimai. Netrukus jų autorius buvo suimtas. Jo kišenėje rado dar vieną atsišaukimą.

"Net grįžus iš Sibiro į Lietuvą mane KGB sekė keletą metų", - pasakoja Pilka. Dabar jis pensininkas, Šaulių sąjungos Panevėžio penktosios rinktinės būrio vadas.

Su Pilka paspėliojome, kodėl Rusija neišdavė vizų liepos pabaigoje į Sibirą aplankyti tremtinių kapus susiruošusiai lietuvių jaunimo ekspedicijai. "Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bijo, jog jo imperijoje gali kilti patriotizmo banga - panašiai kaip kadaise nuvilnijo išsivadavimo banga iš Lietuvos. Kremliui tai nenaudinga", - kalbėjo veteranas.

Leidyba - visam gyvenimui

Sovietinę valdžią kritikuojančius tekstus spausdino bei platino ir vilnietis Edvardas Burokas. Už šią veiklą jam teko kalėti penkerius metus Vorkutos lageryje, vėliau Vladimiro kalėjime.

Iškalėjus skirtą laiką, Buroką išleido į laisvę, šis grįžo į Lietuvą. "Bet po poros mėnesių vėl suėmė - esą neteisingai paleistas. Teko Sibire išbūti dar penkerius metus ir du mėnesius, kuriuos laisvėje praleidau", - sakė Burokas.

Rašymas ir leidyba Buroką lydi visą gyvenimą. Vorkutos ir Intos lageriuose jis padėjo leisti Lietuvos laisvės kovotojų leidinį "Varpas". Šios veiklos jis nenutraukė ir grįžęs iš kalėjimų, ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Kurį laiką Burokas buvo "Varpo" redaktorius, dabar - leidėjas.

Buroko pasiteiravome, kodėl, jo nuomone, dalis sovietinio režimo politinių kalinių ir tremtinių ligi šiol tebegyvena Rusijoje, nors jiems grįžti į tėvynę mūsų valstybė skyrė pašalpų, lengvatų, privilegijų.

"Šie žmonės didvyriai, bet neatlaikė spaudimo - prisitaikė prie sovietinio gyvenimo būdo", - svarstė Burokas.

Daina - irgi ginklas

Minioje dėmesį patraukė ariogalietė pensininkė Stanislava Rimkienė: po skėčiu linksma dainavo, nors tremtinių dainos ir liūdnos. Rimkienė sakė esanti prezidento Valdo Adamkaus giminaitė - jos senelis ir Almos Adamkienės tėvas pusbroliai. Beje, šis jos senelis sukonstravęs pirmąjį Lietuvoje traktorių - malkomis kūrenamą.

Tačiau dar labiau negu giminyste su Lietuvos vadovu Rimkienė didžiavosi tuo, jog lemtingosiomis 1991 metų sausio dienomis gynė Parlamento rūmus ir už tai apdovanota medaliu. "Kai tik išgirdau per radiją Landsbergio prašymą ginti rūmus, abi su seserimi maršrutiniu autobusu išskubėjome į Vilnių", - prisiminė Rimkienė.

Dainos - jos hobis, todėl tą baisiąją naktį iš sausio dvyliktosios į tryliktąją sako tiek daug dainavusi, jog net užkimo. "Kai tankai priartėjo gal per du metrus nuo mūsų, užtraukiau giesmę "Marija, Marija", minia pritarė, giesmė sugaudė visoje aikštėje ir - stebuklas, tankai sustojo, paskui pasuko šalin ir nužvangėjo", - tikino Rimkienė.

Iki pensijos ji dirbo eigule. "Pasodinau ne vieną tūkstantį medžių, užauginau keturis gerus, mylinčius Lietuvą vaikus - pareigą tėvynei atlikau", - šypsodamasi kalbėjo moteris.

Ar nesigaili gynusi Parlamentą? "Ne. Turėjome ir turime pavargti - be vargo nebus ir duonos. Tik norėčiau, jog valdžioje nebūtų buvusių komunistų", - prisipažino Rimkienė.

Užsieniai nebevilioja

"Aš jau dešimt metų pabuvau užsienyje - Igarkos lageryje Sibire. Nuo 1948 iki 1958 metų. Ir man nebereikia jokių užsienių, aukso kalnai ten stovėtų - nevažiuočiau", - tikino kaunietė Vincenta Morkūnienė. Pasiramsčiuodama lazda - sveikata jau nekokia - buvusi tremtinė su lemties draugais pamažėle iš Ariogalos miestelio leidosi į Dubysos slėnį. Kolonoje, kaip senais laikais Sibire, bet laisva.

"Dabar daug jaunimo ieško laimės užsienyje. Argi iš jūsų giminės niekas neišvažiavęs?" - pasiteiravau moters. "Išvažiavęs mano anūkas. Prašiau grįžti, bet neklauso", - atsiduso Morkūnienė.

O greta Morkūnienės žingsniavosi jos draugė ukmergietė Malinauskienė gailėjosi Sibire paliktos jaunystės. "Kad teko pavargti, pakentėti - tiek jau to. Bet ten praradome geriausius gyvenimo metus - jaunystę, mokslą, galimybę lavintis. Juk išvežė mus jaunas, keliolikos metų", - apmaudžiai kalbėjo Malinauskienė. Ji buvo ištremta į Tomsko sritį.

Rūsti bausmė mokiniams

Šiaulietis Petras Ivoškus taip pat į Sibirą pateko labai jaunas. "Tuoj po karo gyvenau Kuršėnuose, priklausiau moksleivių pasipriešinimo būriui "Margiris". Nuginklavome keletą stribų ir rengėmės karui su rusais. Tikėjome, jog išlaisvinsime Lietuvą, o radijo "Amerikos balsas" žadėjo, jog JAV tame kare palaikys Lietuvą. Tačiau tai liko tik pažadai", - pasakojo Ivoškus.

Tuo metu jam ir keletui stribus užpuolusių vaikinų nebuvo net aštuoniolikos. Tai ir išgelbėjo juos nuo mirties bausmės - sovietų valdžia moksleiviams paskyrė po 25 metus Sibiro lagerių. Ivoškus Vorkutos lageryje kalėjo 10 metų. Mirus SSRS diktatoriui Stalinui, Ivoškus, kaip ir daugelis politinių kalinių ir tremtinių, netrukus buvo paleisti į laisvę ir grįžo į Lietuvą.

Dabar Ivoškus - Lietuvos šaulių sąjungos narys. "Nesu radikalas, bet jei vėl kiltų Lietuvai pavojus - ginčiau", - sakė šiaulietis.

Pagal algą ir pensijos

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Antanas Lukša įsitikinęs, jog daugelio dabartinių Lietuvos sunkumų priežastis - ligi šiol nėra Desovietizacijos įstatymo. "Tokį dokumentą priėmė daug pokomunistinių šalių, o Lietuvos politikai neišdrįso", - apgailestavo buvęs partizanas.

1947 metais jis sovietų agento buvo išduotas. Saugumiečiai Lukšą suėmė, kankino, paskui išsiuntė į Sibiro ypatingojo režimo lagerius. 1956 metais tuometiniam SSRS vadovui Nikitai Chruščiovui paskelbus amnestiją, Lukša grįžo į tėvynę.

Pradėjus kalbėti apie šias dienas, Lukšos veidas apsiniaukia. "Sovietmečiu grįžę į Lietuvą mes, politiniai kaliniai ir tremtiniai, negalėjome gauti gero darbo ir didelio atlyginimo, todėl dabar ir pensijas gauname menkas. Šiemet padidino jas tik 26 litais. Invalidams moka šiek tiek didesnes pensijas. Daug mūsiškių vos suduria galą su galu", - guodėsi buvusių politinių kalinių ir tremtinių vadovas.

Tačiau greitai jo akys vėl pragiedrėjo. "Aš vis dar gyvas ir galiu organizuoti likimo draugų susitikimus. O svarbiausia - Lietuva laisva", - džiaugėsi 83 metų laisvės kovų veteranas.

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2006 08 14