Tai dabar jau istorinis rašinys apie tai, kaip norėta sunaikinti Dubysos upę jos aukštupyje - prie Šiaulių. - F.Ž., 2020
„Projektas, kuriame buvo numatoma Sibiro didžiąsias upes pasukti į pietus, užkonservuotas, o štai Dubysos pertvarkymo projektą planuojama įgyvendinti. Mat vis daugiau vandens reikia Šiaulių pramonės įmonėms, ypač odų gamyklai, kuri dabar statoma.
Planuojama jai tiekti vandenį iš Bubių tvenkinio, kuris susidarė, patvenkus Dubysą netoli Šiaulių.
O vėliau numatyta statyti 18 metrų aukščio užtvanką ten, kur Kražantė įteka į Dubysą, ir miestui tiekti vandenį iš šio tvenkinio. Didžiulis Padubysio tvenkinys užlietų poetų apdainuotus puikius Dubysos slėnius ir dar nuostabesnę Kražantę bei jos slėnį.
Kam statyti Šiauliuose gamyklas, kurioms reikia daug vandens? Juk jas galima kurti prie didžiųjų upių, o puikius Dubysos ir Kražantės slėnius išsaugoti“.
Taip savo laiške „Mūsų gamtos“ žurnalo redakcijai rašo šiaulietis Povilas GRIGALIŪNAS.
-----------------
Povilo Grigaliūno laiško kopijų pasiunčiau kelioms žinyboms. Daugelis jų mielai sutiko pareikšti savo nuomonę. Tik kai kurie Valstybinio plano komiteto darbuotojai buvo nustebę. Pora dienų redakcijoje čirškė telefono skambučiai. „Ar laiško autoriaus pavardė tikra, ar gyvena Šiauliuose tas žmogus? Kodėl būtent jo laiškui skiriate tiek dėmesio? Kam dar išsiuntėte nuorašus? Gal galėtume susipažinti su kitų atsakymais?" - pylėsi šie ir kiti klausimai.
Ką gi - valdininkų smalsumą patenkinti nesunku. Juolab kad ir pats laiško autorius, kai atvykau pas jį, mielai sutiko susipažinti. Taigi: Povilas Grigaliūnas, gyvena Šiaulių miesto Žemaitės gatvėje. Baigęs Kauno universitete hidrotechniką, dirbo projektuotoju Respublikinio komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriuje, Žemės ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriuje. Šiuo metu - Inžinerinių tyrinėjimų instituto Šiaulių skyriaus inžinierius.
O dabar apie reikalą. Apie tai, kad Rytų Žemaičių plynaukštės takoskyroje įsikūrę ir greit augantys Šiauliai neturi daug nei požeminio, nei paviršinio vandens, be abejo, žinoma jau seniai. Todėl jau seniai ir svarstoma, kaip sudaryti Šiaulių apylinkėse didesnes paviršinio vandens atsargas, kurias galėtų naudoti miesto pramonės įmonės.
Septintojo dešimtmečio pabaigoje respublikos Pramoninės statybos projektavimo institutui buvo pavesta parengti Šiaulių aprūpinimo pramoniniu vandeniu techninius ekonominius skaičiavimus. Į darbus įsijungė ir Vandens ūkio projektavimo institutas.
Buvo nutarta patvenkti iš Šiaulių apylinkių ištekančią Dubysą pačiame jos aukštupyje. Taip už keleto kilometrų nuo Šiaulių 1978 metais ir atsirado Bubių tvenkinys - apie pustrečio milijono rublių kainavęs, taigi pelningas užsakymas melioratoriams. Tvenkinio plotas - daugiau kaip puspenkto šimto hektarų. Užlieti Jonelaičių ir Raizgių ežerėliai, 57 hektarai neišeksploatuotų durpynų (vėliau durpės kilo į viršų, teršė marias, kol pagaliau nusėdo į dugną), 207 hektarai ariamosios žemės, 72 - ganyklų, 146 - pievų. Į tvenkinio ribas pateko gamtos ir istorijos paminklų - Bubių, Jakštaičių, Pilaitės piliakalniai, Aukakalnlo kalva, Jonelaičių kapeliai, Jakštaičių ir Raizgių senkapiai.
Šiandien šio tvenkinio projektą ekologai peikia ir abejoja, ar iš viso jo reikėjo - nors užtvindyta daug vertingų žemių ir paminklų, bet reikiamo miestui vandens kiekio taip ir nesukaupta, be to, tvenkinys, mažai tegaudamas vandens, dumblėja.
- Mes tvirtinome, kad reikia įrengti ne Bubių, bet Bazilionių (anuomet Šiaulių rajone buvo tokia gyvenamoji vietovė) tvenkinį, tai yra, patvenkti Dubysą šiek tiek žemiau, kur tvenkinį būtų maitinę daugiau upelių, o jis būtų buvęs mažesnis, - prisimena Vandens ūkio projektavimo instituto hidrotechnikos skyriaus viršininkas Povilas Garbauskas. - Tačiau mūsų pasiūlymas buvo atmestas.
O visų keisčiausia yra tai, kad šiauliečiai to Bubių tvenkinio vandens iki šiol nenaudoja. Pramoninės statybos projektavimo instituto generalinių planų ir pramonės mazgų skyriaus vyriausiasis inžinierius hidrotechnikas Linas Apuokas tuo negali atsistebėti. „Šitaip prašė, dejavo, kad be tvenkinio dūsta pramonė, - leidžiasi į prisiminimus jis, - o dabar? Tai gal mūsų darbas buvo nereikalingas?"
Gal. Tiesa, ne visai taip - Bubių marių vandeniu drėkinama šiek tiek aplinkinių pievų, pagaliau čia vasarą atvažiuoja pailsėti, pažvejoti šiauliečiai. Beje, ne taip jau gausiai - daug kur šio tvenkinio pakrantės neapželdintos, netraukia žmonių.
Kai paklausiau Šiaulių miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją, plano komisijos pirmininką Edmundą Cėsną, kodėl štai jau dešimti metai miesto pramonė nenaudoja Bubių marių vandens, šis tik rankomis skėstelėjo. Ne taip paprasta, aiškino jis, rasti pinigų tokiam brangiam objektui - pramoniniam vandentiekiui. Ir tik kai prireikė rekonstruoti odų gamyklą, atsirado proga prispirti ją, kad finansuotų šio vandentiekio tiesimą. Šiemet bus pakloti trys kilometrai vamzdžių, kitąmet jais į odų gamyklą ir kitas įmones tekės Bubių marių vanduo. O tada...
O tada, kaip tvirtina mokslininkai, irgi bus ne kas. Seklus Bubių tvenkinys dar labiau nuslūgs, išnirs plikos, klampios pakrantės...
Tad nenuostabu, kad kai kas jau seniai puoselėja ir kitą sumanymą - patvenkti Dubysą žemiau jos ir Kražantės santakos. Išsilietų kur kas didesnės negu Bubių marios - užtvindytų 2020 hektarų plotą. Po vandeniu atsidurtų daugiau kaip 20 kilometrų Dubysos, apie 10 - Kražantės slėnių, taip pat Šiaušės ir Lukojaus slėniai, nemaža dalis Kurtuvėnų landšaftinio draustinio - kone visas Zubovo parkas, Pagelvės girininkijos, Padubysio, Vabaliekų, Karauskių, Spiktiškės miškeliai, upių ir upelių raguvos, kurių šlaituose auga ąžuolai ir liepos, gamtos paminklai - Bubių pilkosios tuopos...
Patvankos zona apimtų 519 hektarų ariamosios žemės, 767 - pievų, 377 - miškų, 284 - krūmų, 401- kūdrų, upių, pelkių, kelių (Dubysos slėnyje susikerta sąjunginės reikšmės Šiaulių, Kelmės ir Užvenčio asfaltuoti keliai); tektų nukelti netoli šimto sodybų. Prie pat tvenkinio arba ir jo teritorijoje atsidurtų Bubių girininkija, Šiaulių vykdomojo komiteto ir „Elnio" odos ir avalynės gamybinio susivienijimo vasarvietės, Mirsiškės malūnas ir kiti pastatai. Žodžiu, Dubysos bei Kražantės senklonlų, Žemaičių aukštumos kalvynų vaizdas pasikeistų.
Bene todėl iki šiol neatsiranda drąsuolių, kurie išdrįstų pasiųsti buldozerius į šias vietas. O gal taip yra paprasčiausiai todėl, kad Padubysio tvenkinio projektas brangus, kainuotų ne vieną dešimtį milijonų rublių, o ir tokios statybinės organizacijos, kuri pajėgtų pakelti šitą naštą, sako, dar nėra.
Nors šalininkų šis projektas turi. Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Povilas Morkūnas, praėjusiais metais "Moksle ir gyvenime" (Nr. 9) pasakodamas apie Šiaulių perspektyvas, visai rimtai užsimena apie "planuojamą Padubysio tvenkinį" ir rašo, kad jo ir Bubių marios "pirmiausia tenkins pramonės poreikius".
Apskritai šiuo klausimu yra optimistų ir skeptikų. Pirmieji teigia, jog Padubysio tvenkinio nereikėsią, kad užteks ir Bubių marių - tik reikia miestui taupyti vandenį, įrengti uždaros apytakos vandens sistemas, technologiniams reikalams naudoti išvalytą nutekamąjį vandenį ir t.t.
Taip, kaip matyti iš anksčiau cituoto atsakymo, galvoja Valstybinio plano komiteto pirmininkas Bronislovas Zaikauskas, tokios nuomonės yra ir Šiaulių miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Edmundas Čėsna.
Kiti - pavyzdžiui, Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto hidrotechnikos skyriaus viršininkas Povilas Garbauskas, šio instituto Šiaulių skyriaus viršininkas Juozas Svirskis sako, kad greitai šių darbų niekas nesiims tik dėl jų grandioziškumo ir brangumo.
O skeptikai stabdo - pala, pala, neskubėkite liūliuoti. Gyvenime ne viskas taip sklandu, kaip kitąsyk norėtųsi. Argi Šiaulių pramonė visą laiką liks tokia pat? Be abejo, plėsis, augs. Vien šį penkmetį, be odų gamyklos, nauji pajėgumai stos rikiuotėn „Nuklono" ir „Vairo" gamyklose, bus pastatyti Buitinės technikos remonto, Radiotechnikos patarnavimo įmonių korpusai, žuvų perdirbimo cechas.
Numatoma išplėsti namų statybos, pieno, mėsos kombinatus, pastatyti dar vieną kepyklą. Argi šiose ir kitose įmonėse taip ir išmoks racionaliai naudoti vandenį, jei iki šiol technologiniams reikalams šviasto kone pusę visam miestui tiekiamo geriamojo vandens, jei kone dešimtį metų nerasta galimybių nutiesti pramoninį vandentiekį? Kažin, kažin...
Respublikinės vandens ūkio inspekcijos Šiaulių viršininkas Kastytis Čechavičius pasakojo, kad per pastaruosius dvidešimt metų vandens naudojimas mieste išaugo pustrečio karto. K. Čechavičius skeptiškai žiūri į tas gražias gražių technologijų, ekonomijų etc. prognozes. Ir negali jo žodžiais netikėti, nes juos sako specialistas, iki panagių žinąs miesto vandens ūkio problemas.
O Pramoninės statybos projektavimo instituto generalinių planų ir pramonės skyriaus vyriausiasis inžinierius Linas Apuokas nė kiek neabejoja, kad Padubysio tvenkinys tikrai bus - ir juo taip pat gali pasikliauti, nes šis žmogus jau nebe vieną dešimtmetį projektuoja tvenkinius, be to, puikiai žino, ką reiškia pelningi užsakymai didžiulėms organizacijoms...
Beje, Valstybinio plano komiteto užsakymu Pramoninės statybos projektavimo institutas neseniai parengė naujus Šiaulių miesto aprūpinimo vandeniu ir nutekamojo vandens valymo techninius ekonominius skaičiavimus. Jų išvada kategoriška: Padubysio tvenkinys būtinas, nes Šiaulių pramonės įmonėms reikia per parą 20 tūkstančių kubinių metrų vandens, o iš Bubių tvenkinio bus galima paimti tik 15 tūkstančių.
O dabar grįžkime prie P. Grigaliūno klausimo: "Kam statyti Šiauliuose gamyklas, kurioms reikia daug vandens?" Daugiausia jo suryja odų gamykla, kuri, kaip skaitytojai mato iš čia publikuojamų oficialių atsakymų, tėra „tik plečiama".
Na, statoma ar „tik plečiama" - ką čia dėl to žodžio ginčysimės, geriau nuvažiuokime į Šiaulius ir pasidairykime palei šią įmonę Lenino gatvėje. Nieko sau kontrastas, ar ne? - Nedidukė XIX amžiaus pabaigoje brolių Nurokų įkurta odų įmonė ir šalia - būsimojo odų giganto grandiozinės statybos... Kaip rašė šių metų sausio 17 dieną Šiaulių miesto laikraštis „Raudonoji vėliava", vien šiemet čia bus atlikta darbų daugiau kaip už 3 milijonus rublių.
Beje, ir pats respublikos Lengvosios pramonės ministras Jonas Ramanauskas savo pranešime, skaitytame neseniai įvykusioje vienuoliktojo šaukimo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos šeštojoje sesijoje, informavo: „Pradėta statyti nauja Šiaulių odų gamykla, kuri bus aprūpinta naujais šiuolaikiniais įrengimais. Pajėgumai numatomi įvesti 1990 metais".
Žinoma, Šiauliai - senas odininkų tradicijas turintis miestas. Jos, aiškino man E. Čėsna, matyti netgi senoviniame miesto herbe. Be odų gamyklos, čia yra ir taip pat seniai įkurtas „Elnio" odos ir avalynės gamybinis susivienijimas, Odos galanterijos fabrikas. Sukurta materialinė techninė bazė, dirba kvalifikuoti žmonės. Ką ir kalbėti, nebūtų paprasta viso to atsisakyti ir perkelti į kitą vietą; pagaliau kažin ar nuo šiauliečių tai priklauso.
Bet ar, plėsdami šiame mieste odos pramonę, elgiamės protingai?
Vandens ūkio specialistai tvirtina, kad įrengti vandens telkinius atsieina daug pigiau, negu juos vėliau tinkamai prižiūrėti. Tai kiek dar milijonų tektų skirti ateityje Padubysio ir Bubių tvenkiniams, kad jie nesektų, kad jų krantai neeroduotų? Ar pelnas, kurio duos nauji odų gamyklos pajėgumai, padengs šiuos nuostolius, apskritai ar ši įmonė rūpinsis tvenkiniais? O milžiniškos sumos, kurias tektų sumokėti už užliejamas žemes ir miškus (jų kaina vis kyla)? Pagaliau kaip, kokia suma įkainoti gamtinę, istorinę, kultūrinę unikalių Dubysos ir Kražantės slėnių bei kitų vietų vertę?
Matome, jog P. Grigaliūno klausimas nėra toks jau paprastas.
Šiauliečiai yra sudarę bendradarbiavimo sutartį su respublikos Mokslų Akademija. Mokslininkai padeda jiems spręsti įvairias ekologines problemas. Galbūt jie rastų išeitį, kaip išspręsti ir pramonės plėtimo bei jos aprūpinimo vandeniu problemą ne tokiu skausmingu būdu, nenaikinant gamtos vertybių?
Juk kai kurie jų jau nemažai ir nuveikė. Štai Botanikos instituto kraštovaizdžio ekologijos laboratorijos vyresnysis mokslinis bendradarbis Teodoras Bumblauskis išleido gerą knygą „Rytų žemaičių plynaukštės takoskyrinio kraštovaizdžio optimizavimas", kurioje aibė metodinių patarimų, receptų šiauliečiams ir visiems respublikos tvenkinių projektuotojams bei naudotojams.
Taigi reikėtų suteikti platesnes veikimo ir sprendimo galimybes mokslininkams, atsisakyti siauro kai kurių įstaigų žinybinio požiūrio, administravimo.
Antra - jei bus galutinai nuspręsta tvenkti Dubysą, derėtų viešai aptarti projektą.
Dabar kai kas nori nuraminti: iki 2000 metų turbūt šio projekto nesiimsim, o paskui - gal ką sugalvosim, gal gudresnių žmonių bus... Gal ir bus, gal jie ir tikrai sugalvos. Tik ar nebus vėlu, ar nebus taip, kaip atsitiko su Bubių tvenkiniu?
Feliksas Žemulis, Žurnalas "Mūsų gamta", 1987 m. liepa, Nr. 7