Po sniegingos žiemos bijoma didelio potvynio

Dideli potvyniai Lietuvą siaubė ne kartą. Pavojingiausi ir nuostolingiausi jie būna Nemuno deltoje. Nemunas čia kartais patvinsta net nuo Rambyno kalno iki Kuršių marių: kairiajame, Rusijos krante užliejama apie 200, o dešiniajame, mūsų šaliai priklausančiame krante – net apie 400 kvadratinių kilometrų. 

Nuo senų laikų deltoje buvo įrengiami polderiai (pylimai) ir kiti hidrotechnikos įrenginiai, tačiau per didelius potvynius jie mažai gelbsti. Pasak hidrologų, ypač dideli potvyniai Nemuno deltoje kyla kas keliolika metų – 1740, 1751, 1771, 1807, 1829, 1837, 1845, 1885, 1889, 1922, 1931, 1951, 1958, 1970, 1979 ir 1994 metais. Ypač didelio būta 1958 metais. Tada Lietuvos teritorijoje buvo užlieta kone 600 kvadratinių kilometrų, padaryta daug nuostolių. 

Potvyniai daug kartų niokojo ir Nemuno bei Neries raižomą Kauną. Didžiausias žinomas potvynis šiame mieste buvo 1946 metais, kai staigiai pradėjus tirpti sniegui ledo sangrūdos Nemune ir Neryje ties Kaunu pasiekė net 7,5 metro aukštį. Vanduo apsėmė didelę senamiesčio dalį, buvo apgadinta daug pastatų, žuvo žmonių.

Meteorologas V.Ščemeliovas tada lankėsi Kaune. „Laisvės alėja plaukė telefono būdelės, baldai, namų dalys. Vaizdas buvo šiurpus“, - prisimena gamtininkas. 

1959 metais pastačius Kauno hidroelektrinę, potvynių grėsmė šiam miestui sumažėjo, nes vandens perteklių sukaupia virš jo susidariusios Kauno marios. Žinoma, jei Kauno HE užtvanka griūtų, būtų katastrofa. 

Vanduo užliejo Arkikatedrą

Nuo Neries potvynių ne kartą kentėjo ir Vilnius, ypač jo senamiestis. 1931 m. balandžio 26 d. Neris prie Vilniaus taip patvino, jog vanduo pasiekė net 825 cm –  rekordas mūsų sostinės potvynių istorijoje. Tai prilygsta trečiam standartinio daugiabučio namo aukštui. 

Vanduo tada apsėmė Katedros aikštę ir kitas miesto centro vietas, Antakalnį ir Žvėryną, suardė ir nusinešė apie 4000 namų. Užliejus Arkikatedros požemius, suskilo šios šventovės sienos, vėliau teko restauruoti. Tačiau šios tragedijos dėka buvo rasti karaliaus Aleksandro ir Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai. 

Katedros aikštė buvo užtvindyta ir 1951, 1956 bei 1958 metais. Būgštauta, ar taip neatsitiks ir 1979 bei 1996 metais, tačiau tada laimė nuo Vilniaus nenusisuko. Turbūt labiausiai todėl, kad 1976 metais Neries aukštupyje Baltarusijoje, prie Vileikos meistelio, Nerį (baltarusiai ją vadina Vilija) užtvėrė užtvanka. Vanduo iš susidariusios talpyklos pumpuojamas Minsko gyventojams. Į upę jo patenka mažiau, todėl ir potvynių grėsmė sumažėjo, nors, pasak kai kurių hidrologų, vis dar išlieka. 

Pamario žmonės nerimauja

Šilutės rajono Rusnės žmonės ir šiemet jau nerimaudami žvalgosi į šį miestelį juosiančias  Skirvytės ir Atmatos upes: netrukus jos pradės kilti iš krantų. Pavasarinio potvynio šiemet baiminasi tūkstančiai prie didžiųjų Lietuvos upių gyvenančių žmonių. 

Ventės rage suskambo didžiųjų zylių giesmės: paukščiai jau pranašauja pavasarį. „Tačiau daugiau jo ženklų kol kas nematyti. Ankstesniais metais tokiu laiku kartais jau būdavo parlėkę pirmieji vieversiai, varnėnai,  pempės, pilkosios žąsys“, - veltui dairosi po tuščią dangų Ventės ornitologinės stoties ornitologas Vytautas Jusys. 

Miškus ir laukus tebeslegia sniego patalai, ežerai ir kai kurios upės tebėra užšalę. Giliausią šalyje Tauragno ežerą kausto 34 cm ledo šarvai, o Kuršių mariose ties Nida jų storis siekia net 60 cm. 

Sinoptikai stebisi: per visą šiųmetį sausį buvo tik viena atlydžio diena, ir toji pajūryje. Sausio 25 dieną Varėnoje spaudė 30 laipsnių šaltis. Vėliau jis sumažėjo, tačiau kiek atšilo tik pastarosiomis dienomis. Kitą savaitę sinoptikai žada šaltį vėl grįšiant. 

Be abejo, nebeilgam. Nors ir kaip spardytųsi žiema, pavasaris ją įveiks. Ir pasipils vanduo upeliais ir upėmis, išsilies ežerais ir mariomis. 

„Svarbiausia – kad neužlietų Rusnės“, - svarsto Šilutės rajono civilinės ir priešgaisrinės saugos tarnybos vedėjas Romualdas Renčeliauskas. Šį maždaug 2 tūkstančių gyventojų miestelį supa Skirvytė ir Atmata, kurios čia išsišakoja iš Nemuno. Baiminamasi, jog vanduo nepralaužtų prie upių suręstų pylimų. 

Kelias nuo Šilutės iki Rusnės dažną pavasarį atsiduria po vandeniu. Rusnę tada padeda pasiekti traktoriai, o kai vanduo pakyla iki beveik metro, judėjimas šiuo keliu nutraukiamas. 

Didelis pavojus Rusnei grėsė 1994 metais. Tada buvo apsemta apie 40 tūkst. teritorija.  „Degtukų dėžutės dydžio tarpelio betrūko, jog vanduo būtų pasiekęs ir Šilutę“, - pasakoja šilutiškis. Beje, 1953-aisiais šilutiškiai pasimelsti į savo miestelio bažnyčią plaukė valtimis. 

Jau ne vienerius metus svarstoma, ar nevertėtų Šilutę su Rusne sujungti estakada – tiltu. Pasak R.Renčeliausko, šis įrenginys jau projektuojamas, tačiau politikai dėl jo statybos vis dar neapsisprendžia, mat tai kainuotų ne vieną milijoną litų. 

Potvyniai ne tik atkerta Rusnės salą nuo rajono centro – pavasarį vandenys tyvuliuoja daug kur ir pačiose saloje, alma veržiasi upeliais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo – negilu, pervažiuosi, tačiau ne vienas taip surizikavęs sugadina mašiną. Taip prieš keletą metų atsitiko ir šių eilučių autoriui, atvykusiam pažiūrėti potvynio į Rusnę. 

Gelbėtojai ruošiasi 

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovė Laura Valauskienė mūsų laikraštį informavo, jog ši institucija galimam potvyniui jau pasirengusi. Daugelyje šalių, ne tik Lietuvoje, ugniagesiai ne tik gesina gaisrus, bet gelbsti žmones nuo vandens stichijos, avarijų ir kitų nelaimių. Ir ne tik žmones – iš vandens užlietų marių išgelbstima ir žvėrių bei kitokių gyvūnų. 

Pasak L.Valauskienės, jau parengtas ir su Šilutės, Kretingos, Klaipėdos bei Pagėgių savivaldybėmis aptartas pasirengimo potvyniui planas. Galimam potvyniui rengiasi ir Birštono savivaldybė. 

„Mobiliosios ugniagesių grupės jau pasiruošusios važiuoti pas žmones, kurių sodybas gali užtvindyti vanduo. Savivaldybės sudarė tokių gyventojų, kuriuos gali tekti evakuoti į nepavojingas vietas, sąrašus. Daugiausia tai – ligoniai, nėščios moterys ir panašiai. O tiems, kurie nesutiks išvažiuoti, bus atplukdoma maisto produktų“, - pasakojo L.Valauskienė. 

Potvynio apsemtiems žmonėms planuoja padėti ir Valstybinė sienos apsaugos tarnyba, šalies kariuomenė. Darbui jau parengtos dvi amfibijos, pasieniečių laivas ant oro pagalvės „Kristina“, sraigtasparnis. Specialistams greičiausiai teks sprogdinti ledų sangrūdas. Susitarta ir Rusijos Kaliningrado srities civilinės gynybos ekstremalių situacijų tarnyba, kad ji sprogmenimis išlaisvintų nuo ledų Nemuną, kai to prireiks. 

Sniego – dvigubai daugiau 

„Dar anksti spėlioti, koks bus potvynis, - sako Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos hidrologijos skyriaus vedėjas Aleksandras Kajutis. - 1994 metais buvo dar daugiau sniego, negu dabar, manėme – išsilies plačiai vandenys. Tačiau kovą dienomis būdavo tik vienas kitas laipsnis šilumos, naktimis spusteldavo šaltukas, ir taip beveik visą mėnesį. Sniego nebeliko, ledai gražiai ištirpo ir potvynio beveik nebuvo“. 

A.Kajučiui būtų ramiau, kad taip atsitiktų ir šiemet, tačiau jis prisipažįsta: „Laukiu potvynio. Koks pavasaris be jo? Potvyniai išvalo upes, išneša iš jų visokį šlamštą, atgaivina, atšviežina“. 

Meteorologas, gamtos mokslų daktaras Vaclovas Ščemeliovas jau seniai pensijoje, tačiau kasdien lyg į darbą vaikšto į sodelį prie savo namo Vilniaus Antakalnyje, kur stovi meteorologijos stotelė. Ten V.Ščemeliovas užsirašo oro temperatūrą, drėgmę, vėjo greitį, žiemą – išmatuoja sniego storį. Taip jau ne vieną dešimtį metų. 

„Jau 40 centimetrų sniego – beveik dvigubai daugiau negu daugelio metų vidurkis“, - kraipo galvą meteorologijos veteranas. Toks sniego apklotas gerai saugo vaismedžius, žiemkenčius. Tiesa, jei žiema pernelyg užtruktų, pastarieji gali iššusti. O ir ežerų žuvims jau pradeda stigti deguonies. 

Valyti nuo sniego ledą, kirsti eketes, kaip pataria  Aplinkos ministerija? „Nepadės, - numoja ranka V.Ščemeliovas, - nebent išgręžę eketes perkeltume žuvis į neužšalusius telkinius, bet šis darbas nepigus“. 

Praverstų nugabenti miško žvėrims pašaro, palesinti paukščius. Tiesa, didelio bado ligi šiol nebuvo, nes sniegas miškuose ir laukuose purus, žvėrys gali prisikasti iki žolės. Tačiau kai po šio atodrėkio sniegas sušals į plutą, žvėrių gyvenimas gerokai pasunkės. Tik smulkiesiems žvėreliams, pavyzdžiui, graužikams, kuo daugiau sniego, tuo šilčiau ir geriau. 

V.Ščemeliovas primena, jog nuo stogų reikėtų nukrapšyti ne tik varveklius, bet ir sniegą. Kvadratinis metras sniego sveria apie 50 kg, tad nesunku paskaičiuoti, koks svoris prislegia visą stogą.  

Ne prognozės, o spėlionės

„Potvynis priklausys nuo to, ar staiga atplūs šiluma ir kiek jos bus. Jei daug ir net su lietumi – vandenų gali būti daug. Tačiau prognozuoti orą ilgesniam laikotarpiui kaip viena kita diena neverta, tokios prognozės dažniausiai nepasitvirtina ir reikėtų jas vadinti ne prognozėmis, o spėlionėmis“, - sako didžiulę patirtį turįs meteorologas. 

O vilnietis ichtiologas, Aplinkos ministerijos darbuotojas Vilmantas Greičiūnas jau dairosi po sandėliuką, kur pūpso jo plaustas. Šis gamtininkas turi keistoką pomėgį: kai Nemuno žemupį užlieja pavasario vandenys, Vilmantas vienas arba su draugais pasileidžia jais plaustu ar valtimi. Tai jis pamėgo dar tais laikais, kai dirbo žuvininku Kintų žuvininkystės ūkyje. Dabar V.Greičiūnas vadovauja Aplinkos ministerijos Gamtos išteklių skyriui, tačiau, kaip anksčiau, per didesnius potvynius išsiiria įkvėpti pavasario. 

Prieš keletą metų pažvelgti į potvynį iš arti su Vilmantu bei trejetu jo draugų gamtininkų plaukiau ir aš. Prie Minijos kaimo Klaipėdos rajone nuleidome į upę plaustą ir per pora dienų šiaip taip pasiekėme Ventės ragą, mat pūtė stiprus priešinis vėjas. O Kuršių mariose bangos taip ėmė blaškyti mūsų plaustą, jog užgulėme irklus, kad pasiektume krantą.

 Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2010 02 20