Lietuviškasis naftos terminalas

Naftos terminalas: Kada sužinosime tiesą apie šią amžiaus statybą

Paprašiau kai kurių politikų, valdininkų ir mokslininkų įvertinti šią jau treji metai besitęsiančią naftos terminalo bylą.

Aleksandras Abišala, buvęs ministras pirmininkas, dabar – konsultacinės firmos ,,A.Abišala ir partneriai" partneris: ,,Galiu tik spėlioti apie tikrąsias priežastis, kodėl dar neturime naftos terminalo. Manau, kad kaltas: 

1) mūsų perdėtas požiūris į gamtosaugą, susiformavęs dėl mūsų ubagystės ir kito sovietinio palikimo;

2) naftos terminalo problemą kiekviena politinė grupuotė stengėsi panaudoti savo interesams ir šitaip ,,pasirodyti";

3) mes neturime patyrimo tokioms didelėms statyboms; 

4) buvo didžiulis Rusijos slaptųjų tarnybų spaudimas - šiai šaliai nenaudinga, kad Lietuva turėtų ekonominę nepriklausomybę; 

5) nepakankamas Vyriausybės ryžtingumas. Galbūt pagal svarbą šias priežastis ir kitaip reikėtų surikiuoti.

Dabartinis Vyriausybės pasirinktas variantas - statyti terminaIą Būtingėje - yra pats blogiausias. Matyt, tai nuolaida Žaliesiems. Įsitikinęs, kad bus daug tarptautinių nesutarimų, bet aš sveikinu bet kokį sprendimą, jei tik pasiseks jį jgyvendinti".

Leonas Ašmantas, buvęs energetikos ministras, dabar - Lietuvos ir Norvegijos bendros firmos ,,Pemco Baltija", jvežančios į Lietuvą užsienio benziną, prezidentas: ,,Buvo suinteresuotų tuo, kad šie ginčai ir svarstymai kuo ilgiau tęstųsi, kad prarastume Klaipėdos naftos eksporto įmonės sukauptus rekonstrukcijai pinigus. Tie suinteresuotieji veikė per Žaliuosius, jų interesai šiuo požiūriu sutapo.

Dabar, kai pasirinktas terminalo statybos Būtingėje variantas, bus nelengva prikalbinti bankus skirti kreditų statybai. Ne geresnis būtų ir Ventspilio variantas. Beje, tas latvių uostas yra zonoje, kur žiemą plaukioja ledai, tad tanklaivių eksploatacija ten brangesnė, nes brangesnis jų draudimas“.

Leonas Butkus, Valstybinio projektavimo instituto „Pramprojektas" generalinis direktorius: „Mūsų valstybė dar neturi vystymosi koncepcijos. Tebesergama gigantomanija - eksportuosim ne tik naftą, bet ir chemijos produktus ir t.t. Vėliau kiek prablaivėta ir pradėta svarstyti, ar esam tiek turtingi, kad įgyvendintume tuos gigantiškus projektus, ar jie atsipirks. Be to, Lietuvoje nėra naftos specialistų.

Kita priežastis, kodėl taip ilgai nėra naftos terminalo, - mūsų pajūris pernelyg mažas. Tą visi supranta ir niekas labai karštai to terminalo nenori. Na, žinoma, daug lėmė ir neigiamas, neretai dirbtinai pakurstomas vietos gyventojų požiūris į šį objektą. Visos vyriausybės rengė posėdžius, svarstė juose tą problemą ir sakydavo: na, priėmėm galutinį sprendimą. Bet tai būdavo ne galutiniai, o eiliniai sprendimai, kuriuos greit keisdavo kiti. Tik dabartinė Vyriausybė, atrodo, rimčiau pajudino š| reikalą. Užsieniečiai tikisi, kad Rusija atsigaus ir naftos vėl eksportuos daugiau. Tad mūsų terminalas labai pravers.

Zita Daugintytė, Klaipėdos žaliųjų sąjungos pirmininkė: ,,Aš kategoriškai prieš naftos terminalo statybą mūsų pajūryje. Juk jo turime penkis kartus mažiau negu latviai ir aštuoniskart mažiau negu estai ir tą patį norime užteršti. Čia pat labai galingas konkurentas - Ventspilio terminalas. Kas laukia pralaimėjusio? Jau vien etiniu požiūriu nedora “valgyti" kaimyną. Lietuvos ateitis - tik integracijoje su kaimynais.

Kai susitikom su Latvijos Seimo Gamtos apsaugos komiteto atstovais, jie sakė: ,,Kol kas mes tylim, nes Lietuva sunkioje padėtyje. Bet kai visiškai atmesit mūsų siūlymus kooperuotis – pateiksim sąskaitas už nuolatinį mūsų krašto teršimą iš Mažeikių įmonės (Aplinkos apsaugos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas R.Liužinas ,,Lietuvos rytui“ patvirtino, kad vyraujantys vėjai dažnai Mažeikių naftos jmonės teršalus nuneša į Latvijos teritoriją. - F.Ž.). 

Visą laiką mūsų politikai aiškino, kad naftos terminalas statomas tam, kad būtų atsiskirta nuo Rytų, o dabar aiškėja, kad jis statomas komerciniais tikslais – aptarnauti Rusijos naftos pramonę. Vadinasi, visus tuos trejus metus žmones apgaudinėjo. Bet ir lietuviai neturi smegenų. Energetikos ministrai, premjerai, naftos įmonių direktoriai šneka, ką nori, o lietuviai tyli.

Paskui anie pasakys: taigi jūs pritarėt. Kiek pasaulyje yra šalių, kurios puikiausiai apsieina be naftos terminalų, nors tokio smėlio bei kopų, kokiais garsėja mūsų kraštas, neturi. Energetinė krizė dirbtina. Ji sukurta tam, kad visa tauta patikėtų, jog terminalas gyvybiškai būtinas. Užteko panaikinti muito mokestį už įvežamus naftos produktus ir paaiškėjo, kad ir be Mažeikių ,,Naftos" paslaugų galime apsirūpinti kuru. Be to, šis kuras ne tik pigesnis, bet ir ekologiškai švaresnis.

Tačiau Mažeikių monstras neturi darbo - koks nuostolis naftos biznieriams! Tada nedelsiant uždedami vėl dideli muitai įvežamiems naftos produktams. Taip „Mažeikių nafta" tapo vėl gyvybiškai svarbiu objektu, o Rusijos koncernas ,,Lukoil" - nauju Lietuvos „gelbėtoju". Tik apie tai, atrodo, ir šiandien nevalia kalbėti. Čia mafijozų žaidimas, ir tiek".

Arimantas Dragūnevičius, buvęs Vyriausybės patarėjas energetikos klausimais: ,,Būtingės varianto imtasi todėl, kad galima būtų dar kurį laiką nieko nedaryti. Juk šis variantas neišsprendžia viso komplekso problemų. Turime chemijos pramonę, tai kodėl neeksportuoti jos produkcijos, kodėl neatsivežti suskystintų dujų iš, pavyzdžiui, Alžyro? Per Būtingės terminalą to nepadarysime.

Naftos terminalo nenori ir tie žmonės iš Prezidento aplinkos, kurie suinteresuoti vystyti pas mus atominę energetiką. Jei bus naftos terminalas ir gerai dirbs Mažeikių naftos įmonė – užteks kuro šiluminėms elektrinėms, vadinasi mažės Ignalinos atominės elektrinės vaidmuo. Tai didelė politika“.

Vladislovas Gedvilas, naftos terminalo statybos direktorius: ,,Nė viena valstybė prie Baltijos nenori konkurento naftos srityje. Dvylika milijonų tonų naftos, kurias gali perdirbti Mažeikių naftos įmonė, yra ne taip jau mažai. Mes turime tik džiaugtis tokia įmone. Jei ne ji - ar visada būtume turėję naftos produktų? Ar norime tokio jų stygiaus kaip Ukrainoje, Latvijoje ir kitur? 0 kai bus terminalas Būtingėje ir mes galėsime gauti naftos ir iš Saudo Arabijos, Kuveito, Venesuelos ir panašiai, - Rusija pradės su mumis skaitytis. Bus lengviau pritraukti į mūsų šalį kapitalo is Vakarų. Bet Vakarų biznieriai nori čia investuoti tik tada, jei galės per mus nusipirkti rusiškos naftos, kuri yra pigiausia pasaulyje.

Daug triukšmo dėl to, ar per ,,Lukoil" koncerną nepateksime Rusijos priklausomybėn. ,,Lukoil" naftos terminalo niekada neprojektuos. Šis koncernas gali būti tik vienas is Mažeikių naftos įmonės akcininkų. Beje, nemažai užsienio patarėjų, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos konsultacinės firmos ,,NM Rotchild and Sons Limited" atstovai rekomenduoja priimti ,,Lukoil" ar kurią kitą Rusijos naftos firmą dalininke, kad užsitikrintume naftos tiekimą iš Rytų. 0 terminalo akcininkais reikėtų priimti latvius - tada dingtų jų priešiškumas".

Martinas Gusiatinas, Klaipėdos valstybinės naftos eksporto įmonės generalinis direktorius: ,,Mūsų įmonė Lietuvai duoda daugiausia valiutos iš visų. Būtų nusikaltimas tuo nesinaudoti ir toliau. Naftos terminalo statybos vilkinimui daug įtakos turėjo dažnas valdžios kaitaliojimasis. Paskiriamas naujas premjeras - 2-3 mėnesiai, kol įsigilina į tą problemą, o po kurio laiko, žiūrėk, jau jį keičia kitas. Be to, didelė dalis politikų ir kitų žmonių, nuo kurių priklauso sprendimai, neturi šiuo požiūriu pakankamai kvalifikacijos. Mes galim keikti buvusią komunistinę sistemą, tačiau vis dėlto tai buvo sistema, dešimtmečius ruošusi kvalifikuotus specialistus. Dabar to nėra.

Žalieji be reikalo baiminasi, kad, pastačius naują naftos terminalą, ir per rekonstruotą mūsų įmonę bus eksportuojami šviesieji naftos produktai. Benzino mūsų įmonės talpyklose nebuvo ir nebus, tik mazutas ir tiek dyzelinio kuro, kiek jo reikia Lietuvos laivynui".

Antanas Kudzys, valstybės konsultantas projektavimui ir statybai: ,,Prireikė daugiau kaip trejų metų Lietuvos specialistų pastangų ir kelių jos vyriausybių pasikeitimų, kad Energetikos ministerija liautųsi su užsieniečiais svarstyti nerealius terminalo projektus bei delstų jo projektavimą. Pagaliau nugalėjo sveikas protas ir ministerija sutiko statyti pajūryje ne brangų ir ekologiškai žalingą estakados, bet pigų platformos tipo terminalą. Bet kas atlygins Lietuvai ir jos žmonėms už be reikalo trejiems metams atidėtą statybos pradžią bei padarytus ekonominius, moralinius ir politinius nuostolius? Kas paaiškins, kodėl ir kokiais sumetimais 1990-1991 metais nebuvo statybai panaudoti 94 milijonai dolerių, kuriuos šiam tikslui turėjo Klaipėdos naftos eksporto įmonė? Kodėl ir toliau nesitariama su Lietuvos inžinerinių konstrukcijų ir geologijos specialistais?

Didžiausia klaida - kad politikai nuolat svarstė, kur statyti terminalą. 0 reikėjo pradėti nuo to, kokį statyti. Juk nuo to ir vieta priklauso. Skandinavijos šalys nesuinteresuotos, kad mes turėtume naftos terminalą. Antai švedai turi tokią gamyklą, kaip Mažeikių naftos įmonę. Užtat mūsų Žaliesiems jie išaiškino, kad užteks ir Ventspilio terminalo.

Naujajj terminalą reikėtų statyti universalų, kad jis tiktų ir lietuviškos žalios naftos eksportui. Juk Lietuvos žemės gelmėse yra apie 300 mln. tonų puikios naftos. Kiek tiksliai - nežinia, skaičiai slepiami. Ypač daug jos prie Kudirkos Naumiesčio. Jei nespėsim jos išgauti, išsiurbs rusai Kaliningrado srityje - iki ten nusidriekia šis naftos šelfas.

Užsienio naftos specialistai sako, kad mūsų nafta yra ypač gera, dvigubai geresnė, taigi ir tiek pat brangesnė negu, pavyzdžiui, arabų. Iš jos galima gaminti ypač gerus tepalus ir kitus chemijos produktus, o naudoti ją benzinui ar žibalui gaminti būtų nusikaltimas. Taigi galėtume ir ją eksportuoti. 0 importas iš Vakarų gali būti ir nereikalingas. Tai kam pastatyti brangų objektą ir po to jo neeksploatuoti".

Vytautas Landsbergis, buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, dabar - Seimo opozicijos lyderis: ,,Norėjome pastatyti naftos terminalą kuo greičiau, galbūt net mažiau diskutuojant, kuri vieta jam būtų naudingesnė. Tačiau visą laiką buvo jaučiamas pasipriešinimas. Tai leidžia manyti, jog Mažeikių naftos įmonė, o gai ir tuometinė Energetikos ministerijos vadovybė turėjo kitų interesų.

Ir pagaliau parinkus Būtingės variantą, tebeatsitinka keistų dalykų: mėginimų padaryti įtampą lietuvių ir latvių santykiuose, iš kažkur staiga atsiranda Kuršių draugija ir t.t. Kai kas daro įtaką ir Pasaulio bankui. Taigi lenktynės, ar suspes Lietuva sutvirtėti ekonomiškai, sustiprinti nepriklausomybę, tebevyksta. Ir kas norėjo jas sulėtinti, tam sekėsi, už operaciją “Terminalas" galėjo ir apdovanojimą gauti. Vargu ar būtų taip sekęsi, jei pačioje Lietuvoje nebūtų buvę tuo suinteresuotų asmenų.

Visuomenė apie visa tai labai mažai žino, net apie tą naftos terminalą menkai nutuokia. Aš jau seniai pasitarimuose, kuriuos organizavau, stebėjausi, kodėl apie naftos terminalą tiek daug gandų, o specialaus leidinio nėra. Siūliau kuo greičiau jį parengti. Tai pagaliau pernai toks leidinys pasirodė (,,Kodėl mums reikalingas naftos terminalas"; išleido Lietuvos informacijos institutas 1000 egz. tiražu. - Red.), bet jo tiražas mažas ir ne kiekviename knygyne tą leidinį gausi".

Danius Lygis, Seimo Gamtos apsaugos komiteto patarėjas: ,,Valstybės vyrams, sumaniusiems statyti naftos terminalą, o paskui svarsčiusiems, kur ir kaip tai daryti, stigo darbo organizavimo patirties. Bet ir iš kur jos bus, kai už valstybės vairo sėdo jauni ambicingi vadovai, kai visos didesnės statybos Lietuvoje iki tol buvo planuojamos ir organizuojamos ne čia ir ne mūsų. Juk sumanyta pastatyti ne eilinį, bet brangiai kainuojantį, sudėtingą strateginį objektą.

Tad pirmiausia reikėjo visapusiškai išnagrinėti savo galimybes, to naftos terminalo perspektyvas, kooperacijos galimybes ir sąlygas strateginėje Lietuvos energetikos programoje, atominės elektrinės perspektyvas bei savų žaliavų panaudojimą ir tik tada imtis darbo.

Deja, tai nebuvo padaryta - bandyta nedelsiant čiupti jautį už ragų. Naftos terminalo statybos organizavimas panašus į saviveiklą. Juo rūpinosi daug kas, bet nebuvo įpareigotų ir atsakingų. Valstybinės reikšmės objektą paliko suinteresuotų žinybų ir įmonių valioje. Tik dabartinės Vyriausybės požiūris į Lietuvos energetikos problemas, tarp jų ir naftos terminalą, kompleksiškesnis, o veikla labiau organizuota.

1993 metų pavasarį ekonominei ir ekologinei ekspertizei iš naftos terminalo statybos užsakovų buvo pareikalauta oficialių duomenų. Koks valstybės poreikis, kiek ir kokių produktų numatoma gabenti per planuojamą naftos terminalą? Tačiau tie oficialūs duomenys, pasirašyti energetikos ministro, buvo gauti tik po kelių savaičių ir skyrėsi nuo tų, kuriais anksčiau operavo mūsų ir užsienio specialistai. Kas prognozavo ankstesnius duomenis? Spėlionės ir iliuzoriniai skaičiai rodo, kad ne valstybė vairuoja naftos terminalo statybų ir visą energetikos ūkį.

Dabar jau matome, kaip nukentėjo valstybes prestižas. Nepagailėta pinigų užsienietiškoms terminalo studijoms, prie kurių ne vienas šildėsi rankas. Nemokėta dirbti su savais, neįsiklausyta į savivaldybių nuomones. Kai darbas dirbamas priešokiais ir dar atžagaria ranka, o statinys renčiamas ant smėlio ir be pamatų, jį bet kas lengvai išardys. Panašu, kad norėta pastatyti nežinia ką, todėl koks darbas, toks ir rezultatas.

Na, bet nesigailėkime, kad, gerai nepasvarsčius ir nepamatavus, neišrausta daugybė tranšėjų pajūry ir neiškirstas miškas, kurio ten tiek mažai. Galėjo būti ir blogiau".

Rapolas Liužinas, Aplinkos apsaugos departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas: ,,Šio terminalo būtinai reikia. Tą sakau, nors pagal pareigas lyg ir neturėčiau agituoti už šį objektą, kuris, be abeio, terš aplinką. Bet terminalas mums labai svarbus. Ir net gali būti, kad jis stovės be darbo - bet vis tiek duos naudos, nes Rusija, žinodama, kad mes perjį galime atsivežti naftos iš kitur, tieks jos mums".

Bronius Martinkus, Palangos miesto tarybos pirmininkas: ,,Žinoma, pasauliniu mastu tai, kad mažos valstybės prie Baltijos jūros nori turėti daug naftos terminalų - žingsnis atgal. Bet kategoriškai užsispirti neverta, reikia skaičiuoti. Palangos ir ypač Šventosios kurortai bus mažiau patrauklesni poilsiautojams, tad reikalausim už tai materialinės kompensacijos, kaip įprasta visame pasaulyje".

Romas Pakalnis, Botanikos instituto direktorius: ,,Niekada neabejojau, kad Lietuvai reikia savo naftos terminalo. Tačiau mūsų valstybėje vis dar nemokama spręsti tokių sudėtingų problemų. Kepurėmis protestuojančių žmonių neužmėtysi, o argumentų kalbos nebuvo - tik barniai vienoj ir kitoj pusėj. Be to, Aplinkos apsaugos departamentas nesugebėjo išreikalauti to objekto, kurį statysime, charakteristikos. Kas tas terminalas, kaip jis veiks aplinką? 

Aplinkos apsaugos įstatymo 15 straipsnis nurodo: ,,Juridiniai ir fiziniai asmenys, planuojantys užsiimti ūkine veikla, savo lėšomis parengia ir pateikia Aplinkos apsaugos departamentui dokumentaciją apie tokios veiklos galimą įtaką aplinkai". Šito nepaisyta. Tai kaip parinkti vietą terminalui, jei net ekspertai nežinojo, kas bus tame terminale? Jei transportuosim tik naftos produktus - vienokie reikalavimai, jei ir dujas - jau kitokie, cementą ar dar ką nors - vėl kitokie. Juk negalima ekspertuoti vien idėją. Tai sakiau ir G.Vagnoriui, ir AAbišalai, bet jie aiškino, kad patys tos charakteristikos nežino. Skaičius pavyko gauti tik iš A.Šleževičiaus vyriausybės".

Benediktas Petrauskas, Klaipėdos miesto meras: ,,Jeigu būtų buvę iš karto nuspręsta, kad naftos terminalas bus tik mūsų valstybės būtiniausiems poreikiams - gal klaipėiiečiai būtų leidę jį statyti prie miesto, o senąją naftos eksporto įmonę būtume likvidavę. Bet kai paaiškėjo, kad pro čia gabens ir dujas, ir chemijos produktus - na, tai juk baisu miesto pašonėje. Būtingės variantas kur kas geriau".

Robertas Tamošiūnas, buvęs energetikos ministro pavaduotojas, dabar valstybinės įmonės „Lietuvos dujos“generalinio direktoriaus pavaduotojas: ,,Išsivysčiusiose šalyse tokie terminalai pastatomi per vienerius ar dvejus melus. Bet ten tokiems projektams propaguoti kompanijos turi specialias tarnybas, kurios aiškina ir reklamuoja jų naudingumą per spaudą, televiziją ir t.t. Mūsų ministerijoje šito nebuvo ir tai klaida. Mes manėm, kad geriausias argumentas yra blokada, kad žmonės patys suvoks, kaip reikia terminalo. 

Gauname laiškų, kuriuose pritariama terminalo statybai, bet apie dešimt procentų įtakingųjų blokuodavo jo statybą. Demokratija gerai, bet anarchinė demokratija - ne. Vyriausybei priimant sprendimus dažnai nulemdavo kurio nors posėdžio dalyvio asmeninis požiūris, nekompetentingumas, politiniai motyvai ir pan. Sprendimą tokiu rimtu valstybiniu klausimu turėtų priimti svarbiausių ministerijų kompetentingų specialistų grupė".

Gediminas Vagnorius, buvęs ministras pirmininkas, dabar Seimo narys: ,,Tie, kas siūlė vis kitus terminalo vietos variantus, nebuvo vieningi, kur jį statyti, bet buvo vieningi, kad geriau būtų, jei jo nebūtų. 

Pamenu įdomų pokalbį Maskvoje 1992 mctų pradžioje, kai su J.Gaidaro vyriausybe tariausi, kad Lietuvai „atsuktų naftos čiaupus". Per vakarienę vienas rusų pareigūnas pasakė, kad jei Lietuva pasistatytų savo terminalą, Rusijos reakcingieji sluoksniai nebespaustų netiekti naflos Lietuvai. 0 kitas pokalbio dalyvis šypsodamasis pridūrė: „Užtat ir turite Žaliųjų bei kitų politikų, kurie neleis statyti to terminalo".

Jei Rusijos „Lukoil" naftos koncernas pradėtų kontroliuoti Mažeikių naftos įmonę – naftos terminalo statyba praktiškai netektų prasmės".

Taigi vertinimai, kaip ir patys vertintojai, skirtingi, ir tai dar kartą rodo, kokia sudėtinga yra naftos terminalo statybos mūsų krašte problema bei kaip mažai apie jį žinome. „Vyriausybei nepavyks priimti visas gyventojų grupes tenkinančio bei populiaraus sprendimo, kur statyti naftos terminalą'', - pranašavo šią vasarą ekspertai, sociologai ir politikai. Atrodo, jie buvo teisūs.

Feliksas Žemulis, Lietuvos rytas, 1994 01 13 (Pabaiga; pradžia 1994 01 04 - visa publikacija išspausdinta 7 dienraščio numeriuose)