Feliksas Žemulis 

Šį pasaulį išvydau 1953 m. Dotnuvos (dabar Kėdainių) rajono Krakių miestelio gimdymo namuose, o gal tai buvo ligoninė, kur tėtis atvežė mano mamą arkliuko tempiamomis rogėmis. Sustiprėję grįžome jau trise į mūsų vienkiemį prie Miegoto upelio Radviliškio rajono Vaitiekūnų kaime.

Mano tėveliai — Bronė Poškaitė-Žemulienė, vaitiekūniškė, ir Vladas Žemulis iš gretimo Juodelių kaimo.

Tėčio seniai nebeturiu, mirė 1986 metais eidamas 68-uosius metus. Mama baigiant rengti šį leidinį, 2012 m. spalio 7 d., užgeso Radviliškio slaugos ligoninėje. Iki 90 metų jubiliejaus jai pristigo 5 mėnesių... Gyveno ji jau nebe kaime, o Radviliškyje, kooperatiniame bute. Mūsų vienkiemį ir sodą prie Miegoto sovietmečiu melioratoriai nušlavė nuo žemės, upelį pavertė grioviu.

Tėtį per karą rusai buvo išsivarę į Raudonąją armiją ir iš karo jis grįžo be dešinės rankos. Iš pradžių dirbo Vaitiekūnų bibliotekos vedėju, paskui laiškanešiu.

Mama visą gyvenimą negalavo ir kentėjo skausmus, mat dar jaunai jai ant kojų atsivėrė žaizdos ir nesugijo ligi pat jos mirties, nors gydėsi Mama daugybėje ligoninių.

Pirmąją klasę baigiau Ridikių kaimo pradinėje mokykloje, pirmoji mokytoja buvo Anelė Petreikienė.  Vėliau tą mokyklą uždarė ir teko tęsti mokslą Juodelių kaimo pradinėje mokykloje pas mokytoją Birutę Volskienę. Paskui mokiausi Kėdainių rajono Kalnaberžės internate ir Bartkūniškyje, kur ir baigiau aštuntą klasę. 1969 metais buvau priimtas į Grinkiškio vidurinės mokyklos devintąją klasę. Kadangi teko pakeisti ne vieną mokyklą, neturėjau gerų pagrindų, ypač matematikos. Mokytis tapo taip sunku, kad jau pradėjau neiti į mokyklą.

Mano laimei, naująja mūsų matematikos mokytoja tapo iš Raseinių rajono į Grinkiškį atvažiavusi Aurelija Kišonaitė. Ji manęs nebarė, pradėjo atsirasti iš matematikos vienas kitas trejetas. O per valstybinį matematikos egzaminą mokytoja A.Kišonaitė ant mano suolo nuleido «špargalkę» su uždavinio sprendimu. Tik todėl ir gavau vidurinio mokslo atestatą. Tiesa, kiek vėliau negu kiti bendraklasiai, mat buvau gavęs chemijos pataisą ir kurį laiką dar važinėjau mokytis į mokyklą. Todėl ir klasės išleistuvėse nebuvau, nes jos tuo metu dar nebaigiau.

Vėliau mokytojai A. Kišonaitei esu parašęs vieną kitą laišką, paskambindavau telefonu, aplankiau ją namuose jau Lančiūnavoje ir padėkojau, kad anuomet padėjo. Mokytoja pasakė: «Aš žinojau, kad matematikos tau nereikės».

Mūsų klasė buvo, kaip tada apie mus sakydavo, pasiutėlių klasė, tačiau šiandien man atrodo, kad nė vienas mūsų nebuvo piktybiškas. Krėsdavome eibes, tas tiesa, tačiau juk nepiktas. Niekas nieko neskriaudė ir nepersekiojo, kaip, sako, yra šių laikų mokyklose. Grinkiškiečiai iš mūsų, suvažiavusių iš tolimų kaimų, nei šaipėsi, nei kaip kitaip savo viršenybę rodė. Ir nors mūsų charakteriai ir buvo skirtingi, esminiais klausimais buvome vieningi.

Klasėje iš pradžių sėdėjau su Robertu Kažukausku, paskui pasodino pirmajame suole su Danute Koščicaite, nes jau tada prastai mačiau. A.a.Danutė buvo geras žmogus, nuoširdi, nepavydi suolo draugė.

Baigęs mokyklą, norėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą — tai buvo mano svajonė nuo mažens, tačiau ūmai susirgo tėtis ir man teko vietoje jo nešioti žmonėms pensijas, laikraščius, laiškus, nes tėčio alga buvo vienintelis mūsų išgyvenimas.

Kai tėtis pasveiko, priėmimas į aukštąsias mokyklas jau buvo pasibaigęs ir aš įsidarbinau Radviliškio rajono laikraščio redakcijoje. Iš pradžių korektoriumi, netrukus buvau paskirtas korespondentu, vėliau žemės ūkio skyriaus vedėju. Kitais metais pradėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universiteto neakivaizdiniame skyriuje. Dar vėliau įstojau į žurnalistikos studijas, jas baigiau 1985 metais. Taigi — dirbau ir mokiausi.

Trejus metus dirbau Radviliškio redakcijoje ir tiek pat laiko - Jurbarko rajono laikraščio redakcijoje. Ten vedžiau jurbarkietę literatę Laimą. Vėliau persikraustėme į Vilnių ir ten dirbau «Komjaunimo tiesos» dienraščio korespondentu, Lietuvos žurnalistų sąjungos konsultantu, kūrybinių sekcijų vedėju, Vyriausiosios enciklopedijų redakcijos skyriaus redaktoriumi, LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininko padėjėju (rašiau kalbas). Valdžios įstaigoje nepatiko ir grįžau į žurnalistiką: 8 metus dirbau žurnale «Mūsų gamta», 12 metų — dienraštyje «Lietuvos rytas», po to dienraštyje «Lietuvos žinios». Mano specializacija — ekologija, gamta ir gamtosauga, pasitaiko ir kitokių temų.

Žurnalistė ir mano žmona Laima: keletą metų dirbo «Respublikoje»,  keliolika metų - «Lietuvos ryte». 

Vilniuje mūsų, bendraklasių, esame trys: Genė Jankauskaitė, Rimantas Urbonas ir aš. Kol dirbau «Lietuvos ryte», netoli buvo Rimanto Urbono stomatologinis kabinetas. Kartais pas jį nueidavau, jis yra vertingų patarimų apie dantų gydymą davęs. Patyriau, jog tarp stomatologų jo pavardė yra garsi.

Į Grinkiškį užsuku neretai - pakeliui į savo tėviškę Vaitiekūnuose. Lėtai, žvalgydamasis, prariedu pro mokyklą, miestelį... Iš šalies žiūrint, lyg ir nedaug kas pasikeitė Grinkiškyje per pastaruosius 40 metų. Tai vis toks pat mažas, nuošalus miesteliukas, koks ir buvo. Tik mokykla didesnė. Tačiau iš fasadinės pusės ji tokia kaip buvo, tik betoninio briedžio nebėra ir pavadinimas kiek kitoks... Net «mūsų» klasė antrajame aukšte tarsi tokia pati.

Tačiau mane stebina, jog šioje mokykloje taip ilgai dirbo keletas tų pačių mokytojų, kurie prieš 40 metų mokė mus! Štai iš ko reikėtų pasimokyti kantrybės ir stiprybės.

Paskaitinėju Grinkiškio mokyklos tinklalapį internete. Nuogąstauju, kad Grinkiškio mokyklai, kaip ir šimtams kitų Lietuvos provincijos mokyklų, dabar ne patys geriausi laikai, nes daug žmonių su savo vaikais emigruoja, vaikų ir jaunimo kaimuose sparčiai mažėja. Bet gal mūsų mokykla išsilaikys. To jai ir jos mokytojams bei mokiniams iš visos širdies linkiu.

Apie bendraklasius, gimtąją mokyklą kiek dažniau pagalvodavau tik pastaraisiais metais. Anksčiau gyvenimas buvo įsukęs — šeima, vaikai, darbas ir panašūs rūpesčiai. Dabar jau daugelio mūsų vaikai užaugo, išsiskirstė ir lyg atsirado daugiau laiko prisiminti mokyklos laikus. Atrodo, jie buvo visai neseniai...

Labai taikliai savo prisiminimuose parašė mūsų mokytoja Aldona Šakėnienė: “Ilgą laiką žmogui atrodo, kad viskas, kas svarbiausia, dar įvyks, kad gražiausia ir reikšmingiausia dar toli. Bet ateina diena, kada kažkas tarsi paliepia sustoti, pažvelgti atgal. Ir tu, tarsi palieptas to vidinio balso, atsigręži. Ir supranti, kad esi viduryje – tarp to, kas buvo, ir to, kas bus. Supranti, kad kaskart to „bus“ lieka vis mažiau, o to, kas „buvo“ - daugiau ir daugiau...”

Vilnius, 2012 m.