"Europos parkas pavojuje", - paskelbė garsaus Lietuvoje ir už jos ribų Europos skulptūrų parko-muziejaus įkūrėjas Vilniaus rajono verslininkas Gintaras Karosas.
Šiame parke sostinės pašonėje po atviru dangumi eksponuojama daugiau kaip šimtas modernaus meno kūrinių iš viso pasaulio, kurių pasižiūrėti atvyksta nemažai žmonių.
Žiniasklaidai išsiuntinėtame elektroniniame laiške "Ar pavyks apsaugoti visuomenės turtą?" Karosas įspėja, jog su šiuo parku norima susidoroti Vilniaus rajono apylinkės teisme.
LŽ pasidomėjo, kam nepatinka gamtos bei žmonių sukurtas menas ūksmingame miške ant Neries kranto, kur ir plyti Europos parkas.
Madingas žodis - Europa
Daugiau kaip prieš dešimtmetį sužinojęs, jog prancūzų geografai netoli Vilniaus nustatė geografinį Europos centrą, Karosas sugalvojo ta proga įkurti skulptūrų parką.
Tiesa, ne prie Vilniaus rajono Purnuškių kaimo, kur buvo paženklintas Europos vidurys, o už keliolikos kilometrų nuo tos vietos - valstybės miške šalia savo sodybos Joneikiškių kaime, kurioje Karosas neseniai buvo įsikūręs.
Gamtosaugininkai pyko, jog pirmieji miško kirtimo ir kraštovaizdžio pertvarkymo darbai pradėti be jų leidimo, tačiau nusileido. 1993 metais Karosas su žmona Lina įsteigė ne pelno organizaciją "Mažasis miesto centras". Po poros metų ji buvo pavadinta "Europos parku", o 1997 metais reorganizuota į viešąją įstaigą "Europos parkas".
Jos prezidento Karoso pakviesti, įvairių šalių menininkai kūrė šiame parke skulptūras. Dabar Europos parkas užima jau 55 hektarų plotą, kurio didesnėje dalyje ošia miškas.
Nulemdavo įtakingi užtarėjai?
Tačiau dar anksčiau - 1991 metais į Vilniaus rajono Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnybą kreipėsi vilnietė Danutė Kristina Kemežienė. Moteris pristatė dokumentus, jog jos tėvas Boleslavas Naruševičius prieš karą turėjo 123 hektarus žemės, kurios dauguma buvo apaugusi mišku. Sovietiniais metais ši žemė buvo nacionalizuota. Kemežienė paprašė šią žemę jai grąžinti.
Jai pavyko atgauti daugiau kaip 80 hektarų miško, o dėl likusių 36 hektarų miško Kemežienė jau keletas metų bylinėjasi su Karosu teismuose, mat dabar šiame miške - Europos parkas. "Dalį šio mano miško Riešės apylinkės agrarinės reformos tarnyba atmatavo Karosui kaip kompensaciją už tai, jog jo senelis turėjo žemės Anykščių rajone. Kitą dalį miško Vilniaus apskrities viršininko administracija vilkino man grąžinti dvejus metus.
O kai kreipiausi į teismą, Vyriausybė šį mišką paskelbė miško parku, kad nereikėtų man grąžinti, mat Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas miško parką grąžinti draudžia", - aiškino valdininkų gudrybes Kemežienė.
Pašnekovė tvirtino, esą Aplinkos ministerijos pareigūnai jai prisipažinę: suteikti miško parko statusą šiam niekuo neišskirtiniam miškui, kurį 49 metams išsinuomojo viešoji įstaiga "Europos parkas", spaudė įtakingų Karoso užtarėjų telefono skambučiai. Tai, jog dėl tokio mažo miško gabalo - keleto Verkių girininkijos kvartalų - buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, nustebino net ir daug šilto bei šalto mačiusius miškininkus.
Kemežienės nuomone, tuo nutarimu pažeistos jos konstitucinės teisės, todėl buvo kreiptasi ir į Konstitucinį Teismą. Tačiau šis bylą grąžino Vilniaus rajono apylinkės teismui.
Žinojo, bet nepaisė
"Toji moteris bando prisiteisti tai, kas jai nepriklauso. 82 hektarai jos tėvo miško dar 1939 metais buvo perduoti valstybei", - LŽ tvirtino viešosios įstaigos "Europos parkas" prezidentas Karosas. Verslininkas sakė dėl ilgai užtrukusio šios bylos svarstymo patiriąs didelių nuostolių.
"Prieš karą toje vietoje nebuvo jokio parko. Apleistame miške viešoji įstaiga "Europos parkas" nuosekliu darbu sukūrė vieną įspūdingiausių pasaulyje šiuolaikinio meno muziejų po atviru dangumi, ir dabar jį norima sunaikinti", - kaltino Karosas.
Bet Kemežienė tvirtina įvairioms komisijoms dokumentais ne kartą įrodžiusi savo teisę į visus 124 hektarus. Ši atkakli 64 metų moteris mūsų laikraščiui tikino nesanti nusistačiusi nei prieš meną, nei prieš gamtą.
"Aš iš to miško didelių turtų nesusikrausiu - miško paskirties žemėje negalima nieko statyti - tačiau to, ką mano tėvas užsidirbo savo prakaitu, neatiduosiu iš principo. Stebiuosi, kodėl Karosas parką kūrė svetimoje žemėje, nors - galiu paliudyti tai dokumentais - žinojo, jog jos paveldėtoja siekia tą žemę atsiimti, ir kodėl tiek daug valdžios įstaigų bei jų tarnautojų jam keliaklupsčiauja.
Aš kovoju ne su Europos parku, o su neteisybe. Karosas užėmė svetimą žemę ir net draudžia joje žmonėms nemokamai vaikščioti", - piktinosi Kemežienė.
Draudimai - neteisėti
Kainos ir draudimai stebina ne vieną Europos parko lankytoją. Bilietas įeiti į šį parką, kurio didesniąją dalį sudaro valstybės miškas, kainuoja suaugusiam 18 litų, jei nori įvažiuoti automobiliu, teks mokėti 23 litus. Leidimas fotografuoti ar filmuoti - 6 litai.
Prie įėjimo kabo įspėjimai, jog be bilieto patekęs asmuo bus nubaustas 200 litų bauda. Ar šie grasinimai teisėti? "Miškų įstatyme nurodyta, jog valstybės miškų lankymas yra nemokamas. Tuo labiau tai galioja miško parkui, nes miško parkai skirti visuomenei", - taip į šį klausimą atsakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorė Rūta Baškytė.
Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Teisės skyriaus vedėjos Irenos Sabaliūtės teigimu, net ir privačios valdos savininkui suteikta teisė tik drausti į jo valdą įeiti pašaliniams asmenims, tačiau grasinti, juo labiau bausti jų jis teisės neturi.
"Karosas nori savo parkui valstybės garantijų ir užtarimo, tačiau valstybinėje valdoje tvarkosi kaip privačioje", - stebėjosi Valstybinių saugomų teritorijų tarnybos vadovė Baškytė.
Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2006 03 06