Lietuvos miškų nelaimių rekordas - Kaskalnio gaisras

Kuršių nerijos mišką 2006 metais nusiaubęs gaisras neretai vadinamas didžiausiu. Jo metu išdegė 235 hektarai miškų, nuostoliai  gamtai ir žmonėms - apie 2 mln. litų. Klaipėdos apygardos prokuratūra tebetiria šios nelaimės priežastis, o liepsnos nusvilintose dykrose dar ilgai bus sodinami nauji medžiai. 

Tačiau dar didesnis gaisras 1947 metais įvyko Kaskalnio miške, kuris tuomet priklausė Pagėgių miško pramonės ūkiui (dabar Kaskalnio mišką prižiūri Jurbarko miškų urėdijos Viešvilės girininkija). 

Senieji girių žmonės, kurie dar mena šį gaisrą, jį vadina katastrofa. Mat ugnis sunaikino net apie 2 tūkstančius hektarų gražios Karšuvos girios, kol pagaliau liepsnas sustabdė natūralios “užtvankos” – Viešvilės upė ir prie jos plytinčios pelkės. Jei ne ši užkarda, liepsnos būtų siautėjusios ligi pat Nemuno ir pakeliui sudeginusios šios upės slėnyje stūksantį Viešvilės miestelį. 

Žmonės dėl šios nelaimės aplaidumu kaltino tuometinį Pagėgių miško ūkio direktorių Antonenką ir jo pavaduotoją Matuševičių, kurie gaisro dieną meškeriojo Kuršių mariose. “Jie buvo per toli. O ir pagrindinis tikslas tada buvo ne tvarus ir subalansuotas ūkis, o vertingų miško išteklių išnaudojimas”, - rašoma leidinyje “Viešvilės istorija 1991”. 

Apanglėjusios medienos nebuvo galima sunaudoti, tad tūkstančiai kietmetrių  buvo sudeginta laužuose vietoje. Ypač buvo pažeisti jauni, iki 25 metų medžiai. Likusius gaisro nusilpnintus medžius užpuolė kinivarpos ir jie išdžiūvo – teko iškirsti ir šiuos. 

Kaskalnio miškas buvo atsodinamas apie 20 metų. Gaisravietę teko valyti ir čia vėl veisti pušis, egles ir kitų rūšių medžius. Kai kuriomis vasaromis miškui sodinti buvo pasitelkiama iki 200 žmonių – daugiausia moterų iš aplinkinių kaimų. 

Apsodinti tokius didelius žemės plotus nebuvo lengva, juo labiau kad dirvą purenti teko primityviais įrankiais, trūko sodinukų, o kenkėjai nedavė ramybės ir  naujiesiems želdiniams. Vis dėlto buvo įveista 2200 hektarų miško, kai kuriais metais – net po 300 hektarų per metus. 

 “Sovietų valdžia nesusitvarkė ir leido išplisti “Kaskalnio ugniai”, tačiau girios atsodinimą reiktų pripažinti kaip didelį lietuvių pasiekimą”, - rašė Vokietijoje leidžiamas Klaipėdos krašto išeivių laikraštis “Memeler Dampfboot. 

Dabar vaikščiodamas po Kaskalnį Karšuvos girioje net neįtarsi, kokia baisi ugnis prieš keliasdešimt metų čia rijo viską, kas gyva – mišką ir jo gyventojus. Šiuo metu tose įdomiose čionykštėse apylinkėse – Kaskalnio geomorfologinis draustinis. Šiltuoju metų laiku Jurbarko urėdijos miškininkai stebi savo girias dieną ir naktį, ar nepamatys kur nors dūmo, o išvydę skuba gesinti. Galbūt todėl tokių didelių gaisrų čia nebepasitaiko. 

Feliksas Žemulis, Lietuvos žinios, 2008 08 26